Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2015-07-21 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis, dėl to nepagrįstai nustatė, kad neblaivumo patikrinimo procedūra buvo atlikta praėjus ne mažiau, kaip 11 min., po alkoholio vartojimo. Šiuo atveju teismas, remdamasis minėtame rašte pateikta informacija, kad policijos pareigūnai apie atvykimą į vietą pranešė 21.10 val., neblaivumas patikrintas 21.21 val., padarė prielaidą, kad nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo patikrinimo praėjo būtent toks laiko tarpas. Tačiau vien pareigūnų pranešimas apie atvykimą į įvykio vietą negali būti laikomas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad tarp alkoholio vartojimo ir neblaivumo patikrinimo procedūros buvo praėję ne mažiau, kaip 11 minučių. Skunde apeliantas pabrėžia, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad jis, sustojęs automobilių stovėjimo aikštelėje prie gyvenamojo namo, visą laiką iki pareigūnams prieinant prie automobilio, vartojo alkoholį. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys liudytojai. Pareigūnų pranešimas apie atvykimą į įvykio vietą negali būti tapatinamas su pareigūno faktiniu buvimo įvykio vietoje, t. y. priėjimu prie transporto priemonės, kurioje apeliantas sėdėjo. Akivaizdu, kad nuo pareigūnų pateikto pranešimo apie atvykimą iki faktinio buvimo prie automobilio, praėjo kelios minutės, kurių metu R. K. vartojo alkoholį. Atsižvelgiant į tai, kad neblaivumo patikrinimo procedūra buvo atlikta 21.21 val., akivaizdu, kad nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo patikrinimo buvo praėję 5-8 min. Apeliantas nurodo, kad tiek jis, tiek liudytojai patvirtino, kad atvykus pareigūnams jam iš karto buvo liepta pūsti į alkotesterį. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir neteisingai prilygino pareigūnų pranešimą apie atvykimą į įvykio vietą faktiniam buvimui įvykio vietoje. Tai įtakojo neteisingą byloje esančių ekspertizės rezultatų bei išvadų vertinimą ir nepagrįsto nutarimo priėmimą. Apeliantas pažymi, kad, net ir laikant, jog nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo patikrinimo praėjo 11 min., pareigūnai, atlikdami neblaivumo patikrinimo procedūrą, pažeidė neblaivumo patikrinimo taisykles, kurios nustatytos alkotesterio naudojimo instrukcijoje. Todėl alkotesterio parodymai objektyviai galėjo būti iškreipti. Pagal alkotesterio naudojimo instrukciją patikrinimas gali būti atliekamas praėjus ne mažiau, kaip 15 min. po to, kai buvo išgerta alkoholio, nes burnoje esantys alkoholio likučiai gali iškreipti rodmenis. Šiuo atveju iki pareigūnų atėjimo prie transporto priemonės buvo vartojamas alkoholis. Apie tai buvo pasakyta ir patiems pareigūnams, tačiau jie, nesilaikydami instrukcijos palaukti 15 min., atliko neblaivumo patikrinimo procedūrą. Nors teismas ir pažymėjo, kad posėdžio metu apklaustas ekspertas paaiškino, kad, jo įsitikinimu, alkoholio likučių burnoje nelieka po 6-10 min., dėl to alkotesterio duomenys atliekant neblaivumo patikrinimo procedūrą negalėjo būti iškreipti, tokius eksperto samprotavimus akivaizdžiai paneigia atliktos ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) alkotesterio parodymų rezultatai. Priešingai, negu posėdžio metu nurodė ekspertas, kurio paaiškinimais teismas rėmėsi, per 6-10 min. burnos ertmėje esantys alkoholio likučiai nepasišalina. Be to, teismo posėdžio metu ekspertas, duodamas paaiškinimus, nurodė, kad: „Jeigu gamintojas rašo 15 min, tai aš negaliu atmesti, kad 11 min. neužteko absorbuoti visą kiekį alkoholio iš burnos. Plaučiuose turėjo būti, negalėjo būti tik burnoje. Kad buvo paklaida, tai neneigiu“. Šių eksperto paaiškinimų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad, nors ekspertas ir nurodė, kad dažniausiai alkoholio likučiai iš burnos ertmės pasišalina greičiau, nei per 15 min., tačiau ekspertas negalėjo patvirtinti, kad 11 min. yra pakankamas laiko tarpas, per kurį visi burnos ertmėje esantys alkoholio likučiai pasišalintų. Tai reiškia, kad net ir nustačius, jog nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo patikrinimo procedūros praėjo 11 min., alkotesterio duomenys galėjo būti objektyviai iškreipti, dėl ko minėti duomenys turėjo būti vertinami kritiškai. Teismas šiuos duomenis vertino neteisingai ir nepagrįstai nustatė, kad R. K. burnoje nebuvo alkoholio likučių, kurie galėjo iškreipti alkotesterio parodymus ir vairavimo metu R. K. buvo neblaivus, o jo apsvaigimas pagal alkotesterio parodymus, kurie nebuvo iškreipti, atitinka sunkų girtumo laipsnį.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas netinkamai vertino ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatus bei eksperto padarytas išvadas, dėl ko nepagrįstai nustatė, jog ekspertizės rezultatai patvirtina, kad vairavimo metu apeliantas buvo neblaivus. Apeliantas nurodo, kad, priešingai, nei nurodoma skundžiamame nutarime, ekspertizės akte užfiksuoti alkotesterio parodymai tik patvirtina, kad jis nevairavo transporto priemonės būdamas neblaivus, t. y. alkoholis buvo išgertas jau pastačius automobilį į automobilių stovėjimo aikštelę, o apelianto nurodytas alkoholio kiekis, kuris buvo išgertas prieš fiksuojant administracinį teisės pažeidimą, atitiko alkoholio kiekį, kuris buvo išgertas ekspertizės atlikimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nutarime, nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo patikrinimo procedūros buvo praėję 5-8 min., darytina išvada, kad alkotesterio parodymai, fiksuoti administracinio teisės pažeidimo metu, atitinka ekspertizės akte nurodytiems alkotesterio parodymams (po 6 min. nuo alkoholio vartojimo alkotesterio duomenimis buvo užfiksuotas 2,58 promilės neblaivumas). Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pažeidimo metu alkotesteriu nustatytas neblaivumas neva tris kartus viršija ekspertizės metu alkotesteriu nustatytą neblaivumo lygį, yra visiškai nepagrįsti. Pažymima ir tai, kad teismas negalėjo vadovautis eksperto padaryta išvada ir ekspertizės akte nurodytais motyvais, kadangi iš ekspertizės akto turinio akivaizdu, kad ekspertizės metu užfiksuoti alkotesterio parodymai po atitinkamo laiko nuo alkoholio vartojimo nesutampa su pačiame ekspertizės akte nurodomais alkotesterio duomenimis, kurie ekspertizės akte yra analizuojami, vertinami ir kurių pagrindu buvo padaryta ekspertizė. Alkotesterio parodymai ir jų fiksavimo laikas bei trukmė yra esminiai elementai, kuriuos tik tinkamai ir teisingai įvertinus galima daryti teisingą išvadą. Ekspertas ekspertizės akte netinkamai ir neteisingai nurodė alkotesteriu užfiksuotų duomenų reikšmes laiko trukmės atžvilgiu, dėl to eksperto išvada, kad: „<...> 2016-01-27 tyrimo rezultatai rodo, kad automobilio vairavimo metu, t. y. 2015-05-22, apie 20.50 val., R. K. buvo neblaivus. 2015-05-22, 21.21 val. alkotesterio parodymai – 2,55 promilės – atitinka sunkų girtumo laipsnį“, vertintina kritiškai.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas netinkamai vertino liudytojų L. S., G. K., A. B., M. L. parodymus bei eksperto teiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, kas įtakojo nepagrįsto nutarimo priėmimą. Pabrėžiama, kad liudytojai nėra specialistai ir jie nėra tinkami subjektai girtumui nustatyti. Girtumą iš išorinių požymių gali nustatyti tik medikai. Ta aplinkybė, kad liudytojai, matydami pavojingą manevravimą, darė išvadas apie apelianto girtumą, jokiu būdu nepatvirtina šio fakto. Aplinkybė, kad liudytojai vėliau matė, kaip apeliantas vartoja alkoholį, jautė alkoholio kvapą, ar, jų manymu, žvilgsnis buvo nekoncentruotas, jokiu būdu nepatvirtina aplinkybės, kad skundo autorius vairavo neblaivus ar buvo girtumo požymiai, kuriuos gali nustatyti tik medikas. Dėl to liudytojų parodymai turi būti vertinami kritiškai. Atkreipiamas dėmesys, kad administracinis teisės pažeidimas buvo fiksuotas vakare, po ilgos darbo dienos, apeliantui esant nevalgiusiam ir pavargusiam. Byloje esantis 2015-08-18 teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad ekspertas teismo posėdžio metu paaiškino, jog alkoholio veikimas priklauso nuo kiekio, ar pavargęs, nuo vaistų vartojimo gali priklausyti, nuo kepenų būklės, sveikatos būklės, spaudimo, kūno svorio. Tačiau teismas nevertino alkoholio poveikio įtakos dėl šalutinių veiksnių (po darbo, nevalgius, esant nuovargiui). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pašalinti visas abejones, o nesant galimybės pašalinti abejonių, privalėjo jas aiškinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teismas taip pat neteisingai vertino R. K. draugės K. N. parodymus, duotus teismo posėdžio metu. Būtent ši liudytoja, kuri apeliantą gerai pažįsta, patvirtino, kad bendravo su juo telefonu 2015-05-22, apie 20.14 val., pokalbis truko 17 min. 20 s., ką įrodo ir sąskaitos išklotinė ir ji patvirtino aplinkybę apie įvykusį konfliktą ir tai, kad apeliantas buvo blaivus. Teismas, nustatydamas, kad skundo autorius padarė pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., akivaizdžiai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Byloje neginčijamai nustatyta, kad patikrinimas alkotesteriu buvo atliktas nepraėjus 15 min. nuo alkoholio vartojimo, kas yra esminis pažeidimas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, kai bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad asmuo, vairuodamas transporto priemonę, buvo neblaivus – turi būti nustatytas abejonių nekeliantis faktas, jog asmuo transporto priemonę vairavo neblaivus. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad alkoholis buvo vartojamas prieš transporto priemonės vairavimą ar ją vairuojant. Nesant nustatytos aplinkybės, kad apeliantas vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus bei atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės privalo būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, administracinė atsakomybė negalėjo būti taikoma.

Skunde taip pat nurodoma, kad, net ir laikant, jog administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 126 str. 4 d., buvo padarytas, teismas paskyrė akivaizdžiai netinkamą nuobaudą. Pagal ATPK 30 str., 30² str. nuostatas, jei nėra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje nurodytą minimumo ir maksimumo vidurkį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o tai reiškia, kad turėjo būti skiriama nuobauda, lygi baudos dydžio sankcijoje nurodytam minimumo ir maksimumo vidurkiui. Šiuo atveju teismas, paskyręs 700 Eur baudą, nepagrįstai teisę vairuoti transporto priemones atėmė 2 metams 9 mėnesiams, kadangi šios nuobaudos vidurkis yra 2 metai 5 mėnesiai. Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad nustatytas neblaivumo laipsnis 6 kartus viršijo leistiną normą, tačiau tai negali būti pagrindu skirti nuobaudą, didesnę, negu vidurkis.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino nesilaikydamas ATPK 257 str. reikalavimų ir tai nulėmė neteisėto ir nepagrįsto nutarimo priėmimą.

Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams. Be to, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dar kartą įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad apylinkės teismas aukščiau paminėtų reikalavimų nepažeidė, byloje surinktus įrodymus vertino kiekvieną atskirai bei kitų bylos duomenų kontekste, prieštaringus ir nepatvirtintus atmesdamas, o nuoseklius ir objektyvius, vienas kitą papildančius, laikė objektyviais ir patikimais, ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų viseto pakanka R. K. pripažinti kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. Spręsdamas dėl R. K. kaltės padarius minėtą pažeidimą, teismas rėmėsi liudytojų parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir jų paaiškinimais teismo posėdyje, alkotesterio kvitu, eksperto paaiškinimais, taip pat ir jo pateiktu ekspertizės aktu, kitais rašytiniais duomenimis, įvertino ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą, kad teismo posėdyje betarpiškai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma yra pakankama spręsti, kad R. K. 2015-05-22, 21.04 val., automobilį vairavo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas sunkus – 2,55 promilės – neblaivumas. Tokie R. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip atitinkantys ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo sudėtį. Skundą nagrinėjantis teismas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir nutarime padarytomis išvadomis sutinka.

Skunde apeliantas tvirtina, kad automobilį jis vairavo būdamas blaivus, alkoholį vartojo tik po to, kai automobilį pastatė kieme esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kur prie jo pribėgo žmonės ir iškvietė policiją. Ši versija nėra nauja. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šią versiją R. K. kėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ši versija buvo patikrinta ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinta kritiškai, kaip neatitinkanti kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų aplinkybių. Vertindamas R. K. paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų, kurie matė pavojingą R. K. manevravimą, sulaikė R. K. automobilyje ir iškvietė policiją, parodymais. Liudytojai tiek savo paaiškinimuose, rašytuose iš karto po įvykio, tiek apklausiami teisme nuosekliai tvirtino, kad, atidarius automobilio dureles akivaizdžiai matėsi, kad vairuotojas yra neblaivus: ne tik jautėsi alkoholio kvapas, bet ir sunkiai orientavosi, akys „stiklinės“, judesiai nekoordinuoti. Liudytojų paaiškinimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė patikimu ir objektyviu įrodymų šaltiniu, motyvuotai pasisakė, kodėl liudytojų paaiškinimus laiko įrodymu, patvirtinančiu faktą, kad R. K. automobilį vairavo jau būdamas neblaivus. Nors skunde teigiama, kad liudytojų parodymais asmens neblaivumas negali būti nustatytas, tai gali padaryti tik medikai, su tokiais teiginiais nesutiktina. Skunde teisingai nurodoma, kad asmens neblaivumą nustato medikai pagal Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisykles, kurios reglamentuoja girtumo nustatymo tvarką, aktų surašymą ir kt. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pats asmens neblaivumo faktas pagal išorinius požymius gali būti nustatomas ir liudytojų, betarpiškai mačiusių pažeidimą, paaiškinimais, jeigu jų paaiškinimus patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Nagrinėjamu atveju liudytojų nurodytas aplinkybes, kad vairuotojas pagal išorinius požymius buvo akivaizdžiai neblaivus, patvirtino ir objektyvūs duomenys – asmens blaivumo patikrinimo rezultatas – R. K. alkotesteriu nustatytas 2,55 promilių girtumas, taip pat eksperto paaiškinimai apie išorinius požymius, būdingus tam tikram neblaivumo laipsniui.

Apeliantas, bandydamas pagrįsti savo versiją, kad jis alkoholį vartojo jau po to, kai pastatė automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje, ginčija patikrinimo alkotesteriu procedūrą teigdamas, kad buvo pažeista alkotesterio naudojimo instrukcija. Pasak apelianto, jo neblaivumas buvo patikrintas nepalaukus 15 min. nuo alkoholio vartojimo, todėl alkotesterio parodymai buvo iškreipti. Šios aplinkybės buvo akcentuojamos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jos buvo teismo įvertintos ir dėl jų skundžiamame nutarime išsamiai pasisakyta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, įvertinęs liudytojų, paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, duomenis apie tai, kokiu laiku buvo pranešta apie pažeidimą ir kokiu laiku pareigūnai buvo įvykio vietoje, nustatė, kad R. K. neblaivumas alkotesteriu buvo nustatinėjamas ne anksčiau, kaip praėjus 11 min. po alkoholio vartojimo. Nors šis laiko tarpas yra kiek mažesnis, negu nurodytas alkoholio naudojimo instrukcijoje, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 15 min. laiko tarpas yra nurodytas kaip rekomenduojamas, o ne privalomas ir šios aplinkybės, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, eksperto G. A. Chaker paaiškinimus, nelaikė turėjusia esminės įtakos patikrinimo alkotesteriu metu gautų duomenų objektyvumui ir patikimumui.

Aptariamų aplinkybių kontekste nesutiktina ir su skundo teiginiu, kad teismas nepagrįstai pranešimą apie pareigūnų atvykimą į įvykio vietą prilygino jų faktiniam buvimui prie transporto priemonės. Pareigūnų atvykimas į įvykio vietą yra fiksuotas objektyviai Policijos registruojamų įvykių registre, iš kurio matyti, kad patruliai į įvykio vietą atvyko 21:10:16. Teismo posėdyje apklaustas pareigūnas D. M. nurodė, kad atvykimo į vietą laikas yra fiksuojamas sistemoje. Tai daroma specialia įranga ir radijo ryšiu, kad budėtojas matytų atvykimo laiką. Netikėti šiais duomenimis ir spręsti, kad registre fiksuotas atvykimo laikas neatitinka faktinio atvykimo laiko, teismas neturi objektyvaus pagrindo. Sutiktina su tuo, kad nuo pranešimo apie atvykimą į įvykio vietą iki priėjimo prie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilio praėjo tam tikras laiko tarpas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarime padarytos išvados, kad R. K. neblaivumas buvo patikrintas praėjus ne mažiau, kaip 11 min. po alkoholio vartojimo. Priešingai, negu skunde tvirtina apeliantas, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad vairuotojas alkoholį vartojo iki tol, kol prie automobilio priėjo pareigūnai. Nors liudytojas A. B. ir nurodė, kad vairuotojas iki atvykstant pareigūnams iš butelio gėrė alų, jis nepatvirtino, kad alkoholis buvo vartojamas iki to momento, kol prie automobilio priėjo atvykę pareigūnai.

Nepagrįstais laikytini ir skundo argumentai dėl ekspertizės akto, kaip vieno iš įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad R. K. automobilį vairavo jau būdamas neblaivus, įrodomosios reikšmės. Nors apeliantas tvirtina, kad ekspertizės aktas yra netikslus, jame nurodomi klaidingi atlikto tyrimo duomenys (tikrinimo alkotesteriu laikas, tikrinimo rezultatai), todėl jis nelaikytinas objektyviu įrodymu, su tokiu vertinimu skundą nagrinėjantis teismas nesutinka. Iš tikrųjų analizuojant ekspertizės akto turinį matyti, kad netikslumų yra: tiriamojoje dalyje nurodytas netikslus 5 promilių fiksavimo laikas (nurodyta 08:34, nors pagal kvitą laikas yra 08:32), taip pat nurodytas netikslus 08:45 val. atlikto patikrinimo rezultatas 0,77 promilės (pagal alkotesterio kvitą nustatyta 0,71 promilės). Nepaisant to, kad ekspertizės akte nustatyti paminėti netikslumai, aukštesnysis teismas sprendžia, kad jie įtakos apylinkės teismo nutarime padarytų išvadų pagrįstumui neturėjo. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodė, kad ekspertizės akto turinyje yra tam tikri netikslumai, nutarime rėmėsi objektyviai fiksuotais duomenimis apie neblaivumo tikrinimo laiką ir tikrinimo rezultatus. Teismas vertino ne tik patį ekspertizės akto turinį ir jame padarytas išvadas, bet ir duomenis, kuriuose R. K. neblaivumo laipsnis tam tikru laiku užfiksuotas objektyviai, t. y. vertino alkotesterio, naudoto tyrimo metu, kvituose užfiksuotus duomenis. Teismas pateikė išsamią šių duomenų analizę ir padarė išvadas, atitinkančias kitais byloje surinktais įrodymas nustatytas faktines aplinkybes: teismas, įvertinęs, kad praėjus 11 min. po to, kai buvo suvartotas apelianto nurodytas alkoholio kiekis, jo neblaivumas tyrimo metu buvo užfiksuotas žymiai mažesnis, negu nustatytas į įvykio vietą atvykusių pareigūnų (tyrimo metu fiksuotas 0,91 promilių girtumas, pareigūnų tikrinimo metu – 2,55 promilių girtumas), pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantas automobilį vairavo jau būdamas neblaivus, o jo paaiškinimai apie suvartoto alkoholio kiekį ir jo vartojimo laiką neatitinka objektyviais duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių.

Skunde taip pat keliamas administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. R. K. manymu, teismas skirdamas nuobaudą, nesilaikė ATPK 30 str., 30² str. nuostatų, dėl to paskyrė netinkamą nuobaudą. Aukštesnysis teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos duomenis, neturi pagrindo pripažinti, kad administracinės nuobaudos skyrimą reglamentuojančios normos šiuo konkrečiu atveju buvo taikytos netinkamai.

ATPK 126 str. 4 d. sankcijoje numatyta, kad už šio pažeidimo padarymą gali būti skiriama bauda nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinis areštas nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas už šio pažeidimo padarymą R. K. skyrė kiek mažesnę, negu straipsnio sankcijoje nustatytas vidurkis, baudą – 700 Eur ir teisės vairuoti transporto priemone atėmimą 2 metams 9 mėnesiams. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas mažesnės, negu sankcijos vidurkis, baudos neginčija, tačiau nesutinka su teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminu teigdamas, kad teismas neturėjo pagrindo terminą nustatyti didesnį, negu sankcijoje numatytas vidurkis. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad nuobauda už pažeidimą skiriama vadovaujantis ATPK 30 str., 30² str. normomis, apibrėžiančiomis bendrąsias nuobaudų skyrimo taisykles. Taip pat apeliantas teisus tvirtindamas, kad baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje numatytą baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. K. piniginę baudą, taip pat nustatydamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, nuobaudos dydį parinko pagal sankcijoje numatytos baudos ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino vidurkį. Pažymima, kad nuobaudų skyrimą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, t. y. vadovaujamasi ne tik ATPK 30² str., bet ir ATPK 30 str., apibrėžiančiu bendrąsias nuobaudų už administracinį teisės pažeidimą skyrimo taisykles. Pagal šį straipsnį, nuobaudą skiriantis teismas turi įvertinti ne tik straipsnio sankcijoje numatytos nuobaudos dydį, tačiau ir kitas nuobaudos skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes: padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Būtent šių aplinkybių vertinimas užtikrina tinkamą nuobaudos individualizavimą atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Pagal tą patį ATPK straipsnį kvalifikuoti pažeidimai skiriasi savo padarymo aplinkybėmis, pavojingumu, taip pat skiriasi pažeidimą padariusį asmenį charakterizuojantys duomenys, todėl visais atvejais skiriant nuobaudą, lygią sankcijoje numatytam nuobaudos vidurkiui, kaip skunde nurodo apeliantas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, neužtikrintas tinkamas nuobaudos individualizavimo procesas. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nutarime išdėstė aiškius administracinės nuobaudos skyrimo motyvus, nurodė, kodėl mano, kad būtent tokio dydžio nuobauda šioje konkrečioje byloje yra būtina siekiant ATPK 20 str. įtvirtintų administracinės nuobaudos tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių. Įvertinus R. K. padaryto pažeidimo pavojingumą, jo padarymo aplinkybes, ne itin teigiamai jį charakterizuojančius duomenis, konstatuoti, kad paskirta nuobauda neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimų, nėra pagrindo.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs aukščiau paminėtų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, sprendžia, kad apylinkės teismo nutarimas, kuriuo R. K. pripažintas padaręs ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, yra teisėtas ir pagrįstas, procesinių pažeidimų tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus nenustatyta. Paskirta nuobauda adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui ir pavojingumui, nėra aiškiai per griežta. Todėl tenkinti R. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir skundžiamą nutarimą naikinti ar jį keisti aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., 302¹³ str.,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.