Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal BK 150 str. 4 d. (dėl 2005 m. vasarą mažamečio asmens seksualinio prievartavimo) - laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 150 str. 4 d. (dėl 2006-07-07 mažamečio asmens seksualinio prievartavimo) - laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 22 str. 1 d., 150 str. 4 d. (dėl 2006-07-08 pasikėsinimo seksualiai prievartauti mažametį asmenį) - laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1, 2 d., bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, skiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, per šį laikotarpį įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., dirbti, bei be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2006 m. liepos 18 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasarą, tikslus laikas nenustatytas, dienos metu, nenustatytą valandą, globėjos I. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo P. G., gim. (duomenys neskelbtini), būkle - jo mažametyste - paimdamas jį rankomis už pažastų ir pakeldamas nuo kėdės, tuo atimdamas jam galimybę priešintis, įvesdamas savo lytinį organą į jo išeinamąją angą, tenkino lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu nukentėjusiuoju P. G. prieš jo valią.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje (duomenys neskelbtini) grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį P. G. , gim. (duomenys neskelbtini), užspausdamas jam burną ranka, tuo atimdamas jam galimybę priešintis, bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo P. G. būkle - jo mažametyste - įvesdamas savo lytinį organą į jo išeinamąją angą, tenkino lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu nukentėjusiuoju P. G. prieš jo valią.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad naktį iš 2006 m. liepos 8-osios į 9-ąją, apie 24 val., (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje (duomenys neskelbtini) grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį P. G. , gim. (duomenys neskelbtini), tuo atimdamas jam galimybę priešintis, bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo P. G. būkle – jo mažametyste - bandydamas įvesti savo lytinį organą į jo išeinamąją angą, pasikėsino tenkinti lytinę aistrą analiniu būdu su nukentėjusiuoju P. G. prieš jo valią, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užkluptas naktinės auklėtojos D. B. .

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti dėl jame išdėstytų neatitinkančių bylos aplinkybių teismo išvadų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Skunde prokurorė neginčija nuteistojo E. M. padarytų nusikalstamų veikų juridinio vertinimo, paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Tačiau teigia, kad teismas nepagrįstai pašalino aplinkybę, jog nuteistasis E. M. 2005 metų vasarą seksualiai prievartaudamas nukentėjusįjį P. G. naudojo prieš jį fizinį smurtą. Byloje nustatyta, kad E. M. yra daug vyresnis bei fiziškai stipresnis už nukentėjusįjį. Pastarasis jau ir anksčiau buvo patyręs nuteistojo fizinį ir psichinį smurtą bei buvo jo įbaugintas. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nustatyta, kad nukentėjusysis neturėjo jokios galimybės pasipriešinti nuteistajam. Todėl skunde prokurorė teigia, kad E. M. , pakeldamas nukentėjusįjį už pažastų nuo kėdės, atliko ne seksualinio prievartavimo metu atliekamą judesį, o atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis. Šis nuteistojo veiksmas turi būti vertinamas kaip fizinio ir psichinio smurto naudojimas prieš mažametį nukentėjusįjį. Be to, ir antros nusikalstamos veikos padarymo metu - naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ą - E. M. prievartaudamas P. G. taip pat naudojo fizinį smurtą - lytinio akto metu ranka užspaudė burną, kai nukentėjusysis verkė ir sakė, kad jam skauda.

Teismas E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų. Tačiau nuteistasis kaltu prisipažino tik dėl seksualinio prievartavimo, padaryto naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją. Dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti jis neprisipažino, o nusikaltimas, padarytas 2005 m. vasarą, paaiškėjo atliekant nukentėjusiajam P. G. teismo psichiatrijos ekspertizę. Todėl prokurorė teigia, kad prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažintas tik dėl seksualinio prievartavimo, padaryto 2005 m. vasarą, ir ši aplinkybė turi įtakos bausmės skyrimui.

Taip pat prokurorė mano, kad teismas netinkamai pritaikė BK 92 str. 1, 2 d. nuostatas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad E. M. visus tris labai sunkius nusikaltimus padarė prieš vieną ir tą patį mažametį nukentėjusįjį P. G.. Dėl šių nusikalstamų veikų nukentėjusysis patyrė psichologinę traumą. Nuteistasis su mažamečiu tenkino lytinę aistrą tris kartus, kas rodo, kad E. M. po pirmojo nusikaltimo padarymo išvadų nepadarė bei pakartojo savo nusikalstamus veiksmus. Prokurorė, akcentuodama E. M. netinkamą gyvenimo būdą ir nenorą jį keisti, mano, kad nuteistajam paskirta pernelyg švelni bausmė neužtikrina bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. Teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti ne tik į teisingumo, bet ir į protingumo principus, nes ne visada pirmą kartą už nusikaltimų padarymą teisiamam asmeniui galima atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tokiu atveju lieka nepasiekiami bausmės tikslai - asmenys nesulaikomi nuo nusikalstamų veikų darymo, nes už pavojingas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, jas padaręs asmuo nubaudžiamas bausme, neatitinkančia veikos pavojingumo, jam neužkertamas kelias daryti naujas nusikalstamas veikas. Taip pat socialiai neįgyvendinamas teisingumo principas - bausmė, nors ir paskiriama, tačiau jos vykdymas atidedamas, o tai neatitinka nei veikos pavojingumo, nei kaltininko asmenybės. Todėl apeliaciniame skunde prokurorė prašo pripažinti faktinėmis nusikaltimų padarymo aplinkybėmis, kad E. M. 2005 m. vasarą ir naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ą seksualiai prievartavo P. G. panaudodamas fizinį smurtą. Taip pat prašo nuteistajam E. M. skirti realią laisvės atėmimo bausmę, netaikant BK 92 str. nuostatų, bei bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėja – atmesti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad E. M. kaltė dėl mažamečio P. G. seksualinio prievartavimo ir pasikėsinimo seksualiai prievartauti yra neginčijamai įrodyta.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą ir pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį apeliacinio skundo ribose, t. y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė nuosprendį ginčijo šiais aspektais: dėl fizinio smurto panaudojimo seksualiai prievartaujant mažametį asmenį naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją, dėl nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės - prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi, pripažinimo, bei paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo, vadovaujantis BK 92 str. 1, 2 d. nuostatomis.

Aukštesnės instancijos teismo posėdyje prokurorė nepalaikė apeliacinio skundo argumentų dėl fizinio smurto panaudojimo 2005 m. vasarą seksualiai prievartaujant mažametį asmenį. Kolegija taip pat sutinka su apygardos teismo išvada, kad nukentėjusiojo pakėlimas nuo kėdės ir pasodinimas ant kelių yra vienas iš seksualinių prievartavimo būdų, o ne fizinis smurtas. Tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nebuvo ginčijama nuteistojo E. M. kaltė ir nusikalstamos veikos apimtis dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti mažametį asmenį naktį iš 2006 m. liepos 8-osios į 9-ąją. Todėl šioje dalyje kolegija pirmosios instancijos teismo išvadų nerevizuoja.

Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pašalindamas aplinkybę, jog naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją E. M. seksualiai prievartaudamas mažametį asmenį panaudojo prieš pastarąjį fizinį smurtą, pripažindamas nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją ir nuoširdų gailėjimąsi, bei atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaudamasis BK 92 str. nuostatomis, padarė neteisingas, neatitinkančias bylos aplinkybių išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis šiose dalyse keistinas.

Teismų praktikoje lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nukentėjusysis P. G., kurio parodymais kolegija neturi pagrindo netikėti, nurodė, kad naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją nuteistasis E. M., seksualiai jį prievartaudamas, jau lytinio akto metu, kai nukentėjusysis verkė ir sakė, kad jam skauda, ranka jam uždengė burną, liepė kentėti, nekviesti pagalbos ir netriukšmauti (t. 1, b. l. 33-34). Neabejotinai šiais veiksmais nuteistasis pažeidė nukentėjusiojo kūno organų funkcijas. Kartu kolegija sutinka, su apeliacinio skundo argumentu ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyta prokurorės nuomone, kad šiuo atveju burnos užspaudimas laikytinas fiziniu smurtu, nes tokiu būdu atimama galimybė priešintis. Be to, skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas visai nemotyvavo išvadų dėl pašalintos aplinkybės - fizinio smurto panaudojimo naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją seksualiai prievartaujant mažametį asmenį.

Taigi, byloje yra nustatyta, kad E. M. naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją, panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį P. G. - užspausdamas jam burną ranka – bei tuo atimdamas jam galimybę priešintis, ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo P. G. būkle - jo mažametyste - įvesdamas savo lytinį organą į jo išeinamąją angą, tenkino lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu nukentėjusiuoju P. G. prieš jo valią.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad E. M. iš esmės pripažino savo kaltę dėl P. G. seksualinio prievartavimo ir pasikėsinimo seksualiai prievartauti nukentėjusįjį, gailėjosi dėl to ką padarė, todėl ši aplinkybė buvo pripažinta lengvinančia nuteistojo E. M. baudžiamąją atsakomybę.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tokia tik tada, jei kaltininkas prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybę asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti savo kaltę. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo poelgį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Ši aplinkybė yra pripažįstama lengvinančia tik tada, kai yra nustatytos abi jos privalomosios dalys – ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. M. teigė, kad naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją seksualinius santykius su nukentėjusiuoju P.G. atliko pastarojo noru ir sutikimu, kad nukentėjusysis nieko jam nesakė, nesipriešino, neverkė, o naktį iš 2006 m. liepos 8-osios į 9-ąją jis iš viso nesikėsino atlikti jokių seksualinių veiksmų su P.G. (t. 1, b. l. 92-93, 111-113, t. 2, b. l. 3-4). Taigi, nuteistasis E. M. neigia esmines, objektyvias ir turinčias juridinę reikšmę jo padarytoms nusikalstamoms veikoms teisingai įvertinti aplinkybes.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. M. teigė, kad gailisi padaręs nusikalstamas veikas. Tačiau vien tik šios aplinkybės nepakanka pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes nėra nustatyta antroji jos būtina sąlyga – prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Todėl, atsižvelgiant į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl paminėtos E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo (dėl nusikalstamų veikų, padarytų naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją ir naktį iš 2006 m. liepos 8-osios į 9-ąją) naikintina.

Iš apeliaciniame skunde neaiškiai išdėstytos prokurorės pozicijos dėl lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., pripažinimo pagrįstumo, seka, kad apeliantė neginčija apygardos teismo išvadų dėl paminėtos aplinkybės pripažinimo nusikalstamoje veikoje, padarytoje 2005 m. vasarą. Todėl kolegija neturi teisės šiuo atveju nuteistojo padėtį pabloginti daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 4 d.)

Apygardos teismas, paskyręs E. M. galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir vadovaudamasis BK 92 str. nuostatomis, atidėjo bausmės vykdymą trejiems metams ir paskyrė nuteistajam auklėjamojo poveikio priemones.

Pagal BK 92 str. 1 d. nuostatas, nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepilnamečiui teismas gali tik esant BK 92 str. numatytoms sąlygoms bei esant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai, nurodyti BK 41 str., bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Šis manymas turi būti įtikinamai motyvuotas.

Teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą, apibūdinančias kaltininko asmenybę, jo elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, kuri yra svarbi teisingos bausmės paskyrimo sąlyga. Be to, teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad baudžiamųjų įstatymų taikymas turi užtikrinti proporcingą, nuolatinį ir teisingą atsaką sunkiems teisinių gėrių pažeidimams, kad viešai patvirtintų baudžiamojo įstatymo normų laikymosi būtinumą. Pažymėtina, kad paminėtų principinių reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Kartu ne mažiau svarbūs šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam E. M. bausmę, atsižvelgė į jo amžių (nusikalto būdamas nepilnametis), gyvenimo sąlygas (augo vaikų globos namuose) bei kitas jį charakterizuojančias aplinkybes (anksčiau neteistas). Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimo institutą, nepakankamai įvertino padarytų nusikaltimų sunkumą bei nuteistojo asmenybę. Skundžiamo nuosprendžio argumentai šioje dalyje yra aiškiai nepakankami.

Nuteistasis E. M. padarė tris nusikalstamas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.). Baudžiamajame įstatyme už šių veikų padarymą numatyta tik griežčiausia bausmės rūšis-laisvės atėmimas. Baudžiamosios teisės teorijoje sankcijos griežtumas rodo šių veikų didesnį pavojingumą bei įstatymų leidėjo siekį apsaugoti visuomenėje labiau vertinamas vertybes nuo nusikalstamų veikų. Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. M. po pirmojo nusikaltimo padarymo, net ir suvokdamas savo nusikalstamą elgesį, tinkamų išvadų nepadarė, bei dar du kartus pakartojo savo nusikalstamus veiksmus. Nuteistasis nusikalto būdamas nepilnametis (gim. (duomenys neskelbtini)), tačiau, darant paskutiniuosius nusikaltimus, jam iki pilnametystės buvo likę tik keli mėnesiai. Pažymėtina, kad teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad E. M. nusikaltimų padarymo metu galėjo bei šiuo metu gali pilnai teisingai suvokti savo veiksmų esmę ir juos pilnai teisingai valdyti (t. 1, b. l. 147-148).

Nors jis anksčiau neteistas, tačiau, šiuo atveju, būtina įvertinti aplinkybę, kad ne visada pirmą kartą už nusikaltimų padarymą teisiamam asmeniui galima atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistasis charakterizuojamas neigiamai. Byloje akcentuojama jo sadistiška asmenybė, ūmus charakteris, dažnai kylantys pykčio priepuoliai ir agresija prieš mažesnius vaikus bei gyvūnus. Be to, nukentėjusysis jau ir anksčiau buvo patyręs nuteistojo psichinį ir fizinį smurtą. Byloje nėra duomenų apie nuteistojo mokymąsi ar įsidarbinimą, darbo biržoje neregistruotas.

Šiuo nuosprendžiu panaikinus skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, yra nustatyta tik nuteistojo E. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Pats nuteistasis taip pat nurodo, kad dažnai piktnaudžiauja alkoholiu. Tačiau net ir suprasdamas alkoholio neigiamą poveikį jo elgesiui ir gyvenimui, jis neklausė rekomendacijų kreiptis į psichologą. Taigi, šie bylos duomenys aiškiai rodo jo nenorą keisti savo gyvenimo būdo bei susiformavusių asocialių pažiūrų į gyvenimą.

Be to, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis P. G. dėl įvykdytų seksualinių prievartinių veiksmų patyrė psichologinę traumą, jis bijo susitikti su nuteistuoju E. M., prisiminęs įvykius išgyvena nerimą ir emocinę įtampą. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą nurodė, kad visi įvykiai P. G. labai pakenkė, jis gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, tapo agresyvūs.

Todėl kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju atidėjus bausmės vykdymą, nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. Taip pat nebus įgyvendintas teisingumo principas, kurio realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė turi būti adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai ir neatsiejama nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką. Paminėtų reikalavimų pirmosios instancijos teismas taip pat nesilaikė. Todėl nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam E. M. taikytos BK 92 str. nuostatos, naikintina.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti, kad nuteistasis E. M. naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją, seksualiai prievartaudamas mažametį asmenį, prieš jį panaudojo fizinį smurtą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nustatyta, kad nuteistasis E. M. nusikalstamas veikas - naktį iš 2006 m. liepos 7-osios į 8-ąją ir naktį iš 2006 m.liepos 8-osios į 9-ąją - padarė esant jo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei - prisipažinimui padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdžiam gailėjimuisi.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam E. M. , vadovaujantis BK 92 str. 1, 2 d. nuostatomis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, skiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, per šį laikotarpį įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., dirbti, bei be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę nuteistajam E. M. paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės atlikimo laiką įskaityti laiką, išbūtą sulaikius nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2006 m. liepos 18 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.