- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-11
- Bylos Nr.
- N-575-2328-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00271-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 45.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarties A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi A. K. skundo netenkino ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio (toliau – ir Institucija) vyresniojo specialisto 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo jam už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta 500 (penkių šimtų) litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda A. K. paskirta už tai, kad jis 2009 m. balandžio 27 d., 18 val. 45 min., Panevėžio aplinkkelyje, Panevėžio rajone, neturėdamas specialaus leidimo, vairavo autokraną „Grove GMK 5220“, kurio plotis yra 3 m, t. y. viršijantis Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos nustatytą maksimaliai leistiną transporto priemonės plotį. Nurodė, jog transporto priemonių maksimalūs leidžiami matmenys yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakyme Nr. 3-66 „Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas), kurio preambulėje nurodyta, kad šis Įsakymas yra priimtas siekiant įgyvendinti 1996 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvą 96/53/EB, nustatančią tam tikrų Bendrijoje naudojamų kelių transporto priemonių maksimalius leistinus matmenis vidaus ir tarptautinio vežimo sąlygomis bei maksimalią leistiną masę tarptautinio vežimo sąlygomis (toliau – ir 1996 m. liepos 25 d. Maksimalių leistinų matmenų direktyva; Direktyva), ir 2002 m. vasario 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/7/EB, iš dalies keičiančią 1996 m. liepos 25 d. Maksimalių leistinų matmenų direktyvą bei nustatančią tam tikrų Bendrijoje naudojamų kelių transporto priemonių maksimalius leistinus matmenis vidaus ir tarptautinio vežimo sąlygomis bei maksimalią leistiną masę tarptautinio vežimo sąlygomis. Pažymėjo, jog ši direktyva, kaip nurodoma jos 1 straipsnyje, taikoma tik M2, M3, N2 ir N3 kategorijų transporto priemonėms, o A. K. vairuota transporto priemonė į šias kategorijas nepatenka, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad direktyvos nėra tiesioginio taikymo aktas, šalys narės turi tik harmonizuoti savo teisę, atsižvelgdamos į direktyvų reikalavimus, todėl valstybei narei nėra draudžiama nustatyti papildomus apribojimus transporto priemonėms, jei tai tiesiogiai nepažeidžia direktyvos. Konstatavo, jog dėl šios priežasties manytina, kad Įsakyme nurodyti maksimalūs leidžiami transporto priemonių matmenys taikytini ir A. K. vairuotai transporto priemonei. Pridūrė, jog A. K. vairuotas autokranas nėra žemės ūkio mašina ir juo nagrinėjamu atveju nebuvo velkama sugedusi transporto priemonė į remonto ar stovėjimo vietą, todėl jis turėjo turėti leidimą, išduotą nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 213 punkte.
II.
A. K., nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67 – 72), kuriuo prašo administracinę bylą sustabdyti ir kreiptis su prašymu į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Įsakymas atitinka Konstituciją ir įstatymus; sustabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teismą prašant prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu; skundžiamą teismo nutartį ir Institucijos Nutarimą panaikinti bei administracinę bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialines teisės normas, kadangi neišaiškino, ar jo vairuota transporto priemonė yra priskirtina prie kelių transporto priemonių ATPK 145 straipsnio 2 dalies prasme ir Įsakymo 2.1 punkto prasme ir kodėl. Teigia, jog kvalifikuojant veiką pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatyta, kad asmuo važiavo kelių transporto priemone ir šios kelių transporto priemonės matmenys viršija leidžiamus, bei tai, kad asmuo važiavo be leidimo. Pažymi, jog nei ATPK, nei KET, nei Įsakyme nėra išaiškinta sąvoka „kelių transporto priemonė“, todėl būtina vadovautis kitais teisės aktais, kurie pateikia šią sąvoką. Teigia, jog pagal Kelių transporto kodeksą traktoriai ir savaeigės (visureigės) mašinos nelaikomos krovininiais automobiliais, jos negali būti laikomos ir kelių transporto priemonėmis, todėl nepatenka ir į Įsakyme išvardintas transporto priemones, kurioms reikia leidimo, jei viršijami šių transporto priemonių nustatyti maksimalūs matmenys. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. N63-1421/2010 yra išaiškinęs, jog nacionaliniuose teisės aktuose sąvokos „kelių transporto priemonė“ ir „transporto priemonė“ nėra tarpusavyje susijusios ir tikslios, todėl aiškinant Įsakymo teisinį reguliavimą būtina atsižvelgti į tai, kaip maksimalūs leistini transporto priemonių matmenys yra apibrėžiami Įsakymu įgyvendinamoje direktyvoje. Nurodo, jog tokiu būdu šis teismas nukreipia į direktyvą ir jos taikymą, o pirmosios instancijos teismas padaro išvadą, jog 1996 m. liepos 25 d. Maksimalių leistinų matmenų direktyva konkrečiu atveju netaikoma, kadangi jo vairuota transporto priemonė nepatenka į jos taikymo sritį, tačiau vis tiek pripažįsta, kad Įsakymas jo atžvilgiu yra taikomas. Pabrėžia, jog jo vairuotas savaeigis kranas „Grove GMK 5220“ nepatenka į Direktyvos taikymo ribas, o ji taikoma tik krovininėms ir keleivinėms transporto priemonėms (M2, M3 bei N2 ir N3 kategorijoms), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Įsakymas konkrečiu atveju taikomas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialiųjų žinių, neišskyrė dviejų skirtingų transporto priemonių rūšių, t. y. autokrano, kuris priskirtinas N kategorijai, bei savaeigio mechanizmo (autokrano), kuris nepriskirtinas N kategorijai. Pažymi, jog jo vairuota transporto priemonė nėra N kategorijos, o priskirtina prie savaeigių mašinų kategorijos, ką byloje esančiu raštu patvirtino Valstybinė kelių transporto inspekcija. Mano, kad visos byloje iškilusios abejonės ir nepašalinti prieštaravimai turėjo būti įvertinti jo naudai. Prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes, jo nuomone, išplėstinis Įsakymo aiškinimas į kelių transporto priemonių sąvoką įtraukiant ir automobilinio krano „Grove GMK 5220“ kategoriją, kuri priskiriama prie specialių transporto priemonių bei savaeigių mašinų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių, teisingos ir teisinės valstybės principams bei teisingumo principui. Taip pat mano, kad šioje byloje reikia kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašant prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Šiuo aspektu pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, jog direktyvos nėra tiesioginio taikymo aktas, o valstybės narės turi tik harmonizuoti savo teisę, atsižvelgdamos į direktyvų reikalavimus, todėl valstybei narei nėra draudžiama nustatyti papildomus apribojimus transporto priemonėms, jei tai tiesiogiai nepažeidžia direktyvos, tačiau nei Įsakyme, nei su jo priėmimu susijusiuose dokumentuose nėra nustatyti papildomi tikslai, nei nustatyti direktyvoje, todėl iškyla klausimas, ar teismas turi teisę plečiamai aiškinti Įsakymą ir viršyti direktyvos taikymo ribas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. K. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Apeliantas neginčija faktinių bylos aplinkybių, t. y. to, jog 2009 m. balandžio 27 d. be leidimo vairavo automobilinį kraną, kurio plotis yra 3 m, taigi viršijo Įsakyme numatytus maksimalius leidžiamus matmenis, tačiau mano, kad tokį leidimą jam turėti nebuvo būtina, kadangi jo vairuota transporto priemonė nėra priskirtina prie kelių transporto priemonių.
ATPK 145 straipsnio 2 dalis inter alia numato, kad važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, – nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
KET 213 punktas įtvirtina, jog transporto priemonių ar transporto junginių, kurių matmenys, masė su kroviniu ar be jo viršija Susisiekimo ministerijos nustatytus dydžius, vairuotojai privalo su savimi turėti Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių nustatyta tvarka išduotą leidimą ir laikytis leidime nustatytų sąlygų. Tokio leidimo nereikia velkant sugedusias transporto priemones į remonto ar stovėjimo vietą, taip pat žemės ūkio mašinoms ir mechanizmams šviesiuoju paros metu važiuojant iš vieno lauko į kitą, važiuojant į lauką ar grįžtant iš jo.
Įsakymo 2.1 punktas numato, jog maksimalus visų kelių transporto priemonių leidžiamas plotis yra 2,55 m.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog maksimalūs Įsakyme leidžiami transporto priemonių matmenys taikytini ir A. K. vairuotai transporto priemonei – automobiliniui kranui „Grove GMK 5220“, o jis, viršydamas juos ir neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, pažeidė KET 213 punktą bei padarė ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, jog Įsakymo preambulėje yra numatyta, jog ji yra priimta vadovaujantis Mokesčio už važiavimą keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, dydžių ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“ 5 punktu ir minėta 1996 m. liepos 25 d. Maksimalių leistinų matmenų direktyva. Pridurtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog aiškinant Įsakyme numatytą reguliavimą, jame pateikiamas sąvokas reikia aiškinti ne remiantis lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, o atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus bei į tai, kaip transporto priemonių matmenys yra apibrėžti Direktyvoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. N3-1168/2007, Nr. N63-1421/2010).
Atkreiptinas dėmesys, jog 1996 m. liepos 25 d. Maksimalių leistinų matmenų direktyva, kaip nurodyta jos 1 straipsnio 1 dalyje yra taikoma tik M2, M3, N2 ir N3 kategorijų motorinėms transporto priemonėms. M2, M3, N2 ir N3 kategorijos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos 1970 m. vasario 6 d. Tarybos direktyvos 70/156/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimą, suderinimo (1) II priede. Iš šio priedo matyti, kad automobiliniai kranai minėtoms kategorijoms priskirtini nėra, taigi „Grove GMK 5220“ automobilinis kranas nepatenka į 1996 m. liepos 25 d. Maksimalių leistinų matmenų direktyvos taikymo sritį. Tuo tarpu Įsakymas inter alia maksimalų leidžiamą plotį – 2,55 m – įtvirtina visoms kelių transporto priemonėms. Taigi, pasakytina, jog Įsakymas maksimalų leidžiamą ir, tuo pačiu, suvienodintą transporto priemonės plotį numato platesniam nei Direktyvoje nurodytam M2, M3, N2 ir N3 transporto priemonių kategorijų ratui. Tačiau teisėjų kolegija nemano, kad platesnio transporto priemonių, kurioms yra nustatomas maksimalus leistinas plotis, sąrašo įtvirtinimas nacionalinėje teisėje kokiu nors būdu pažeidžia šios Direktyvos nuostatas ar aiškina ją plečiamai, ką teigia apeliantas, nes direktyvų įgyvendinimas Europos Sąjungos valstybėms narėms yra privalomas tikslo prasme, tačiau tai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, savaime neuždraudžia valstybėms narėms savo iniciatyva nustatyti papildomus apribojimus transporto priemonėms, jei tai tiesiogiai nepažeidžia direktyvos nuostatų ir jos tikslų.
Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančiame transporto priemonės, su kuria važiavo A. K., registracijos liudijime (b. l. 9 – 11) nurodoma, jog ši transporto priemonė yra priskiriama automobiliams kranams, o pagal Lietuvos Respublikos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. įstatymo redakcija) 3 priedėlio 2.1 punktą automobiliniai kranai klasifikuojami kaip specialiosios kelių transporto priemonės, skirtos specialiems darbams atlikti. Atsižvelgus į tai ir faktą, kad ši transporto priemonė, registruota Vokietijoje, į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko keliais, bei sistemiškai vertinant byloje pateiktus įrodymus ir galiojantį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog automobilinis kranas „Grove GMK 5220“ yra speciali kelių transporto priemonė, todėl A. K., važiuodamas šia transporto priemone, kurios matmenys viršijo leidžiamus, galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai suvokti įstatymo leidėjo numatytą teisinį įpareigojimą ir privalėjo su savimi turėti Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių nustatyta tvarka išduotą leidimą bei laikytis tokiame leidime nustatytų sąlygų. Remiantis pateikta analize, teisėjų kolegija nemano, kad Institucija ir pirmosios instancijos teismas taikė administracinę atsakomybę plačiau, negu ją numatė įstatymų leidėjas.
Pasisakydama dėl apelianto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje administraciniam teismui suteikta diskrecija, neįžvelgia būtinumo tenkinti šį apelianto prašymą. Teisėjų kolegija taip pat nemano, jog yra pagrindas kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes bylos ginčo teisiniai santykiai nėra susiję su Europos Sąjungos teisės normų taikymu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.