- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-271-530/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- K. Š.
- Advokatai
- Rasa Kalkausk
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Arūno Paštuolio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo K. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. K. Š. Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, 2019 m. rugpjūčio 5 d., apie 00.31 val. (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendrojo naudojimo laiptinėje, žodinio konflikto metu su E. M., panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą - rankos kumščiu vieną kartą suduodamas E. M. į dešinės pusės žandikaulį, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį arba atidėti paskirtos bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu.
2.1. Nuteistojo teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, be to, baudžiamojoje byloje neįrodyta, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo K. Š. kaltę grindė nukentėjusiosios E. M. parodymais ir subjektyviais, prieštaringais nukentėjusiosios draugo V. P. bei jo nepilnametės dukters V. P. parodymais, t. y. išimtinai vertino kaltinimui palankius įrodymus, todėl bylą išnagrinėjo ne objektyviai, ne visapusiškai, įrodymus vertino selektyviai ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai nepagrindžia nuteistojo kaltės.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo įrodymų, jų sąsajumo, ignoravo esminius prieštaravimus tiek nukentėjusiosios E. M., tiek nepilnametės liudytojos V. P. parodymuose (nukentėjusiosios parodymai prieštarauja neva smūgio sudavimą mačiusios nepilnametės liudytojos V. P. parodymams) apie esmines galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jų tinkamai nevertino, bet padarė išvadą, kad minėtų liudytojų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu buvo analogiški, nuoseklūs, todėl, anot teismo, netikėti jais nėra pagrindo. Tokia išvada prieštarauja bylos medžiagoje esantiems dokumentams (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvadai; 2019 m. rugpjūčio 5 d. Kauno AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. R. tarnybinio pranešimo informacijai, kad „Nuvykus į LSMUL Kauno klinikas E. M. nurodė, kad jai bandant išeiti į laiptinę neleido išeiti kaimynas, kaip vėliau paaiškėjo K. Š., ir trenkė jai į veidą. Moteris kalbėjo nerišliai, įvykio aplinkybes aiškino painiodamasi parodymuose, todėl buvo patikrintas jos blaivumas. Nustatytas 1,37 promilės girtumas. Kadangi sumušimas nežymus, o skundas negautas dėl nukentėjusiosios neblaivumo, todėl surinktą medžiagą reikalinga tikslinti“). Atkreiptinas dėmesys, kad dėl neblaivumo E. M. 2019 m. rugpjūčio 5 d. naktį nesugebėjo atsiminti ir paaiškinti įvykio aplinkybių, atsakyti į klausimus, akivaizdu, kad nukentėjusioji objektyviai negalėjo duoti nuoseklių ir išsamių paaiškinimų apie galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurių dėl girtumo neprisiminė.
2.3. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas eliminavo objektyviam nusikalstamos veikos padarymo/nepadarymo aplinkybių nustatymui svarbias aplinkybes, t. y. 2019 m. rugpjūčio 5 d. vidurnaktį (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio bendrabučio trečio aukšto bendrojo naudojimo laiptinėje pačios neblaivios nukentėjusiosios E. M. nusikalstamą elgesį, t. y. nakties metu keliamą triukšmą, spardant ir trankant įėjimo iš laiptinės į trečiojo aukšto koridorių duris. Būtent pati nukentėjusioji savo įžūliu elgesiu viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams, trikdė daugiabučio gyventojų rimtį ir poilsį sekmadienio naktį, prieš darbo dieną. Apie E. M. sukeltą triukšmą parodė apklausti liudytojai. Priešingai, nei teigta kaltinime, 2019 m. rugpjūčio 5 d. naktį jokio žodinio konflikto tarp nukentėjusiosios E. M. ir nuteistojo K. Š. nebuvo. Neblaivi nukentėjusioji konfliktavo su liudytojomis D. K. ir B. Š., neleidusiomis neblaiviems asmenims: V. P. ir jo draugei vidurnaktį išsivesti nežinia kur nepilnametę dukterį V. P.. Nuteistasis K. Š. buvo pažadintas B. Š. ir pakviestas kaip konflikte nedalyvavęs, neutralus asmuo, kad sustabdyti E. M. neteisėtus veiksmus, t. y. keliamą triukšmą trankant ir spardant duris.
2.4. Skunde nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo būdo - smūgio kumščiu sudavimo nukentėjusiajai E. M. faktas nustatytas remiantis išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kuri, įvykio metu buvo neblaivi ir nesugebėjo paaiškinti aplinkybių. Apie tai, kad K. Š. sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajai į veidą, liudytojams V. P. ir V. P. tapo žinoma tik iš nukentėjusiosios pasakojimo jau po įvykio. V. P. koridoriuje buvo su tėvu, kaip parodė teisme, „atėjo, atidarė duris ir smogė E. į veidą. Paprašyta teismo patikslino, kad jis (K. Š.) iškišo ranką ir vėl įtraukė, teigė iš to supratusi, kad E. trenkė kumščiu. Tai, kas vyko prie durų į laiptinę atėjus K. Š., realiai matė tik jį iškvietusi ir šalia stovėjusi liudytoja B. Š., kuri tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teisme parodė, kad atėjęs K. Š. atidarė duris į laiptinę, viena ranka atsirėmęs į staktą, kita laikydamas durų rankeną pasakė E. M. nesitrankyti ir išeiti, nes čia negyvenanti. Pastaroji maskatavo rankomis, lyg norėjo griebti ar įeiti. K. Š. uždarė duris ir nuėjo į kambarį miegoti. Priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytoja B. Š. nėra suinteresuota bylos baigtimi. Jos parodymai reikšmingi, nes tik ji stovėjo arčiausiai pravertų durų ir matė tiek nukentėjusiosios, tiek K. Š. veiksmus. Teismo išvada, kad D. K. ir B. Š. parodymai vertintini kaip siekimas padėti K. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką nepagrįsta. Aplinkybė, kad D. K. yra kaltinamojo draugė, pas kurią jis gyvena, o B. Š. yra D. K. draugė, tos nakties įvykių trečiojo aukšto koridoriuje kontekste neduoda pagrindo manyti, kad minėtos liudytojos davė parodymus tikslu padėti K. Š.. Būtent jų parodymai vertintini nuosekliais ir objektyviais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. O skundžiamame nuosprendyje nurodytas neatitikimas jų parodymuose dėl nepilnametės liudytojos V. P. elgesio tą naktį nelaikytinas esminiu, nes nei patvirtina, nei paneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto.
2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagrįstų abejonių kelia pats nukentėjusiosios sužalojimo faktas, nes, kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), E. M. galvoje (veidas -galvos dalis), lūpose, kakle, viršutinėse galūnėse sužalojimų nėra. Tiriamoji nerodo kitų kūno vietų, motyvuodama, kad sužalojimų nėra. 2019 m. rugpjūčio 5 d. LSMUL Kauno klinikų medicinos dokumentų išraše užfiksuota trauma - smurtas, skausminga dešinė pusė. Pažymėtina, kad pagal nukentėjusiosios parodymus, jai buvo praskelta lūpa, bėgo kraujas iš burnos. LSMUL Kauno klinikų medicinos dokumentų išraše lūpos sužalojimas nukentėjusiajai nekonstatuotas. Kaip parodė apklaustas liudytoju policijos pareigūnas A. Ž., atvykus pagal iškvietimą aiškiai matomų sužalojimų ant moters veido nematė, kaip išoriškai nesimatė nei nubrozdinimų, nei kraujo, nei patinimo. Objektyviai neįmanoma, kad fiziškai stipresniam už nukentėjusiąją vyrui sudavus smūgį kumščiu į žandikaulį, o nukentėjusiajai nuo smūgio parkritus ant betoninių laiptinės grindų būtų išvengta vizualiai matomų kūno sužalojimų. Kas duoda pagrindą manyti, kad smūgio nukentėjusiajai K. Š. nesudavė, o skausmingas skruostas - išimtinai subjektyvūs ar apsimestiniai nukentėjusiosios nusiskundimai, kurių realaus buvimo objektyviai patikrinti neįmanoma. BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytos kelios alternatyvios sąlygos baudžiamajai atsakomybei atsirasti - tai fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Šiuo atveju lieka fizinio skausmo sukėlimas, kurio, patikrinti nėra jokių galimybių.
2.6. Kauno apylinkės teismas pažeidė Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą įrodymų pakankamumo reikalavimą kadangi tais atvejais, kai teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais (V. P. ir V. P. parodymai), apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik nustačius, jog tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiuo atveju teismas skundžiamame nuosprendyje tiesiog perkėlė kaltinamajame akte išdėstytas formuluotes, o darydamas išvadas dėl K. Š. kaltės, analizavo vien nukentėjusiosios parodymus, neanalizavo teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių dar iki įvykio. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog teismas skundžiamu nuosprendžiu pamynė ne tik in dubio pro reo principą tačiau ir Konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą suponuojantį, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nesiekė pašalinti esamų prieštaravimų arba to padaryti nepavykus, jų nevertino kaltinamojo naudai, dėl ko netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kas turėjo esminės reikšmės priimto nuosprendžio pagrįstumui ir jo teisėtumui.
2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad K. Š. paskirta per griežta terminuota laisvės atėmimo bausmės vieneriems metams. Teismas konstatavęs, kad K. Š. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nenustačius kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinęs aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas, nusprendė, kad kaltinamajam skirtina didžiausia įstatymo sankcijoje numatyto dydžio laisvės atėmimo bausmė, nematant pagrindo, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Su tokia teismo pozicija apeliantas nesutinka ir mano, kad toks skundžiamo nuosprendžio argumentas dėl bausmės skyrimo, kaip šeimos neturėjimas, apibūdinant kaltinamojo asmenybę esminės reikšmės neturi. Tai, kad K. Š. nedirba, prieštarauja kitam skundžiamo nuosprendžio argumentui, t. y. kad jis yra senatvės pensininkas. Manytina, kad minėti argumentai neapibūdina ir negali apibūdinti kaltinamojo asmenybės nei neigiamai, nei teigiamai. Tai, kad anksčiau K. Š. buvo teistas 8 (aštuonis) kartus yra faktas, tačiau už padarytas nusikalstamas veikas bausmę jis atliko. 2016 m. kovo 30 d. K. Š. buvo paleistas lygtinai prieš terminą neatlikus jam paskirtos vienerių metų devynių mėnesių dvidešimt dviejų dienų laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, kad lygtinio atleidimo nuo neatliktos bausmės prieš terminą laikotarpiu, nei po to K. Š. jokių nusikalstamų veikų nepadarė. Atsižvelgiant į K. Š. garbų amžių, į tai, kad jis yra senatvės pensininkas, manytina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė pritarė K. Š. apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. K. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, jog K. Š. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu.
Dėl kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
8. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), taip pat į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Nagrinėjamu atveju K. Š. tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajai E. M. į dešinės pusės žandikaulį ir taip sukėlė fizinį skausmą. Byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti ir įvertinti duomenys patvirtina išvadas dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai. LSMUL Kauno klinikų medicinos dokumentų išraše užfiksuota, kad pacientė įvykio naktį (2019-08-05) nurodė, jog jai nežinomas žmogus trenkė į dešinę žandikaulio pusę. Apžiūrint nustatyta trauma, skausminga dešinė pusė (1 t. b. l. 52). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodoma, kad tyrimo dieną (2019-08-12) E. M. galvoje, lūpose, kakle, viršutinėse galūnėse sužalojimų nėra. Iš tiriamosios dalies matyti, kad E. M. nurodė jog skauda apatinį žandikaulį (1 t. b. l. 47). Iš pranešimo policijai matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 5 d. 00.31 val. V. P. policijai pranešė, kad užpuolė jos tėvą ir kaimynę vyras, trenkė kaimynei į veidą, kraujuoja, skaudą veidą (1 t. b.l.4). Apklaustas liudytoju policijos pareigūnas A. Ž. nurodė, atvykus pagal iškvietimą aiškiai matomų sužalojimų ant moters veido nematė, nes buvo tamsus paros metas, o ir nelabai apžiūrėjo moterį. Pastaroji nusispjovė ir sakė, kad iš burnos bėga kraujas( 1 t. b. l. 163).
9. Apeliantas nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai. Pažymėtina, jog fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, tačiau iš nukentėjusiojo elgesio (pavyzdžiui, kreipėsi į medikus, pirko vaistus ir pan.) bei reakcijos (šaukė, verkė, staigiai atsitraukė ir pan.) galima daryti išvadą apie skausmo buvimą ar nebuvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog fizinis skausmas – tai minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2016, 2K-227/2017, 2K-128/2019).
Žemesnės instancijos teismas
10. Byloje neginčijamai nustatyta, kad analizuojamas incidentas įvyko tuomet, kai K. Š. trečio aukšto bendrojo naudojimo laiptinėje, panaudodamas E. M. atžvilgiu fizinį smurtą – rankos kumščiu vieną kartą suduodamas į jos dešinės pusės žandikaulį, sukėlė nukentėjusiajai E. M. fizinį skausmą. Bylos duomenimis E. M. sužalojęs asmuo K. Š., buvo nustatytas ir pristatytas į policijos komisariatą (1 t., b. l. 17-19). Nors nuteistasis nepripažįsta kumščiu sudavęs nukentėjusiajai į veido sritį, tačiau šią aplinkybę patvirtino tiek pati nukentėjusioji, tiek liudytoja V. P.. Nesutiktina, su skundo argumentais, kad tiek nukentėjusiosios E. M., tiek nepilnametės liudytojos V. P. parodymuose yra esminių prieštaravimų. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus, tiek apklausiant teisme buvo duoti analogiški parodymai ir jokių esminių prieštaravimų nei nukentėjusiosios E. M., nei liudytojos V. P. parodymuose nenustatyta.
11. E. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. rugpjūčio 4 d. vakare, ji buvo pas buvusį draugą V. P., kartu buvo jo dukra V. P.. Apie 22-23 val. jie išsimaudė duše ir atsigulė miegoti. Kai V. P. atsibudusi išgirdo triukšmą koridoriuje, E. M. pasiūlė V. P. ir jo dukrai važiuoti į jos namus. Jie susidėjo daiktus ir išėjo į koridorių. Kai E. M. iš koridoriaus išėjo į laiptinę, kažkas užtrenkė laiptinės duris. Ji laiptinėje buvo viena, girdėjo, kaip V. P. koridoriuje su kažkuo ginčijasi, girdėjosi kaimynės D. balsas, kitas moters balsai ir vyriškas balsas, kuris, kaip ji mano, buvo D. sugyventinio (K. Š.) balsas. E. M. mėgino sugrįžti į koridorių, atidarė koridoriaus duris, gavo kumščiu vieną smūgį į veidą ir durys buvo užtrenktos. E. M. girdėjo, kaip tas vyriškas balsas sakė, kad „tu niekur neisi, iškviesiu vaiko teises“. Nuo smūgio E. M. aukštielninka krito laiptinėje, jai buvo prakirsta lūpa, bėgo kraujas, nuo smūgio skaudėjo žandikaulį, prakirstą lūpą, nukrito akiniai. Kai atvažiavo policijos pareigūnai, turėjo dar matyti kraują (1 t. b. l. 162-163). Šie E. M. parodymai atitinka jos ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus, jog po smūgio kumščiu į žandikaulį (dešinę pusę), ji nukrito laiptinėje ant laiptų, „nuskriejo“ nuo jos veido akiniai, jai buvo prakirsta apatinė lūpa. 2019 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi pas savo šeimos gydytoją, kuri išrašė vaistų nuo skausmo, nes labai skaudėjo žandikaulį (1 t., b. l. 27-28).
12. Aptarti nukentėjusiosios E. M. parodymai atitinka V. P. parodymus. Liudytoja apklausta V. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. vasarą, liepos mėnesį, dienos neatsimena, ji buvo pas savo tėtį V. P., miegojo tėčio kambaryje, kai išgirdo triukšmą. Ji atsikėlė, išėjo iš buto ir pamatė, kad koridoriuje jos tėtis V. P. ir tėčio draugė E. ginčijasi su kaimyne vardu D., kita kaimyne ir dėde. Ji su tėčiu ir tėčio drauge E. sugrįžo į tėčio kambarį, tėtis pasakė, kad reikia pasiimti reikalingiausius daiktus ir išeiti, kad nekiltų didesnis konfliktas. Jie pasiėmė reikalingus daiktus, išėjo į koridorių, tačiau juos sustabdė kaimynė D., kuri pradėjo rėkauti, sakė, kad ji, tai yra V. P., yra nepilnametė ir jos tėtis esą neturi teisės jos išsivesti, sakė, kad ji jų neišleis ir iškvies policiją. Kaimynė paėmė telefoną, skambino į policiją, pasakė adresą. V. P. ragino tėvą eiti. Tada kaimynė D. griebė tėvo draugę E. už rankos, išstūmė ją į koridorių, uždarė duris. Tėtis prašė juos išleisti, bet D. pasakė, kad jų neišleis, kad jie niekur iš čia neis. Jos tėtis sakė, kad juos išleistų, D. pasakė, kad neišleis, tėčio draugė E. beldė į duris, kad sustabdyti konfliktą. Tada kaimynė D. paprašė kitos kaimynės pakviesti jos sugyventinį, kurio vardo ji nežino. Atėjo kaimynės sugyventinis, atidarė duris ir smogė E. į veidą. Jis iškišo ranką ir vėl įtraukė. V. P. suprato, kad E. trenkė kumščiu, kadangi matė, kaip nuteistasis tiesė ranką, nors pačio smūgio nematė, bet suprato, nes E. riktelėjo. Jos tėtis bandė vyriškį laikyti, kad daugiau nieko neįvyktų. V. P. labai išsigando ir pradėjo verkti. Jos tėtis išėjo pro duris į laiptinę, tada V. P. pamatė, kad E. po smūgio guli ant žemės, jai bėgo kraujas, jos lūpa lyg buvo prakirsta. Tėtis pakėlė E., paėmė jos akinius, jie visi trys nusileido į apačią, V. P. pagalbos telefonu iškvietė policiją, greitąją. Atvykus policijai jie užlipo į viršų, ji policijos pareigūnams viską papasakojo, jie nuėjo į D. butą, V. P. parodė atpažinti kažkokį senuką, ji atpažino vyriškį, kuris trenkė E. Kada policijos pareigūnai jį išvedė, jis sakė, kad grįžęs juos „pakas po žemėmis“. Po to, jie važiavo pas E., E. verkė, sakė, kad jai skauda veidą, ji gėrė daug vaistų (1 t., b. l. 160-161). Ikiteisminio tyrimo metu V. P. buvo nurodžiusi, jog vyras pravėręs duris žengė žingsnį link E. M. ir jai vieną kartą sudavė ranka į veidą. V. P. matė, kaip po smūgio E. parkrito ant žemės, jai iš lūpos bėgo kraujas. Ji išsigando ir pradėjo verkti, nenorėjo, kad jis muštų ir jos tėtį. Tas vyras pradėjo sakyti, kad mus po žemėm pakas ar kažką panašaus. Išsigandusi išbėgo į kiemą ir skambino 112 (1 t., b. l. 69-70).
13. Teisėjų kolegija, sulyginusi nukentėjusiosios ir liudytojos V. P. parodymus, neturi pagrindo teigti, kad jie neatitinka vieni kitų ar skiriasi esminėse aplinkybėse. Priešingai, šie parodymai papildo vieni kitus ir atskleidžia visą konflikto su K. Š. eigą bei pastarojo atliktus neteisėtus veiksmus. Šiuos parodymus taip pat papildo ir kiti byloje surinki duomenys: Bendrojo pagalbos centro įrašas, kuriame V. P. pateikia informaciją, jog kaimynas sumušė moterį, jai kažkas su veidu ir jai labai bloga, kraujuoja (1 t., b . l. 74-75). Vyr. patrulio A. Ž. apklausos protokolas, kuriame nurodoma, kad aiškiai matomų sužalojimų ant moters veido tuo metu nematė, išoriškai nesimatė nei nubrozdinimų, nei kraujo, nei patinimo. Moteris pasakojo, kad jai skauda ir iš burnos bėgo kraujas, sakė, kad ji spjaudėsi krauju. K. Š. paklaustas kas čia atsitiko savo kaltės neneigė, buvo agresyviai nusiteikęs tos moters atžvilgiu. Sulaikytas K. Š. prie vyr. patrulio A. Ž. ir jo kolegos grasino nukentėjusiajai ir su ja buvusiam vyrui, kad kai grįš jiems bus blogai, sakė su jais susidoros (1 t., b. l. 63-64).
14. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo K. Š. kaltę grindė ir nukentėjusiosios draugo V. P. subjektyviais, prieštaringais parodymais neatitinka tikrovės, nes nuosprendyje teismas tik nurodė, kad liudytojos V. P. atstovas pagal įstatymą V. P. paaiškino, kad jo dukra teisingai papasakojo visas įvykio aplinkybes, parodė, kad jo draugei E. smogė vyriškis, vardu K., kuris kaip kaltinamasis yra teisiamojo posėdžio salėje. Nurodė, kad jis smūgio sudavimo momento nematė, kadangi tuo metu buvo nusisukęs. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi faktinėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, kurios neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, o ne subjektyviais ir prieštaringais parodymais, kaip teigiama apeliaciniame skunde.
15. Įvertinusi aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek smūgis, tiek ir šio smurtinio poveikio sukeltas fizinis skausmas E. M. yra įrodytas. K. Š. rankos kumščiu kontaktavo su nukentėjusiosios veidu, t. y. jautria kūno dalimi, kuri nėra dengiama drabužių, todėl suduoto smūgio niekas nesušvelnina. Nors ant E. M. veido neliko kraujosruvos ar kitų smurto žymių, tačiau ji jautė tokio fizinio poveikio sukeltus nemalonius pojūčius (ilgai skaudėjo žandikaulį, 1 t., b. l. 32). Kad nukentėjusiajai smūgis buvo skausmingas, iš jos nusiskundimų suprato ir liudytojas vyr. policijos patrulis A. Ž. (1 t., b. l. 63-64) bei liudytoja V. P. (1 t., b. l. 160-161). Be to, nukentėjusioji teigia, kad po incidento kreipėsi į šeimos gydytoją, kuriam irgi skundėsi skausmingu žandikauliu, gydytojas išrašė jai vaistų nuo skausmo. Šios aplinkybės patvirtina, kad K. Š. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir įrodyta remiantis tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais byloje surinktais įrodymais.
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas eliminavo objektyviam nusikalstamos veikos padarymo/nepadarymo aplinkybių nustatymui svarbias aplinkybes, t. y. būtent pati nukentėjusioji savo įžūliu elgesiu viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams, trikdė daugiabučio gyventojų rimtį ir poilsį sekmadienio naktį, tuo tarpu K. Š. buvo pažadintas B. Š. ir pakviestas kaip konflikte nedalyvavęs, neutralus asmuo, kad sustabdyti E. M. neteisėtus veiksmus, t. y. keliamą triukšmą trankant ir spardant duris. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokių duomenų jog K. Š. buvo išprovokuotas elgtis nusikalstamai pačios nukentėjusiosios, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. Š. nėra asmuo kuris yra įgaliotas palaikyti tvarką bendro naudojimo koridoriuje ar laiptinėje. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusioji būtų kėlusi grėsmę kurio nors asmens sveikatai ir tokiu būdu apeliantas būtų atrėmęs nukentėjusiosios puolimą. Pats apeliantas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis nukentėjusiajai E. M. jokių smūgių nesudavė, tik liepė jai eiti nuo durų, nesidaužyti, nes ji čia negyvena, uždarė duris ir nuėjo miegoti. Tai anot apelianto patvirtino ir D. K. bei B. Š. duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Apylinkės teismas vertindamas D. K. ir B. Š. parodymus teisės taikymo klaidos nepadarė ir pagrįstai pripažino kaip siekį padėti K. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, nurodant, kad D. K. yra K. Š. draugė, pas kurią jis gyvena, o B. Š. yra D. K. draugė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad B. Š. (pas kurią gyvena nuteistasis) ir kaimynės D. K. parodymai, visų įrodymų kontekste rodo ne siekį nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, o norą padėti K. Š. išvengti atsakomybės. Tokia išvadą teismas daro įvertinęs aukščiau aptartus duomenis, patvirtinančius K. Š. kaltę, bei atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo argumentus susijusius su šių asmenų parodymų prieštaravimais, kurie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl teismas jų nekartoja.
Dėl bausmės
17. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam K. Š. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
18. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.
19. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas K. Š. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, parinkdamas bausmės rūšį tinkamai įvertino tiek padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, tiek kaltinamojo asmenybę bei laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus pačią griežčiausią - laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais teisėjų kolegija visiškai sutinka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apeliantas anksčiau ne kartą teistas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. K. Š. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme laikomas recidyvistu. Be to, apeliantas skundžiamu nuosprendžiu yra teisiamas 9 kartą, iš esmės visais prieš tai buvusiais nuosprendžiais apeliantui buvo skirtos bausmės susijusios su realiu laisvės atėmimu, tačiau jas atlikęs apeliantas ir toliau darė nusikalstamas veikas bei pasirinkto gyvenimo modelio nekeitė, kas leidžia spręsti, jog skirtos bausmės apelianto atžvilgiu nepadėjo pasiekti BK 41 straipsnio 4 punkte numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
20. Skundo argumentai, kad teismas turėjo pagrindą apeliantui taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti vien tuo pagrindu, kad 2016 m. kovo 30 d. Marijampolės apylinkės teismas K. Š. paleido lygtinai neatlikus 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių ir 22 (dvidešimt dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmės ir apeliantas nebuvo grąžintas atlikti nuosprendžiu neatliktos bausmės, nepagrįsti. Taigi, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015). Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad BK 75 straipsnio nuostatose nenumatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, kuriam jau buvo taikytos tokios įstatymo nuostatos, tačiau tokiu atveju asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, ir kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių išimtinių aplinkybių šiuo atveju apeliantas nenurodė apeliaciniame skunde, o tai kad jis būdamas ne kartą teistas vėl padarė tyčinį nusikaltimą rodo, jog pagrindo pasitikėti K. Š. jog ateityje jis nenusikals ir bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės vykdymo, nėra jokio pagrindo.
21. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės maksimalią trukmę K. Š. nuosprendyje atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (teistas, neturi šeimos, nedirba, yra senatvės pensininkas), atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių santykį (jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta bei sunkinančią aplinkybę - recidyvistas), padarytos veikos pavojingumą, todėl skyrė jam maksimalaus įstatymo sankcijoje numatyto dydžio laisvės atėmimo bausmę. Sprendžiant K. Š. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės proporcingumo ir teisėtumo klausimą, buvo būtina įvertinti ir nusikalstamos veikos padarinius: E. M. buvo sukeltas fizinis skausmas nesukėlęs sveikatos sutrikdymo (1 t. b. l. 47). Byloje civilinis ieškinys pareikštas nebuvo, tad nukentėjusiajai turtinė ar neturtinė žala padaryta nebuvo. Iki nusikalstamos veikos padarymo jis buvo baustas administracine nuobauda nesusijusia su smurto naudojimu (1 t. b. l. 89). Skundu apeliantas akcentuoja, jog yra senatvės pensininkas, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad K. Š. nedirba yra prieštaringi, taip pat ir šeimos neturėjimas negali apibūdinti jo nei teigiamai, nei neigiamai. Sutinkant su apelianto išdėstytais motyvais pažymėtina, jog šios aplinkybės apibūdina K. Š. socialinę padėtį, tačiau niekaip negali įtakoti bausmės trukmės. Įvertinus tai, kad jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių nenustatyta, vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad paskirtoji maksimali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl ji švelnintina.
22. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl K. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl paskirtos bausmės rūšies, dėl to kad nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti. Atsižvelgiant į tai, kad paskirtas maksimalus laisvės atėmimo bausmės terminas yra neproporcingas padarytos veikos padariniams, bei įvertinus tai jog šeimos ar darbo neturėjimas būnant senatvės pensininku nedaro įtakos bausmės dydžiui, todėl toje dalyje nuosprendis keistinas mažinant paskirtosios bausmės trukmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,
nusprendžia:
nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį: už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą K. Š. skirti laisvės atėmimą 8 ( aštuoniems) mėnesiams.
Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.