Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jis negavo čiužinio, antklodės ir pagalvės, indų, taip pat negavo dietinio maitinimo. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad atvykus į Šiaulių TI iš jo buvo paimti asmeniniai keramikiniai indai, kuriuos yra draudžiama laikyti, jam buvo išduoti metaliniai indai, bet jis atsisakė juos paimti, nes, jo manymu, tai yra draudžiami daiktai. Kadangi į tą pačią kortelę yra įrašoma ir išduodama patalynė, jis atsisakė paimti ir minkštą inventorių – čiužinį, antklodę ir pagalvę. Kadangi pareiškėjas neturėjo indų, jis atsisakė ir jam pateikto maisto. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jam būnant kameroje Nr. 17, buvo remontuojama virš jos esanti kamera Nr. 52, todėl kameroje buvo triukšmas, nuo lubų byrėjo statybinės medžiagos (betono gabalai, tinkas, metaliniai strypai, dulkės), o 2016 m. liepos 20 d. ryte nuo lubų nukrito kameroje Nr. 52 esančio stalo kojos metalinė dalis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, psichologinį išsekimą, atsirado baimė, jis jautėsi kankinamas, pasidarė agresyvus ir dirglus, buvo pažemintas jo orumas, sutriko sveikata, jį kankino nemiga, dažnai skaudėjo galvą, jis prarado daug svorio, nusilpo jo imuninė sistema.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–18) prašė jį atmesti.Šiaulių TI nurodė, kad kamera Nr. 17 pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrinta nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Be to, iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. sausio 6 d. darbų suvestinės Nr. 62/08-13 matyti, kad kamera Nr. 17 buvo suremontuota 2015 m. spalio–lapkričio mėnesiais – išlygintos ir išbetonuotos grindys, išklijuotos plytelės, įrengtas naujas klozetas ir kabina, pagamintos, nudažytos ir sumontuotos naujos lango grotos. Tuo tarpu pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjas įstaigos direktoriui 2016 m. liepos 20 d. pateikė skundą, kuriame nurodė tas pačias aplinkybes, jog jam būnant kameroje Nr. 17 buvo vykdomi viršutiniame aukšte esančios kameros remonto darbai, dėl to buvo triukšmas, nuo lubų byrėjo tinkas, be to, nuo lubų nukrito metalinis strypas. Į minėtą skundą pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo pateiktas atsakymas Nr. 17/01-2028, kuriame buvo išsamiai atsakyta ir paaiškinta dėl kameros Nr. 52 remonto darbų: paaiškinta, kad remonto darbai buvo atliekami saugiai, montuojant prie grindų pritvirtintą stalą, kameroje Nr. 17 buvo Ūkio ir Apsaugos ir priežiūros skyrių darbuotojai, kurie ėmėsi visų saugumo priemonių ir užtikrino saugų stalo kojų galiukų nuėmimą nuo kameros Nr. 17 lubų. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad minėtą atsakymą galima skųsti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau pareiškėjas Šiaulių TI 2016 m. rugsėjo 5 d. atsakymo Nr. 17/01-2028 neapskundė, todėl darytina išvada, kad šis atsakymas jį tenkino. Šiaulių TI taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 nuostatas dietinis maitinimas skiriamas tik ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas. Šiame kontekste nurodė, kad 2016 m. liepos 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą jam skirti dietinį maitinimą, o iš Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. 76/10-655 matyti, jog dietinis maitinimas pareiškėjui buvo skirtas nuo 2016 m. liepos 19 d. Duomenų apie tai, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas netinkamas dietinis maitinimas pagal nustatytą dietinio maitinimo planą, nenustatyta. Šiame kontekste kartu pabrėžė, kad pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas labai trumpai (tik 4 dienas) ir jam, parašius prašymą dėl dietinio maitinimo skyrimo, įstaigos pareigūnai iškart tokį maitinimą skyrė. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo priverstas apskritai nevalgyti jokio maisto, kuris būdavo išduodamas dubenėliuose, bei miegoti ant geležinio gulto ir naktimis šalti, nes jam nei indai, nei patalynė nebuvo išduoti, Šiaulių TI atkreipė dėmesį į tai, kad tuo pačiu pareiškėjo skunde matyti tiesioginiai prieštaravimai – jis nurodo, kad indai ir patalynė jam būdavo išduodami, tačiau jis jų atsisakydavo, tai matyti ir iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Nr. 1509. Šiuo aspektu Šiaulių TI pažymėjo, kad kratos metu iš pareiškėjo buvo paimti neleidžiami turėti keramikiniai stalo indai ir išduoti įstaigoje naudojami, teisės aktus atitinkantys stalo indai, taip pat buvo išduota ir patalynė, tačiau pareiškėjas visko atsisakė. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo išduodami indai ir patalynė, prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Šiaulių TI kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tuo tarpu pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 90–94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 1509 matyti, jog pareiškėjui kiekvieną kartą atvykus į Šiaulių TI iki 2016 m. liepos 18 d. jis buvo tinkamai aprūpinamas būtinomis priemonėmis ir dėl to pretenzijų nereiškė. Tačiau 2016 m. liepos 18 d. pareiškėjas atsisakė indų (dubenėlio, puoduko, šaukšto) bei čiužinio, antklodės ir pagalvės. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija ir pats nurodo, kad jam buvo išduoti minėti indai, tačiau jis atsisakė juos paimti, nes jie buvo metaliniai. Pareiškėjas paaiškino, kad metaliniai indai yra priskirti prie draudžiamų daiktų ir buvo nešvarūs, todėl jis jų neėmė. Jei būtų paėmęs metalinius indus, Šiaulių TI pareigūnai jį būtų nubaudę už draudžiamų daiktų turėjimą. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai dėl nešvarių indų bei jo nubaudimo niekuo nepagrįsti, todėl atmestini. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui išduodami indai buvo nešvarūs. Pareiškėjas neteikė skundų ar pastabų Šiaulių TI dėl nešvarių indų, o šią aplinkybę nurodė tik teismo posėdžio metu. Taip pat kaip nepagrįstus teismas vertino ir pareiškėjo teiginius dėl jo nubaudimo už Šiaulių TI išduodamų indų turėjimą. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų Šiaulių TI išduodamiems indams, o duomenų, kad išduodami indai būtų netinkami naudojimui ar sąlyčiui su maistu, byloje nėra. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodytas suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Šio sąrašo 4.6 punkte nurodyti plastikiniai arba mediniai stalo indai (lėkštė, šaukštas, puodukas, šakutė, peilis). Tačiau įkalinimo įstaigos išduodami daiktai nelaikytini daiktais, kuriuos įsigyja suimtasis ar nuteistasis. Šie daiktai lieka įkalinimo įstaigos nuosavybė, todėl minėtos nuostatos netaikytinos šiam ginčui. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas šiuo aspektu Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų nenustatė.Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis nebuvo pamaitintas, negavo dietinio maitinimo, teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, atsisakė paimti indus, o neturėdamas indų atsisakė jam tiekiamo maisto, taip pat ir dietinio maitinimo bei paskelbė bado akciją. Šias aplinkybes pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui nurodė raštu atvykęs į įstaigą bei plačiau paaiškino 2016 m. liepos 20 d. Tokias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir teismui adresuotame skunde bei tas pačias aplinkybes paaiškino teismo posėdžio metu. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. liepos 18 d. negavo dietinio maitinimo, o iš Šiaulių TI rašto matyti, jog pareiškėjui dietinis maitinimas buvo tiekiamas nuo 2016 m. liepos 19 d. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas atsisakė jam tiekiamo maisto dėl to, jog jis neturėjo indų. Tačiau, kaip minėta, indai pareiškėjui buvo suteikti, bet pareiškėjas atsisakė juos imti. Taigi, teismas sprendė, kad dėl pareiškėjo maitinimo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nenustatyta. Tuo tarpu aplinkybė, kad pareiškėjui atvykimo dieną nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas, o buvo patiektas maistas pagal bendrą valgiaraštį, neturi reikšmės, kadangi pareiškėjas atsisakė bet kokio maitinimo.Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad kameroje Nr. 17 nuo lubų byrėjo statybinės medžiagos (betono gabalai, tinkas, metaliniai strypai, dulkės), teismas nurodė, kad bylai aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 17, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Tačiau pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pateikęs skundą Šiaulių TI administracijai, į šį skundą jam buvo atsakyta ir paaiškinta dėl atliekamų remonto darbų kameroje Nr. 52, esančioje virš kameros Nr. 17. Be to, pareiškėjas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento raštą, kuriame nurodyta, kad pagal pareiškėjo 2016 m. gruodžio 13 d. skundą 2017 m. sausio 9 d. buvo atliktas patikrinimas Šiaulių TI, kurio metu be kitų patalpų buvo patikrinta ir kamera Nr. 17. Šioje kameroje buvo nustatytas vienintelis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimas – per žema oro temperatūra. Santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nenustatyta. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad patikrinimas buvo atliekamas žiemos metu (2017 m. sausio 9 d.), o pareiškėjas kameroje Nr. 17 buvo laikomas vasaros metu (nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d.), teismas nevertino nustatytų pažeidimų. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kameros Nr. 17, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Tuo tarpu pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Todėl teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją, todėl, nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–100), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš esmės ir priteisti jam iš atsakovo 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas atmestas kaip nepagrįstas, kadangi jo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 6 000 Eur. Be to, pareiškėjo manymu, teismas neatkreipė dėmesio į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi jis negavo čiužinio, antklodės ir pagalvės, indų, taip pat negavo dietinio maitinimo, o būnant kameroje Nr. 17, buvo remontuojama virš jos esanti kamera Nr. 52, todėl kameroje buvo triukšmas, nuo lubų byrėjo statybinės medžiagos (betono gabalai, tinkas, metaliniai strypai, dulkės) ir 2016 m. liepos 20 d. ryte nuo lubų nukrito kameroje Nr. 52 esančio stalo kojos metalinė dalis.Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais jo kalinimo sąlygų aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pakartoja skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas bei teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas neatkreipė dėmesio į Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tuo tarpu jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir pareiškėjo apeliaciniame skunde abstrakčiai pakartojamų jo kalinimo Šiaulių TI sąlygų iš naujo neanalizuoja bei dėl jų atskirai nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Todėl teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina atsižvelgdama būtent į paties pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas.Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo dėl pareiškėjo nurodytų jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y., nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog dėl kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d. jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 6 000 Eur, ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Kadangi dėl kitų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas pirmosios instancijos teismo priteisti jam neturtinę žalą neprašė, teisėjų kolegija jų nevertina ir šiuo aspektu taip pat nepasisako.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.