Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-10 nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda. UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys atmestas. Iš J. M. priteista 9,44 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pagal 2013-09-23 darbo sutartį iki 2014-07-29, dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įm. kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), plataus profilio statybininku, 2014 m. birželio 20 d., 16 val., (duomenys neskelbtini), baigęs darbą minėtu adresu buvusiame statybos objekte, pasisavino jam patikėtą įvairiems statybos darbams atlikti svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą – bendrovės direktoriaus D. M. 2014-05-14 pristatytus į objektą (duomenys neskelbtini), ir perduotus jam darbui šiame objekte įrankius – 1) juodą plastikinę įrankių dėžę DeWALT, 63,72 Eur (220 Lt) vertės; 2) 10 m ilgio raudoną virvę, 1,45 Eur (5 Lt) vertės; 3) žirkles IRWIN skardai kirpti, 12,27 Eur (42,35 Lt) vertės; 4) peilį mėlyna rankena ir stačiakampe geležte su įspaustais užrašais LINDBLOMSKNIVAR SWEDENSTAINLESSSTEEL, 2,90 Eur (10 Lt) vertės; 5) dvi plastikines skirtingo dydžio įmautes - dėklus peiliams, bendros 6,37 Eur (22 Lt) vertės; 6) rankinį pjūklą IRWIN, 10,14 Eur (35 Lt) vertės ; 7) du veržliarakčius, bendros 5,79 Eur (20 Lt) vertės; 8) balto metalo 25 cm ilgio plokščią detalę užapvalintais galais ir juodai dažytą metalinę kryžiaus formos detalę, bendros 2,03 Eur (7 Lt) vertės; 9) kampinę 25 cm ilgio liniuotę GREAT WALL, 5,79 Eur (20 Lt) vertės; 10) 22,5 cm ilgio pjūkliuko juostą DeWALT BIM DT 2349, 0,58 Eur (2 Lt) vertės; 11) ruletę IRWIN STRAIT-LINE, 7,24 Eur (25 Lt) vertės; 12) sulankstomą medinę 2 m ilgio liniuotę-metrą, 1,45 Eur (5 Lt) vertės; 13) plastikinį maišelį su 8 vnt. 8 cm ilgio medvaržčiais, 0,67 Eur (2,32 Lt) vertės; 14) kniedžių spaustuvą TACWISE Model Z3-140, 29,79 Eur (102,85 Lt) vertės; 15) įrankį hermetikui išspausti, 5,50 Eur (19 Lt) vertės; 16) geltonos spalvos lipnios 75 mm pločio juostelės ritinėlį, 0,29 Eur (1 Lt) vertės; 17) medžiaginį juodą dėklą Vagner SDH, 4,34 Eur (15 Lt) vertės; 18) dvi pusiau sunaudotų hermetikų SOUDAL pakuotes, bendros 0,29 Eur (1 Lt) vertės; 19) gulsčiuką 398 mm ilgio, 14,48 Eur (50 Lt) vertės; 20) peilį - pjūklą Hultafors oranžine rankena, 17,52 Eur (60,50 Lt) vertės; 21) 6 vnt. IRWIN firmos grąžtų galvučių, bendros 26,07 Eur (90 Lt) vertės; 22) 5 vnt. pjovimo diskelių, bendros 0,87 Eur (3 Lt) vertės; 23) elektrinį kampinį šlifuoklį DeWALT IDSTEIN GERMANY, Model D281326, serijos Nr. 033797, 95,57 Eur (330 Lt) vertės; 24) plaktuką - vinių traukėją TaPEX, 2,90 Eur (10 Lt) vertės; 25) pastatomą 25 m ilgio prailgintuvą Brenenstuhl GAR 2425V315DE, serijos Nr. 1 218050 0402646, 59,22 Eur (204,49 Lt) vertės, viso pasisavindamas UAB (duomenys neskelbtini) turto bendros 377,24 Eur vertės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje

nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas J. M. kaltę dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių įrankių neteisėto pasisavinimo grindė paties J. M., civilinio ieškovo atstovo D. M., liudytojų I. M., A. M. parodymais ir 2014-07-09 kratos protokolo duomenimis bei pasisakė, kad įvertinęs byloje esančius visus įrodymus, sugretinęs juos tarpusavyje pripažįsta, kad J. M. padarė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, vertina ją kaip prieštaraujančią byloje surinktiems faktiniams duomenims, kuriuos teismas ištyrė ir pripažino įrodymais.

Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje nurodoma, kad objektyviai turto pasisavinimas tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014).

J. M., tiek teigdamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, nuosekliai tvirtina, kad su juo buvo ne pilnai atsiskaityta už atliktus darbus, dėl ko, norėdamas atgauti, jo nuomone, jam priklausančius pinigus, jis iš paskutinio statybos objekto, į jam priklausantį garažą parsivežė darbo įrankius, suteiktus minėtos bendrovės darbo funkcijoms atlikti. Šių aplinkybių iš esmės neneigia ir D. M. su I. M., nurodydami, kad pagal susiklosčiusią situaciją J. M. neturėjo jokio pagrindo finansinėms pretenzijoms reikšti – su juo, kaip darbuotoju, buvo pilnai atsiskaityta. Tai, kad dėl viename iš objektų, būtent dėl J. M. veiksmų atsiradusio statybos darbų broko, jis negavo premijos, t.y., kas neatitiko jo gaunamo atlygio lūkesčių, D. M. ir I. M. vertinimu, nebuvo pagrindas apelianto pasirinktomis priemonėmis reikalauti jo įsitikinimu jam priklausančio atlygio. Ypač atsižvelgus į tai, kad užsakovas dėl nekokybiškai atlikto darbo patyrė žalos, kurią turėjo kompensuoti UAB (duomenys neskelbtini), todėl jų vertinimu jokio įsiskolinimo J. M. nebuvo. D. M., kuris ne tik organizuodavo ir paskirstydavo darbus, bet ir aprūpindavo tam reikiamomis priemonėmis patvirtino, kad raštu įtvirtintos įrankių saugojimo, perdavimo, naudojimo ir grąžinimo tvarkos bendrovėje nebuvo, su pareiginėmis instrukcijomis J. M. taip pat nesupažindintas, tačiau, kai atvykus į objektą įrankių buvo pasigęsta, jis iškart paskambino J. M. ir šis pripažino, kad turi minėtus įrankius.

Taigi, aukščiau aptarti duomenys patvirtina faktines bylos aplinkybes, kad J. M. pasiėmė darbdavio jam perduotus darbinėms funkcijoms atlikti įrankius, juos laikė savo garaže tol, kol jie 2014-07-09 kratos metu buvo paimti. Darbiniai santykiai tarp J. M. ir UAB (duomenys neskelbtini) nutrūko tik 2014-07-29. Šių aplinkybių analizė kitų byloje surinktų ir patikrintų įrodymų kontekste, nepaisant to, kad įmonėje nebuvo reglamentuota disponavimo darbo priemonėmis, įskaitant darbo įrankius, tvarka, suponuoja išvadą, kad J. M., darbo teisinių santykių pagrindu buvo patikėtas svetimas turtas, t.y. įrankiai, kuriuos jis turėjo pareigą arba palikti objekte, jei statybos darbai tęsiasi arba grąžinti bendrovės direktoriui, kuris minėtus įrankius sandėliuodavo ir teikdavo bendrovės darbuotojams atsižvelgus į atitinkamai statybos objektuose atliekamus darbus ir konkrečias darbuotojų funkcijas. Iš ikiteisminio tyrimo duomenų ir pirmosios instancijos teisme atliktos įmonės vadovo apklausos matyti, kad darbo įrankių saugojimo tvarka bendrovėje buvo paremta abipusiu pasitikėjimu, bet ne reglamentuota rašytiniais lokaliniais teisės aktais. Liudytojų D. M., I. M., A. M., E. J., Ž. B., A. P. parodymai leidžia teigti, kad darbuotojas, kuris neatlieka jokių darbinių funkcijų ar artimiausiu metu neketina jų atlikti ar jam vadovas jų nepaveda atlikti neturėjo teisės pasiimti įrankių ir juos laikyti darbdavį, kuriam šie įrankiai priklausė, atstovaujančiam asmeniui, neprieinamoje vietoje.

Tačiau J. M. pirmosios instancijos teismo pripažintus kaip pasisavintus UAB (duomenys neskelbtini) turtą - įrankius savo garaže laike ne tikslu juos pasisavinti, bet atgauti, jo vertinimu, nepagrįstai darbdavio negrąžinimą atlyginimo dalį. Šiuo atveju įrankiai nebuvo objektas, į kurį kėsinosi nuteistasis, jo padarytos veikos motyvas ir tikslas buvo visiškai kitas – priversti darbdavį pilnai atsiskaityti su juo už atliktus darbus, t. y. atgauti tai, kas, jo nuomone, jam teisėtai priklausė.

Sprendžiant, ar apeliantas, atsisakydamas gražinti bendrovės direktoriui įrankius, padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą), ko visiškai neanalizavo ir neaptarė pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantą kaltu padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. D. M. neneigė, kad įrankių buvimo vieta jam buvo žinoma, su J. M. jis per šį laikotarpį bendravo telefonu ir asmeniškai bei pats pripažino, kad D. M. reikalavo pinigų, įrankiai buvo tik priemonė šiam tikslui pasiekti.

Apylinkės teismas, pripažindamas J. M. kaltu dėl turto pasisavinimo, visiškai nesiaiškino aplinkybių, lėmusių susidariusią konfliktinę situaciją tarp darbuotojo ir darbdavio, bei neanalizavo šio konflikto priežasčių, kokių motyvų vedinas J. M. pasiėmė, o vėliau ir atsisakė grąžinti įrankius bendrovės vadovui. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas iš esmės nesvarstė ir neatskleidė įvykio aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie vienokias ar kitokias apelianto elgesio paskatas bei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius. Taigi, skundžiamame nuosprendyje neatskleistas J. M. tyčios turinys turto pasisavinimo atveju, o apsiribota tik nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių aprašymu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl J. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalies, prieštarauja įrodymų visetui. Kaip jau minėta, pagal BK 183 straipsnį turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai paverčia savo turtu, t.y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant J. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, aktualu yra tai, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Be to, įstatymas reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Nagrinėjamoje byloje J. M. galėjo būti pripažintas kaltu pasisavinęs UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius įrankius tuo atveju, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia ir turėjo iš anksto susiformavusį tikslą iš bendrovės paimtus įrankius paversti savo nuosavybe, tačiau aukščiau aptarti bylos įrodymai paneigia tokį J. M. tikslą. Esant nustatytoms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad J. M. paimti ir laikomi bendrovei priklausantys įrankiai buvo jo pasisavinti, t. y. neteisėtai neatlygintinai šį turtą paverčiant savo nuosavybe. Duomenų, kad jis būtų naudojęsis jais savarankiškai vykdomai darbinei veiklai nėra, o pirmosios instancijos teismo išvardinti J. M. kaltę pagrindžiantys duomenys (liudytojų parodymai, kratos protokolas ir paties nuteistojo paaiškinimai) nepatvirtina J. M. tyčios pasisavinti įrankius. Priešingai, pagal byloje nustatytas aplinkybes, J. M. neturėjo tikslo neatlygintinai pasisavinti turto ir tokiu būdu nesiekė pasekmių – padaryti turtinę žalą bendrovei.

Kitą vertus, jei J. M. negrąžindamas reikalaujamų įrankių, buvo įsitikinęs, kad tokiu būdu jis užtikrins, jo vertinimu, pažeistos teisės į tinkamą atlygį už atliktą darbą įgyvendinimą, jo veiksmai gali turėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnyje (Savavaldžiavimas), požymių, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinojo šios nusikalstamos veikos požymio - didelės žalos. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visetą ir atsižvelgdama į susiformavusią teismų praktiką. Būtina baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą sąlyga – didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (ATPK 188 straipsnis), tapti pagrindu ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, taikyti pažeidėjui drausmines ar visuomeninio poveikio priemones. Taigi būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia bylos įrodymų analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2A–7–2/2010). Todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo mėn. 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383/2011).

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl J. M. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis - J. M. išteisintinas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 birželio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

UAB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Objektus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – 2014-07-09 kratos metu iš J. M. garažo, esančio (duomenys neskelbtini) paimtus įrankius, saugomus UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus D. M. grąžinti UAB (duomenys neskelbtini).

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti.