Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-26 · Administracinė byla Nr. I-3000-463/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-02-26Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-26
Bylos Nr.
I-3000-463/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00605-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Jolanta Malijauskienė, Irena Paulauskienė
Atsakovas
Aplinkos ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Pareiškėjas
Telšių rajono savivaldybės
Trečiasis asmuo
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūrai, Telšių medžiotojų
Kategorijos
  • 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3000-463/2015Proceso Nr. 3-61-3-00605-2012-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.7; 38; 74
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant atsakovės Aplinkos ministerijos atstovei Redai Starkevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Telšių rajono savivaldybės skundą atsakovėms Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, Aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūrai, Telšių medžiotojų ir žvejų draugijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Telšių rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslindama ir galutinai formuluodama skundo reikalavimus prašė panaikinti: 1) Aplinkos ministerijos 2010-11-29 raštą Nr. (9-2)-D8-11116 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012-01-24 sprendimą Nr. (23.17-08)-320-l „Išieškoti iš turto“ (t. 1, b. l. 2–10; t. 2, b. l. 45–53).

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) Telšių rajono agentūra (toliau – ir Agentūra) 2010-11-10 surašė patikrinimo aktą dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARSP) lėšų netinkamo panaudojimo. Aplinkos ministerija 2010-11-29 sprendimu, vadovaudamasi Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 str. 4 d., informavo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (toliau – Mokesčių inspekcija), kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūra (toliau – ir Agentūra), patikrinusi Telšių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą, 2010-10-10 patikrinimo aktu konstatavo SAARSP lėšų netinkamą panaudojimą. Aplinkos ministerija 2010-11-29 sprendimu prašė minėtas lėšas ne ginčo tvarka išieškoti į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011-05-13 raštu kreipėsi Savivaldybės merą su prašymu iki 2011-08-13 sumokėti į valstybės iždo sąskaitą. Ginčijamu Mokesčių inspekcijos 201-01-24 sprendimu nuspręsta iš Savivaldybės ne ginčo tvarka išieškoti 34 187,64 Lt sumą.

Pažymi, kad pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijos, patvirtintos aplinkos ministro 2005-12-28 įsakymu Nr. D1-637 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos), 8 p., dėl SAARSP lėšų išieškojimo Aplinkos ministerija turėjo teisę kreiptis į Mokesčių inspekciją tik tuo atveju, jei SAARSP lėšos buvo panaudotos pažeidžiant Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARSP lėšų panaudojimą, nuostatas. Patikrinimo aktas yra kontrolės dėl SAARSP lėšų panaudojimo proceso metu surašytas ir faktinę situaciją bei pagrindą Aplinkos ministerijos teikimui apibrėžiantis dokumentas, tačiau jame nėra jokių teiginių apie SAARSP lėšų panaudojimą pažeidžiant Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARSP lėšų panaudojimą, nuostatas. Todėl tokio patikrinimo akto pagrindu priimtas teikimas yra neteisėtas, nepagristas ir naikintinas. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas aktas nei savo forma, nei turiniu neatitinka teisės aktų reikalavimų, neatitinka Rekomendacijų nuostatų, kadangi patikrinimo rezultatai įforminti netinkamos formos aktu, akte nustatyto netinkamo SAARSP lėšų panaudojimo faktas nepagrįstas, nenurodyta siūloma išieškoti lėšų suma, su patikrinimo aktu nesupažindintas pasirašytinai savivaldybės meras, patikrinimo akto kopija nepateikta savivaldybei. Aplinkos ministerija, gavusi patikrinimo aktą, neatitinkantį Rekomendacijų reikalavimų, turėjo reikalauti šį aktą pataisyti ir jį įforminti Rekomendacijų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Tokiu būdu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių, susijusių su SAARSP lėšų panaudojimu, įvertinimą. Pareiškėjos teigimu, padaryti procedūriniai pažeidimai yra esminiai ir nelaikytini formaliais. Pažymi, kad 2010-11-29 raštas adresuotas juridiniam asmeniui – savivaldybei, tačiau sprendime nurodomas subjektas, iš kurio išieškomos piniginės lėšos – Telšių savivaldybė. Taigi, sprendime nurodytas neegzistuojantis subjektas, privalantis įvykdyti piniginę prievolę.

Taip pat pažymi, kad individualus administracinis aktas, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Tačiau sprendime pateikta šio sprendimo apskundimo formuluotė ta apimtimi, pagal kurią įrašyta bendro pobūdžio nuoroda į atitinkamą įstatymą, nelaikytina tinkamu Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d. reikalavimų vykdymu, nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Mokesčių inspekcija 2012-01-24 rašte nurodė, kad siunčia Mokesčių inspekcijos viršininko sprendimą, tačiau atsiųstas sprendimas yra pasirašytas Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėjo G. B., t. y. neįgalioto asmens. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų nesilaikymas surašant sprendimą, kai sprendime netinkamai įvardijamas subjektas, iš kurio išieškomos lėšos, nurodyta netinkamai sprendimo apskundimo tvarka, kai sprendimą pasirašė viešojo administravimo subjekto neįgaliotas asmuo, kelia pareiškėjui abejonių dėl tokio individualaus administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo. Be to, visas ginčo lėšas panaudojo medžiotojų būreliai, kurie yra tinkami subjektai naudoti SAARSP lėšas Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nustatytam tikslui – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimui ir kt. Byloje nėra jokių duomenų, kad SAARSP lėšos medžiotojų būreliams buvo skirtos Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu.

Pareiškėja taip pat pažymi, kad patikrinimo rezultatus įformino A. P., tačiau nėra duomenų, ar jis Departamento direktoriaus buvo įgaliotas šiems veiksmams atlikti.

Atsiliepimas

Atsakovė Mokesčių inspekcija teismui pateiktame atsiliepime (t. 1, b. l. 132–133; t. 2, b. l. 101–102) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-27 nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl miškų sklypų savininkų, valdytojų ir naudotojų sąvokos, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog skundžiamas 2012-01-24 sprendimas yra nepagrįstas. Priimdama sprendimą Mokesčių inspekcija vadovavosi Rekomendacijų 8 p. ir Įstatymo 4 str. nuostatomis, nes neturi įgaliojimų vertinti Aplinkos ministerijos teikimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių, kad teikimas ir aktas yra negaliojantys. Be to, 2012-01-24 sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad sprendimas priimtas būtent Savivaldybės atžvilgiu. 2012-01-25 lydraštis, kuriuo sprendimas pateiktas pareiškėjai, adresuotas Savivaldybei ir nurodyta, kad siunčiamas sprendimas dėl lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka iš Savivaldybės. Pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 5 str., įsteigta tik Savivaldybė (centras – Telšiai). Kita savivaldybė šio administracinio vieneto teritorijoje nėra įsteigta. Sprendime dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjos konkrečiai ir detaliai nurodyti: teisės aktai kurių pagrindu pradėtas išieškojimas; dokumentas, kuriuo pagrindu parengtas sprendimas, šio dokumento pavadinimas, data bei jį priėmusi institucija; sprendimo apskundimo tvarka. Sprendimas pasirašytas Mokesčių inspekcijos įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Pažymi, kad Mokesčių inspekcija yra viešojo administravimo subjektas ir atlieka savo funkcijas vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nagrinėjamuoju atveju – Mokesčių administravimo įstatymu. Teisės aktais nėra nereglamentuojama, kas turi pasirašyti sprendimą išieškant ne pagal paskirtį panaudotas SAARP lėšas ir kokios formos sprendimas turi būti surašytas. Todėl Mokesčių inspekcija vykdė išieškojimą Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. surašė individualų teisės aktą – sprendimą, pripažintiną vykdomuoju dokumentu, kuris gali būti pateiktas antstoliui vykdymui. Tokia mokesčių administratoriaus teisė yra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 4, 33 str. nuostatomis.

Atsakovė Aplinkos ministerija teismui pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti (t. 1, b. l. 119–123; t.2, b. l. 82–86). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad įstatymų leidėjas iš SAARSP lėšų skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalies, turinčios nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Miškų įstatymo 2 str. 10–12 d. yra pateiktos miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokos, o medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 str. 13 d. įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką, tačiau medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu, nes jie nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai. Medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju, nes medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Pareiškėja, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, todėl neturi diskrecijos teisės aktą (teisės normą) taikyti nesilaikydama iš šio principo kylančių reikalavimų. Todėl Savivaldybė paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Įstatyme. Šiuo atveju nustatyti ir užfiksuoti aptariamų teisės aktų pažeidimai, kurių pasekmė –paskirtos paramos lėšos subjektams, kurie pagal įstatymą neturėjo teisės šių lėšų gauti. Taip pat pažymi, kad Rekomendacijos nelaikytinos norminiu teisės aktu, nes neatitinka norminiams teisės aktams nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-06-02 nutartis Nr. A556-868/2008). Pareiškėjos argumentai dėl ginčijamų Mokesčių inspekcijos sprendimo ir Aplinkos ministerijos kreipimosi į Mokesčių inspekciją neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, nes formalus procedūrinis pažeidimas (jei toks ir būtų) nereiškia, kad skundžiami sprendimai pažeidžia kokią nors materialią teisės normą. Vien formaliu procedūriniu pagrindu naikinant sprendimus būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principai, nes panaikinus aptariamus aktus vis tiek liktų galioti patikrinimo aktas, o atsakomybė už jame konstatuotus pažeidimus negalėtų būti taikoma. Mano, kad pareiškėjos patikslintame skunde dėstomi argumentai, kad ginčo situacijoje turi būti taikomos Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nuostatos, nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (t. 1, 119–123; t. 2, b. l. 90–93). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d. ir Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. nuostatos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, o šio įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. nustato skirtingą paramos gavimo pagrindą. Ginčo atveju pareiškėja specialiosios programos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti SAARSP lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Įstatyme. Patikrinimas buvo atliktas vykdant Aplinkos ministerijos kanclerio 2010-10-22 rašte duotą nurodymą, kuris vykdymui buvo užvizuotas visiems agentūrų vedėjams (tarp jų ir Telšių rajono agentūros vedėjui A. P.). Atliekant patikrinimą nustatyta, kad 10 300 litų buvo skirta Telšių miškų urėdijai, kuri panaudojo gautas lėšas repiliantams tepti, o likę pinigai buvo paskirti medžiotojų būreliams. Su patikrinimo akto išvadomis buvo supažindintas Savivaldybės atstovas, kuris suprato patikrinimo akto esmę ir pareiškė savo nuomonę. Be to, patikrinimą atlikęs vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. P., surašęs patikrinimo aktą, vadovavosi Departamento direktoriaus 2008-10-13 įsakymu Nr. V-128 patvirtinto Agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.2 p., kuris suteikia teisę kontroliuoti kaip savivaldybės institucijos vykdo įstatymais nustatytus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo reikalavimus. Patikrinimas atliktas laikantis Rekomendacijose įtvirtintų nuostatų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių medžiotojų ir žvejų draugija atsiliepimo į pareiškėjos patikslintą skundą nepateikė.

Teismo posėdžio metu atsakovės Aplinko ministerijos atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Agentūra, atlikusi patikrinimą kaip Savivaldybėje laikomasi Įstatymo nuostatų naudojant lėšas gautas iš medžioklės plotų naudotojų mokamų mokesčių už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą , 2010-11-10 surašė patikrinimo aktą Nr. 98, kuriame konstatavo, kad SAARSP 34 187,64 Lt lėšų panaudota netinkamai (t. 1, b. l. 17–18).

Aplinkos ministerija, vadovaudamasi rėmimo Įstatymo 4 str. 4 d., 2010-11-29 teikimu Nr. (9-2)-D8-11116 informavo Mokesčių inspekciją, kad Savivaldybė 34 187,64 Lt lėšų panaudojo pažeisdama Įstatymo nuostatas ir prašė minėtas lėšas ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą (t. 1, b. l. 16).

Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011-05-13 raštu kreipėsi Savivaldybės merą su prašymu iki 2011-08-13 sumokėti į Valstybės iždo sąskaitą 34 187,64 Lt netinkamai panaudotas lėšas (t. 1, b. l. 15). Minėtame rašte taip pat išaiškinta, kad iki nurodytos datos nesumokėjus minėtų sumų, išieškojimas bus vykdomas ne ginčo tvarka

Mokesčių inspekcija, nustačiusi, kad Savivaldybė iki 2011-08-13 ginčo lėšų į Valstybės iždo sąskaitą nesumokėjo, 2012-01-24 sprendimu Nr. (23.17-08)-320-1 nusprendė iš Savivaldybės ne ginčo tvarka išieškoti 34 187,64 Lt sumą (t. 1., b. l. 12).

Byloje spręstinas ginčas dėl Savivaldybės skundo reikalavimų panaikinti Aplinkos ministerijos 2010-11-29 sprendimą ir Mokesčių inspekcijos 2012-01-24 sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Savivaldybės reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamų Aplinkos ministerijos ir Mokesčių inspekcijos sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Dėl Aplinkos ministerijos 2010-11-29 sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių matyti, kad reikalavimą panaikinti Aplinkos ministerijos 2010-11-29 sprendimą pareiškėja grindžia tokiais argumentais ir motyvais: 1) pagal Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p., medžiotojų būreliai yra tinkami SAARSP lėšų naudotojai. 2) skundžiamas Aplinkos ministerijos sprendimas yra grindžiamas 2010-11-10 patikrinimo aktu, kuris neatitinka Rekomendacijų 7.4, 7.5, 7.7 p. nustatytų ir tokiam aktui keliamų formos bei turinio reikalavimų, taip pat yra prieštaringas, nes akto motyvuojamoji dalis neatitinka šio akto išvadų. Pareiškėja taip pat kelia abejones, ar 2010-11-10 patikrinimo aktą surašęs inspektorius A. P. turėjo Departamento direktoriaus įgaliojimų priimti tokio turinio aktą.

Skundžiamo Aplinkos ministerijos 2010-11-29 sprendimo priėmimo metu galiojusioje Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. redakcijoje buvo nustatyta, kad specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti. Pagal Įstatymo 4 str. 4 d., specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems Įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Mokesčių inspekcija ne ginčo tvarka išieško į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Iš esmės analogiškas finansinės paramos tikslas bei šios paramos gavėjai nustatyti ir Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d., kurioje, be to, nurodoma, jog prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

Pareiškėjos teigimu, ginčo paramos sumos medžiotojų būreliams buvo skirtos ne Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu, o pagal Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p., nustatanti medžioklės plotų naudotojų teisę gauti finansinę pagalbą Įstatymo nustatyta tvarka medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurt, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams.

Teisėjų kolegija, vertindama aptartus pareiškėjos argumentus, pažymi, kad iš Savivaldybės tarybos 2009-01-29 sprendimu patvirtintos SAARSP 2009 m. sąmatos III skyriaus 1 p. matyti, jog ginčo lėšos buvo skiriamos medžiojamų gyvūnų daromos žalos miškui prevencinėms priemonėms vykdyti (t. 1, b. l. 22). Be to, Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. normoje nurodomas visiškai kitas paramos gavimo pagrindas ir tikslas – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams.

Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundo motyvai, jog ginčo lėšos buvo paskirtos ne Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu, o pagal Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p., prieštarauja byloje esančiais įrodymais nustatytom faktinėm aplinkybėm, todėl atmestini.

Pareiškėjos nurodyti Rekomendacijų 7.5, 7.7 p. pažeidimai yra susiję ne su 2010-11-10 patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių pagrindimu ar šių aplinkybių teisiniu vertinimu, o procedūriniais klausimais, kurie visiškai nesusiję su Aplinkos ministerijos 2010-11-29 sprendimo atitikties teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams vertinimu. Taip pat pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 1 p., jomis yra nustatyti pagrindiniai Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų vykdomos SAARP kontrolės principai. Taigi, Rekomendacijų nuostatose įtvirtinti tik siūlymai SAARSP lėšų panaudojimo kontrolę vykdantiems subjektams, kaip optimaliau bei racionaliau organizuoti patikrinimus, pateikiamos tokių patikrinimų metu surašomų aktų formos. Todėl ta aplinkybė, jog Agentūros 2010-11-10 surašytas patikrinimo aktas ne visiškai atitinka Rekomendacijų 1 priede nurodytos patikrinimo akto formos, nagrinėjamo ginčo atveju nelaikytina esmine.

Teisminėje praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nustatytu reguliavimu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Agentūros 2010-11-10 patikrinimo akte yra aiškiai nurodoma, kad Savivaldybė nepasinaudojo Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. numatyta galimybe finansiškai paremti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ar naudotojus, o parama paskirta vadovaujantis Medžioklės įstatymo 12 str. 4 p., medžioklės plotų naudotojams, kurie turi teisę gauti finansinę paramą. Taip pat pažymėta, kad iš 34 187,64 Lt lėšų suma panaudotos netinkamai.

Taigi, Agentūros 2010-11-10 patikrinimo aktas negali būti laikomas nemotyvuotu bei teisiškai nepagrįstu. Teisėjų kolegijos vertinimu, patikrinimo akto motyvuojamosios dalies teiginiai, jog medžioklės plotų naudotojai, turi teisę į finansinę paramą pagal Medžioklės įstatymo 12 str. 4 p., nepaneigia išvadų, kad minėtiems subjektams Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu parama negalėjo būti skirta. Be to, iš pareiškėjos skunde teismui išreiškiamos pozicijos matyti, kad ji aiškiai suvokė kokių faktinių aplinkybių bei teisės aktų pagrindu yra grindžiamas 2010-11-10 patikrinimo aktas. Tokią teismo išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog skundo reikalavimą dėl Aplinkos ministerijos 2010-11-29 sprendimo panaikinimo pareiškėja pagrindė išsamia tiek pačiame sprendime, tiek Agentūros 2010-11-10 patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių bei teisės aktų analize. Taip pat pažymėtina, kad 2010-11-10 patikrinimo aktą surašęs Agentūros vedėjas A. P., vadovaudamasis Agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.2 p. (t. 2, b. l. 96–98), turėjo teisęs surašyti aptarto turinio patikrinimo aktą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvada, jog Savivaldybės skundo motyvai, kuriais teigiama, jog Agentūros 2010-11-10 patikrinimo aktas turi esminių formos bei turinio trūkumų, todėl šio akto pagrindu priimtas Aplinkos ministerija 2010-11-29 sprendimas nelaikytinas pagrįstas bei teisėtas, atmestini.

Dėl Mokesčių inspekcijos 2012-01-24 sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo

Savivaldybė skundo reikalavimą dėl Mokesčių inspekcijos 2012-01-24 sprendimo panaikinimo grindžia tuo, kad: 1) tokio juridinio asmens kaip „Telšių savivaldybė“, kuris nurodytas sprendime, nėra; 2) pačiame sprendime netiksliai išaiškinta jo apskundimo tvarka; 3) G. B. nebuvo suteikti įgaliojimai surašyti tokio turinio sprendimą.

Įstatymo 4 str. 4 d., be kita ko, nustatyta, kad, vadovaudamasi Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame Įstatyme tikslams, per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą. Jeigu savivaldybės Mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, mokesčių administratorius priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant aptartas Įstatymo 4 str. 4 d. nuostatas, kad Mokesčių inspekcija, gavusi teikimą dėl SAARP lėšų išieškojimo, neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos šios lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma. Mokesčių inspekcija gali tik pasiūlyti sumokėti jau pirmiau kitų institucijų nustatytą lėšų sumą, o jei savivaldybė to nepadaro – imtis priverstinių išieškojimo priemonių. Taigi, Mokesčių inspekcija, gavusi teikimą, privalo užtikrinti minėto sprendimo vykdymą (jei reikia – ir priverstine tvarka), todėl mokesčių administratoriaus sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek jisai galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų aptariamo administracinio akto vykdymo taisyklių ( 2012-09-27 nutartis adm. b. Nr. A662-2003/2012 ir kt).

Iš skundžiamo Mokesčių inspekcijos 2012-01-24 sprendimo matyti, kad jame yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, nurodomi motyvai. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad Mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėjas G. B., priimdamas 2012-01-24 sprendimą, veikė jam priskirtos kompetencijos ribose. Tai, jog pačiame sprendime netiksliai nurodyta jo apskundimo tvarka nelaikytina tokio pobūdžio trūkumu, dėl kurio turėtų būti naikinamas ir pats sprendimas. Pažymėtina, kad sprendime nurodoma, jog ginčo lėšos išieškomos iš Telšių savivaldybės, o ne Telšių rajono savivaldybės. Tačiau minėtas netikslumas vertintinas kaip rašymo apsirikimas, negalintis paneigti ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo, kuris iš esmės atitinka bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Aplinkos ministerija 2010-11-29 sprendime ir Mokesčių inspekcija 2012-01-24 sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėti sprendimai pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. yra pagrįsti ir teisėti, todėl skundo reikalavimai šiuos sprendimus panaikinti atmestini.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjos Telšių rajono savivaldybės skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Bronius JanuškaJolanta MalijauskienėIrena Paulauskienė