Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-12-19 · Administracinė byla Nr. A-756-2039-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-19
Bylos Nr.
A-756-2039-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Vaida Urmonaitė (pran.)
Pareiškėjas
L. G., Teisingumo ministerijai
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Administracinė byla Nr.A-756-2039/2008Procesinio sprendimo kategorija 38(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičius, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjui L. G. ,atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-75. Nurodė, kad nepagrįstai ginčijamu įsakymu nuo 2007 m. spalio 1 d. jis atleidžiamas iš antstolių neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyto išsilavinimo bei tuo pačiu išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo. Priimant tokį įsakymą pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai bei Antstolių įstatymo nuostatos. Pareiškėjas nuo 1997 metų dirba antstoliu, 2002 m. baigė Kauno kolegijos Teisės ir Ekonomikos fakultetą, kur įgijo jaunesniojo teisininko kvalifikaciją. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Antstolių įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2042) 4 straipsnio 1 dalyje numatytam reikalavimui, kad antstoliu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, jis 2004 m. įstojo į Tarptautinį Universitetą Maskvoje. 2006 metais pareiškėjas Teisingumo ministerijai pateikė Tarptautinio Universiteto pažymą. Teisingumo ministerijoje buvo papildomai atestuotas ir gauta išvada, kad yra tinkamas eiti antstolio pareigas. Tai patvirtina, kad studijos užsienio universitete buvo pripažintos tinkamomis siekiant įgyti aukštąjį teisinį išsilavinimą. 2002 m. pareiškėjas Teisingumo ministerijoje išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, todėl pagrįstai tikėjosi, jog baigęs pasirinktas studijas atitiks visus įstatyme keliamus reikalavimus ir kad jo įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą nustatytą laiką. 2007 m baigęs studijas pareiškėjas sužinojo, kad įgyto išsilavinimo neužtenka ir jis turi dar papildomai laikyti kvalifikacinį egzaminą. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti. Galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir reali pripažinimo proceso eiga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai) nesudarė pareiškėjui realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus, nebuvo galimybių iki spalio 1 d. įgyvendinti teisę nesėkmės atveju perlaikyti egzaminus. Studijų kokybės vertinimo centras paskyrė laikyti kvalifikacinį egzaminą pagal Užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos papildomo vertinimo programą Studijų kokybės vertinimo centre 2007 m. spalio 12 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad visą laiką vykdė įstatyme nustatytus reikalavimus antstolio veiklai: įkūrė kontorą, įsigijo naują materialinę bazę, baldus, techninę įrangą, priėmė dirbti tris samdomus darbuotojus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Kadangi pareiškėjas Teisingumo ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento ir jis tai pripažįsta, Teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių. Taikant pagal analogiją administracinių teismų praktikoje dėl tarnybinių ginčų suformuluotas nuostatas, esant Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai pareigai įgyti reikalaujamą išsilavinimą, netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidimą, dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi ši norma turi įspėjamąją reikšmę. Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra vienas kitam prieštaraujantys. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse. Ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva, jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai. Kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik Švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Teisingumo ministerijai tokio sprendimo, ir iš skundo turinio matyti, kad toks sprendimas dar nėra priimtas. Esant teisės aktuose nustatytai pareigai atleisti antstolį, 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjo lūkesčiai, kad jis nebus atleistas, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Pareiškėjas skundžia atleidimą iš antstolių, įvardyti skundo argumentai yra susiję su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu, nelaikytini susiję su byla. Atsakovo įsitikinimu, Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-75 neprieštarauja Antstolių įstatymo nuostatoms, Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 daliai, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2007 m. birželio 10 d. išduotas Tarptautinio universiteto Maskvoje (humanitarinio) diplomas (b. l. 11–19). Pagal 2000 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo Nr. VIII-1586 2 straipsnio 1 dalį aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą, o baigusiam rezidentūros programą, – rezidentūros pažymėjimą (Aukštojo mokslo įstatymo 4 str. 2 d. (2006 m. liepos 18 d. redakcija)). Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 2005 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 60 patvirtinti Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Sistemiškai aiškinant nurodytus Aukštojo mokslo įstatymo, minėtų nuostatų 10, 21, 22 ir 23 punktų reikalavimus, darytina išvada, kad pagrindiniai dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą užsienio aukštojoje mokykloje, ir Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.

Remdamasis 2007 m. spalio 2 d. Studijų kokybės centro pažyma „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Nr. 14-514, išduota pareiškėjui, teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos nustatytas esminis skirtumas, todėl Studijų kokybės vertinimo centras nusprendė pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad kvalifikacinio egzamino neišlaikė (b. l. 162). Teismas padarė išvadą, kad iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos (2007 m. spalio 1 d.) pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų pripažinti, kad jis turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, t.y. nepateikė Švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuo būtų patvirtinta, kad pareiškėjo užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Taigi pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro).

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš reikalavimų asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, - aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo (vienpakopio, bakalauro, magistro) turėjimas. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatytos Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Šiomis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą. Jie iki 2007 m. spalio 1 d. galėjo dirbti antstoliais, neturėdami Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Jei asmuo iki pereinamojo laikotarpio pabaigos neįgijo nustatyto išsilavinimo, laikytina, kad asmuo, dirbantis antstoliu, neatitinka antstolio pareigybei taikomų reikalavimų. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį toks asmuo atleidžiamas iš antstolių. Pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Antstolių įstatymui.

Atsižvelgiant į 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo Nr. VIII-1993 7 straipsnio, 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad teismo antstoliai, įsigaliojus Teismo antstolio įstatymui, žinojo, kad per septynerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatyta, kad išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio pereinamojo laikotarpio trukmė buvo nustatyta atsižvelgiant į ankstesnį teisinį reguliavimą. Septynerių metų terminas laikytinas protingu terminu nustatytam išsilavinimui įgyti ir pasirengti atitinkamiems pasikeitimams.

Tai, kad pareiškėjas pasirinko užsienio aukštąją mokyklą - Tarptautinį universitetą Maskvoje (humanitarinį) yra jo paties apsisprendimas. Be to, Teismo antstolių ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo metu galiojo 2000 m. kovo 21 d. Aukštojo mokslo įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Tuo metu galiojusiuose 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1460 patvirtintuose Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatuose buvo nustatyta užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo tvarka. Šie teisės aktai buvo paskelbti viešai „Valstybės žiniose“, taigi pareiškėjas jau tuo metu privalėjo žinoti, kad jo Maskvos valstybiniame industriniame universitete įgytas išsilavinimas turės būti pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka. Konstatuotą situaciją sąlygojo paties pareiškėjo apsisprendimas ir nesiėmimas visų įmanomų priemonių per įstatymo nustatytą terminą įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtintuose Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatuose yra numatyta galimybė pareiškėjo pageidavimu užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą Studijų kokybės vertinimo centro vadovo sprendimu atlikti skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją (13 p.). Pareiškėjas, žinojęs, kada jis baigs užsienio aukštąją mokyklą, kada gaus diplomą, kada turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, kad jo išsilavinimui pripažinti reikės atlikti tam tikrą procedūrą, privalėjo atitinkamai veikti, siekdamas atlikti tam tikrus veiksmus (pasidomėti procedūra, laiku pasirūpinti reikiamais dokumentais ir pan.), kad iki Antstolių įstatyme nustatyto termino (2007 m. spalio 1 d.) įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Pareiškėjo neveikimas ir iš to kilusios jam pasekmės negali būti pateisintos, pasak pareiškėjo, jo teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, kad terminas įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei 2007 m. spalio 1 d., neatsirado. Jo teisėtas lūkestis, kad neįgijęs reikiamo antstoliui išsilavinimo galės dirbti antstoliu iki 2007 m. spalio 1 d., nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl taikomų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 5 dalimi, panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti. Pažymi, kad 2000 m. spalio 10 d. priimtame Antstolių įstatyme buvo numatyta, kad antstolis turi turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2000 m. spalio 31 d. Šio įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme numatyta, kad išsilavinimą antstolis turi įgyti per 7 metus, vadinasi iki 2007 m. spalio 31 d. Apelianto nuomone, tik nuo šio termino ir buvo galima spręsti dėl išsilavinimo vertinimo, o ne išbraukti pareiškėją iš antstolių sąrašų. Pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą, antstoliams, priešingai nei kitiems valstybės tarnautojams, nebuvo įtvirtinta išlygų dėl išsilavinimo įsigijimo, jeigu iki reikiamo išsilavinimo įgijimo asmenims liko mažiau negu pusė atitinkamoje normoje nustatyto termino. Be to, ginčijamu Teisingumo ministro įsakymu nebuvo išspręstas klausimas, kaip bus grąžintos atleidžiamų antstolių lėšos vykdant nebaigtas bylas, kuriose išieškotojas yra valstybė ir administravimo arba bendrosios išlaidos nebuvo mokamos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-75 (b. l. 150), kuriuo jis 2007 m. spalio 1 d. atleistas iš antstolių, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo ir išbrauktas iš antstolių sąrašo.

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas į Teismo antstolių kontorą prie Kauno miesto apylinkės teismo buvo priimtas 1997 m. kovo 20 d. (b. l. 97), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 įrašytas į Lietuvos antstolių sąrašą (b. l. 107-110). Pareiškėjas 2006 m. balandžio 27 d. atestuotas su sąlyga, kad iki 2006 m. rugsėjo 1 d. pateiks informaciją apie teisės studijų eigą, įrodančią, kad antstoliui nustatytas išsilavinimas pagrįstai gali būti įgytas iki 2007 m. spalio 1 d.; kad įvykdytų antstolio kvalifikacijai keliamus reikalavimus; kad kreiptųsi į Kokybės studijų vertinimo centrą dėl diplomo pripažinimo (b. l. 50-51).

Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o pagal to paties straipsnio 2 dalies nuostatą - per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmeniui neįgijus tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis anksčiau nurodytu teisiniu reguliavimu, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas procesiniuose sprendimuose yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t.y. iki 2007 m. spalio 31 d. (2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008; 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1979/2008). Šis teisės normos aiškinimas aktualus ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant šioje administracinėje byloje taikytinas materialinės teisės normas, bus laikomasi ir kitų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose jau išnagrinėtose analogiškose bylose (2008 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1887/2008; 2008 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1892/2008; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008), kuriose buvo sprendžiami tie patys teisės aiškinimo klausimai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas Nr. ДИБ 0038606 pareiškėjui išduotas 2007 m. birželio 10 d. (b. l. 11-17). Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė realiai diplomą gavęs rugpjūčio mėnesį. Studijų kokybės vertinimo centras, 2007 m. rugsėjo 5 d. gavęs pareiškėjo prašymą, atliko pareiškėjo įgytos kvalifikacijos vertinimą ir priėmė sprendimą L. G. kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu jis išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (Centro 2007 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 14-514, b. l. 19-21). Pareiškėjas pripažino, kad egzamino 2007 m. spalio 1 d. jis neišlaikė, o pakartotinai jo laikyti gruodžio mėnesį nenuvyko.

Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas (Švietimo įstatymo 14 str. 3-5 dalys).

Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva, o jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai. Užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys (Švietimo įstatymo 39 str. 6 d.). Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje yra įgaliota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

Taigi, vadovaujantis Švietimo įstatymo nuostatomis, asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija - paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai. Sistemiškai aiškinant Nuostatų 5 punkte apibrėžtas aukštojo mokslo kvalifikacijos ir išsilavinimo dokumento sąvokas ir 23 punkte reglamentuotą užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminimą Švietimo ir mokslo ministro įsakymu (kuris išsiunčiamas Centrui) konstatuotina, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, kad asmuo įgijo aukštąjį išsilavinimą yra išsilavinimo dokumentas ir Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, jog pareiškėjas yra įgijęs reikiamą antstoliui aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Darytina išvada, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kada asmuo atleidžiamas iš antstolių. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t.y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Pažymėtina, kad pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo 2000 m. spalio 31 d. (t.y. nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo) iki 2007 m. spalio 31 d., t.y. net septynerius metus. Toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, pripažintinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl jos neprieštarauja Antstolių įstatymui. Teisingumo ministras, priimdamas pareiškėjo ginčijamą įsakymą Nr. 7P-75, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teisėtas lūkestis, kad jis, iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad buvo pažeistas jo teisėtas lūkestis šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Atkreiptinas dėmesys, kad Teisingumo ministras 2006 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 7P-79 antstolio L. G. įgaliojimus buvo pratęsęs iki 2007 m. spalio 23 d. įskaitytinai (b. l. 141). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-75 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau pripažintina, kad pareiškėjas iš antstolių buvo atleistas nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais“).

Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo ir asmenų lygiateisiškumo principams.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas ir teisingai išsprendė šį administracinį ginčą. Todėl naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia naujus argumentus dėl antstolio investuotų lėšų grąžinimo klausimo neišsprendimo Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-104, kurių jis nenurodė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje, minėto įsakymo neginčijo. Kadangi šie klausimai nebuvo keliami ir sprendžiami pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusStasys GudynasVaida Urmonaitė