Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėja Diana NavickienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-115-106-2012Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00022-2011-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.20.2.; (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2012 m. balandžio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. T. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. T. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį ir paskirta jai 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. T. nuteista už tai, kad siekdama paniekinti ir pažeminti teisingumą vykdančius teisėjus dėl jų veiklos, 2010 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos m. apylinkės teismui pateikė 2010 m. lapkričio 29 d. skundo patikslinimą (reg. Nr. 2R-33953) civilinėje byloje Nr. 2-16833-629/2010, kuriame nurodė: „Teisėjai apvogė „(duomenys neskelbtini)“ – 10710 Lt su mero kompanionais UAB „(duomenys neskelbtini)”. Tai teisėjai G. ir Z., o paskui tą patį padaro ir atsakovė, ar ne stebuklai? Ar teikia garbė ir autoritetą vogti (o gal krizė)?“, ir tokiu būdu viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjus R. G. ir S. Z. dėl jų veiklos, t.y. teisėją R. G. dėl jo civilinėje byloje Nr. 2-6990-740/2010 priimto sprendimo pagal UAB „(duomenys neskelbtini)” ieškinį, bei teisėją S. Z. dėl jo civilinėse bylose Nr. 2-6990-740/2010 ir Nr. 2-7002-639/2010 priimto sprendimo pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistosios A. K. T. padarytą nusikalstamą veiką.

Vien tai, kad nuteistoji A. K. T. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Nors nuteistoji A. K. T. neigia užgauliai pažeminusi teisingumą vykdančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjus R. G. ir S. Z. dėl jų veiklos, tačiau jos kaltę įrodo iš dalies pačios A. K. T. parodymai (t. 1, b. l. 140-142), liudytojų S. N., S. Z. ir R. G. parodymai (t, 1, b. l. 180-185), skundo patikslinimo kopija (t. 1, b. l. 6), Lietuvių kalbos ekspertizės aktas Nr. E-11-13 (t. 1, b. l. 192), ir kt.

Tiek iš baudžiamosios bylos, tiek iš apeliacinio skundo matyti, kad A. K. T. neneigia, jog ji, 2010 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos m. apylinkės teismui pateikė 2010 m. lapkričio 29 d. skundo patikslinimą (reg. Nr. 2R-33953) civilinėje byloje Nr. 2-16833-629/2010, kuriame nurodė: „Teisėjai apvogė „(duomenys neskelbtini)” – 10710 Lt su mero kompanionais UAB „(duomenys neskelbtini)”. Tai teisėjai G. ir Z., o paskui tą patį padaro ir atsakovė, ar ne stebuklai? Ar teikia garbė ir autoritetą vogti (o gal krizė)?“, tačiau apeliantė nesutinka, jog tokio pobūdžio teiginys yra nepagarbos teismui rodymas. Apeliantė mano, kad jos išsireiškimas skunde buvo susijęs ne su asmeniniais, bet procesiniais santykiais, t.y. apeliantės nepasitenkinimas teismo (teisėjų) veikla pasireiškė tuo, kad vadovaujama įmonė buvo apvogta, nes teisėjų procesiniais veiksmais įmonei buvo padaryta žala, ką ji tam tikra išraiškos forma ir pavadino vagyste. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 232 straipsnį kaltininkas baudžiamas, jei užgauliai pažemino teismą ar teisėją, vykdantį teisingumą, o ne dėl kokios nors kitos veiklos, pvz., asmeninių teisėjo poelgių. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog A. K. T. viešai raštu pasisakė apie teisingumą vykdančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjus dėl jų veiklos nagrinėjant civilines bylas. Kita vertus, iš BK 232 straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas (pvz., nepagrįstai užtęstas bylos nagrinėjimas, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai). Pagal Konstituciją žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių (28 straipsnis). Ši konstitucinė nuostata privaloma visiems teisinių santykių subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-385/2006). Remiantis išdėstytu, apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog A. K. T. pažemino teisingumą vykdančius teisėjus R. G. ir S. Z. dėl jų veiklos, t.y. dėl jų priimamų procesinių sprendimų civilinėse bylose. Kolegijos nuomone, A. K. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 232 straipsnį.

Teigia, kad jos išsireiškimo „apvogti“ jokiu būdu negalima laikyti teisėjų paniekinimu ar pažeminimu. Kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Lietuvių kalbos instituto 2011 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. E-11-13 nurodoma, kad žodis „apvogti“ lietuvių kalboje turi reikšmę „slapta pagrobti“. Žodį apvogė vertinti kaip įžeidimą ar galimą šmeižtą galima tik tiek, kiek jis sukuria neigiamą nuomonę apie asmenis, kurių adresu tas žodis adresu pavartotas, ir kiek juo reiškiamas faktas neatitinka tikrovės (t. 2, b. l. 192). Be to, Lietuvių kalbos žodyne (2005m. LKŽe, www.lkz.lt) pateikiama žodžio apvogti reikšmė: slapta, neteisėtai padaryti nuostolį. Akivaizdu, kad žodis apvogė bendrinėje šių laikų lietuvių kalboje vartojamas siekiant apibūdinti žmogaus veiksmus, kuris pagrobė ar pasisavino svetimą turtą. Nors apeliantė nurodo, kad atsakyme, gautame iš Lietuvių kalbos instituto, akivaizdžiai pasakyta, kad žodis „apvogti“ ne visada turi tiesioginę prasmę, tačiau, kolegijos nuomone nagrinėjamu atveju, žodis „apvogė“ buvo pavartotas būtent norint užgauliai pažeminti teisingumą vykdančius teisėjus R. G. ir S. Z. dėl jų priimamų sprendimų. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į teiginio pateikimo kontekstą, formą bei į teisėjų vertinimus, teisingai aiškina žodžių „apvogti“, „vogti“, „vagystė“ reikšmes, remdamasis dabartinės lietuvių kalbos žodynu ir internetiniu lietuvių kalbos žodynu (http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/V/vagyste). Teismo posėdžio metu liudytojas S. Z. parodė, jog jį skunde nurodyti žodžiai pažemino, suprato, kad yra kaltinamas dėl teisėjo veiklos, tačiau nesuprato dėl kokios nusikalstamos veikos yra kaltinimas (t. 1, b. l. 183). Liudytojas R. G. teisme parodė, kad skunde jis yra žeminamas ir įžeidinėjamas dėl teisėjo darbo. Suprato, kad jis, kaip teisėjas, ir S. Z. kaltinamas pasisavinus kažkokį turtą (t. 1, b. l. 182). Dėl to, minėti liudytojų parodymai vienareikšmiškai įrodo jog A. K. T. skundo patikslinime parašytas teiginys yra įžeidžiantis ir žeminantis teisėjus dėl jų veiklos, duodantis suprasti visiems kitiems, kad taip siekiama juos pažeminti. A. K. T. padarytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tai yra straipsnio dispozicija nereikalauja nusikalstamos veikos padarinių, kuruos būtina įrodinėti, siekiant nustatyti materialių nusikalstamų veikų sudėtį. Įstatymų leidėjas pačią veiką, nevertinant jos pasekmių, jau laiko tokia pavojinga, kad ji laikytina baigtu nusikaltimu.

Apeliantė nurodo, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnis garantuoja išraiškos laisvę, t.y., kad žmogus savo požiūrį tiek dėl valdžios veiksmų, tiek dėl kitų dalykų gali išreikšti ir aštresne (net aštria) forma. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ši teisė nėra absoliuti. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtinta teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Be to, Konstitucijos 28 straipsnis reglamentuoja, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, naudodamasis saviraiškos teise, neturi ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Todėl A. K. T. nuteisimas už jos teiginį patikslintame skunde, kuriuo išreikšta nepagarba teisėjams, nereiškia, kad nuteistajai buvo neteisėtai apribota teisės aktų garantuojama saviraiškos teisė.

Apeliantė teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai mini Europos Žmogaus Teisių teismo 2003 m. gegužės 27 d. sprendimą byloje Skalka prieš Lenkiją, nes byloje teisėjas įžeidžiamas vartojant fiziologinio turinio sąvokas. Kolegijos nesutinka su tokiu apeliantės teiginiu ir pažymi, kad minimoje byloje suformuotas principas, jog teismai yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, teismų darbui reikalingas visuomenės pasitikėjimas, todėl jie turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų išpuolių. Šis principas suprantamas plačiai, t.y. teisėjas yra teisingumo vykdytojas ir turi būti gerbiamas ir saugomas nuo bet kokių išpuolių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo. Minėtą valstybės pareigą saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos privalo įgyvendinti ir patys teismai, vykdydami teisingumą ir tinkamai taikydami įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-385/2006). „Teisėjai turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė kodėl A. K. T. patikslinto skundo padavimas civilinėje byloje Nr. 2-16833-639/2010, yra laikytinas viešu, teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais ir jų nekartoja. Skundo teiginys, jog plakatuose nurodomos konkrečios valstybės vadovų pavardės su išsireiškimais :“...apvogė“, „...pavogė“, „...apiplėšė“, tačiau niekas nepradeda ikiteisminio proceso prieš tuos asmenis, nesusijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl nesvarstytinas.

Apeliantė nesupranta, kodėl teismas jau baigiantis procesui priėmė prokurorės prašymą papildyti kaltinimą. Pagal BPK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą teismas privalo taikyti visas įstatymų numatytas priemones, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai ir nešališkai. BPK 255 straipsnio 1 dalis numato nagrinėjimo teisme ribas. Reglamentuojama, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 256 straipsnis numato išimtį iš šios taisyklės - galimybę peržengti BPK 255 straipsnyje numatytas ribas ir tvarką.

BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. BPK 256 straipsnio 2 dalis nustato, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. BK 256 straipsnio 3 dalis reglamentuojama, jog šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, jog straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. lapkričio 3 d. Kretingos rajono apylinkės prokuratūros prokurorė I. G., teismui pateikė rašytinį prašymą, dėl kaltinimo pakeitimo byloje, kuriuo buvo prašoma:

papildyti A. K. T. pareikštą kaltinimą ir jį išdėstyti taip: A. K. T. kaltinama tuo, kad ji viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teisėjus dėl jų veiklos, o būtent: A. K. T. siekdama paniekinti ir pažeminti teisingumą vykdančius teisėjus dėl jų veiklos, 2010 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos m. apylinkės teismui pateikė 2010-11-29 skundo patikslinimą (reg. Nr. 2R-33953) civilinėje byloje Nr. 2-16833-629/2010, kuriame nurodė: „Teisėjai apvogė „(duomenys neskelbtini)” – 10710 Lt su mero kompanionais UAB „(duomenys neskelbtini)”. Tai teisėjai G. ir Z., o paskui tą patį padaro ir atsakovė, ar ne stebuklai? Ar teikia garbė ir autoritetą vogti (o gal krizė)?“ ir tokiu būdu viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjus R. G. ir S. Z. dėl jų veiklos, t.y. teisėją R. G. dėl jo civilinėje byloje Nr. 2-6990-740/2010 priimto sprendimo pagal UAB „(duomenys neskelbtini)” ieškinį, bei teisėją S. Z. dėl jo civilinėse bylose Nr. 2-6990-740/2010 ir Nr. 2-7002-639/2010 priimto sprendimo pagal UAB „(duomenys neskelbtini)” ieškinį. Šiais savo veiksmais A. K. T. įtariama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 232 straipsnyje (t. 1, b. l. 190).

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismas, gavęs šį prašymą, apie tai nedelsdamas pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, kaltinamajai A. K. T. ir jos gynėjui buvo įteikti prašymų nuorašai. Taip pat, posėdžio protokole užfiksuota, jog kaltinamoji ir jo gynėjas atsisakė pertraukos pasiruošti gynybai pagal pakeistą kaltinimą (t. 1, b. l. 198-198). Pažymėtina, kad prokurorei pakeičiant kaltinimą jokie BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų pažeidimai nepadaryti.

Apeliantės nuomone, prokurorė nenurodė iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių, todėl teismas turėjo prašymą atmesti ir kaltinimą grįsti pagal pirminį pareikštą kaltinimą. Kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios. Tais atvejais, kai teismas nustato kitas nei kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tuo atveju jeigu jos nėra skirtingos nei nurodytos kaltinime (Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga publikuota Teismų praktikos biuletenio Nr. 30). Nuteistosios teisė į gynybą, prokurorei patikslinus kaltinimą, nebuvo pažeista.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde A. K. T. nurodo, kad jai paskirta griežta bausmė — didelė bauda, kurios sumokėjimas jai, kaip pensijinio amžiaus žmogui, yra skaudus. BK 232 straipsnio sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas A. K. T. paskyrė švelnesnę iš bausmės rūšių, jos dydį nustatydamas mažesnį nei už nesunkų nusikaltimą numatytas šios bausmės rūšies vidurkis – 25 MGL dydžio baudą. Apylinkės teismas teisingai vadovavosi veikos darymo metu galiojusia BK redakcija, kuri numatė, kad už nesunkų nusikaltimą teismas skiria baudą iki 100 MGL, kadangi nuosprendžio priėmimo metu galiojusi redakcija (Nr. XI-1350), sunkino A. K. T. padėtį. (už nesunkų nusikaltimą numatyta iki 500 MGL dydžio bauda). Taigi baudos dydis už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas, o konkretų baudos dydį nustato teismas, skirdamas bausmę. Skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis).

Pagal BK 54 straipsnį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (1, 2 dalys).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas A. K. T. bausmę, įvertino tai, kad ji tiesiogine tyčia padarė baigtą nesunkų nusikaltimą, baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kad ji neteista, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, našlė, vidurinio išsilavinimo, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje ir Klaipėdos miesto psichikos sveikatos centre nesigydė, į Klaipėdos priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašyta. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. K. T. 25 MGL dydžio baudą, nepakankamai atsižvelgė ir į kitas aplinkybes. A. K. T. skundas, kuriame ji pažemino teisėjus, buvo adresuotas teismui, todėl jo turinys, kuriame tik epizodiškai atsiliepiama apie teisėjus, nebuvo plačiai paskleistas, kas kolegijos nuomone yra reikšminga, vertinant A. K. T. veikos pavojingumą. Be to skirdamas bausmę teismas nepakankamai atsižvelgė, kad A. K. T. yra senyvo amžiaus, pensininkė. Paskirta apeliantei 25 MGL dydžio bauda, kolegijos nuomone, aiškiai per griežta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, paskiriant nuteistajai mažesnę - 10 MGL dydžio baudą. Skundžiamas Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kretingos apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendį pakeisti.

A. K. T. pagal BK 223 straipsnį paskirtą bausmę sumažinti iki 10 MGL (1300 Lt).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.