Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-07 · Administracinė byla Nr. I-1761-406/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-07
Bylos Nr.
I-1761-406/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00097-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1761-406/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00097-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 7 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. J. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunduose (b. l. 2-3, 8) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 16 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo apgyvendintas antrame aukšte, o virš jo (trečiame aukšte) ir po juo (pirmame aukšte) gyveno nuteistieji sergantys gal ir neatvira tuberkuliozės forma. Pažymėjo, kad jam teko matyti, kaip kalbantys šie nuteistieji telefonu nusiimdavo apsauginę kaukę ir kaip pasivaikščiojimo kiemelyje nuteistieji buvo be šių kaukių. Pareiškėjo nuomone, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo netinkamai teikiamos medicininės paslaugos: gydytojai apžiūrint nedėvėjo apsauginių pirštinių. Teigė, kad jį kankina nežinia ar jis galimai neužsikrėtė šia liga, kadangi visur šalia buvo sergantys tuberkulioze asmenys. Pareiškėjo nuomone, šioje kalinimo įstaigoje jis buvo laikomas netinkamomis, nesaugiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nesaugumo, baimės jausmą, neigiamus išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 12-16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. Tvirtino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje paciento izoliacija nuo kitomis ligomis sergančių pacientų turi būti užtikrinama ne pastato, bet palatos patalpos ribose, o išvedus tokį pacientą iš palatos, jis turi dėvėti medicininę kaukę. Pažymėjo, jog sergantys tuberkulioze, izoliuojami ligoninės Ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros skyriaus pirmojo aukšto kamerų tipo patalpose tik su kitais pacientais, kuriems įtariama (nepatvirtinta) tuberkuliozė. Gydytojui patvirtinus tuberkuliozės diagnozę pacientui ir nustačius, kad pacientas serga atvira tuberkuliozės forma, jis perkeliamas gydymui į Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus trečiojo aukšto kamerų tipo patalpą. Tuo tarpu Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus antrojo aukšto kamerų tipo patalpose laikomi pacientai, kurie atvyksta į ligoninę pagal kitas indikacijas gydytojų specialistų konsultacijoms. Akcentavo, kad pacientams, kurie serga arba įtariami sergantys atvira tuberkuliozės formą išvedant iš kamerų tipo patalpos yra uždedamos medicininės kaukės, todėl Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad taksofono aparatas buvo nuolat valomas dezinfekavimo priemonėmis - dezinfekavimo servetėlėmis, be to nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus pirmajame aukšte įrengtas atskiras taksofono aparatas, kuriuo naudojasi tik šio aukšto pacientai. Atkreipė dėmesį, kad sergantys atvira tuberkuliozės forma nuteistieji (suimtieji) aprūpinami spjaudyklėmis, kurios yra naudojamos, kaip apsauginė priemonė, kurios yra surenkamos ir nukenksminamos specialiai tam skirtoje patalpoje, be to trečio aukšto kamerų tipo patalpose yra patalpinami pacientai kurie serga uždara tuberkuliozės forma šie pacientai neišskiria tuberkuliozės mikrobakterijų, todėl pareiškėjo nuogąstavimai dėl į aplinką skleidžiamų bakterijų yra nepagrįsti. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma, todėl skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 16 d. neužtikrinant jam saugių kalinimo sąlygų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas nurodo, jog LAVL tame pačiame pastate buvo laikomi ir tuberkulioze sergantys asmenys, kurie kartu su kitais asmenimis (tarp jų ir pareiškėju) naudojosi pasivaikščiojimo kiemeliais, telefono aparatu, vaikščiojo tais pačiais koridoriais.

Asmenų, sergančių užkrečiamomis ligomis (taip pat ir tuberkulioze) laikymo ir gydymo sąlygas gydymo įstaigose reglamentuoja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47- 1:2012) bei kiti sveikatos apsaugą bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai.

Higienos normos HN 47-1:2012 V skyriuje reglamentuoti bendrieji pacientų izoliavimo reikalavimai, kurio 11 punkte nustatyta, kad visiems pacientams taikomos standartinės izoliavimo priemonės (rankų higiena, asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktika, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimas, aplinkos paviršių valymas ir dezinfekcija, skalbinių ir atliekų tvarkymas). Higienos normos HN 47-1:2012 VI skyriuje nustatytos papildomos pacientų izoliavimo priemonės. Šio skyriaus 21 punkte nurodyta, jog pacientui sergančiam arba įtariamam, jog serga plaučių ar gerklų tuberkulioze, taikomos šios papildomos izoliavimo priemonės, pirma, pacientas guldomas į atskirą vienvietę palatą arba į palatą, kurioje guli pacientai, sergantys (remiantis klinika ir diagnoze) ta pačia infekcija; antra, palatos durys visą laiką turi būti uždarytos, išvežamam arba išvedama iš palatos, uždedama medicininė kaukė (22 p.).

Atvira tuberkulioze sergančių pacientų izoliaciją numato ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtintas Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašas, pagal kurio 3 punktą tuberkulioze sergantys ligoniai, išskiriantys tuberkuliozės mikobakterijų, guldomi į tuberkuliozės stacionarinės ASPĮ izoliavimo palatas. Tokiems ligoniams skiriami atskiri indai, jie aprūpinami vienkartinėmis spjaudyklėmis, apsaugos priemonėmis – medicininėmis kaukėmis.

LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad naujai atvykę pacientai, t. y. pacientai, įtariami sergant tuberkulioze, izoliuojami LAVL Ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros skyriaus pirmojo aukšto kamerų tipo patalpose tik su kitais pacientais, kuriems įtariama (nepatvirtinta) tuberkuliozė. Gydytojui patvirtinus tuberkuliozės diagnozę pacientui ir nustačius, kad pacientas išskiria tuberkuliozės mikobakterijas (serga atvira tuberkuliozės forma), gydytojo pulmonologo sprendimu perkeliamas gydymui į Tuberkuliozės skyriaus, kuris įrengtas kitame pastate, pirmojo aukšto kamerų tipo patalpą. Pacientui patvirtinus tuberkuliozę, gydytojo pulmonologo, įvertinusio tyrimo duomenis ir nustačius, kad pacientas neišskiria tuberkuliozės (serga uždara tuberkuliozės forma) sprendimu, jis perkeliamas gydymui į Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus trečiojo aukšto kamerų tipo patalpą. Taip pat teigė, kad Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus antrojo aukšto kamerų tipo patalpose laikomi pacientai, kurie atvyksta į LAVL pagal kitas indikacijas gydytojų specialistų konsultacijoms, pavyzdžiui gydytojo kardiologo, gydytojo chirurgo ir kita (b. l. 13). Bylos duomenimis nustatyta, kad pacientų skirstymo į gyvenamąsias patalpas pagal medicinines indikacijas tvarka yra patvirtinta Pacientų, įtariamų užsikrėtusių tuberkulioze ar ja sergančių, izoliavimo, skirstymo bei jų gydymo kontrolės Laisvės atėmimo vietų ligoninėje tvarkos apraše, patvirtintame Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2017 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-170 (b. l. 29, 30-31).

Pareiškėjas skunde pats patvirtino, kad pastato, kuriame ginčui aktuliu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, antrame aukšte buvo laikomi asmenys, atvykę gydytojų specialistų konsultacijoms. Iš aukščiau minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad paciento izoliacija nuo kitomis ligomis sergančių pacientų turi būti užtikrinama ne gydomojo korpuso (pastato), bet palatos patalpos ribose, o išvedus tokį pacientą iš palatos, jis turi dėvėti medicininę (apsauginę kaukę). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovės atstovas neturėjo pareigos pareiškėją apgyvendinti nuo sergančių tuberkulioze nuteistųjų kitame pastate, todėl LAVL pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai ir pagrįstai.

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog pasivaikščiojimo kiemeliais naudojosi visų aukštų nuteistieji, paneigia į bylą pateikta LAVL Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūno 2017 m. spalio 5 d. pažyma Nr. 45-2392 (b. l. 32), kurioje nurodyta, jog LAVL 12 korpuso 1 aukšte laikomi nuteistieji ir suimtieji, kol bus gauti jų tyrimai dėl ligos, pasivaikščioti vedami į 12 korpuso 1 pasivaikščiojimo kiemelį pagal Nuteistųjų (suimtųjų), laikomų 6, 11, 12 ir 13 korpusuose, pasivaikščiojimo grafiką.

Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, leidžiančių abejoti aukščiau nurodytais įrodymais, todėl deklaratyvių ir niekuo nepagrįstų argumentų pagrindu pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasivaikščiojimo kiemelių naudojimosi su tuberkulioze sergančiais asmenimis negali būti nustatytos.

Pareiškėjas taip pat kėlė pretenzijas dėl naudojimosi telefono aparatu, kuriuo taip pat naudojosi tuberkulioze sergantys asmenys, tačiau pažymėtina, kad teisės aktai nenumato LAVL įrengtų taksofonų naudojimosi ir dezinfekavimo tvarkos. LAVL nurodė, jog pirmojo aukšto nuteistieji, išvesti iš kamerų ir kalbėdami telefonu, dėvi kaukes, po kiekvieno pokalbio telefono aparatą pareigūnai dezinfekuoja specialiomis servetėlėmis, todėl galimybės užsikrėsti tuberkulioze nėra (b. l. 14). Minėtus parodymus iš esmės patvirtina ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad nuteistieji dėvėjo kaukes. Šie parodymai nepaneigti jokiais kitais objektyviais įrodymais, todėl darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomasi Higienos normos HN 47-1:2012 22 punkte nustatytų izoliavimo reikalavimų, o pareiškėjo argumentai dėl grėsmės jo sveikatai kalbant telefono apartu, kuriuo naudojosi ir galimai tuberkulioze sergantys asmenys, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl trečiame aukšte esančių nuteistųjų (suimtųjų) buvo nesaugu, nes jie per langus gali spjaudyti ar kitaip skleisti bakterijas. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad sergantys atvira tuberkuliozės forma nuteistieji (suimtieji) aprūpinami spjaudyklėmis, kurios yra naudojamos, kaip apsauginė priemonė, kurios yra surenkamos ir nukenksminamos specialiai tam skirtoje patalpoje. Be to, Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus trečio aukšto kamerų tipo patalpose yra patalpinami pacientai, kurie serga uždara tuberkuliozės forma ir šie pacientai neišskiria tuberkuliozės mikobakterijų (b. l. 14). Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl į aplinką skleidžiamų bakterijų yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjo nuomone, LAVL medicinos specialistai netinkamai atliko savo pareigas, t. y. be pirštinių jį apžiūrėjo.

Teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo ši skundo dalis paliktina nenagrinėta (ABTĮ 105 str. 1 p.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis ir dėl patiriamų dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimo, dėl pablogėjusios sveikatos, kurią galėjo įtakoti blogos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Skundo dalį dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas