Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto G. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Z. ieškinį atsakovui UAB „Statela“ dėl papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl ieškovo G. Z. ir atsakovo UAB „Statela“ 2008 m. gruodžio 3 d. sudaryto susitarimo galiojimo. Bylos duomenimis šalys 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė statybos subrangos sutartį, kuria ieškovas (subrangovas) įsipareigojo statomame name atlikti tinkavimo darbus, o atsakovas (rangovas) – už juos sumokėti. Ieškovas atliko darbų už 424 950,07 Lt; darbus atsakovas priėmė. Atsakovas ieškovui sumokėjo 219 627,88 Lt. Ginčo susitarime numatyta, kad atsakovo nesumokėta suma siekia 205 322,19 Lt; ieškovas sumažina savo reikalavimus 120 673,05 Lt, o atsakovas jam sumoka likusius 84 649,14 Lt. Nurodytą sumą atsakovas ieškovui pervedė netrukus po susitarimo sudarymo. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas sutartus darbus atliko iš tiekėjo UAB „Lemora“ gaunamų statybinių medžiagų. 2008 m. rugsėjo 12 d. datuota trišale laidavimo sutartimi atsakovas laidavo medžiagų tiekėjui už ieškovo įsipareigojimų atsiskaityti už medžiagas tinkamą vykdymą. 2008 m. spalio 28 d. atsakovo ir nurodyto namo statytojo UAB „Genra“ (užsakovas pagal su atsakovu sudarytą sutartį) susitarimu atsakovas buvo informuotas, kad bankas sustabdė statybos darbų finansavimą. 2009 m. sausio 16 d. UAB „Genra“ iškelta bankroto byla.

Ieškovas G. Z. prašė teismo pripažinti ginčo susitarimą negaliojančiu, priteisti 120 673,05 Lt už atliktus darbus, taip pat procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad susitarime buvo priverstas mažinti savo reikalavimus, nes, priešingu atveju, atsakovas nurodė apskritai neatsiskaitysiąs pagal statybos subrangos sutartį. Ginčo susitarimo pasirašymo dieną ieškovas turėjo sumokėti medžiagų tiekėjui UAB „Lemora“ 84 649,14 Lt, todėl, atsakovui vengiant atsiskaityti už atliktus darbus, ieškovas sutiko gauti nors kokią skolos dalį. Atsakovui visiškai neatsiskaičius, ieškovas ir jo santykiai su kreditoriais būtų visiškai sužlugdyti. Dėl atsakovo daryto ekonominio spaudimo, ginčo susitarimas pripažintinas negaliojančiu (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovo veiksmai labai pakenkė jo ūkinei veiklai ir materialinei padėčiai: nebuvo galima atsiskaityti su valstybės biudžetu, kreditoriais ir partneriais, pakenkta ieškovo įvaizdžiui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sandorį, kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo, pripažinti negaliojančiu galima esant tokioms aplinkybėms: pirma, kitas asmuo reikalavo sudaryti sandorį; antra, grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; trečia, sandoris, sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; ketvirta, nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Tačiau, teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų reikalavęs sudaryti ginčo susitarimą. Laidavimo sutartis patvirtina, kad atsakovas nevengė savo prievolės ieškovui. Priešingai, šia sutartimi atsakovas prisiėmė pareigą sumokėti statybinių medžiagų tiekėjui, jei ieškovas pastarajam neįvykdytų savo prievolės. Iš aptariamos laidavimo sutarties taip pat akivaizdu, kad dėl neatsiskaitymo su tiekėju ieškovas nebūtų patyręs jokių nuostolių, todėl jo teiginys, jog, nenorėdamas likti skolingas tiekėjui, sutiko gauti iš atsakovo nors skolos dalį ir sudarė ginčo susitarimą, yra visiškai nepagrįstas. Be to, negalima teigti, kad dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų ieškovas būtų patyręs ekonominių padarinių. Taip pat neįrodyta, kad atsakovo veiksmai pakenkė ieškovo ūkinei veiklai, dėl ko nebuvo galima laiku atsiskaityti su valstybe – ieškovas įsipareigojimų valstybei turėjo dar iki statybos subrangos sutarties sudarymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas darbus atliko netinkamai, jam buvo reiškiamos pretenzijos, ką patvirtino ir apklausti liudytojai. Ginčo susitarime atsakovas įsipareigojo nereikšti ieškovui pretenzijų dėl laiku neįvykdytų įsipareigojimų pagal statybos subrangos sutartį ir netaikyti šioje sutartyje numatytų sankcijų, todėl negalima teigti, kad susitarimas sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis. Iš ginčo susitarimo nuostatų yra akivaizdu, kad jo sudarymą sąlygojo ieškovo įsipareigojimų netinkamas vykdymas. Neįvykdžius rangos sutartyje numatytų įsipareigojimų, atsakovui grėsė sankcijos iš užsakovo pusės pagal rangos sutartį, o ieškovui grėsė sankcijos iš atsakovo pusės pagal subrangos sutartį. Taigi nurodytų sankcijų grėsmė bei tuo metu buvusi ekonominė situacija lėmė ginčo susitarimo sudarymą. Apibendrindamas išdėstytą, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas G. Z. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliaciniame skunde pateikiami tokie argumentai:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas pažeidė statybos subrangos sutartį, nes darbus atliko nekokybiškai ir praleisdamas jų terminus. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tik atsakovo darbuotojo paaiškinimais, kuris negalėjo būti nešališkas. Jo paaiškinimų nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Jei darbai būtų buvę atlikti netinkamai, atsakovas turėjo teisę atsisakyti priimti darbus, priimti juos su išlyga ar raštu pareikalauti juos ištaisyti, tačiau byloje nėra jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, kad atsakovas būtų pasinaudojęs nurodytomis teisėmis. Taigi teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas netinkamai atliko darbus, o atsakovui grėsė sankcijos pagal rangos sutartį. Priešingai, atsakovas nebendradarbiavo vykdant statybos subrangos sutartį. Atsakovui jau 2008 m. spalio 28 d. buvo žinoma, kad užsakovas turi sunkumų dėl sutarties vykdymo, įskaitant atsiskaitymą už atliktus darbus. Iškilus neatsiskaitymo grėsmei ir esant atsakovo ir užsakovo susitarimui, kad darbai gali būti nebevykdomi, atsakovas ieškovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, nes reikalavo atlikti darbus ir neinformavo apie sutrikusį statybos objekto finansavimą. Ieškovas savo sąskaita atliko darbus ir apmokėjimo už juos negavo, o atsakovas, kaip vėliau paaiškėjo, įgijo didelės vertės – 595 275,92 Lt – turtinę teisę ir siekia išvengti prievolės sumokėti ieškovui 120 673,05 Lt. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas už atliktus darbus nemokėjo nustatytais terminais ir iš dalies atsiskaitė tik po ginčo susitarimo pasirašymo. Be to, darbų atlikimo terminai nebuvo praleisti, nes pagal minėtą atsakovo ir užsakovo susitarimą darbų statomame name atlikimo terminai nebebuvo taikomi.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo susitarimo nuostatos patvirtina, jog ieškovas netinkamai ir ne laiku atliko darbus. Neaišku, kokios susitarimo nuostatos duoda bent pagrindą manyti, kad įsiskolinimo suma būtų dėl to mažinama. Byloje nėra jokių duomenų apie netinkamai atliktus darbus, todėl teismas, aiškindamas susitarimą, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nevengė savo prievolės ieškovui, laidavimo sutartimi prisiėmė pareigas medžiagų tiekėjo atžvilgiu. Byloje apklaustas tiekėjo darbuotojas patvirtino visiškai priešingas aplinkybes – atsakovas atsisakė atsiskaityti pagal laidavimo sutartį. Tai patvirtina ir 2008 m. lapkričio 28 d. pretenzija. Tačiau ši reikšminga aplinkybė teismo buvo visiškai nevertinta ir ji nenurodyta sprendime. Be to, nurodytas liudytojas paaiškino, kad atsakovas buvo pareiškęs, jog laidavimo sutarties apskritai nėra ir jis neprivalantis atsiskaityti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad laidavimo sutartis būtų sudaryta. Teismas šias aplinkybes turėjo nustatinėti, tačiau to nepadaręs, konstatavo faktus, buvusius ieškinio atmetimo pagrindu. Apelianto nuomone, laidavimo sutartis gali būti net nesudaryta arba buvo jau pasibaigusi.

4. Teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad, atsakovui vengiant atsiskaityti (tuo metu jis žinojo apie namo statybos finansavimo problemas ir vienašališkai sustabdė savo prievolių vykdymą), ieškovas buvo pastatytas į tokią padėtį, kai negalėjo sumokėti tiekėjui (ši aplinkybė atsakovui buvo žinoma), ir buvo priverstas pasirašyti ginčo susitarimą. Ieškovas neturėjo jokio pagrindo ir būtinybės mažinti atliktų darbų įkainius iki dydžio, atitinkančio jo įsipareigojimus tiekėjui. Atsakovui pervedus pinigus pagal susitarimą, jie ir buvo sumokėti tiekėjui. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo susitarimas buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo ir susiklosčiusių sunkių aplinkybių.

Atsakovas UAB „Statela“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atliktų darbų aktai įrodo, kad ieškovas nuolat vėlavo atlikti darbus. Buvo susitarta visas problemas spręsti žodžiu, todėl galima pateikti tik vieną rašytinę užsakovo pretenziją dėl netinkamų ieškovo darbų. Priešingai nei teigia ieškovas, jis buvo nedelsiant informuotas apie susidariusią padėtį dėl finansavimo ir jam buvo rekomenduotą stabdyti tinkavimo darbus, atliekant tik būtinus konservavimo darbus. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad 2008 m. lapkritį ieškovas atliko darbų tik tiek, kiek įprastai spalio mėnesį atlikdavo per pusę darbo dienos. Pažymi, kad įsipareigojimus ieškovo atžvilgiu visada sąžiningai vykdė negaudamas jokių atsiskaitymų iš užsakovo, tam naudodamas tik savo apyvartines lėšas. Užsakovui tapus nemokiam, ginčo susitarimas buvo protingas, nes reikalavimas iš savo resursų sumokėti ieškovui visą jo numatytą gauti pelną būtų pažeidęs šalių interesų pusiausvyrą. Taip pat nurodo, kad ieškovas nuolat klaidiną teismą teiginiais, susijusiais su ieškovo prievolės tiekėjui vykdymu. Ieškovo paėmus iš tiekėjo medžiagas, ieškovo prašymu anksčiau termino jam buvo sumokėta 80 000 Lt, kad būtų atsiskaityta su tiekėju ir pasibaigtų laidavimo santykiai. Todėl laidavimo sutarčiai atsakovas toliau neteikė reikšmės. Tik vėliau sužinojo, kad šių pinigų ieškovas tiekėjui nesumokėjo. Tuo tarpu tiekėjo pateikta 2008 m. lapkričio 28 d. pretenzija vertintina kritiškai, nes tiekėją ir ieškovą sieja geri ilgalaikiai santykiai, pretenzijai nesuteiktas numeris, ji neįregistruota siunčiamų raštų žurnale, nesiųsta paštu, nėra atžymos apie įteikimą, be to, ji neįregistruota ir ieškovo gaunamų rašte žurnale bei neišsaugota. Tiekėjo darbuotojas, apklausiamas dėl šios pretenzijos, atsakinėjo miglotai, painiojosi. Apie pretenziją atsakovas informuotas nebuvo. Taigi tikėtina, kad raštas sukurtas bylos metu, siekiant pagrįsti ieškovo versiją esą tiekėjas buvo įsitikinęs, jog laidavimo sutartis yra negaliojanti. Visgi pats ieškovas dublike pripažino laidavimo sutarties buvimo ir galiojimo faktą.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto ekonominio spaudimo išdavoje (CK 1.91 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, tinkamam bylos išsprendimui yra labai svarbu įvertinti tarp pačių šalių ir jų su kitais asmenimis susiklosčiusių santykių visumą, nes atsietas pavienių aplinkybių vertinimas neatspindi bendros ginčo situacijos.

Dėl ginčo aplinkybių vertinimo

Byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo statybos subrangos santykiai (b. l. 6-11). Šiuose santykiuose ieškovas G. Z. , vykdantis individualią veiklą, veikė kaip subrangovas, o atsakovas UAB „Statela“ – kaip rangovas. Kartu atsakovas buvo rangovas pagal rangos sutartį, sudarytą su užsakovu UAB „Genra“ (b. l. 53-54). Pastarojoje sutartyje numatyti darbai apėmė ir ginčo šalių subrangos sutartyje sutartus atlikti statybos darbus (subrangos sutarties 1.1.15 punktas). 2008 m. gruodžio 3 d. ieškovas su atsakovu sudarė negaliojančiu prašomą pripažinti susitarimą. Iki šio susitarimo ieškovas pagal subrangos sutartį buvo atlikęs, o atsakovas priėmęs darbų už 424 950,07 Lt sumą (b. l. 13, 15, 17, 19). Atsakovas iki aptariamo momento ieškovui buvo sumokėjęs 219 627,88 Lt, o ginčo sandorio sudarymo dieną ieškovas turėjo 201 045,17 Lt dydžio vykdytiną reikalavimo teisę (b. l. 16, 133). Sudarydamas nagrinėjamą susitarimą ieškovas atsisakė 120 673,05 Lt dydžio reikalavimo, o atsakovas jam įsipareigojo sumokėti 84 649,14 Lt ir šį įsipareigojimą įvykdė (b. l. 79, 97). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas su atsakovu sutartus statybos darbus atliko naudodamas medžiagas, kurias įsigijo iš tiekėjo UAB „Lemora“. Ieškovas laiku su tiekėju neatsiskaitė, todėl pastarasis 2008 m. spalio mėn. viduryje pradėjo reikalauti ieškovo padengti susidariusį įsiskolinimą – 86 271,92 Lt (b. l. 109). Įsiskolinimas buvo padengtas tą pačią dieną, kai atsakovas ieškovui pervedė ginčo susitarime numatytą 84 649,14 Lt sumą – 2008 m. gruodžio 4 d. (b. l. 79). Byloje taip pat neginčijama aplinkybė, kad dar iki 2008 m. lapkričio mėn. pradžios atsakovui buvo žinoma, kad užsakovas UAB „Genra“ yra nemokus ir su juo atsiskaityti pagal rangos sutartį negalės (b. l. 32, 54). Nepaisant aukščiau išvardintų iš esmės neginčijamų bylos aplinkybių, šalys skirtingai aiškino ginčo susitarimo sudarymo priežastis.

Nagrinėjant ieškovo padėtį iki ginčijamo sandorio sudarymo, matyti, kad jo iš atsakovo gautinos sumos buvo daugiau kaip du kartus didesnės nei turimi įsipareigojimai statybinių medžiagų tiekėjui. Tuo tarpu ginčo susitarimo pagrindu gautas atlygis už atliktus darbus buvo net mažesnis nei skola tiekėjui ir jis iš karto buvo nukreiptas šiam įsiskolinimui dengti. Vertinant vien tik šias aplinkybes, galima teigti, kad aptariamas sandoris ieškovui nebuvo naudingas. Tuo labiau, kad byloje esantys įrodymai apie ieškovo mokestinę skolą, susidariusią dar iki subrangos sutarties sudarymo, gali būti laikomi patvirtinančiais jo prastą turtinę padėtį (b. l. 21). Kita vertus, tinkamas įsipareigojimų tiekėjui vykdymas ieškovui buvo labai svarbus, nes, priešingu atveju, jam būtų iškilusi grėsmė netekti pasitikėjimo ir negauti statybinių medžiagų ateityje, kas būtų sukėlę sunkumų jo vykdomai individualiai veiklai. Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir tas faktas, kad, tiekiant medžiagas aptariamiems darbams atlikti, ieškovo buvo reikalaujama pateikti savo įsipareigojimų užtikrinimą – atsakovo laidavimą.

Vertinant atsakovo suinteresuotumą ginčo susitarimu, būtina atkreipti dėmesį, kad, minėta, dar iki jo sudarymo atsakovas žinojo, kad užsakovas pagal rangos sutartį dėl nemokumo su juo neatsiskaitys. Kadangi nei įstatymas, nei subrangos sutartis atsiskaitymo su subrangovu nesieja su užsakovo įsipareigojimų rangovui vykdymui, yra akivaizdu, kad, nepaisant užsakovo nemokumo, atsakovas vis tiek privalėtų vykdyti savo pareigas ieškovui (CK 6.650 straipsnis). Taigi ginčo susitarimas, kuriuo ieškovas atsisakė didžiosios dalies savo reikalavimo atsiskaityti už atliktus statybos darbus, neabejotinai buvo naudingas atsakovui, bet ne ieškovui. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentai, kad ginčijamas sandoris buvo naudingas abiem jo šalims, yra nepagrįsti.

Atsakovas įrodinėja, kad ieškovas darbus atliko nekokybiškai ir nesilaikydamas sutartų terminų, todėl atsakovui grėsė sankcijos iš rangovo, o ieškovui – iš atsakovo. Esą ginčo susitarimu buvo perimta visa ieškovui dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo tenkanti rizika. Pirmosios instancijos teismas su šiais argumentais sutiko. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vertinant darbų kokybiškumą, būtina atkreipti dėmesį, kad visi ieškovo atlikti darbai atsakovo buvo priimti jų perdavimo aktuose nenurodant jokių pretenzijų (b. l. 13, 15, 17, 19). Tiek šalių sudaryta subrangos sutartis (14.3.2 punktas), tiek įstatymas (CK 6.662 straipsnio 1-4 dalys) įtvirtina pareigą patikrinti priimamų darbų tinkamumą. To nepadaręs ar nenurodęs pastebėtų trūkumų darbų perdavimo aktuose, atsakovas neteko teisės jais remtis ateityje (CK 6.622 straipsnio 2-3 dalys). Byloje taip pat nėra jokių rašytinių pretenzijų, skirtų ieškovui, dėl netinkamai atliekamų statybos darbų. Tuo tarpu užsakovo atsakovui skirtame rašte, apie kurio įteikimą ieškovui nėra jokių duomenų, akcentuojamas netinkamas darbo organizavimas (pavyzdžiui, šiukšlių neišvalymas, patalpų nevėdinimas), o ne reiškiamos pretenzijos dėl nekokybiško tiesioginio darbo – tinkavimo – atlikimo (b. l. 51). Dėl šių priežasčių taip pat kritiškai vertintini atsakovo darbuotojo L. Butkevičiaus paaiškinimai (b. l. 110-111), kurių tikrumu verčia abejoti ir jo priklausomybė nuo ginčo šalies. Visuma nurodytų argumentų leidžia daryti išvadą, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neįrodė, jog ieškovas darbus atliko nekokybiškai.

Atsakovas taip pat remiasi ir tuo, kad ieškovas darbus atlikdavo nesilaikydamas nustatytų terminų. Net jei ir būtų galima pripažinti šią aplinkybę, tuo pačiu reikėtų pripažinti, kad tokią situaciją atsakovas toleravo – byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie reikštas pretenzijas dėl vėlavimo.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nors atsakovas ir argumentuoja, kad dėl netinkamai atliekamų darbų (tiek dėl nekokybiškumo, tiek dėl vėlavimo) jam grėsė sankcijos iš užsakovo pusės, tačiau byloje nėra pateikta nei su užsakovu sudaryta rangos sutartis, kurioje būtų aptarta atsakovo atsakomybė, nei kokių nors įrodymų apie jam užsakovo reikštas pretenzijas. Užsakovo ir atsakovo 2008 m. spalio 28 d. sudarytame susitarime, kuriuo dėl nutrūkusio finansavimo numatyta stabdyti darbus, apie netinkamai vykdytus atsakovo įsipareigojimus taip pat neužsimenama (b. l. 54).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neįrodė, kad ieškovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, dėl ko jam grėsė sankcijos pagal subrangos sutartį, ir aptariamos ieškovo rizikos perėmimas pastarajam buvo reikšmingas ir sąlygojo ginčo susitarimo sudarymą (CPK 178 straipsnis). Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neatsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir jos nepagrindžiant (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Šioje vietoje taip pat būtina pažymėti, kad užsakovas šiuo metu yra likviduojamas ir nėra jokių įrodymų, kad iš rangos sutarties kylančios reikalavimo teisės būtų buvusios perduotos kitiems asmenimis, todėl bet kokia atsakovui tenkanti rizika dėl rangos sutarties netinkamo vykdymo yra išnykusi (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).

Ginčo susitarimo naudingą ieškovui atsakovas įrodinėja ir paaiškėjusiu užsakovo nemokumu. Tačiau, minėta, atsakovo ir užsakovo tarpusavio santykiai nagrinėjamoje situacijose neturėjo jokios teisinės reikšmės ieškovo reikalavimui atsiskaityti už atliktus ir priimtus darbus, todėl šis atsakovo argumentas taip pat atmestinas. Dėl tos pačios priežasties nereikšminga laikytina atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis su ieškovu atsiskaitinėdavo iš savo lėšų, nes užsakovas jam nieko nemokėjo. Priešingai, tai tik patvirtina atsakovo suinteresuotumą ginčo susitarimo sudarymu.

Dar vienas argumentas, kuriuo atsakovas ginasi nuo pareikštų reikalavimų, yra susijęs su lizingo sutartimi prisiimtais įsipareigojimais. Tačiau tiekėjo darbuotojo T. Rinkevičiaus paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas nevykdė iš šios sutarties kylančių įsipareigojimų tiekėjui (b. l. 109-110). Šią aplinkybę patvirtina ir tiekėjo 2008 m. lapkričio 28 d. pretenzija ieškovui (b. l. 107). Nors atsakovas ir abejoja šių įrodymų patikimu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo su juo sutikti nėra. Vien tai, kad ieškovas iš aptariamo tiekėjo įsigyja statybines medžiagas, dar neparodo jo šališkumo ir puikių tarpusavio santykių, galinčių kelti abejonių tiekėjo darbuotojo paaiškinimais. Iš tiesų, jei egzistuotų panašaus pobūdžio santykiai, vargu, ar iš ieškovo būtų reikalaujama kito asmens laidavimu užtikrinti jo įsipareigojimų vykdymą. Esant tokiems liudytojo paaiškinimais, nėra pagrindo abejoti ir 2008 m. lapkričio 28 d. pretenzijos tikrumu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovo teiginiai, kad, esant laidavimo sutarčiai, ieškovui jokia grėsmė iš tiekėjo pusės nekilo, atmestini kaip nepagrįsti (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas dėl aptartų įrodymų visiškai nepasisakė (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės – visų pirma trišaliai ieškovo, atsakovo ir tiekėjo santykiai sudarant laidavimo sutartį ir reikalaujant jos vykdymo – taip pat leidžia daryti išvadą, kad atsakovui iki ginčo susitarimo buvo žinoma apie ieškovo įsiskolinimą tiekėjui, taip pat pastarojo reikalavimus su juo atsiskaityti. Pažymėtina, kad šių aplinkybių atsakovas pirmosios instancijos teisme iš esmės neginčijo.

Dėl sandorio teisinio kvalifikavimo

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė sąlygas, būtinas siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo. Paminėtos sąlygos atitinka tiek teisės doktriną (V. Mikelėnas ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. – Vilnius: Justitia, 2001. P.203), tiek jos pagrindu formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. lapkričio mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Novatoriška statyba“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006; 2005 m. spalio mėn. 19 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378), todėl teisėjų kolegija atskirai jų neaptaria. Tačiau, minėta, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes, įrodinėjimą reglamentuojančias normas, taip pat neatsižvelgė į generalinio rangovo ir subrangovo santykių teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija jau pažymėjo, kad ginčo susitarimas ieškovui buvo visiškai nenaudingas – jo nebuvus, atsakovas nebūtų praradęs 120 673,05 Lt dydžio reikalavimo teisės. Ir priešingai, suinteresuotumą tokio susitarimo sudarymu turėjo būtent atsakovas, kuris, be kita ko, žinojo apie ieškovo įsiskolinimą statybinių medžiagų tiekėjui ir, būdamas verslininkas, turėjo suprasti tokio neatsiskaitymo pasekmes. Ieškovo įsiskolinimo dydis tiekėjui, iš esmės sutampantis su pinigų suma, iki kurios ieškovas sumažino savo reikalavimus, visos sumos panaudojimas įsiskolinimui dengti ir visuma kitų aptartų bylos aplinkybių sudaro pagrindą pripažinti pagrįstais ieškovo teiginius, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas atsakovui grasinant visiškai neatsiskaityti.

Tai konstatavus, ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas ekonominio spaudimo išdavoje (CK 1.91 straipsnio 1, 4 dalys). Kitas ieškovo nurodytas sandorio negaliojimo pagrindas – susidėjusios sunkios aplinkybės – nevertinamas, nes jo išsprendimas neturės teisinės reikšmės. Pripažinus sandorį negaliojančiu, ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 120 673,05 Lt suma, kurią atsakovas sutaupė priversdamas ieškovą sudaryti aptariamą susitarimą (CK 1.91 straipsnio 2 dalis). Ieškovui taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 2.4 straipsnio 2 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus apeliacinį skundą, o tuo pačiu ir ieškinį, atitinkamai spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 1 900 Lt, o apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 24, 153). Taip pat sumokėjo po 1 000 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą (b. l. 23, 128). Visos šios išlaidos – 4 900 Lt – ieškovo naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas buvo atidėjęs 2 413 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies už ieškinį ir analogiško dydžio žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimą (b. l. 25, 120), todėl visiškai tenkinus ieškovo reikalavimus, nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 4 826 Lt – valstybės naudai priteistina iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovo valstybės naudai taip pat priteistinos 8 Lt dydžio pašto išlaidos (b. l. 1, 150) (CPK 92, 96 straipsniai). Taigi iš viso valstybei atsakovas turi atlyginti 4 834 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui aktualias materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

2008 m. gruodžio 3 d. tarp G. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Statela“ (į. k. 300015368) sudarytą susitarimą prie 2008 m. rugpjūčio 18 d. statybos rangos sutarties Nr. 24 pripažinti negaliojančiu.

G. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti iš UAB „Statela“ (į. k. 300015368) 120 673,05 Lt (vieną šimtą dvidešimt tūkstančių šešis šimtus septyniasdešimt tris litus ir 5 ct) už atliktus statybos darbus ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 120 673,05 Lt sumos nuo bylos iškėlimo 2009 m. balandžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

G. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti iš UAB „Statela“ (į. k. 300015368) 4 900 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Valstybės naudai priteisti iš UAB „Statela“ (į. k. 300015368) 4 834 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.