Kauno apygardos teismo nutartis

2013-06-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1083-324/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-10
Bylos Nr.
2A-1083-324/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-04893-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Evaldas Burzdikas (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Žibutė Budžienė
Atsakovas
G. Š.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1083-324/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04893-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 35.5; 114.4; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-431-587/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sunsation“ ieškinį atsakovui G. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 9 000 Lt skolai grąžinti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,2 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad, patikrinus įmonės dokumentus, nustatyta, jog UAB „Sunsation“ pagal 2008 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą SUN Nr. 05083 už 28 500 Lt sumą pardavė atsakovui prekes – kompiuterinį valdymo pultelį ir soliariumą MegaSun Tower Pure Energy T230. Atsakovas ieškovei sumokėjo 19 500 Lt, liko skolingas 9 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu patenkino ieškinį. Priteisė iš atsakovo ieškovei 9 017,20 Lt skolai grąžinti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. balandžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybei 270 Lt žyminio mokesčio ir 48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kaip nepagrįstus atmetė atsakovo teiginius, kad jis nėra skolingas pagal 2008 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 05083, šios PVM sąskaitos faktūros atsakovas neakceptavo, motyvuodamas tuo, kad atsakovas atliko piniginius mokėjimus už soliariumą. Konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis su ieškove buvo sutaręs dėl mažesnės soliariumo kainos, PVM sąskaitų faktūrų registre nėra duomenų, kad atsakovui buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 19 500 Lt sumai. Pažymėjo, kad 2008 m. liepos 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 05083 28 500 Lt sumai nėra nuginčyta, teismas jai teikė didesnę įrodomąją reikšmę. Padarė išvadą, kad ieškovei atsakovas mokėjo pagal galiojančią PVM sąskaitą faktūrą SUN Nr. 05083, nes kitokių įrodymų byloje nepateikta. Sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovė, kol buvo veikianti bendrovė, nereikalavo iš atsakovo apmokėti visą sąskaitą, nesiuntė pretenzijų ir netvarkingai vedė apskaitą, nėra pagrindas bankroto administratoriui, nustačius skolas, neprašyti jų apmokėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Nepagrįstai didesnė įrodomoji galia suteikta ieškovės 28 500 Lt sumai išrašytai PVM sąskaitai faktūrai SUN Nr. 05083. Ši PVM sąskaita faktūra nėra apelianto pasirašyta, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas šią PVM sąskaitą faktūrą akceptavo, kad ši PVM sąskaita faktūra buvo pateikta apeliantui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „negalima laikyti, jog atsakovas turėjo prievolę atsiskaityti už prekes PVM sąskaitose faktūrose nurodytais terminais, kadangi (...) byloje nėra duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad atsakovas akceptavo PVM sąskaitose faktūrose ieškovo vienašališkai nurodytus apmokėjimo terminus“.

Nepagrįstai ieškovės vienašališkai išrašyta ir apelianto jokia forma neakceptuota PVM sąskaita faktūra 28 500 Lt sumai prilyginta rašytiniam įrodymui. Tam, kad ši PVM sąskaita faktūra būtų prilyginta rašytiniam įrodymui, kuris patvirtintų tarp šalių buvusį susitarimą sudaryti soliariumo pirkimo–pardavimo sutartį už 28 500 Lt kainą, yra būtina objektyviai nustatyti apelianto valią priimti tokias sąlygas, t. y. sutikti už soliariumą sumokėti 28 500 Lt kainą. Ieškovė pripažino, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad apeliantas akceptavo PVM sąskaitą faktūrą 28 500 Lt sumai.

Neatsižvelgta, kad soliariumas, kurį apeliantas pirko iš ieškovės, buvo brokuotas ir daug prastesnės kokybės, nei manyta iš pradžių, todėl tarp šalių buvo susiderėta dėl mažesnės kainos, t. y. 19 500 Lt, kuriuos apeliantas sumokėjo ieškovei keliais pavedimais. Nuo soliariumo įsigijimo momento 2008 m. dėl suderėtos ir ieškovei sumokėtos sumos nebuvo jokių pretenzijų. Aplinkybę, kad tarp šalių vyko derybos dėl kainos, patvirtino ieškovės bankroto administratorius, ją įrodo ir kelios byloje esančios apeliantui išrašytos PVM sąskaitos faktūros ta pačia data, tuo pačiu numeriu, tačiau skirtingoms sumoms.

Pažeistos šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės. Ieškovė, teigdama, kad soliariumo pardavimo kaina buvo 28 500 Lt, privalo šią aplinkybę įrodyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, išskyrus jos vienašališkai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kuri nebuvo apelianto akceptuota, todėl neturi jokios įrodomosios galios. Dėl šios priežasties teismas privalėjo konstatuoti, kad ieškovė neįrodė ieškinio pagrindo ir dėl to ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, jog apeliantas neįrodė aplinkybės, kad sutarta kaina už soliariumą buvo 19 500 Lt, nors ne apeliantas privalėjo įrodyti, kad sutarta kaina už soliariumą buvo 19 500 Lt, o ieškovė privalėjo įrodyti, kad sutarta kaina buvo 28 500 Lt.

Nevertinta, kad apeliantas ginčo objektu esančio soliariumo pirkimo–pardavimo sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, pirkdamas jį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, konkrečiai – dovanojimui. Apeliantas atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje numatytą vartotojo apibrėžimą, todėl šioje byloje turėjo būti laikomas vartotoju, kuriam turi būti taikoma teisės aktų nustatyta vartotojų teisių apsauga. Ieškovė sudarė soliariumo pirkimo–pardavimo sutartį veikdama kaip verslininkė, kuriai taikomi didesni profesinio atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Ieškovė, kaip verslininkė, privalėjo rūpintis tinkama soliariumo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir įforminimo tvarka, t. y. pasirašyti rašytinę pirkimo–pardavimo sutartį, išrašyti tinkamą PVM sąskaitą faktūrą ir duoti ją apeliantui pasirašyti, o po to šią apelianto pasirašytą PVM sąskaitą faktūrą teisės aktų nustatyta tvarka įtraukti į buhalterinę apskaitą. Ieškovė neatliko šių pareigų. Apeliantas, kaip vartotojas, neprivalo saugoti soliariumo įsigijimą patvirtinančių dokumentų, ypač 5 metus po soliariumo įsigijimo. Sprendime konstatuota, kad ieškovė aplaidžiai ir atsainiai vedė savo buhalterinę apskaitą, tačiau visa dėl to kylanti rizika ir neigiamos pasekmės perkeltos apeliantui, t. y. vartotojui.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį, arba, esant CPK nustatytiems pagrindams, panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad 2012 m. gegužės 2 d. atsiliepime į ieškinį apeliantas pripažino, kad oferta galėjo būti 28 500 Lt sumai. Prekes apeliantui pristatė UAB „Giraitės transportas“ 2008 m. liepos 29 d. Apelianto iki 2008 m. liepos 29 d. atlikti avansiniai mokėjimai (2008 m. birželio 16 d. – 1 000 Lt, 2008 m. liepos 17 d. – 5 000 Lt) įrodo, kad apeliantas akceptavo ieškovės ofertą ne mažesnei kaip 28 500 Lt sumai, nes, anot apelianto, kainos mažinimo klausimas tapo aktualus tik gavus prekes. Nėra įrodymų, kad prekes buvo sutarta parduoti už 17 500 Lt ar 19 500 Lt sumą. Pagal ieškovės PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2008 metų liepos mėnesį ir 2008 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą SUN Nr. 05083 apeliantas pirko soliariumo kompiuterinį valdymo pultelį ir soliariumą MegaSun Tower Pure Energy T230 už 28 500 Lt sumą. Apeliantas patvirtino, kad prekes gavo. Nėra įrodymų, kad soliariumas buvo įskilęs ir be lempų. Atidus bei rūpestingas asmuo turėtų saugoti vertingų daiktų įsigijimo dokumentus. Apeliantas nepateikė įrodymų, kokiam tikslui buvo pirktas soliariumas su kompiuteriniu valdymo pulteliu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovas nėra pilnai atsiskaitęs su ieškove pagal PVM sąskaita faktūra pagrįstą pirkimo pardavimo sandorį.

Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų panaikinti apeliacine tvarka peržiūrimam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio antroji dalis).

Apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005 pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „BIVAINIS“ ieškinį atsakovei A. B. firmai „ARUM“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo pažymėta, kad „...pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį sutartimi yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas). Kai sutarties šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja ir yra privaloma sutarties šalims, nes turi joms įstatymo galią (CK 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis).“ Kartu teisėjų kolegija akcentavo, kad, siekiant nustatyti atsiskaitymo už prekes tvarką ir kitas šalių sutarties turinį patvirtinančias aplinkybes, PVM sąskaitų faktūrų neužtenka. Sprendžiant, dėl šalių susitarimo turinio, teismai turi vertinti ne tik PVM sąskaitas faktūras, bet ir nustatyti kitas reikšmingas bylai aplinkybes, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes. Bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes teismai turi nustatyti vadovaudamiesi civilinio proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodymų vertinimą ir įtvirtinančiomis teismo pareigą rūpintis, kad būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu.

Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas šios sutarčių vertinimo praktikos nesilaikė, kad ieškovė neįrodė soliariumo pardavimo kainą buvus 28 500 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2008 m. liepos 28 d. ieškovės išrašyta, tačiau atsakovo neakceptuota (nepasirašyta) PVM sąskaitai faktūra SUN Nr. 05083.

Apelianto teiginį apie tai, kad ši sąskaita jam nebuvo pateikta, paneigia jo paties pripažinimas, išdėstytas atsiliepime į ieškinį. Pastarajame procesiniame dokumente 28500 Lt kainą atsakovas nurodė kaip pasiūlytą ieškovės, tik teigė, jog 2008 m. liepos 29 d. atvežtą daiktą už pradinę kainą atsisakė priimti dėl broko (soliariumas buvo įskilęs ir be lempų, pats turėjęs jį tvarkyti ir pirkti trūkstamas dalis) (b.l. 34, 54, 101-102). Tokiu atveju 2008 m. liepos 28 d. PVM sąskaitos faktūros SUN Nr. 05083 nepasirašymas neturi reikšmės šalių pirminio susitarimo dėl daikto kainos vertinimui – su ieškiniu atsakovas nesutiko ne dėl to, kad nebuvo išreiškęs valios daiktą įsigyti už ieškovės nurodomus 28500 Lt, o todėl, kad, jo teigimu, atsisakė už pradinę kainą priimti ieškovės pristatytą nekokybišką daiktą. Atsakovo pripažinimą, kad daiktą ieškovė nurodė parduosianti už 28500 Lt susiejus su aplinkybe, jog iki daikto perdavimo atsakovas pagal sandorį atliko avansinius mokėjimus, darytina išvada apie išankstinį šalių susitarimą daiktą pirkti - parduoti už ne mažesnę kainą nei 28500 Lt (CPK 185 straipsnis).

Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl kainos įrodymų vertinimo atsakovo naudai atsižvelgiant į tai, kad ieškinio pagrindu yra vartojimo pirkimo pardavimo sutartis.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalis apibrėžia, kad vartotojas yra fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad pagal vartotojų apsaugos srityje priimtas Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų normas sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; prekes ir paslaugas jis įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais. Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 pagal ieškovo 257-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovams UAB “Vilniaus vandenys”, UAB “Vilniaus energija”, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, UAB “Termomatika” dėl pripažinimo tiekėjais, sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, teisinių santykių modifikavimo).

Nors soliariumą ieškovė pardavė fiziniam asmeniui, apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie šio specifinės paskirties daikto įsigijimą asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Nurodė, kad daiktą pirko dovanojimui, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, atsakovo atstovas teigė apie soliariumo panaudojimą nežinantis (b.l. 105). Ieškovės pristatytame transporto paslaugų užsakyme nurodoma, jog krovinį prašoma pervežti iš soliariumų studijos „MegaSun“ Vilniuje į studiją, esančią (duomenys neskelbtini). Apeliantui neįrodžius, kad soliariumą įsigijo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, toks ieškovės pateiktas įrodymas leidžia spręsti apie atsakovo nusipirkto soliariumo panaudojimą ne su vartojimu susijusioms reikmėms patenkinti. Šį faktą susiejus su visiems žinoma aplinkybe, jog soliariumo įrangos naudojimas pagal tiesioginę paskirtį dėl radiacijos daro ir neigiamą poveikį asmenų sveikatai, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus apie jo pareigos turėti soliariumo įsigijimą patvirtinančius dokumentus nebuvimą. Ypač tai taikytina apelianto nurodomai situacijai, kuomet jam buvo pristatytas įskilęs, lempų ir saugaus veikimo garantijos neturintis soliariumas. Net ir tuo atveju, jei soliariumą įsigijo dovanojimui, apeliantas privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, išsaugoti pirkimo dokumentus, o iškilus ginčui dėl daikto kainos teisme – pateikti daikto broką patvirtinančius įrodymus (CPK 182 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Taigi, įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.).

Netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises reglamentuojančio CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina pirkėjo teisę savo pasirinkimu reikalauti, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina. Nors apeliantas nepateikė soliariumo nekokybiškumą patvirtinančių duomenų, ieškovė pripažino, kad galimas derybas dėl kainos įrodo tos pačios datos ir numerio sugadinta PVM sąskaita faktūra, kurioje daikto kaina nurodyta 29500 Lt (vienu tūkstančiu litų didesnė) (b.l. 71). Apeliantas neturi rašytinių įrodymų, jog pasirašė ieškovės išrašytą 17500 Lt ar 19500 Lt soliariumo kainą patvirtinančią sąskaitą. Kaip minėta, įstatymų jis nėra atleistas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti savo atsikirtimus apie šalių sutartos pirminės daikto kainos sumažinimą dėl broko nuo 29500 Lt ar 28500 Lt ne vienu tūkstančiu, o devyniais tūkstančiais litų. Tuo tarpu ieškovė įrodė, kad PVM sąskaitų faktūrų registre ji apskaitė ne atsakovo nurodomą, o 2008 m. liepos 28 d. išrašytą 28500 Lt daikto kainą patvirtinančią sąskaitą (b.l. 90). Tuo vadovaujantis apeliacinės instancijos teismas sutinka su įrodymų pakankamumo taisykle pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės reikalavimo teisę, kylančią iš dalinai atsakovo apmokėtos 2008 m. liepos 28 d. PVM sąskaitos faktūros SUN Nr.0508. Sutiktina ir su apeliacine tvarka peržiūrimo sprendimo argumentu, kad šios teisės nepaneigia ligtolinis ieškovės neveikimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Sunsation“ neveikimas pasireiškė ne tik ginčo skolos nereikalavimu – teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo patvirtina, jog ši įmonė nuo 2009 m. neteikia finansinės atskaitomybės duomenų bei, būdama nemoki, reikalingų bankroto bylos išnagrinėjimui įrodymų neteikė ir teismui. Ieškovės bankroto administratorius, nustatęs neapmokėtas bendrovės sąskaitas, kreditorių interesų apsaugai privalėjo imtis visų priemonių skoloms išieškoti. Pagal nagrinėjamoje byloje jo pateiktus įrodymus teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl reikalavimo teisę įrodančių aplinkybių buvimo. Apeliantui jų nenuginčijus, vadovaujantis išdėstytais argumentais, teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus atitinkantis sprendimas nekeistinas ( CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Evaldas BurzdikasŽibutė BudžienėVirginija Gudynienė