Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-23 · Administracinė byla Nr. A-520-1774-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-11-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-12-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-23
Bylos Nr.
A-520-1774-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00149-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Batrima“, S. O., Palangos miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
UAB „Batrima“, S. O., J. O., K. O., D. S., B. E. G., D. Ž., J. S. L., V. B., UAB „A22“, UAB sveikatos centrui „Energetikas“
Pareiškėjas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
Kategorijos
  • 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A520-1774/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00149-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Batrima“ ir S. O. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prašymą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Batrima“, J. O., S. O., K. O., D. S., B. E. G., D. Ž., J. S. L., V. B., UAB „A22“, UAB sveikatos centrui „Energetikas“ dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. A1-156 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įsakymas).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Įsakymu leista pradėti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Plano rengimo tikslas – suformuoti naudojamą žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti. Ginčijamos sąlygos planui rengti. Pareiškėjas teigė, jog, vadovaujantis Įsakymo pagrindu formuojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sprendinių brėžiniu ir aiškinamuoju raštu, planuojama teritorija yra urbanizuotoje Šventosios gyvenvietės šiaurinėje dalyje pajūrio juostos ribose. Be to, ši teritorija patenka į kurortų apsaugos zoną. Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės teritorijoje pirmoji kurortų apsaugos zona sutampa su pajūrio juostos riba, o tai reiškia, kad Įsakymo pagrindu formuojamas sklypas patenka į pirmąją kurortų apsaugos zoną, kurioje draudžiama vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ar rekreacinių išteklių naudojimu, draudžiama nuolat ar laikinai gyventi žmonėms (Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 76.1–76.2 punktai). Įvertinęs Įsakymą, kuriuo buvo leista rengti planą suformuojant žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti, atitinkamai numatant formuojamo žemės sklypo paskirtį – kitos paskirties žemė, naudojimo būdą – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdį – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, pareiškėjas darė išvadą, kad Įsakymas prieštarauja Sąlygų 76.2 punkto nuostatoms, draudžiančioms nuolat ar laikinai gyventi žmonėms.

Skunde taip pat nurodyta, kad Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių (toliau – ir Specialiojo plano teiginiai) 43 punkte nustatyta, jog pirmojoje kurortų apsaugos zonoje, kuri Palangos miesto savivaldybės teritorijoje sutampa su pajūrio juostos riba, draudžiama nuolat ar laikinai gyventi žmonėms, vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ar rekreacinių išteklių naudojimu. Skunde akcentuojama, jog minėti pažeidimai priimant Įsakymą, buvo nustatyti 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (16.2)-2D-15347. Šiame rašte taip pat buvo įvertinti ir rengiamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plano sprendiniai nurodant, kad jie pažeidžia Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo (toliau – ir Pajūrio juostos įstatymas) 6 straipsnio 4 dalį, Specialiojo plano teiginių 27 punktą.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas teigė, kad nėra pagrindo naikinti Įsakymą, nes pareiškėjas ginčija tik Įsakymo 2.1 punktą. Skunde pažymėta, kad Aprašo 7 punktas nustato, jog formuojant naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis numatomi pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių tiesioginę paskirtį. Nekilnojamojo turto registre ginčo žemės sklype įregistruoti poilsio pastatai, todėl Įsakymo 2.1 punkte formuojamo žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nurodyta – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės sklype esantys pastatai pastatyti 1971 metais, kada negaliojo Pajūrio juostos įstatymas bei Specialusis planas. Atsakovas pabrėžė, jog kiti pareiškėjo argumentai yra susiję ne su Įsakymu, bet su parengto detaliojo plano sprendiniais. Parengto, bet nesuderinto, nepatikrinto ir nepatvirtinto plano sprendiniai neturi jokios įtakos Įsakymo teisėtumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB sveikatos centras „Energetikas“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Įsakymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad sužinojęs apie pagal Įsakymą rengiamą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, rengėjui UAB „A22“ ir atsakovui 2010 m. liepos 28 d. ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. pateikė rašytines pretenzijas, kurios atitinkamais sprendimais buvo atmestos. Įvertinęs Įsakymo, atsakymų į pretenzijas turinį, atsižvelgdamas į tai, kad parengtas planas pažeidžia jo interesus, 2011 m. rugsėjo 30 d. pateikė skundą pareiškėjui, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą ir/ar plano rengėją nutraukti bet kokius plano rengimo, derinimo, tvirtinimo ir su tuo susijusius veiksmus bei panaikinti Įsakymą. Atsiliepime pažymėta, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (16.2)-2D-15347, kuriuo nustatė, kad Įsakymas priimtas neteisėtai, plano sprendiniai rengiami pažeidžiant teisės aktus, ir pareikalavo atsakovo panaikinti neteisėtai priimtą Įsakymą bei nutraukti rengiamo plano derinimą, tvirtinimą ir kitas susijusias procedūras. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog toks pareiškėjo nurodymas atsakovui buvo privalomas vykdyti.

Tretieji suinteresuoti asmenys S. O., D. S., B. E. G. atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Tretieji suinteresuoti asmenys teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai taiko Sąlygų 76 punkto nuostatas. Pagal Specialiojo plano 43 punktą pirmojoje kurortų apsaugos zonoje esančios gyvenamosios teritorijos turi būti konvertuojamos į rekreacines teritorijas, todėl žemės sklypo plano rengimas yra teisėtas ir rengiamas laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad žemės sklypo planu yra patikslinama lauko keliuko, valstybinės reikšmės dviračių tako, inžinerinės infrastruktūros vieta, nes jie Palangos miesto bendrajame plane jau yra numatyti. Atsiliepime pažymėta, kad nepagrįstas pareiškėjo motyvas panaikinti Įsakymą tuo pagrindu, kad plano sprendiniuose numatyta kirsti medžius, nes atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo pastabas, todėl ginčo nebėra.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. O. ir K. O. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodyti iš esmės tie patys motyvai, kokie išdėstyti trečiųjų suinteresuotų asmenų S. O., D. S., B. E. G. atsiliepime.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Batrima“ ir UAB „A22“ atsiliepime prašė atmesti skundą.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, jog UAB „Batrima“ nuosavybės teise valdo 19 poilsio, kultūros ir pagalbinio ūkio paskirties statinių ir 1/2 kiemo aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini). Įsakymas priimtas tenkinant UAB „Batrima“ prašymą leisti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant suformuoti naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems pastatams eksploatuoti. Atsiliepime akcentuojama tai, kad Specialusis planas buvo priimtas vėliau (2011 m. liepos 28 d.) nei Įsakymas; Sąlygų 76 punktas turi būti vertinamas kontekste su Pajūrio juostos įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu (toliau – ir Žemės įstatymas) ir Specialiuoju planu. Tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžė, jog Specialiojo plano teiginių 43 punktas nustato, kad pirmojoje kurortų apsaugos zonoje esančios gyvenamos teritorijos turi būti konvertuojamos į rekreacines teritorijas. Nei Specialiojo plano grafinėje dalyje, nei pagrindiniuose sprendiniuose nėra nuostatų, kurios draustų eksploatuoti statinius, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre ir esančius teritorijoje, dėl kurios yra rengiamas planas. Atsiliepime pažymėta, jog Įsakymas nepažeidžia Pajūrio juostos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Žemės įstatymo bei Specialiojo plano nuostatų.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymą tenkino, t. y. panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. A1-156 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini)“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Specialiojo plano 3, 4 punktus, nustatė, kad Įsakymas priimtas anksčiau (2011 m. kovo 1 d.) nei patvirtintas Specialusis planas (2011 m. liepos 31 d.), todėl tikrinti Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą Specialiojo plano nuostatų atžvilgiu nėra juridinio pagrindo.

Sprendime taip pat remtasi Aprašo 2, 3, 4.1 punktais, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalimis, 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Žemės įstatymo 2 straipsnio 1, 20 dalimis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neginčijo, jog priimdamas Įsakymą žinojo, kad ginčo poilsio pastatai yra pajūrio juostai priskirtoje teritorijoje ir yra pirmojoje kurortų apsaugos zonoje. Vyriausybė 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Lietuvos Respublikos pajūrio juostos ribų nustatymo“ patvirtino Pajūrio juostos ribų planą (schemą) M 1:10000, kuriame nustatytos pajūrio juostos ribos. Teismas vadovavosi Pajūrio juostos įstatymo 3 straipsniu, 2 straipsnio 8 dalimi, 5 straipsnio 1, 3 dalimis, Specialiojo plano 101.5 punktu bei nurodė, kad aplinkos ministras 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-431 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos specialiojo plano rengimo“ pavedė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentui organizuoti Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos specialųjį planą. Iki šiol toks planas dar nėra parengtas ir patvirtintas. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1568 patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo priemonių planą (teismas nurodė 20 priemonių plano eilutę). Teismas sprendė, jog atsakovui aptariamo Vyriausybės nutarimo turinys turėjo būti žinomas, todėl prieš priimdamas Įsakymą į jo (nutarimo) turinį turėjo atsižvelgti ir iš jo suprasti, kad tik esant parengtam ir patvirtintam pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiajam planui bus aiškus ir ginčo planuojamos teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo turinys, rekreacinės infrastruktūros ir kitų veiklos sričių plėtros gairės ir kt. Vertindamas šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas, nustatydamas ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus Įsakymo 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.5, 2.6 punktais, formaliai tinkamai taikė minėtas Aprašo 15.1, 15.2, 15.3. 15.4, 15.5 ir 15.6 punktų nuostatas, tačiau nesant patvirtinto minėto pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano ir atsakovui apie tai žinant, akivaizdu, kad minėtų reikalavimų pripažinti pagrįstais, objektyviais ir (ar) teisingais nėra faktinio ir juridinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad priimant Įsakymą galiojo ir atsakovui turėjo būti žinomas Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343, kuriuo patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Teismas rėmėsi Sąlygų 75, 76 punktais ir pažymėjo, kad atsakovas neginčijo pareiškėjo teiginio, jog šiuo atveju rekreaciniais gamtos ištekliais ginčo teritorijoje laikytinos kopos ir paplūdimys, t. y. tie rekreaciniai ištekliai, kuriuos saugoti, racionaliai naudoti yra vienas iš prioritetinių teritorijų planavimo tikslų, įtvirtintų Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Sistemiškai analizuodamas išdėstytas teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias teritorijų planavimo, pajūrio juostos nustatymo tikslus, vertindamas tai, jog: 1) ginčo planuojama teritorija yra pajūrio juostoje ir pirmojoje – griežto režimo, kurortų apsaugos zonoje, kurioje inter alia draudžiami statybos darbai, nesusiję su rekreacinių išteklių naudojimu, bei draudžiama laikinai gyventi žmonėms, o Įsakymo 2.1 punktu leista žemę naudoti ilgalaikiai (stacionariai) poilsio pastatų statybai (kaip tokia statyba siejasi su teritorijos rekreacinių išteklių – paplūdimio, kopų naudojimu, nenurodoma), 2) atsakovui buvo žinoma, jog Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1568 yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo priemonių planas, kuriuo numatyta parengti ir įgyvendinti pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialųjį planą, 3) Įsakymo priėmimo metu galiojo ir atsakovui neabejotinai turėjo būti žinomos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurių 76 punkte reglamentuoti pirmosios kurortų apsaugos zonos, į kurią patenka ir ginčo planuojama teritorija, draudimai, teismas darė išvadą, kad Įsakymo 1 punkte nurodytas plano rengimo tikslas nesuderinamas ir (ar) neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 7 punktų ir 2 dalies, Pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 punktų, Sąlygų 75, 76, 76.1 ir 76.2 punktų nuostatų.

Teismas konstatavo, kad atsakovas Įsakymo 2.1 punktą priėmė vien formaliai taikydamas Aprašo 7 punkto nuostatas ir neatsižvelgdamas į ginčo teritorijos teisinį statusą, minėtus Vyriausybės siekius parengti teisės aktus, reglamentuojančius šios teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamentus ir kt. Tokiu būdu Įsakymu sudaryta galimybė rengti ginčo žemės sklypo planą, tačiau taip iš esmės užprogramuojant ginčą šio plano derinimo ir (ar) tvirtinimo procedūrose.

Sprendime remtasi Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nurodyta, kad šio ginčo nagrinėjimo dalykas nėra nuosavybės teisių į pastatus įgijimo teisėtumas, o iš esmės sprendžiama, ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai leido planuoti teritoriją prie ginčo pastatų, kuri priskirtina pajūrio juostai, ar nustatytas planavimo tikslas ir reikalavimai žemės sklypo planui rengti atitinka ir (ar) yra suderinami su šios teritorijos teisiniu režimu ir kt. Teismas atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus dėl galimybės naudotis ginčo pastatais laikė nepagrįstais.

Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 2 straipsnio 16, 17 dalimis, žemės ūkio ir aplinkos ministerijos 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio 2.1, 2.2 punktais, šio įsakymo V dalies 20 eilute, statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 8.13 punktu. Teismas darė išvadą, kad Įsakymo 2.1 punktu nustatytas žemės naudojimo pobūdis sudaro sąlygas rengti žemės sklypo planą, kuriame leidžiama planuoti su rekreacinių išteklių (paplūdimio, kopų, jūros ir kt.) naudojimu iš esmės nesusijusią veiklą, todėl šis punkto reikalavimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Įsakymo 2.7, 2.8 ir 3 punktai, byloje įrodžius Įsakymu suformuluoto ginčo žemės sklypo plano rengimo tikslo ir juo 2.1 punkte nustatytų reikalavimų neteisėtumą, papildomos juridinės analizės nereikalauja, nes juose nurodytų nuostatų realizacija be minėtų punktų faktiškai ir juridiškai neįmanoma.

III.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog Administracijos direktorius skundžiamo Įsakymo 2.1 punktą suformulavo tiksliai taip, kaip nurodyta Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte, analogiškai yra nurodyta Aprašo 7 punkte. Atsakovas pažymi, jog būtent Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma yra perkelta į minėtą Aprašą, todėl savivaldybė tinkamai taikė ne tik Aprašą, bet ir Teritorijų planavimo įstatymą.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pajūrio juostos žemė išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai, nėra pagrindas naikinti ginčijamą Įsakymą, nes suinteresuoti asmenys pajūrio juostos žemę prie statinių turi teisę išsinuomoti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo argumentas, kad nebuvo atsižvelgta į Vyriausybės siekį parengti specialųjį planą, yra kritikuotinas. Vyriausybės siekiai nesuteikia pagrindo nevykdyti įstatymo, be to, net pagal Vyriausybės patvirtintą pajūrio juostos specialųjį planą prie ginčo statinių gali ir turi būti suformuotas žemės sklypas. Specialusis planas nedraudžia formuoti sklypų prie registre registruotų statinių. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad ginčijamu Įsakymu nustatytas naudojimo pobūdis sudaro sąlygas suinteresuotiems asmenims rengti žemės sklypo planą, kuriame leidžiama planuoti su rekreacinių išteklių (paplūdimio, kopų, jūros ir kt.) naudojimu iš esmės nesusijusią veiklą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas konstatavo, kad tikslus įstatymo vykdymas yra formalus ir neteisingas, tačiau tokiu teismo sprendimu būtų sukelta visiška teisinė sumaištis, nes nevykdant Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Aprašo 7 punkto taptų nebeaišku, kokį žemės pobūdį reikėtų nurodyti. Be to, skundžiame sprendime neargumentuojama, ką savininkai turėtų daryti su registre registruotais statiniais, kurie negali stovėti kitokio pobūdžio žemėje nei skundžiamame Įsakyme yra nurodžiusi Administracija. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinį savivaldybės argumentą, kad pastato paskirtis ir žemės naudojimo būdas bei pobūdis negali skirtis.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėstomi šie pagrindiniai motyvai:

Teismas nurodė, jog atsakovas turėjo atsižvelgti į Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1568 patvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo priemonių plano turinį. Įsakymo priėmimo metu Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas planas, kurio laikantis, ateityje turėtų būti priimtas kitas teisės aktas (pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas), galbūt turėsiantis įtakos skundžiamo Įsakymo turiniui. Ateityje būsiantis teisės aktas negali lemti esamu momentu priimamų sprendimų. Atsižvelgiant į tai, jog prašymas leisti pradėti rengti žemės sklypo planą atsakovui pateiktas 2010 m. lapkričio 8 d., o Vyriausybės nutarimu Nr. 1124 patvirtintame plane nustatytas šešiolikos metų laikotarpis darbams atlikti (nuo 2004 metų iki 2020 metų), atsakovo atsisakymas leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, iki kol bus patvirtintas Specialusis planas, būtų vertintinas kaip vilkinimas atlikti jo kompetencijai prisikirtus veiksmus. Apelianto teigimu, atsakovas tinkamai taikė Aprašo 15 punkto nuostatas, o tai, jog jis, priimdamas Įsakymą, turėjo atsižvelgti į dar neegzistuojantį teisės aktą, nelaikytina tinkamu pagrindu Įsakymo neteisėtumui įrodyti. Aprašo 7 punktas yra imperatyvaus pobūdžio norma, kurios savaip interpretuoti ar aiškinti atsakovas negalėjo.Būtent siekiant eksploatuoti esamus statinius buvo priimtas Įsakymas leisti rengti žemės sklypo planą, todėl remtis prielaidomis, kad šiame sklype gali būti vykdoma naujų poilsio pastatų statyba, nėra pagrindo. Atsakovas tinkamai nustatė žemės sklypo pagrindinę tikslinę paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, remdamasis Aprašo 15 punkto nuostatomis, nustatė visus privalomus žemės sklypo rengimo reikalavimus: sklypo naudojimo, plėtros apribojimus, pastatų aukščius, plotus ir kt. Apelianto teigimu, teismo motyvas, jog Įsakymas sudaro prielaidą rengti žemės sklypo planą, kuriame bus leidžiama su rekreaciniais ištekliais nesusijusi veikla (poilsio namų statyba), vertintinas kaip išankstinis teismo nusistatymas apie trečiųjų suinteresuotų asmenų veiklą ateityje. Įsakymo priėmimo teisėtumą įrodo: Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktai, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas. Teismas visiškai nevertino šių teisės aktų nuostatų, išimtinai rėmėsi pareiškėjo nurodytais motyvais.Teismas bylą išnagrinėjo būdamas akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus, iš anksto susidaręs nuomonę dėl bylos baigties. Teismas akivaizdžiai palaikė pareiškėjo poziciją, negerbdamas ir neišklausydamas trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Batrima“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėstomi šie pagrindiniai motyvai:

Pareiškėjas savo skundą teismui pateikė praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą dėl savo kaltės.Sprendimas neatitinka ABTĮ reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Panaikindamas Įsakymą, kurio pagrindu tik būtų suformuotas valstybinės žemės sklypas nuo 1971 metų esamiems teisėtiems statiniams eksploatuoti, teismas neišsprendė tarp proceso šalių kilusio ginčo iš esmės. Teismas sukūrė neaiškią situaciją, t. y. kaip ir kokiu būdu žemės sklype esančių teisėtai pastatytų ir teisėtai Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų savininkams naudotis savo nuosavybe ir įgyvendinti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), Pajūrio juostos įstatyme ir Žemės įstatyme aiškiai įtvirtintą jų teisę naudotis valstybine žeme. Įvertinus sprendime išsakytus Įsakymo panaikinimo argumentus, pagrįstai galima daryti išvadą, kad teismas laikosi nuomonės, jog Administracija, nagrinėdama apelianto jai pateiktą prašymą leisti parengti planą, turėjo pareigą ne priimti Įsakymą, o ignoruoti ir nevykdyti Aprašo nuostatų, CK 6.551 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto bei Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir tokiu būdu pažeisti Žemės sklype esančių pastatų savininkų teises ir teisėtus interesus, susijusius su jų teise į žemės sklypo naudojimą. Apelianto teigimu, tokiu būdu teismas pažeidė ne tik ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, nes Įsakymas buvo vertinamas iš esmės politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, bet ir žemės sklype esančių pastatų savininkų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teismas netinkamai taikė Sąlygų 76.2 punkto, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 punktų nuostatas, kuriomis teismas pagrindė savo išvadas dėl Įsakymo neteisėtumo. Įsakymas visiškai atitinka visus Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir Pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatytus teritorijų planavimo tikslus. Apeliantas nurodo, jog esant prieštaravimui tarp Aprašo 7 punkto ir Sąlygų 76.2 punkto, įvertinant tai, kad apeliantui nuosavybės teise priklausantys pastatai žemės sklype yra pastatyti nuo 1971 metų, reikia remtis Aprašo 7 punktu, nes vėlesnė norma, nustatanti skirtingą teisinį reglamentavimą, panaikina ankstesnės normos veikimą, nors ankstesnė norma formaliai ir nėra pripažinta negaliojančia. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Specialiojo plano teiginių 101.5 punktu, kadangi šis punktas nėra taikomas jau žemės sklype seniai pastatytiems pastatams. Nei Specialiojo plano grafinėje dalyje, nei pagrindiniuose teiginiuose nėra nuostatų, kurios įpareigotų griauti ar draustų eksploatuoti negyvenamosios paskirties (poilsio) statinius, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre ir esančius žemės sklype, dėl kurio pagal Įsakymą yra rengiamas planas. Specialiojo plano grafinėje dalyje, pagrindinių teiginių 96.1.4 punkte ir X skyriuje nustatytos Šventosios tvarkymo kryptys ir priemonės bei statybų reglamentavimas. Pačiame Pajūrio juostos įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, kad pajūrio juostoje gali būti pastatai, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir jų savininkams teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.551 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas bei Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) turi būti sudarytos sąlygos jais naudotis. Apelianto teigimu, Įsakymas nepažeidžia nė vieno teisės akto, įskaitant CK, Pajūrio juostos įstatymą, Teritorijų planavimo įstatymą, Žemės įstatymą, Sąlygas ir Specialųjį planą ar jo teiginius, nors jie ir buvo priimti po Įsakymo priėmimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, atsiliepime į atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų S. O., UAB „Batrima“ apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma:

Žemesnės instancijos teismas

Termino prašymui paduoti atnaujinimo klausimas buvo išspręstas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi.Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Aprašo 7 punkto nuostatų įgyvendinimas negali būti suprantamas siaurai ir šios teisės aktų nuostatos turi būti taikomos kompleksiškai kartu su kitais teisės aktais. Nepagrįsta apelianto UAB „Batrima“ pozicija, kad Sąlygų 76.2 punkte nustatytas draudimas nuolat ir laikinai gyventi žmonėms pirmojoje kurortų apsaugos zonoje yra taikomas tik naujų gyvenamosios paskirties statinių statybai, bet nėra taikomas iki Sąlygų įsigaliojimo pastatytiems statiniams, bei kad tarp Aprašo 7 punkto ir Sąlygų 76.2 punkto egzistuoja kolizija. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad nagrinėjama teritorija iki ginčijamo Įsakymo priėmimo priklausė gyvenamai. Planuojama teritorija patenka ir į šiaurinį Šventosios rekreacinį ruožą (ekstensyvaus naudojimo). Įsakymu leidžiama planuoti veikla nėra suderinama su Specialiajame plane numatytomis ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo kryptimis.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB sveikatos centras „Energetikas“ atsiliepime į atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų S. O., UAB „Batrima“ apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma:

Atsakovas turėjo (ir iki šiol turi) imperatyvią pareigą patenkinti pareiškėjo priimtą privalomąjį nurodymą – panaikinti ginčijamą Įsakymą. Atsakovas, nesutikdamas su jam priimtu privalomuoju nurodymu, turėjo visas galimybes šį nurodymą apskųsti ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau nepasinaudojo šia savo teise.Teismas pagrįstai pripažino, kad Įsakymas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 4, 7 punktų, 2 dalies, Pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnio 2, 3, 4 punktų, Sąlygų 75, 76, 76.1, 76.2 punktų nuostatoms. Ginčijamo Įsakymo sprendiniai prieštarauja ir 2008 m. gruodžio 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-317 ir 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T2-20 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano sprendiniams. Atsakovas savo poziciją visiškai nepagrįstai grindžia vien formaliu Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymu, visiškai neatsižvelgia į ginčo teritorijos ypatumus, t. y. šiai teritorijai taikomą specialų apsaugos bei vykdomos veiklos ribojimo režimą. Įsakymo panaikinimas neapriboja ir negali apriboti trečiųjų asmenų nuosavybės teisių ir/ar galimybių šiems asmenims naudotis savo turtu, jį eksploatuoti.Pareiškėjo pateikto skundo priėmimo (inter alia ir praleisto termino atnaujinimo) klausimas teisme išspręstas dar 2012 m. balandžio mėnesį, kai ši administracinė bylą pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pirmąjį kartą. Teismo sprendimas atitinka visus teismo procesiniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra aiškus, išsamiai motyvuotas ir visiškai pagrįstas, tinkamai ir teisingai išnagrinėjantis šioje administracinėje byloje kilusį ginčą.Byloje nebuvo nagrinėjami jokie reikalavimai, kuriais būtų ginčijamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės eksploatuoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. A1-156 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini)“ pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje ginčijamu Įsakymu atsakovas, vadovaudamasis Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124, 4.1 ir 14 punktais ir atsižvelgdamas į UAB „Batrima“ 2010 m. lapkričio 8 d. prašymą NR. (4.17)-D2-4471, leido rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio rengimo tikslas – suformuoti naudojamą žemės sklypą esamiems statiniams (Įsakyme nurodyti konkretūs statiniai) eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį (Įsakymo 1 punktas). Įsakymo 2 punkte nustatyti Plano rengimo reikalavimai: formuojamo žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos (2.1 punktas); galimi pastatų aukščio ir užstatymo tankumo rodikliai – esami (2.2 punktas); specialiosios žemės naudojimo sąlygos – elektros linijų apsaugos zona, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų apsaugos zona, kurortų apsaugos zona, požeminių vandens telkinių (vandenviečių) sanitarinės apsaugos zonos, kurortų apsaugos zona, pajūrio juostos apsaugos zona; specialiosios žemės naudojimo sąlygos dėl sklype ir šalia jo esančių inžinerinių statinių ir įrenginių naudojimo gali būti patikslintos rengiant žemės sklypo planą (2.3 punktas); gamtos apsaugos apribojimai – teritorija pagal Palangos miesto I, II, III, Šventosios, Nemirsetos ir Palangos miestų nuotekų valymo įrenginių vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų specialųjį planą, patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T2-229, patenka į 3-iąją sanitarinę apsaugos zoną (SAZ), kiti apribojimai tikslinami ir nustatomi rengiant sklypo planą (2.4 punktas); kultūros paveldo apsaugos apribojimai – nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos (2.5 punktas); nustatyti reikiamus servitutus esamiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti (2.6 punktas); vadovautis bendrojo plano sprendiniais – įvertinti numatomus valstybinės reikšmės dviračių takus (2.7 punktas); planas (sprendinių brėžinys) turi būti suderintas su statinių (Įsakyme nurodyti konkretūs statiniai) savininkais (2.8 punktas). Įsakymo 3 punktu suderinta preliminari žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų schema.

Iš 2010 m. lapkričio 18 d. UAB „Batrima“ prašymo matyti, kad buvo prašoma leisti pradėti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo būtų suformuotas savarankiškas žemės sklypas ir nustatyta kiekvienam statiniui, esančiam minėtu adresu, eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalis, bei išduoti šiam planui rengti reikalavimus. Prašymas grindžiamas tuo, kad UAB „Batrima“ nuosavybės teise valdo 19 poilsio, kultūros ir pagalbinio ūkio paskirties statinių, esančių valstybinėje žemėje ((duomenys neskelbtini)), šioje teritorijoje yra ir dar 8 kitiems asmenims priklausantys poilsio ir kitos paskirties nekilnojamojo turto objektai. Prašyme nurodyta, kad teritorija, kurioje yra statiniai ir kiti nekilnojamojo turto objektai, nėra suformuota ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras žemės sklypas, o UAB „Batrima“ turi tikslą po savo statiniais (poilsio pastatais) ir kitais nekilnojamojo turto objektais suformuoti savarankišką žemės sklypą ir vėliau teisės aktų nustatyta tvarka išsinuomoti atitinkamą dalį žemės sklypo iš valstybės.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, byloje nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), stovi 24 poilsio pastatai, pastatas – klubas, ūkinis pastatas, kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo aikštelė, statiniai priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims: UAB „Batrima“, B. E. G., D. S., J. S. L., D. O., K. O., S. O., J. O..

Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi 2011 m. kovo 1 d.) 21 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustatė, kad miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo planavimo dokumentams esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį suformuotų žemės sklypų planai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi 2011 m. kovo 1 d.) 4.1 punktas nustato, kad rengiant žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, suformuojami naudojami valstybinės žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti. Aprašo 7 punktas nustato, kad formuojant naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių tiesioginę paskirtį. Nustatomas naudojimo būdas ir pobūdis privalo atitikti žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ nustatytą žemės sklypų naudojimo būdų ir pobūdžio turinį. Aprašo 14 punktas nurodo, kad pareiškėjų prašymas leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, pateiktą savivaldybės administracijai, turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų. Per šį terminą savivaldybės administracijos direktorius priima sprendimą leisti pradėti rengti žemės sklypą. Struktūrinis padalinys nustato žemės sklypo plano rengimo reikalavimus, nurodytus Aprašo 15 ir 16 punktuose. Pagal Aprašo 15 punktą žemės sklypo plano rengimo reikalavimuose nurodoma: formuojamo žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis, nustatyti pagal Aprašo 7 punktą; esami pastatų aukščio ir užstatymo tankumo rodikliai; taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos dėl sklype ir šalia jo esančių inžinerinių tinklų ir statinių naudojimo, nurodžius, kad jos gali būti patikslintos rengiant žemės sklypo planą (sprendinių brėžinį); gamtos apsaugos apribojimai; kultūros paveldo apsaugos apribojimai; siūlomi nustatyti ar panaikinti žemės servitutai. Pagal Aprašo 16 punktą žemės sklypo plano rengimo reikalavimų priedas yra preliminari žemės sklypo ribų schema, rengiama šia tvarka: schema rengiama naudojant savivaldybės turimą topografinį planą, sudarytą geografinių-informacinių sistemų (GIS) pagrindu skaitmenine ir spausdintine forma M 1:500; schemoje pažymimos siūlomos preliminarios Aprašo 4 punkte nurodytais atvejais (išskyrus 4.2.4 punkte nurodytą atvejį) formuojamų ar pertvarkomų žemės sklypų ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į naudojamo žemės sklypo planą iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos ar kitus dokumentus, kurių pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, statinių ar įrenginių išdėstymą, faktinį naudojimą, gretimų žemės sklypų ribas, kelio (gatvės) juostų ribas ir kitus objektus, nepažeidžiant visuomenės ar valstybės teisių ir (ar) teisėtų interesų; schemoje siūlomi formuoti žemės sklypai turi būti racionalaus dydžio ir tinkami naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį. Prie kiekvieno žemės sklypo turi būti privažiavimo kelias arba nustatomas kelio servitutas.

Šioje byloje pareiškėjas, prašydamas panaikinti Įsakymą, skundą grindė tuo, kad Įsakymo 1 ir 2.1 punktai yra neteisėti, nes pagal Įsakymą formuojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planuojama teritorija yra urbanizuotoje Šventosios gyvenvietės šiaurinėje dalyje pajūrio juostos ribose. Formuojamas sklypas patenka į pirmąją kurortų apsaugos zoną, kurioje draudžiama vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ar rekreacinių išteklių naudojimu, draudžiama nuolat ar laikinai gyventi žmonėms (Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 76.1–76.2 punktai). Taip pat pareiškėjas skundą grindė Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano, patvirtinto aplinkos ministro 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. D1-601 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“, galiojančio nuo 2011 m. liepos 31 d., nuostatomis. Skunde buvo nurodomi pažeidimai, kurie buvo nustatyti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. (16.2)-2D-15347.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu buvo prašoma panaikinti Įsakymą, kitų proceso šalių argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, byloje surinktus įrodymus ir nustatęs, kad ginčo planuojama teritorija yra pajūrio juostoje ir pirmojoje – griežto režimo kurortų apsaugos zonoje, kurioje inter alia draudžiami statybos darbai, nesusiję su rekreacinių išteklių naudojimu, bei draudžiama laikinai gyventi žmonėms, o Įsakymo 2.1 punktu leista žemę naudoti ilgalaikiai (stacionariai) poilsio pastatų statybai, darė išvadą, kad Įsakymo 1 punkte nurodytas plano rengimo tikslas yra nesuderinamas ir (ar) neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 7 punktų ir 2 dalies, Pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 punktų, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 75, 76, 76.1 ir 76.2 punktų nuostatų. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Įsakymas yra iš esmės nepagrįstas ir neteisėtas, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ir vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais Įsakymą panaikino.

Atsakovas, tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Batrima“, S. O. apeliaciniais skundais ginčija pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo išvadą. Apeliaciniai skundai iš esmės yra grindžiami tuo, kad Įsakymas yra teisėtas, nes priimant Įsakymą buvo laikomasi Teritorijų planavimo įstatymo, Aprašo nuostatų, reglamentuojančių planų rengimą esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Apeliantai akcentuoja tai, kad pastatų (stacionarių poilsio namelių) savininkai (tretieji suinteresuoti asmenys) turi teisę pajūrio juostos žemę prie statinių išsinuomoti (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, CK 6.551 straipsnio 2 dalis), norint tinkamai eksploatuoti poilsio namelius yra būtina parengti žemės sklypo planą, o Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 7 punktas nustato, kad vadovaujantis Statybos ir Saugomų teritorijų įstatymais bei šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, pajūrio juostoje gali būti statomi ir rekonstruojami Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatai, statiniai ir inžineriniai statiniai, jeigu sudaryta ilgalaikė jų užimamų žemės sklypų žemės nuomos sutartis arba valstybinė žemė yra valdoma patikėjimo teise; statomi nauji pastatai vietoj buvusių, skaidant ir mažinant stambių pastatų tūrius, keičiant jų paskirtį, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas panaikindamas Įsakymą, kurio pagrindu tik būtų suformuotas valstybinės žemės sklypas nuo 1971 metų esamiems teisėtiems statiniams eksploatuoti, neišsprendė tarp proceso šalių kilusio ginčo iš esmės.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinių skundų argumentus, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Lietuvos Respublikos pajūrio juostos ribų nustatymo“ patvirtino Pajūrio juostos ribų planą (schemą) M 1:10000, kuriame nustatytos pajūrio juostos ribos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad planuojamas ginčo žemės sklypas patenka į kultūros paveldo teritoriją bei į Šventosios vandenvietės 3-iąją sanitarinę apsaugos zoną, planuojamas žemės sklypas yra šiauriniame Šventosios rekreaciniame ruože (ekstensyvaus naudojimo) ir patenka į reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zoną (žymima KOr) bei yra pajūrio juostos ribose. Vadovaujantis Palangos miesto bendrojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, schema, šio plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėmis, nustatyta, kad ginčo planuojama teritorija yra pajūrio juostoje bei patenka į projektuojamos pirmosios kurorto apsaugos juostą. Ši aplinkybė nėra ginčijama.

Nagrinėjamu atveju yra aktualu tai, kad pajūrio kraštovaizdžio apsaugą ir naudojimą, žemės ir jūros akvatorijos naudojimo sąlygas bei ūkinės veiklos apribojimus nustato Pajūrio juostos įstatymas (Pajūrio juostos įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo (redakcija, galiojusi 2011 m. kovo 1 d.) 3 straipsnyje nurodyti šie pajūrio juostos nustatymo tikslai: 1) racionaliai naudojant išsaugoti Kuršių nerijos, įrašytos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žemyninio pajūrio kraštovaizdį, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveines ir kitus gamtos išteklius; 2) užtikrinti pajūrio juostos subalansuotą naudojimą valstybės bei visuomenės reikmėms; 3) užtikrinti kraštovaizdžio gamtos ir kultūros vertybių apsaugos priemonių įgyvendinimą; 4) sudaryti sąlygas visuomenei naudotis pajūrio juostos rekreaciniais ištekliais. Rekreaciniai ištekliai – gamtinės ir kultūrinės kraštovaizdžio vertybės ar savybės, kurios gali būti ar yra naudojamos rekreacijai (Pajūrio juostos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajūrio juostai priskirta valstybinė žemė ir jūros akvatorija išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pajūrio juostos žemė valdoma ir naudojama Žemės įstatymo nustatyta tvarka. Žemės naudojimo režimą pajūrio juostoje nustato šis įstatymas ir kiti teisės aktai, taip pat Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti šie teritorijų planavimo dokumentai: 1) Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo specialusis planas; 2) Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas; 3) Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas; šio plano rengimo organizatorė yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija; 4) Neringos savivaldybės, Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono savivaldybių bendrieji planai; 5) Kuršių nerijos nacionalinio parko gyvenamojoje zonoje esančių gyvenamųjų vietovių, Klaipėdos ir Palangos miestų bei Klaipėdos rajono detalieji planai; 6) specialieji infrastruktūros plėtros (komunikacinių koridorių, inžinerinių tinklų) planai, kai planuojamos valstybinės reikšmės ūkinės veiklos įgyvendinimas yra numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose valstybės strateginiuose planuose (Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Be to, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje yra nurodyta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtino Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 75 punktą kurortų apsaugos zonas sudaro 3 juostos: pirmoji – griežto režimo, antroji – apribojimų, trečioji – stebėjimų. Šių sąlygų 76 punkte nustatyta, kad pirmoji juosta apima teritorijas, kuriose yra mineralinio vandens, gydomųjų purvo ar durpių telkinių ir kitų gydomųjų bei rekreacinių gamtos išteklių (upės, ežerai, jūra, paplūdimiai, kopos). Pirmojoje juostoje draudžiama: vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ir rekreacinių išteklių naudojimu; nuolat ar laikinai gyventi žmonėms. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju rekreaciniais gamtos ištekliais ginčo teritorijoje laikytinos kopos ir paplūdimys, t. y. tie rekreaciniai ištekliai, kuriuos saugoti, racionaliai naudoti yra vienas iš prioritetinių teritorijų planavimo tikslų, įtvirtintų minėtame Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Be to, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkte nurodyta, kad tvirtinant bendruosius, specialiuosius, detaliuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai.

Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl ginčo žemės sklypo planavimo privalo būti taikomos Pajūrio juostos įstatymo, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatos, t. y. atsakovas, priimdamas Įsakymą, privalėjo vadovautis šių teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis pajūrio juostos, o ypač pirmosios kurorto apsaugos juostos, naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Pažymėtina, kad Pajūrio juostos įstatymas nenustato, jog pirmojoje pajūrio juostoje esamiems statiniams eksploatuoti Palangos miesto savivaldybei yra suteikta teisė leisti rengti ir tvirtinti planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, spręsti klausimą dėl konkrečių žemės sklypų naudojimo ir veiklos sąlygų nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, apeliantų pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, nesutinka su apeliantų pozicija, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisinį pagrindą Įsakymu leisti rengti ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir nurodyti plano rengimo tikslą – suformuoti naudojamą žemės sklypą esamiems statiniams – poilsio pastatams ir kitiems statiniams (inžineriniams) eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nustatyti, kad formuojamo žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, t. y. tokiu būdu nustatyti žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, kurie prieštarauja teisės aktų, reglamentuojančių šio žemės sklypo paskirtį, pobūdį, režimą, normoms.

Pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog Lietuvos valstybė, kuriai išimtine nuosavybės teise priklauso ginčo teritorija, apeliantams (tretiesiems suinteresuotiems asmenims), kurie yra įgiję nuosavybės teisę į poilsio pastatus, yra suteikusi teisę naudotis tam tikrą žemės sklypą tuo pagrindu, kad jis yra reikalingas esamiems statiniams eksploatuoti ar kad Įsakymo priėmimo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo ir būtent apeliantams pateikus planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, su apeliantais būtų sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis dėl žemės sklypo, kuriame yra rekreaciniai ištekliai (kopos ir paplūdimys), nuomos.

Apeliaciniuose skunduose akcentuojama trečiųjų suinteresuotų asmenų teisė sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, kad nesant suformuoto sklypo tretieji suinteresuoti asmenys negali naudotis Nekilnojamojo turto registre įregistruotais statiniais ir dėl to turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo būtent neužtikrintos šios trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai. Taip pat nurodoma kad pirmosios instancijos teismas sukūrė neaiškią situaciją, t. y. neišsprendė, kaip ir kokiu būdu žemės sklype esančių teisėtai pastatytų ir teisėtai Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų savininkams naudotis savo nuosavybe ir įgyvendinti CK, Pajūrio juostos įstatyme ir Žemės įstatyme aiškiai įtvirtintą jų teisę naudotis valstybine žeme. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka, nes šioje byloje nenagrinėjamas ginčas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo / nesudarymo, dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės naudotis statiniais, įregistruotais Nekilnojamojo turto registre, pažeidimų. Šios bylos ginčo dalykas – viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto pagrįstumas ir teisėtumas, t. y., ar viešojo administravimo subjektas (atsakovas), laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir procedūrų, priėmė Įsakymą. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad šio ginčo nagrinėjimo dalykas nėra nuosavybės teisių į minėtus pastatus įgijimo teisėtumas, o iš esmės sprendžiama ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai leido planuoti teritoriją prie ginčo pastatų, kuri priskirtina pajūrio juostai, ar nustatytas planavimo tikslas ir reikalavimai žemės sklypo planui rengti atitinka ir (ar) yra suderinami su šios teritorijos teisiniu režimu ir kt. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde yra nurodęs, jog esant analogiškai situacijai susiklosčiusiai šioje byloje, žemės sklypai buvo suformuoti ir išnuomoti statinių (poilsio namelių), esančių pirmojoje pajūrio zonoje, savininkams, tačiau tokių įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Kaip jau buvo minėta, Įsakymu leidžiant formuoti sklypą buvo nustatyta, kad formuojamo žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos. Tačiau Sąlygų 76 punkte nustatyta, kad pirmojoje juostoje draudžiama vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ir rekreacinių išteklių naudojimu; nuolat ar laikinai gyventi žmonėms. Taigi žemėje, kurioje buvo leista formuoti sklypą pagal Aprašo nuostatas, negalima vykdyti statybos bei teritorijos tvarkymo darbų, nesusijusių su gydomųjų ir rekreacinių išteklių naudojimu. UAB „Batrima“ akcentuoja žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio nuostatas, kad „rekreacinės teritorijos“ turinys apima teritorijas, skirtas ilgalaikio (stacionaraus) poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti, trumpalaikio poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti bei kitiems laikiniems pastatams statyti, kurie reikalingi išvardytiems objektams aptarnauti, taip pat paplūdimiams ir jų infrastruktūros objektams statyti, o ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos pobūdžio turinys – žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma statyti sanatorijas, poilsio namus, sveikatingumo kompleksus, motelius, kempingus, turizmo bazes, nakvynės paslaugų namus, jaunimo nakvynės namus, gelbėjimo stotis, kt. Taip pat UAB „Batrima“ nurodo, kad Specialiųjų sąlygų 76.2 punktas pagal savo esmę ir ryšį su Specialiųjų sąlygų 76.1 punktu yra taikomas tik naujų gyvenamosios paskirties statinių statybai pirmojoje kurorto apsaugos juostoje, bet nėra taikomas iki Specialiųjų sąlygų įsigaliojimo pastatytiems statiniams, kurie yra žemės sklype, Aprašas buvo patvirtintas vėliau nei Sąlygos ir Apraše nebuvo nustatyta jokių išimčių, kurios leistų nevykdyti Aprašo 7 punkto nuostatos. Su šiais argumentais nesutiktina, nes Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkte nustatyta, jog tvirtinant bendruosius, specialiuosius, detaliuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Byloje ginčijamu Įsakymu buvo leidžiama rengti teritorijų planavimo dokumentą (žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui), o teritorijų planavimo procesas vykdomas pagal tas teisės normas, kurios galioja būtent to proceso metu, o ne statinių statybos metu. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, jog nėra kolizijos tarp Specialiųjų sąlygų ir Aprašo nuostatų.

Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas patvirtintas vėliau nei priimtas Įsakymas, tačiau būtent šis specialusis planas yra vienas iš Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytų aktų, kuris nustato žemės naudojimo režimą pajūrio juostoje. Specialiojo plano pagrindinių teiginių 43 punkte nurodoma, kad pirmojoje kurortų apsaugos zonoje, kuri Palangos miesto savivaldybės teritorijoje sutampa su pajūrio juostos riba, draudžiama nuolat ar laikinai gyventi žmonėms, vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų rekreacinių išteklių naudojimu. Šioje zonoje esančios gyvenamosios teritorijos turi būti konvertuojamos į rekreacines teritorijas. Teritorijoje, patenkančioje į Palangos miesto I, II, III, Šventosios ir Nemirsetos vandenviečių apsaugos zonas, veikla vykdoma įvertinant reikalavimus, nustatytus Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad teritorija, kurioje yra statiniai, yra gyvenama teritorija. Pagal Specialiojo plano pagrindinių teiginių 7.1.3 punktą ši teritorija priskirta paveldo (gamtos ir kultūros) objektų teritorijoms. Be to, Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano 101.5 punkte yra nurodyta, kad konkrečios viešosios turizmo ir poilsio infrastruktūros, rekreacinės paskirties nesudėtingų statinių ir kitų kilnojamų daiktų statymo ir įrengimo vietos parenkamos rengiant pajūrio juostos rekreacinių teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentus – rekreacines schemas ir planus. Aplinkos ministras 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-431 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos specialiojo plano rengimo“ pavedė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentui organizuoti Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos specialųjį planą.

Apeliantas S. O. nurodo aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, iš anksto susidaręs išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, akivaizdžiai palaikė pareiškėjo poziciją, negerbdamas ir neišklausydamas trečiųjų suinteresuotų asmenų.

ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su pirmosios instancijos teismo teisėjų teismo posėdyje užduodamais klausimais dėl ginčo pastatų, teismo posėdyje nagrinėtos aplinkybės, susijusios su pastatų įsigijimu, statusu, galimybe juos eksploatuoti, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas buvo šališkas, nes teismas išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu reikalavimu – Įsakymo panaikinimu, ir atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atsikirtimais į šį reikalavimą. Pažymėtina, kad atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (apeliantai), nesutikdami su pareiškėjo reikalavimu, teikė atsikirtimus, susijusius su poilsio pastatų įsigijimu, statusu, galimybe jais naudotis. Apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusių teisėjų teismo posėdyje užduodamais klausimais pareiškėjui, nėra tos aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi ir daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, t. y. neteisėtos sudėties teismas, ir dėl to sprendimas turėtų būti panaikintas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Apeliantas UAB „Batrima“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti ir nebuvo jokių aplinkybių, kurios objektyviai trukdė pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi (t. 1, b. l. 3-5) atnaujino pareiškėjui terminą prašymui paduoti, nutartyje išsamiai nurodytos aplinkybės, kurios pripažintos svarbiomis ir dėl kurių, vadovaujantis ABTĮ 34 straipsniu, tenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo. Teisėjų kolegija sutinka su nutartyje išdėstytais motyvais ir jų nekartoja.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, atsižvelgdama į šioje byloje išnagrinėtą pareiškėjo prašymo reikalavimą, bylos ginčo pobūdį ir apimtį, daro išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Batrima“ ir S. O. apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė