Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nutarimo A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. M. (toliau – ir pareiškėjas) už tai, kad jis 2009 m. spalio 31 d., apie 14.40 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, vairavo automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai vairuotojui atimta teisė vairuoti transporto priemones. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punktą ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnio 2 dalyje.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1750 Lt bauda. ATPK 128 straipsnyje 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonių vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų litų arba administracinį areštą.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjas vairavo automobilį, kai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, byloje nėra, tačiau pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog pažeidimą jis padarė būtinojo reikalingumo būklėje.

ATPK 17 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad bylos medžiagoje nėra pareiškėjo iškeltą versiją, kad automobilį jis vairavo, nes jo sutuoktinei R. M. pasidarė bloga, patvirtinančių objektyvių įrodymų. Tokiu įrodymu nelaikytinas R. M. gydytojo išrašytas 2009 m. lapkričio 9 d. siuntimas tirti, konsultuoti ir gydyti, kadangi jis niekaip neįrodo minėto asmens sveikatos būklės įvykio metu, t. y. 2009 m. spalio 31 d., apie 14.40 val. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jie važiavo pas draugus, kurie gyvena už poros kilometrų nuo vietos, kurioje R. M. pasidarė bloga ir prireikė vaistų nuo skausmų. Nurodė, kad tokio pobūdžio skausmai jai atsiranda dažnai (b. l. 33). Iš liudytojų policijos pareigūnų K. V. ir V. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, jog pareigūnai pasiūlė pareiškėjo sutuoktinei iškviesti greitosios pagalbos automobilį, tačiau pastaroji to atsisakė. Minėti pareigūnai taip pat nurodė, kad jiems nepasirodė, jog R. M. būtų blogai su sveikata, nes, jiems atliekant procesinius veiksmus įvykio vietoje, ji buvo aktyvi, prašė nenutemti automobilio (b. l. 40-41). Teisėjų kolegijos vertinimu šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinės būklė nebuvo kritiška, ji nebuvo vežama į ligoninę, jai nebuvo reikalinga skubi medikų pagalba. Be to, pareiškėjo nurodytas sąlyginai nedidelis atstumas, kurį jis vairavo automobilį, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodytoje situacijoje buvo objektyvi galimybė pasirinkti ir kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinio teisės pažeidimo darymu (pvz., išsikviesti netoliese gyvenančius draugus; nueiti iki jų ir pasiimti vaistų ar kt.). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą padarė ne būtinojo reikalingumo būklėje.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.