- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-12
- Bylos Nr.
- I-1927-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00105-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- B. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-5, 10).
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-5, 10) nurodė, jog bausmę Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 3 būryje atlieka nuo 2004 m. netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, jog anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nežinojo, kad gali ginti savo teises, nebuvo vykdomas nuteistųjų švietimo procesas. Pažymėjo, kad 3 būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl to patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą, dėl to trūko oro. Nurodė, jog nuteistieji nėra aprūpinami higienos priemonėmis, nedirbantys nuteistieji aprūpinami higienos priemonėmis, o dirbantys nuteistieji minėtas priemones turi pirkti patys iš pataisos namuose esančios parduotuvėlės. Marijampolės PN nuteistieji nėra mokomi naudotis kompiuteriu, bibliotekoje galima lankytis 1 kartą per savaitę nustatytu laiku. Dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, nustatytu laiku, o higienos mazge esančioje prausykloje yra tik šaltas vanduo. Duše tiekiamas šaltas vanduo. Sanitariniuose mazguose ir prausykloje trūksta inventoriaus. Penkiems būriams yra 4 sanitariniai mazgai, kuriuose yra po 3 unitazus, 3 pisuarus ir kriauklė, kurioje yra 7 čiaupai. Tualetuose tarp unitazų yra pertvaros, tačiau nėra durų, todėl sklinda nemalonūs kvapai. Penkiems būriams yra skirtos 3 virtuvėlės, kuriose kiekvienoje yra tik po 1 viryklę gaminti maistui. Pareiškėjas nurodo, kad penkiems būriams: 3, 4, 5, 6 ir 7 yra skirtas vienas mažas pasivaikščiojimo kiemas. 3 būrio gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose beveik visi asmenys rūko, jis pats nėra rūkantis, o Marijampolės PN buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Gyvenamosiose patalpose yra bloga vėdinimo sistema. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 14-23) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 3 būrio 1 – oje patalpoje. Visą ginčo laikotarpį minimali gyvenamojo ploto norma gyvenamosiose patalpose pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val. Marijampolės PN vyksta eilė socialinės reabilitacijos programų, kurias gali lankyti visi norintieji, taip pat patvirtintas sportinių užsiėmimų grafikas bei nuteistųjų dienotvarkė. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nereglamentuotas pasivaikščiojimų kiemelių minimalus asmeniui tenkantis plotas. Marijampolės PN pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti pagal visus reikalavimus. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Nurodė, jog sanitariniuose mazguose ir prausykloje inventoriaus užtenka, klozetai yra atitverti. Nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriama atskiras laikas. Teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į būriuose esančius higienos mazgus (prausyklas). Teisės aktai karštą vandenį numato tik dušinėse, kuriose nuteistieji turi teisę nusiprausti 1 kartą per savaitę, pagal atskirą patvirtintą grafiką. Pataisos namų patalpos yra nuolatos tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus darbuotojų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka remonto darbus. Pataisos namai neturi duomenų apie pareiškėjo išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos pataisos namuose. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2018 m. sausio 12 d. (skundo padavimo teismui dienos).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2004 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 15).
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2004 m. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. sausio 12 d. (b. l. 6), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties institutą bei teismo posėdyje neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde nurodė, jog nežinojo apie savo teises ir pareigas dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti. Šios aplinkybės yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neindividualizuotos nurodant konkrečius atvejus, kokia ir kada informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.).
Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas Marijampolės PN kalėjo nuo 2004 m., todėl toks laiko tarpas buvo pakankamas tam, kad būtų galima išsiaiškinti, sužinoti apie turimas teises bei imtis priemonių jų gynimui. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2015 m. sausio 12 d. šiuo pagrindu atmestinas(CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 12 d. (skundo teismui išsiuntimo diena).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytoje 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 3 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje (pareiškėjas ją vadina 1 patalpa) (b. l. 16, 30, 39).
Į bylą pateikti duomenys (b. l. 16, 30, 39) patvirtina, kad pareiškėjui, atliekant bausmę 3 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosios patalpos plotas buvo 34,74 kv. m ir joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinat minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Skunde pareiškėjas teigia, kad 3 būrio 1 patalpoje gyvena 9 nuteistieji, patalpa yra apie 36 kv. m. ploto, apstatyta baldais, joje yra 8 lovos (iš jų 3 dviaukštės), skundo patikslinime nurodo, jog 6 lovos (iš jų 3 dviaukštės), yra per mažai ploto visiems nuteistiesiems. Kaip matyti, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl lovų skaičiaus yra netikslios, todėl jos nevertintinos.
Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 3 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 3 būryje buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte numatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodo, jog nuteistieji nėra aprūpinami higienos priemonėmis, nedirbantys nuteistieji aprūpinami higienos priemonėmis, o dirbantys nuteistieji minėtas priemones turi pirkti patys iš pataisos namuose esančios parduotuvėlės.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 4 punkte nurodoma, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Pagal Aprašo 5 punktą, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, jog dėl higienos reikmenų išdavimo jis atsakovui pateikė rašytinį prašymą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės normas reglamentuojančias higienos reikmenų išdavimą nuteistiesiems. Nesant pareiškėjo rašytinio prašymo, nedetalizuojant, kokių higienos reikmenų jam trūko, atsakovas neturėjo pagrindo trūkstamus higienos reikmenis jam išduoti. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl tariamai neišduodamų higienos priemonių yra deklaratyvaus pobūdžio, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymą dėl higienos priemonių išdavimo, atsakovas būtų atsisakęs jas išduoti.
Pareiškėjas nurodo, jog Marijampolės PN nuteistieji nėra mokomi naudotis kompiuteriu, bibliotekoje galima lankytis 1 kartą per savaitę nustatytu laiku.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 96 str. 1 ir 2 d. numato, jog kiekvienas nuteistasis gali turėti savo asmeninį kompiuterį ir juo naudotis, naudojimosi tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog nuteistieji turi galimybę naudotis Marijampolės PN esančia biblioteka, kurioje nuteistieji taip pat turi galimybę naudotis kompiuteriu pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2015 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.4/07-282 ir 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-131 patvirtintas bibliotekos ir skaityklos lankymo grafikas, kuriame aiškiai nurodytos savaitės dienos, būriai ir laikas, kada nuteistieji gali lankytis bibliotekoje ir skaitykloje (b. l. 36, 37).
Teismas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja nuteistųjų mokymo dirbti kompiuteriu. Nuteistieji dirbti kompiuteriu gali patys ar su kitų nuteistųjų pagalba, Marijampolės PN nėra įpareigoti vykdyti tokią funkciją. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl mokymo dirbti kompiuteriu ir naudojimosi biblioteka yra deklaratyvaus pobūdžio, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymus (skundus) dėl mokymo dirbti kompiuteriu ir naudojimosi biblioteka, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodo, jog dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę, nustatytu laiku, o higienos mazge esančioje prausykloje yra tik šaltas vanduo. Duše tiekiamas šaltas vanduo. Per mažai įrenginių prausykloje ir sanitariniame mazge. Tualetuose tarp unitazų yra pertvaros, tačiau nėra durų, todėl sklinda nemalonūs kvapai.
Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per reto leidimo naudotis dušu (Higienos normos HN 134:2015 (galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše), laikytinas nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas nenumato karšto vandens įrengimo prausyklose, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Bylos duomenimis, Marijampolės PN dušinėje tiekiamas šaltas ir karštas vanduo (b. l. 25).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau- Aprūpinimo norma) (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.
Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 3 būryje buvusį nuteistųjų skaičių, duomenų apie prausyklose ir tualetuose įrengtų praustuvių, klozetų ar unitazų skaičių, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus, įrenginių, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetai sanitariniame mazge yra atskirti sienelėmis, juose nėra durų, todėl sklinda nemalonūs kvapai. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tualetų įrengimą pataisos namuose. Pažymėtina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų konstrukcinių ypatumų. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo tualetų netinkamą įrengimą, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, dėl ko pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad penkiems būriams yra skirtos 3 virtuvėlės, kuriose kiekvienoje yra tik po 1 viryklę gaminti maistui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. ir 5.10. punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. punkte nurodyta, kad tik esant techninėms galimybėms, virtuvėlė įrengiama, tačiau teisės aktai nereglamentuoja virtuvės patalpos ploto ir kiek viryklių turi būti įrengta. Pažymėtina, kad nuteistieji yra aprūpinami maistu ir gaminti valgyti nėra būtinybė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.
Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose yra bloga vėdinimo sistema.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovas į bylą pateikęs Nacionalinė visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kurių metu buvo tikrinta bendrai visa įstaigą ir atskiros patalpos. Pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 24-29).
Byloje pareiškėjas nepateikia kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų jo gyvenamąją patalpą, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose.
Galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato pataisos namuose skirstyti nuteistuosius į rūkančių ir nerūkančių kategorijas bei nenumato šių kategorijų asmenų izoliavimo tarpusavyje. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, kad visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Atsakovas nėra gavęs iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti ir pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjo teigimu, pataisos namuose per maži pasivaikščiojimų kiemeliai.
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009+11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, depresija, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, sveikatos sutrikimais.
Iš byloje pateiktos Marijampolės PN 2018 m. vasario 22 d. pažymos (b. l. 33) matyti, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl įvairių nusiskundimų kreipėsi 40 kartų, tačiau dėl nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti galimai blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl sąlygų ar higienos normų, atliekant bausmę pataisos namuose, nesikreipė (b. l. 32). Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, nes nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 12 d. buvo pažeista pareiškėjo B. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (sanitarinių įrenginių trūkumas) Marijampolės pataisos namuose.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.