- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- 2S-75-431/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34467-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- Č. G.
- Ieškovas
- G. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Č. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei Č. G. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė prašė teismo nustatyti naudojimosi tvarką inžineriniu įrenginiu – šuliniu – ir priteisti iš atsakovės ieškovei 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę nuo 2016 m. spalio 1 d. atsukti vandens kranus, turinčius vandens pralaidumą ieškovės butui bei pajungti elektros energijos tiekimą hidroforo veikimo užtikrinimui taip užtikrinant vandens tiekimą ieškovės butui bei leisti jai naudotis šuliniu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje. Nurodė, kad šiuo metu, kai dar neaiški bylos baigtis ir vėliau, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti nebeįmanomas, nes ieškovės turtui bei sveikatai prasidėjus šildymo sezonui gali būti padaryta dar didesnė žala.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir įpareigojo atsakovę atsukti vandens kranus, turinčius vandens pralaidumą ieškovės butui, bei pajungti elektros energijos tiekimą hidroforo veikimo užtikrinimui, taip užtikrinant vandens tiekimą ieškovės butui, bei leisti ieškovei naudotis šuliniu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.
Teismas nustatė, jog prašo nustatyti naudojimosi tvarką inžineriniu įrenginiu - šuliniu. Ieškovė nurodo, kad nuo 2016 m. birželio mėnesio ji nebeturi galimybės savo bute naudotis gyvybiškai svarbiu šaltiniu – vandeniu. Ieškovė prašo teismo įpareigojimo netrukdyti naudotis jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu daiktu nustatant naudojimosi tvarką vandens šuliniu, kaip gyvybiškai svarbiu vandens tiekimo objektu. Negalėdama naudotis šuliniu, ieškovė liko be vandens bei būdama 3-ios grupės invalidė yra priversta vandenį neštis iš kaimynų. Todėl teismas padarė išvadą, kad neleidus ieškovei naudotis šuliniu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, ieškovės turtui bei sveikatai, prasidėjus šildymo sezonui, gali būti padaryta dar didesnė žala.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Č. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, jog ieškiniu yra prašoma nustatyti naudojimosi šuliniu tvarką, o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra nesusijęs su galimu sprendimu. Tokie reikalavimai gali būti reiškiami tik po ieškinio išnagrinėjimo ir yra susiję su sprendimo vykdymu. Ieškovė, teigdama, kad sprendimo įvykdymas gali tapti nebeįmanomas, nurodo tik galimą didesnės žalos atsiradimą. Šulinys yra šalia viso pastato, padalinto į tris butus. Šalia namo praėjimas yra visiškai laisvas, todėl atsakovė niekaip netrukdo ieškovei laisvai naudotis šuliniu, kuris po 1/3 dalį priklauso visiems trijų butų savininkams. Pagal ieškinį ieškovė siekia naudotis ne plane pažymėtu, o atsakovės rūsyje esančiu šuliniu, į kurį ieškovė neturi jokios teisės. Ieškovei priklausantis butas yra pirmame aukšte, o atsakovė gyvena anrame. Todėl vandens tiekimas vyko iš atsakovės rūsyje esančio šulinio per pirmą aukštą į virš jo esantį antrą aukštą. Todėl pas atsakovę nėra jokių vandens kranų, kuriuos ji galėtų užsukti ar atsukti, nes vandens kranai yra pirmame aukšte, ieškovės bute. Todėl teismo įpareigojimas atsakovei atsukti kranus yra fiziškai neįvykdomas. Ieškovė savo bute užsuko kranus, todėl atsakovė, gyvenadama antrame namo aukšte, negali iš jos rūsyje esančio šulinio sau tiekti vandenį.
Atsiliepimu į atsakovės Č. G. atskirąjį skundą ieškovė G. K. su skundu nesutinka, prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog atsakovės atskirojo skundo argumentai ir motyvai neatitinka tikrovės ir tyčia klaidina teismą. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė, įsigydama butą, tapo ir kieme esančių ūkinių pastatų bendraturte, o taip pat ir inžinerinio statinio – šulinio – bendraturte. Sutarties sudarymo metu prie namo tebuvo tik vienas šulinys, kuriuo naudojosi du bendraturčiai, kadangi trečiojo buto savininkai vandens tiekimo įrenginį jau buvo įsirengę atskirai – vandens tiekimą į savo butą prisijungė nuo gretimo namo šulinio. Atsakovė pageidavo naudotis būtent tuo rūsiu, kuriame yra namo bendraturčiams priklausantis šulinys. Ieškovė nuo 2016 m. birželio mėnesio dėl atsakovės veiksmų nebegali naudotis savo bute vandeniu. Atsakovė, nurodydama, jog prie gyvenamojo namo stovi dar vienas šulinys, kuriuo ieškovė gali laisvai naudotis, yra neteisingas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog ieškovė prašo nustatyti naudojimosi tvarką inžineriniu įrenginiu – šuliniu, nustatant atsakovei pareigą nuo 2016 m. spalio 1 d. kas antrą mėnesį įjungti elektros energiją iš savo buto hidroforo veikimo užtikrinimui, ir atsukti kranus, vandens į ieškovės butą patekimui, nuo 2016 m. lapkričio 1 d. nustatant ieškovei pareigą kas antrą mėnesį įjungti elektros energiją hidroforo veikimui užtirkinti ir atsukti kranus vandens patekimui į atsakovės butą. Taip pat prašė priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovę nuo 2016 m. spalio 1 d. atsukti vandens kranus ir pajungti elektros energiją hidroforo veikimui užtikrinti, kad vanduo iš šulinio galėtų būti tiekimas į ieškovei priklausantį butą.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Tačiau aplinkybė, kad laikinosios apsaugos priemonė iš dalies susijusi su vienu iš šioje byloje ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Iš byloje nurodytų aplinkybių ir esamų įrodymų matyti, jog pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl vandens tiekimo iš bendro šulinio abiejų bendrasavininkių butams bei mokėjimo už elektros energiją, kuri reikalinga nepertraukiamo vandens tiekimo užtikrinimui. Ieškovė ieškiniu teigia, kad šulinys yra atsakovei priklausančio buto rūsyje, todėl ji negalinti prieiti prie vandens tiekimo sistemos ir jos reguliuoti.
CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte yra nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Ieškovė gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame bute, kuriam atsakovė riboja vandens tiekimą, kadangi jis galimas tik iš atsakovės buto rūsyje esančio šulinio, priklausančio visems namo bendrasavininkiams bendrosios nuosavybės teise. Taigi, ieškovė nėra aprūpinama vandeniu, kuris yra būtinas kasdieniam gyvenimui, todėl pripažintina, kad jai yra daroma žala. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos nagrinėjimo metu neatstačius vandens tiekimo ieškovei, tuo atveju, jeigu, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų nustatyta, jog ieškovės teisės yra pažeistos ir jos ieškinys yra tenkintinas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo gali būti toliau tęsiamas ieškovės teisių pažeidimas ir toliau jai daroma žala. Taigi, prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atsakovei atstatyti vandens tiekimą ieškovės butui, tai yra įjungti elektrą hidroforo veikimui užtikrinti ir atsukti vandens tiekimo kranus, gali būti taikoma, nes ja yra siekiama užkirsti kelią tolimesniam teisių pažeidimui (jeigu toks būtų nustatytas) bei žalos padidėjimui, taip pat naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui. Tuo tarpu ieškovei nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovė nebus patyrusi jokių neigiamų pasekmių, jeigu paaiškės, kad vanduo į ieškovės butą gali būti tiekiamas kitais būdais arba yra faktiškai tiekiamas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog įpareigojimas atsakovei atstatyti vandens tiekimą ieškovės butui nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė pastogės patalpos plano kopiją, tačiau nepateikė plano, kuriame būtų pažymėta šulinio, dėl kurio kilo ginčas, vieta. Atsakovė nurodo, jog jai priklausantis šulinys yra rūsyje, o dar vienas šulinys, prie kurio gali laisvai prieiti ieškovė, yra šalia pastato. Atsakovė nepateikė šiuos jos teiginius patvirtinačių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovė buvo pagrįstai įpareigota užtikrinti vandens tiekimą į ieškovės butą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.