- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-197-116/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01267-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- D. S., R. P., R. K.
- Advokatai
- Petras Labanauskas
- Kategorijos
- 1.1.4.5.2Organizuota grupė (BK 25 str. 3 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Petro Labanausko ir nuteistųjų R. K. bei D. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams,
pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas bausmę 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose,
vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę R. P. įskaitytas suėmimo laikas nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2011 m. kovo 4 d., nuo 2014 m. liepos 11 d. iki nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2015 m. sausio 29 d., bei laikas, išbūtas Anglijoje sulaikius pagal išduotą Europos arešto orderį, 2012 m. balandžio 24 d., nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 29 d., bei 2014 m. liepos 10 d.
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams,
pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65, 66 straipsniais, į bausmę R. K. įskaitytas suėmimo laikas nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2011 m. spalio 19 d., nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. spalio 16 d., nuo 2014 m. vasario 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2015 m. sausio 29 d., bei pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendį atlikta bausmė.
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams,
pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmę D. S. įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Priteista solidariai iš R. P., D. S. ir R. K. 645,85 Eur turtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam A. Š..
Iš R. P. priteista 2215,01 Eur ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi ištaisyta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendyje esanti techninė klaida, patikslinant rezoliucinę dalį ir papildant ją R. K. paskirtų bausmių už nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje bei 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, bendrinimu, nurodant: „Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams“.
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi ištaisyta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendyje esanti techninė klaida, patikslinant rezoliucinę dalį: „Kaltinamajam R. P. skirtą kardomąją priemonę – suėmimą, taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo“; „Kaltinamajam R. K. skirtą kardomąją priemonę – suėmimą taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P., R. K. ir D. S. nuteisti už tai, kad kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu išskirta byla, dalyvaudami organizuotoje grupėje pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą bei sugadino svetimą turtą, t. y. R. K. bei D. S. organizavo nusikalstamą veiką – surinko informaciją apie A. Š. gyvenamąją vietą ir turtą, surado nusikalstamos veikos padarymo padėjėją – asmenį, kurio atžvilgiu išskirta byla, ir vykdytoją R. P. bei 2009 m. gruodžio 6 d., laikotarpiu tarp 00 val. 00 min. ir 2 val. visiems kartu važinėjant automobiliu „Mercedes Benz C220”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu D. S., (duomenys neskelbtini) mieste, aptarė nusikalstamos veikos padarymo planą, R. K. ir D. S. per asmenį, kurio atžvilgiu išskirta byla, nurodė R. P. per išdaužtą namo langą įsibrauti į A. Š. gyvenamąjį namą bei iš namo pagrobti seifą su jame laikomais 100 000 litų, ir, D. S. davus R. P. metalinį strypą, R. P. 2009 m. gruodžio 6 d., apie 2 val., R. K. ir D. S. saugant gatvėje prie A. Š. namų, kad nepamatytų pašaliniai asmenys, asmeniui, kurio atžvilgiu išskirta byla, laukiant prie A. Š. gyvenamojo namo sklypo tvoros, akmeniu ir metaliniu strypu išdaužė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų stiklą, taip A. Š. padarydamas 1000 Lt turtinę žalą, taip pat sugadindamas užuolaidą, ir taip padarydamas 800 Lt turtinę žalą, sugadindamas grindų keramikinę plytelę, kurios vertė 100 Lt ir televizorių „Samsung”, kurio vertė 500 Lt, ir tokiu būdu sugadindamas 2400 Lt vertės A. Š. turtą, R. P. įsibrovė į A. Š. gyvenamąjį namą, tačiau nusikalstamos veikos – A. Š. priklausančio didelės vertės turto vagystės neužbaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes namuose buvęs A. Š. pradėjo šaukti, pagrasino šausiantis, dėl to R. P. pabėgo iš gyvenamojo namo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas P. Labanauskas prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalį, kurioje R. P. pripažintas kaltu, pakeisti ir šią nuosprendžio dalį išdėstyti taip: R. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 metams; R. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti R. P. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams; vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę papildomai įskaityti R. P. suėmimo laiką, išbūtą Šiaurės Airijoje nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. gegužės 17 d.; panaikinti nuosprendžio dalį dėl 2215,01 Eur ekstradicijos išlaidų priteisimo iš R. P..
Žemesnės instancijos teismas
Advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas jo ginamajam R. P. už padarytus nusikaltimus paskyrė per griežtas bausmes. Nurodo, kad teisiamajame posėdyje R. P. iš dalies prisipažino padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veikų, padarė atitinkamas išvadas, jaučiasi pasikeitęs į gerąją pusę – tapo atsakingesnis, supratingesnis, rūpestingesnis, nebedaro nusikaltimų. Taip pat nurodo, kad tuo metu, kai padarė nusikalstamas veikas, R. P. buvo itin jauno amžiaus, neatsakingas. Iki suėmimo R. P. gyveno kartu su drauge V., jiems gimė sūnus. Išvykęs į užsienį, R. P. nepadarė nė vieno nusikaltimo, visą laiką dirbo ir išlaikė savo šeimą. Pažymi, kad R. P. nori kuo greičiau grįžti į šeimą, pasirūpinti savo drauge ir sūnumi, kaip ir kiekvienas atsakingas tėvas. Kadangi būnant nelaisvėje R. P. sudėtinga atlyginti nukentėjusiajam A. Š. padarytą turtinę žalą, šią žalą atlygins R. P. draugė V.
Be to, pasak advokato P. Labanausko, teismas, skirdamas R. P. bausmę, neatsižvelgė į tai, kad buvo tik pasikėsinta pagrobti nukentėjusiojo A. Š. turtą, žala A. Š. padaryta nedidelė – 645,85 Eur. Teigia, kad teismo posėdžio metu pasitvirtino R. P. parodymai, kad buvo pasikėsinta pagrobti nedidelės vertės turtą, nes nukentėjusysis A. Š. teisme patvirtino, kad seife nebuvo pinigų.
Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, advokato P. Labanausko įsitikinimu, teismas turėjo paskirti R. P. švelnesnes bausmes: pagal BK 178 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimą 1 metams, o pagal 187 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams.
Be to, nuteistojo gynėjo teigimu, teismas į bausmę R. P. įskaitė ne visą jo suėmimo laiką, išbūtą Šiaurės Airijoje. Neįskaitytas laikas yra nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. gegužės 17 d. Nurodo, kad teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš R. P. 2 215,01 Eur ekstradicijos išlaidų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 3 dalies, ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai jo kaltę grindė R. P. parodymais ir neatsižvelgė, kad nukentėjusiojo A. Š. parodymuose yra aiškiai užfiksuota labai svarbi aplinkybė, kuri paneigia BK 178 straipsnio 3 dalies būtinąją sąlygą taikant laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad nukentėjusysis A. Š. teisme nurodė, jog namuose 2009 m. gruodžio 6 d. naktį buvo neplanuotai, 100 000 Lt jo namuose nebuvo, nes jis pinigus laiko banke, o ne seife. Seife buvo tik papuošalai ir šaunamasis ginklas. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad pirmajame aukšte, ant stalelio, buvo 10 000 svarų, tačiau jų niekas nepaėmė. Taip nukentėjusysis A. Š. patvirtino, kad iš jo niekas nieko nepavogė ir apie jokius pinigų dingimus iš jo namų negali būti kalbų.
Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis A. Š. teisme pripažino jo duotų parodymų teisme pagrįstumą. Nurodo, kad iš jo (R. K.) parodymų matyti, jog jis pyko ant A. Š. dėl įvykio klube ir norėjo pastarajam atkeršyti išdaužant jam langus. Atkreipia dėmesį, kad apie didelės vertės svetimo turto vagystę nieko nurodyti negalėjo ir liudytojas, tyrėjas G. Č.
Skunde pažymima, kad įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami ir kita bylos medžiaga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003-06-20 nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ punkte 3.1.5. yra nurodęs, kad: „Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai“. Šiuo atveju, nuteistojo R. K. teigimu, jo kaltės įrodymų, išskyrus asmens, kuris davė tikrovės neatitinkančius parodymus, nėra, jokie duomenys to nepatvirtina, todėl teismas pažeidė minėtą praktiką bei BPK 1 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio nuostatas.
Apelianto manymu, nuosprendis dalyje dėl 178 straipsnio 3 dalies turi būti panaikintas, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamąjį aktą, kuris neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad jo veikoje yra BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymių. Esant paminėtoms aplinkybėms, R. K. įsitikinimu, nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas – išteisinamasis – nuosprendis.
R. K. taip pat atkreipia dėmesį, kad konstitucinė nuostata, įtvirtina BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpcija, kol įstatymo tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltintojui, o kaltu asmenį gali pripažinti tik teismas. Kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra pakankami, patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Apelianto teigimu, jo atveju teismas minėtų nuostatų nesilaikė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti: jį išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę tik pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausme.
Apelianto teigimu, apylinkės teismas netinkamai vertino dalį įrodymų ir dėl to padarė išvadas, neatitinkančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį bei skyrė bausmę, nesubendrinęs jos su anksčiau skirtomis ir jau pradėtomis vykdyti bausmėmis.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 3 dalies
Skunde pažymima, jog BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain Judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Pasak D. S., Šiaulių apylinkės teismo išvada, kad jis pasikėsino pavogti 100 000 Lt iš A. Š. namo, grįsta prielaidomis, todėl nuosprendis šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme, jis nuosekliai teigė, kad nesibrovė į A. Š. priklausantį namą, adresu: (duomenys neskelbtini). Teisme jis paaiškino, kad dėl anksčiau, t. y. 2009 m. spalio 25 d., (duomenys neskelbtini) naktiniame klube „M.“ kilusio konflikto jis pyko ant A. Š., todėl nutarė atkeršyti išdauždamas jo namo langus. Įvykio naktį susitiko jis (D. S.), R. K., D. D., R. P.. Automobiliu „Mercedes Benz“ jie privažiavo prie nukentėjusiojo namo. R. P. sutiko išdaužti namo langus, tad išlipęs iš mašinos, gavęs iš jo gelžgalį, perlipo per tvorą ir išdaužė A. Š. namo langą. Apie nukentėjusiojo name laikytą seifą jis (D. S.) nežinojo, jie tarpusavyje dėl vagystės nesitarė. Nuteistojo teigimu, šiuos jo parodymus teisme patvirtino kaltinamieji R. K. ir R. P.. Pirmasis kaltinamasis iš dalies pripažino savo kaltę, paaiškino, kad dėl praeityje kilusių muštynių pyko ant A. Š., todėl norėjo sugadinti nukentėjusiojo turtą. Įvykio naktį kartu buvęs R. P. pats pasisiūlė atlikti šį darbą. R. P. perlipo per tvorą ir išdaužė gyvenamojo namo langą. R. K. taip pat nurodė, kad jokio tarimosi dėl seifo vagystės nebuvo. Kitas kaltinamasis – R. P. – teisme parodė, kad dėl pinigų stygiaus nutarė pats vienas pasinaudoti proga ir, įsibrovus į svetimą namą, ką nors pavogti. Nukentėjusiojo name buvo vienas, ieškojo vertingų daiktų, bet išgirdęs vyriškio šauksmą, išsigando ir išbėgo lauk. R. P. taip pat teigė, jog apie A. Š. namuose laikomą konkrečią didžiulę pinigų sumą nežinojo, kartu vogti su niekuo nesitarė. Savo parodymų keitimą kaltinamasis motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu siekė kuo greičiau iš suėmimo išeiti į laisvę.
Apeliantas taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis A. Š. parodė, jog išgirdęs dūžtančius stiklus, išėjo iš miegamojo ir namo viduje pamatė vieną žmogų. Pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad jis (D. S.) nukentėjusiojo namuose būtų palikęs savo rankų, batų ar kraujo pėdsakus. Mano, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokoluose nėra užfiksuota jo pokalbių, o kitų asmenų pokalbių turinys nėra informatyvus, jų pokalbiuose nuotrupomis, trumpai pasisakyta apie vagystės A. Š. name bylos tyrimo eigą. Iš minėtų pokalbių nematyti, kad jis būtų prisidėjęs prie vagystės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojai D. V. ir D. V. parodė, jog R. P., kurį jie gerai pažįsta, nes yra kilę iš to paties kaimo, jiems apie jokią vagystę nėra pasakojęs.
Dėl vagystės objekto
Byloje, anot apelianto, taip pat nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog buvo kėsintasi vogti didelės vertės turtą, t. y. seife laikytus 100 000 Lt. Pažymi, kad nukentėjusysis A. Š. ikiteisminio tyrimo metu teigęs, jog name įvykio metu laikė 300 000 Lt, vėliau, apklaustas teisme, parodė, kad pinigus paprastai laiko banke, o namie tąkart seife pinigų nebuvo. Nukentėjusiojo teigimu, pirmame aukšte ant stalelio buvo 10 000 svarų, tačiau jų niekas nepavogė. Nukentėjusiojo A. Š. namo valytoja, jos pažįstamos apklausų metu nenurodė, kad kam nors būtų suteikusios informaciją apie nukentėjusiojo namo seife laikytus pinigus. Liudytojas V. D. teigė, kad R. P., pasakodamas jam apie nepasisekusią vagystę, nenurodė konkrečiai, ką žadėjo pavogti. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokoluose taip pat nėra užfiksuota pokalbių, kuriuose būtų aptarinėtas vagystės objektas.
D. S. taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad tik R. P. ir tik ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie iš anksto planuotą 100 000 Lt vagystę iš svetimo namo. Teisme kaltinamasis R. P. minėtus parodymus paneigė. Mano, kad vertinant R. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad pirminėse apklausose jis teigė apie rezgamą vagystę iš svetimo namo, apie ketinimą pavogti 100 000 Lt sužinojęs iš D. D., kuris atskirai nuo R. P. bendravo su juo (D. S.) ir R. K.. Pažymi, kad D. D. byloje neapklaustas, o jo (D. S.) ir R. K. parodymai paneigia pirminius R. P. parodymus. Taigi, apelianto įsitikinimu, byloje nėra duomenų, kad R. P. būtų taręsis su kitais dėl 100 000 Lt vagystės iš nukentėjusiojo A. Š. namo.
Dėl organizuotos grupės
BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. D. S. teigimu, jo atveju buvo tartasi su D. D., R. P., R. K. tik dėl svetimo turto sugadinimo, t. y. vieno nesunkaus nusikaltimo (BK 187 straipsnio 1 dalis) padarymo. Dėl pasirinkto nesunkaus nusikaltimo darymo jų bendrininkų grupė negali būti pripažinta organizuota grupe.
Dėl netinkamai paskirtos bausmės
BK 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas skiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Minėto straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė tą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. BPK 347 straipsnis numato, kad, kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose.
Apeliantas pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę bendrino tik su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu skirta bausme. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad: Kelmės rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskyrė 3 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo bei, subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą 9 metams; Kelmės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi subendrino bausmes, paskirtas 2011 m. gegužės 18 d. ir 2011 m. gegužės 18 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiais ir nustatė galutinę subendrintą 9 metų laisvės atėmimo bausmę; į bausmės laiką įskaitytas bausmės atlikimo laikas pagal abu 2011 m. gegužės 18 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžius; Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pripažino jį kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį ir, subendrinus bausmes su Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi, skyrė galutinę subendrintą bausmę – 12 metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Esant tokioms aplinkybėms, D. S. teigimu, Šiaulių apylinkės teismas, skirdamas šioje byloje bausmę, privalėjo ją bendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. S. ir nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Nuteistojo R. P. gynėjo advokato P. Labanausko ir nuteistųjų R. K. bei D. S. bei apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistųjų R. K. ir D. S. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant organizuota grupe.
Kaip jau minėta, apeliaciniuose skunduose nuteistieji R. K. ir D. S. nurodė, kad jie nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, nepadarė ir prašė juos dėl minėto nusikaltimo išteisinti.
Pažymima, kad pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis). Kai vagystės būdu kėsinamasi pagrobti didelės vertės turtą, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti didelės vertės turto vagystę.
Kaip matyti iš nuteistojo R. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jį apklausiant kaip įtariamąjį 2011 m. vasario 18 d. (parodymai ištirti teisiamajame posėdyje), pastarasis nurodė, kad 2009 m. gruodžio 5 d. jam būnant pas D. D., D. D. kažkuriuo metu išėjo į lauką, o grįžęs jam pasakė, kad kalbėjosi su R. K., R. K. jam pasiūlė apvogti seimo nario A. Š. namą. D. D. jam pasakė, kad R. K. sakęs, jog A. Š. namo antrajame aukšte yra nedidelis, maždaug dviejų galvų dydžio seifas, kuriame yra 100 000 Lt. D. D. pasiūlė visiems dalyvauti seifo su 100 000 Lt vagystėje iš A. Š. namo. Jie sutarė, kad vagystėje dalyvaus keturiese, tačiau pinigus dalinsis į penkias lygias dalis, penktąją dalį reikės duoti kažkokiam vyrui už informaciją apie seifą su pinigais ir informaciją, kad tą naktį A. Š. nebus namuose. 2009 m. gruodžio 5 d., apie 24 val., prie jo, t. y. R. P., namo privažiavo sidabrinės spalvos automobilis „Mercedes Benz“, kurį vairavo D. S., automobilyje taip pat buvo R. K. ir D. D.. Prieš vagystę jie važinėjo automobiliu po miestą ir aptarinėjo, kaip vogs seifą su 100 000 Lt. Važiuojant D. D., D. S. ir R. K. pasakė, kad jie vakare jau buvo nuvažiavę prie A. Š. namo apsižiūrėti. Jie sakė, kad namo signalizacija neveiks, jie ilgai neužtruks. Jie po (duomenys neskelbtini) važinėjo maždaug iki 2 val. ir kalbėjosi apie planuojamą vagystę. 2009 m. gruodžio 6 d., apie 2 val., jie nuvažiavo į gatvę, kurios pavadinimo jis nežino, automobilį pasistatė apie 600 m atstumu nuo A. Š. namo, kad niekas jų nepastebėtų, tuomet visi keturi, t. y. jis, D. D., R. K. ir D. S. nuėjo prie A. Š. namo ir aplink jį apėjo. Nei namo viduje, nei aplink namą žmonių nebuvo. D. D., R. K. ir D. S. tarėsi, kur kiekvienas stovės ir stebės aplinką, tuo atveju, jeigu kažkas eis ar važiuos, jie sakė, kad paskambins D. D., o pastarasis paskambins jam (R. P.). Buvo sutarta, kad jie visi trys saugos aplinką, o jis (R. P.) įsibraus į A. Š. namą. Jis apsimovė su savimi turėtas medžiagines pirštines, ir, kartu su D. D. perlipę per tvorą, pateko į A. Š. namo sklypą. Jie kartu su D. D. nusprendė, kad jis išdauš akmeniu langą ir taip pateks į namo vidų. Jis dar turėjo ir D. S. duotą „monteruotę“. D. D. jam pasakė, kad išdaužęs langą jis pateks į namo vidų, tuomet turės užbėgti į namo antrą aukštą, kur miegamojo kambario spintoje turėtų būti seifas su 100 000 Lt, šį seifą turės išnešti į lauką, permesti per tvorą, tuomet jie visi, išskyrus R. K., nubėgs į D. S. automobilį. R. K. tuo metu stebės tolimesnę gatvę, jis atvažiuos į D. D. namus vėliau, tuomet jie visi kartu apžiūrės pavogtą seifą su pinigais. Taip jiems viską aptarus, D. D. perlipo per tvorą atgal ir pasilipęs ant netoli esančio angaro laiptelių laukė. Tuomet jis (R. P.) akmeniu išdaužė lango stiklą, su „monteruote“ nudaužė stiklus, kad galėtų patekti į namo vidų, tuo metu netyčia susižalojo ranką ir kraujas nulašėjo ant stiklų. Kaip suprato, jis išdaužė virtuvės langą, nes prabėgęs pro virtuvę lipo laiptais į namo antrą aukštą. Likus maždaug porai pakopų iki antro aukšto, jis iš miegamojo kambario išgirdo stiprų vyro riksmą: „Aaa! Kas čia?“ ir išgirdo, kaip užsitrenkė miegamojo kambario durys. Kad ten buvo miegamasis kambarys, jis žinojo, nes jam D. D., D. S. ir R. K. buvo pasakoję, jog miegamasis yra antrame namo aukšte, užlipus iš karto dešinėje pusėje. Išgirdęs vyro šauksmą, jis iš karto išbėgo į lauką, perlipo per tvorą ir kartu su D. D. nubėgo prie D. S. automobilio. Bebėgdami jie pakeliui sutiko D. S., kuris toje vietoje saugojo aplinką, ir visi trys nubėgo link automobilio. D. S. automobiliu jie nuvažiavo į D. D. namus. Jis su D. D. nuėjo į pastarojo butą, o D. S. nuvažiavo paimti R. K.. Maždaug po 10-15 min. į D. D. namus atvažiavo D. S. ir R. K., jis (R. P.) papasakojo buvusią situaciją ir jie išsiskirstė. Po šio bandymo apvogti A. Š. namą, 2009 m. gruodžio mėnesį jis kartu su D. D. buvo nuėjęs pas pastarojo svainį V. D. ir jam papasakojo, kad jis, t. y. R. P., taip pat D. D., R. K. ir D. S. bandė apvogti seimo nario A. Š. namą (2 t. 186-187 b. l.). Savo parodymus R. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. 195-196 b. l., 3 t. 1-16 b. l.).
Iš esmės analogiškas aplinkybes R. P. nurodė ir 2011 m. kovo 8 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Pastarasis nurodė, kad 2009 m. gruodžio 5 d. jam būnant pas D. D., ten atvažiavo D. S. ir R. K.. D. D. jam (R. P.) pasiūlė padaryti vagystę, papasakojo, kad A. Š. namuose yra seifas. 2009 m. gruodžio 6 d. naktį pas jį atvažiavo R. K. ir D. S., jie automobiliu, vairuojamu D. S., nuvažiavo pas D. D.. Kadangi tuo metu žmonės dar nemiegojo, jie važinėjo po Šiaulius, važinėdami aptarė, kaip pateks į A. Š. namą. Automobilyje jie aptarė, kad išdauš namo langą iš kiemo pusės, tai padaryti turėjo jis (R. P.). Jis turėjo laužtuvą, kuris buvo D. S. automobilyje, D. S. jam buvo sakęs, kad mašinoje yra laužtuvas, taip pat turėjo pirštines. Prie A. Š. namo jie nuvažiavo apie 2 val. Jis nuėjo į namą, per tvorą buvo perlipęs ir D. D., bet po to pastarasis grįžo atgal, o kiti asmenys pasiliko stebėti aplinkos. Mesdamas akmenį jis (R. P.) išdaužė langą, laužtuvu apdaužė šukes ir įėjo į vidų. Užlipęs į antrą namo aukštą ir išgirdęs garsą „aaa“, išbėgo lauk. D. D. jam sakė, kad seife turi būti 100 000 Lt. Jo užduotis buvo išlupti seifą, permesti jį per tvorą. 100 000 Lt jie turėjo pasidalinti į 5 dalis: pinigai turėjo tekti jam, D. S., D. D., R. K. ir dar vienam asmeniui, kurio jis nežino. Dar prieš vagystę D. D. jam sakė, kad buvo nuvažiavęs ir apžiūrėjo A. Š. namą. Po bandymo apvogti namą, jie nuvažiavo pas D. D. į namus, jis, D. D., R. K. ir D. S. aptarė įvykį, t. y. tai, kad namuose buvo žmogus. Atsakydamas į prokuroro klausimus, R. P. nurodė, kad apie tai, jog bandė apvogti A. Š., jis kalbėjo su V. D., pokalbio metu buvo jis (R. P.), D. D. ir V. D.. Jis (R. P.) V. D. nurodė visus asmenis, kurie dalyvavo vagystėje, V. D. juos visus pažinojo (2 t. 190-191 b. l.).
Apklausiamas 2011 m. gegužės 10 d., R. P. patvirtino, kad jis organizuotoje grupėje su D. S., R. K. ir D. D. bandė iš seimo nario A. Š. namo pavogti seifą su 100 000 Lt. Pažymėjo, kad R. K. ir D. S. organizavo nusikaltimą, jie sužinojo, iš ko vogti seifą su 100 000 Lt, sužinojo, kada namuose nebus šeimininko, taip pat sužinojo vietą, kur konkrečiai yra seifas. Dar kartą patvirtino, kad D. S. jam davė metalinę „monteruotę“, kad jis galėtų išdaužti A. Š. namo langą ir taip patekti į namo vidų. R. P. taip pat pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio ar gruodžio mėnesį R. K. jam yra sakęs, kad „jeigu tu nuo mūsų pabėgsi, pats supranti, kas tau bus“ (3 t. 161 b. l.).
Įvertinus visus nuteistojo R. P. parodymus akivaizdu, kad jo parodymai yra nuoseklūs, jis iš esmės analogiškai nurodė esmines įvykio aplinkybes. R. P. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo.
Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas V. D. patvirtino, kad 2009 m. gruodžio mėnesio viduryje pas jį atėję D. D. ir R. P. jo ir jo žmonos paklausė: „Ar matėte per žinias apie įsilaužimą į seimo nario A. Š. namą?“ ir pasakė, kad jie keturiese bandė apvogti A. Š. namą, tačiau apvogti nepavyko, nes tuo metu A. Š. buvo namuose. Jie sakė, kad tuo metu A. Š. namuose neturėjo būti, tačiau, įsibrovus į jo namą paaiškėjo, kad pastarasis visgi yra namuose, antrame namo aukšte esančiame miegamajame kambaryje. D. D. ir R. P. pasakojo, kad apvogti A. Š. namą ėjo keturiese: D. D., R. P., R. K. ir D. S.. D. D. ir R. P. taip pat sakė, kad pirmame namo aukšte esančios virtuvės langą išdaužė akmeniu ir taip įėjo į namo vidų, antrame namo aukšte iš miegamojo išgirdo A. Š. riksmą ir visi pabėgo. Jis (V. D.) suprato, kad D. D. ir R. P. pasakojo teisybę, nes papasakojo visas smulkmenas – kaip daužė stiklą, kaip A. Š. išsigandęs sušuko (2 t. 126-127 b. l., parodymai ištirti teisiamajame posėdyje).
Nukentėjusysis A. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 m. gruodžio mėnesį jis turėjo skristi į Londoną, į namus grįžo neplanuotai ir, vos tik spėjo atsigulti, išgirdo dūžtančius langus ir žingsnius į antrą namo aukštą. Spėjo uždaryti duris, sušuko, kad turi ginklą. Įsibrovęs žmogus iš namo išbėgo. Jo namuose 100 000 Lt nebuvo, pirmame aukšte ant stalelio buvo padėti bilietai, brangus laikrodis, pinigai, kompiuteris, tačiau niekas nebuvo paimta (5 t. 177 b. l.).
Teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklausiamas vyresnysis tyrėjas G. Č. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu R. P. viską nuosekliai paaiškino, apklausoje dalyvavo advokatė L. Riškutė. Nuvykus į įvykio vietą – A. Š. namą, R. P. rodė kaip viskas buvo, kalbėjo apie bendrininkus, parodė, kaip perlipo per tvorą, išdaužė langą. Sakė, kad į namą ėjo dėl seife buvusių pinigų. Parodymus R. P. patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Klausinėjamas smulkmenų, R. P. smulkmeniškai viską nurodė, nefantazavo. Spaudimas jam nebuvo daromas, jis geranoriškai aiškino įvykio aplinkybes (6 t. 24-25 b. l.).
Liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad parvežant R. P. iš Didžiosios Britanijos, jis gailėjosi dėl to, ką padarė, buitine kalba prisipažino, ką yra padaręs, sakė, kad į namą ėjo dėl seifo ir pinigų apie kuriuos jam buvo pasakę draugai (6 t. 24-25 b. l.).
Nuteistojo R. P. parodymus patvirtina ir byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kad kalbėdamas telefonu R. P. jog skambinusiam asmeniui nurodė, jog įvykio vietoje buvo rasta jo DNR, nes jis „prasikruvino“, taip pat nurodė, kad „visi yra išaiškinti“, bet „kiti neprisipažįsta kiek supratau“, reikia įsidarbinti, Š. skolą grąžinti (1 t. 168-178 b. l.).
Iš byloje esančios telefoninių skambučių išklotinių, gautų pagal Šiaulių apygardos prokuratūros 2009 m. gruodžio 17 d. nutarimų analizę, matyti, kad 2009 m. gruodžio 6 d. D. S., R. K., R. P., D. D. nuo 1.40 val. iki 2.16 val. bendravo mobiliojo ryšio telefonais (1 t. 150-152 b. l.).
Taigi byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad visi nuteistieji, t. y. R. P., R. K. ir D. S. turėjo tikslą įsibrovę į nukentėjusiojo A. Š. namus pagrobti didelės vertės turtą – A. Š. priklausančiame seife jų žiniomis turėjusius būti 100 000 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – dėl to, kad tuo metu namuose buvęs nukentėjusysis A. Š. pradėjo šaukti, pagrasino, kad šaus. Tai, kad nukentėjusysis A. Š. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jo namuose 100 000 Lt nebuvo, pinigus jis laiko banke, nuteistųjų R. K. ir D. S. kaltės pasikėsinus padaryti BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą nepaneigia. Nuteistojo D. S. kaltės nepaneigia ir jo skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiojo namuose nebuvo rasta jo rankų, batų ar kraujo pėdsakų, kad liudytojai V. parodė, jog R. P. jiems apie vagystę nepasakojo, taip pat tai, kad V. D. jis nenurodė, ką konkrečiai buvo sumanyta pavogti. Kaip jau minėta, nuteistieji turėjo duomenų, kad A. Š. namuose yra seifas su 100 000 Lt ir tarėsi pagrobti seifą būtent su tokia pinigų suma. Būtent tokį nuteistųjų tikslą patvirtina, o ne paneigia nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad, nors jo namuose, pirmame aukšte ant stalo buvo padėtas brangus laikrodis, pinigai, kompiuteris, tačiau jie liko nepagrobti. Ši aplinkybė patvirtina, kad R. P. kėsinosi pagrobti būtent seifą su jame turėjusiais būti pinigais – 100 000 Lt, o ne kitus daiktus ar pinigus. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia nuteistųjų R. K. ir D. S. skundų argumentus, kad jie pyko ant A. Š. ir dėl to norėjo pastarajam atkeršyti tik išdaužiant jo namo langus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, R. P. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, jog jis dėl to, kad jam reikėjo pinigų, pats vienas, su niekuo nesitaręs nusprendė pagrobti svetimą turtą, nežinojo, kad tai yra būtent A. Š. namas, pagrįstai vertino kritiškai, kaip pastarojo pasirinktą gynybinę versiją. Juolab, kad teisiamajame posėdyje duoti kaltinamųjų parodymai akivaizdžiai skyrėsi – R. P., kaip minėta, nurodė, kad jis, važiuodamas kartu su D. D., D. S. ir R. K., paprašė sustoti prie namo, nežinodamas, kad tai A. Š. namas, ir sumanė iš jo pagrobti vertingus daiktus, kad, juos nunešęs į lombardą, gautų pinigų (5 t. 174-175 b. l.), o R. K. ir D. S. parodė, kad jie iš anksto buvo sugalvoję nuvažiuoti prie A. Š. namo ir išdaužyti namo langus dėl to, kad dėl anksčiau klube įvykusio konflikto ant pastarojo pyko, o R. P. sutiko važiuoti kartu ir išdaužti langą (5 t. 175-176 b. l.). Nuteistojo R. P. parodymus, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė tokius parodymus, kokių pageidavo tyrėjas, paneigė teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas vyresnysis tyrėjas G. Č..
Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktus įrodymus atskirai, taip pat jų visumą. Taigi, neteisus nuteistasis R. K. teigdamas, kad jo kaltės nepatvirtina jokie bylos duomenys, o pirmosios instancijos teismas jo kaltę nepagrįstai grindė tikrovės neatitinkančiais asmens parodymais, netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus ir taip pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies bei BPK 20 straipsnio nuostatas. Esant nurodytoms aplinkybėms, kaip nepagrįstas atmetamas ir nuteistojo D. S. skundo argumentas, kad teismas jo kaltę pasikėsinus pagrobti 100 000 Lt grindė tik prielaidomis.
Duomenų, kad kaltinamasis aktas neatitiktų BPK 219 straipsnio reikalavimų, byloje nėra, be to, R. K. savo teiginio, kad kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, visiškai neargumentavo, todėl minėtas apelianto skundo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.
Kaip jau minėta, nuteistasis D. S. skunde nurodė, kad su D. D., R. P. ir R. K. buvo tartasi tik dėl svetimo turto sugadinimo, t. y. tik dėl vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, taigi dėl to jų bendrininkų grupė negalėjo būti pripažinta organizuota grupe.
Pažymima, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (BK 25 straipsnio 3 dalis). Išankstinis susitarimas daryti nusikaltimą ar nusikaltimus ir pasirengimas nusikaltimo padarymui yra būtinas organizuotos grupės požymis. BK 25 straipsnio 3 dalis, apibrėždama organizuotą grupę, reikalauja, kad kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atliktų tam tikrą užduotį ar turėtų skirtingą vaidmenį. Tačiau nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK 178 straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Grupės nariai gali atlikti ir kitas funkcijas nusikaltimo darymo metu, pvz.: stebėti aplinką, užtikrinti atsitraukimą po nusikaltimo padarymo, padėti paslėpti pagrobtą turtą ar pačius grupės narius ir pan. Esant organizuotai grupei, visi bendrininkai nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais ir jų padarytos veikos kvalifikuojamos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nesiremiant papildomai BK 24 straipsnio atitinkamomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255/2013).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad sunkiam nusikaltimui – didelės vertės turto vagystei – daryti buvo suburta keturių asmenų grupė, buvo aptartas nusikaltimo padarymo planas, susitarta dėl jo padarymo būdo, vietos ir laiko, grupės nariai buvo pasiskirstę užduotimis, kiekvienas jų suprato, kad veikia kartu su kitais grupės nariais ir siekė bendro tikslo. Nuteistųjų D. S., R. K. ir R. P. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį bei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį.
Dėl nuteistiesiems R. P., R. K. ir D. S. paskirtų bausmių
Nuteistojo R. P. gynėjas skundu prašė sušvelninti jo ginamajam paskirtą bausmę: R. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį nuteisti laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nuteisti laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti R. P. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę papildomai įskaityti R. P. suėmimo laiką, išbūtą Šiaurės Airijoje nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. gegužės 17 d., taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl 2215,01 Eur ekstradicijos išlaidų priteisimo iš R. P..
Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde prašė sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis D. S. prašė išteisinus jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę tik pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir šią bausmę subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme.
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Taip pat pažymima, kad konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. P., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 187 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui (3 t. 29-31, 34-37, 40-19, 50-51 b. l., 5 t. 135-142 b. l.), pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas patenkinamai (3 t. 58 b. l.). R. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Prašydamas skirti jo ginamajam švelnesnes bausmes, advokatas P. Labanauskas prašė atsižvelgti į tai, kad R. P. teisiamajame posėdyje savo kaltę iš dalies pripažino, nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamas veikas.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.
Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas, spręsdamas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės pripažinimo kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi įvertinti, kokią reikšmę kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, turėjo teisingo sprendimo byloje priėmimui.
Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu R. P. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (2 t. 186-187, 190-192 b. l., 3 t. 161 b. l.), tačiau pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu jis iš esmės pakeitė parodymus, teigdamas, kad apie nusikaltimus jis iš anksto nežinojo, vagystės jie neorganizavo, jokių susitarimų vykdyti nusikalstamas veikas su kitais nuteistaisiais nebuvo, jis vienas nusprendė pagrobti svetimą turtą (5 t. 174-175 b. l.). Akivaizdu, kad taip R. P. siekė suklaidinti teismą ir padėti sau bei bendrininkams išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi R. P. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai visiškai neatskleidžia nusikaltimų padarymo aplinkybių. Toks nuteistojo neva prisipažinimas negali būti vertinamas kaip jo nuoširdus prisipažinimas ir gailėjimasis, ir negali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai R. P. bus pasiekti paskyrus jam už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.
Skundžiamu nuosprendžiu R. P. už nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje bei BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje paskirtos bausmės – atitinkamai laisvės atėmimas 3 metams ir 1 metams, yra mažesnės negu minėtų straipsnių dalių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai (vidurkiai yra 4 metai 1 mėnuo 15 dienų ir 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), taigi teigti, kad šios bausmės per griežtos ir jas mažinti iki tokio dydžio, kokio pageidavo nuteistojo gynėjas, nėra pagrindo. Pagrindo švelninti nuteistajam paskirtas bausmes nesudaro ir pastarojo gynėjo advokato P. Labanausko nurodytos aplinkybės, kad R. P. nusikaltimų padarymo metu buvo jauno amžiaus, išvykęs į užsienį dirbo, išlaikė šeimą. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas kaltinamiesiems bausmes, įvertino ir tai, kad vienas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, taigi advokato skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo tik pasikėsinta pagrobti nukentėjusiojo turtą, negali būti pripažįstamas teisingu.
Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad už abi nusikalstamas veikas R. P. paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Kadangi nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. P. padarė 2009 m. gruodžio 6 d., t. y. iki Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendžio priėmimo, teismas nauju ir minėtu ankstesniu nuosprendžiais R. P. paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis.
Teismas į bausmės laiką R. P. taip pat teisingai įskaitė jo sulaikymo laiką nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2011 m. kovo 4 d. (3 t. 21, 26 b. l.), suėmimo laiką nuo 2014 m. liepos 11 d. (5 t. 70 b. l.) iki nuosprendžio paskelbimo dienos bei laiką, R. P. išbūtą Jungtinėje Karalystėje, jį sulaikius pagal Europos arešto orderį: 2012 m. balandžio 24 d., bei nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 29 d., taip pat 2014 m. liepos 10 d. (5 t. 194 b. l.). Duomenų, patvirtinančių advokato P. Labanausko skundo teiginį, kad R. P. Šiaurės Airijoje buvo suimtas ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. gegužės 17 d., byloje nėra, priešingai, bylos duomenimis laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. liepos 10 d. R. P. buvo paleistas už užstatą.
Nuteistojo R. P. gynėjas taip pat prašė panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl 2215,01 Eur ekstradicijos išlaidų priteisimo iš R. P., nurodydamas, kad šios išlaidos priteistos nepagrįstai, tačiau šio savo teiginio visiškai nemotyvuodamas.
Kadangi bylos duomenys liudija, kad R. P. po nusikaltimų padarymo pasislėpė, buvo paskelbta jo paieška (4 t. 63-65 b. l.), jo atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis (4 t. 71, 72-78 b. l.), dėl R. P. ekstradicijos iš Jungtinės Karalystės valstybė patyrė 7648,00 litų išlaidas (5 t. 120, 123, 124 125 b. l.), teismas, teisingai konstatavęs, kad ekstradicijos išlaidas sąlygojo pats R. P., minėtas išlaidas pagrįstai pripažino proceso išlaidomis ir priteisė iš R. P. 2215,01 Eur ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Skirdamas bausmę nuteistajam R. K., teismas įvertino tai, kad pastarasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 187 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados charakterizuojamas neigiamai (3 t. 120 b. l.), R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, iš bylos matyti, kad R. K. nedirba (3 t. 111 b. l.), duomenų, kad jis būtų užsiregistravęs darbo biržoje nėra. Kolegijos vertinimu, teismas, atsižvelgęs į visas minėtas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. K. už padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad R. K. nusikalto neišnykus teistumui (nusikalstamų veikų padarymo metu teistumas jam buvo išnykęs, jis buvo nuteistas po nusikaltimų padarymo, 3 t. 98-99, 102-103 b. l., 4 t. 48-50 b. l., 5 t. 128-134 b. l.), būdamas recidyvistu, tačiau tai nėra pagrindas išvadai, jog pastarajam bausmės rūšis parinkta netinkamai. Skirti kitos rūšies bausmę neprašė ir pats apeliantas, kaip minėta, skundu jis prašė sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Akivaizdu, kad nuteistajam už jo padarytus nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje bei BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės yra mažesnės negu minėtų straipsnių dalių sankcijose numatyti šių bausmių vidurkiai, todėl teigti, kad paskirtos bausmės per griežtos, ir jas švelninti, nėra pagrindo. Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Kadangi nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. K. padarė 2009 m. gruodžio 6 d., t. y. iki Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio priėmimo, teismas pagrįstai nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrino jas iš dalies sudėdamas. Paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.
Skirdamas bausmę nuteistajam D. S., teismas atsižvelgė į tai, kad D. S. nusikalto būdamas neteistas, tačiau buvo nuteistas po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo (3 t. 139-140, 141-143 b. l., 5 t. 143-149 b. l.), Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus pietinės policijos nuovados charakterizuojamas patenkinamai (3 t. 157 b. l.), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Viena iš BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis D. S. iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atlygino dalį – 216 Eur – nukentėjusiajam padarytos žalos (6 t. 172 b. l.), BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta aplinkybė pripažįstama nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir dėl to nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai D. S. bus pasiekti paskyrus jam už padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes ir už padarytus nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje bei BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, D. S. pagrįstai paskyrė bausmes, mažesnes negu šių straipsnių dalių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad paskirtos bausmės aiškiai per griežtos ir jas švelninti. D. S. už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai.
Kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam paskirtą subendrintą bausmę bendrino su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Iš byloje esančiame įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše užfiksuotų duomenų (5 t. 143-149) matyti, kad po minėto Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio priėmimo D. S. dar buvo nuteistas ir kitais nuosprendžiais, įskaitant Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendį, ir būtent su minėtu nuosprendžiu paskirta bausme Šiaulių apylinkės teismas turėjo bendrinti skundžiamu 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu D. S. paskirtą bausmę. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad patenkinus apelianto skundą ir subendrinus D. S. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, būtų pabloginta nuteistojo teisinė padėtis (jam paskirta galutinė subendrinta bausmė savo dydžiu taptų didesnė), o nei prokuroro, nei nukentėjusiojo skundo dėl to nėra, nuosprendžio dalis dėl dviem nuosprendžiais D. S. paskirtų bausmių subendrinimo nekeičiama (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad nuosprendžio vykdymo metu kilę neaiškumai, tarp jų – ir dėl bausmių subendrinimo, gali būti išspręsti BPK 362, 364 straipsniuose nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti:
nuteistojo D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Petro Labanausko ir nuteistųjų R. K. bei D. S. apeliacinius skundus atmesti.