Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėn. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 1 metams atimant teisę vairuoti transporto priemones, bei įpareigojant jį bausmės atidėjimo laikotarpiu be teismo sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.

Iš J. R. priteista S. S. naudai 8273,60 Lt neturtinės žalos ir 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista S. S. naudai 4826,01 Lt turtinės žalos ir 1726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. G. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 2 d. apie 22.22 val. Vilniaus rajone, kelio Utena-Vilnius 37,400 km vairuodamas automobilį „Honda Prelude“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 50, 53, 68, 171, 172, 173 punktų reikalavimus, t.y. vairuodamas automobilį neblaivus (2.35 prom.) nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į oro sąlygas, kelio, kelio elementų ir kliūties matomumą (nakties metas), nesilakė saugaus atstumo iki priekyje ta pačia kryptimi važiavusio S. S. vairuojamo automobilio „UAZ 469“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir į jį atsitrenkė, dėl kol automobilio „UAZ 469“ vairuotojui S. S. buvo padarytas dešinio raktikaulio lūžis, t.y. nesunkiai sutrikdyta sveikata, automobilio keleiviams J. K. – odos nubrozdinimai veide ir pakaušyje, kraujosruva dešinės alkūnės srityje, t.y. nesunkiai sutrikdyta sveikata, o V. G. – poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, t.y. nežymiai sutrikdyta sveikata.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. R. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d., civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Teismui nepatenkinus šio prašymo, prašo panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – bei pakeisti nuosprendį dalyje dėl civilinių ieškinių: pripažinti civiliniams ieškovams teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tvirtina, jog jis Kelių eismo taisyklių nepažeidė, be to, teismo nuosprendyje išvardinti Kelių eismo taisyklių punktai tėra abstrakčios teisės normos, neapibrėžiančios konkrečių veiksmų.

Nuteistasis teigia, jog teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nes nevertino specialisto išvados Nr. 57-EĮ-0027(07) dalies, kur nurodyta, kad tuo atveju jei automobilis „UAZ 469“ stovėjo kelio važiuojamojoje dalyje be įjungtų šviesos žibintų, jis – J. R.-, važiuodamas 90 km/h greičiu įsijungęs artimųjų šviesų žibintus, savalaikiai stabdydamas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „UAZ 469“. Be to teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, jog automobilis „UAZ 469“ važiavo 60-70 km/h greičiu, o automobilis „Honda Prelude“ – 80-90 km/h greičiu ir susidūrė važiuodami viena kryptimi – Vilniaus link, nes ekspertas V.Milius teisme patvirtino, jog nustatyti, kokiu greičiu važiavo automobilis „UAZ 469“ negalima, tačiau tikėtina, kad jis judėjo. Nuteistasis pažymi, jog įvairiu greičiu juda visi eismo dalyviai, tačiau automobilio vairuotojui draudžiama važiuoti be reikalo pernelyg lėtai, trukdyti normalų kitų transporto priemonių eismą (KET 179.3 p.).

J. R. teigia, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., nes nuosprendyje rėmėsi tik dalimi įrodymų ir neatskleidė jo veiksmuose BK 281 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties esmės.

Nuteistasis tvirtina, jog apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad tarp jo veikos ir dėl 2006-12-02 eismo įvykio kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, nes nustatė tik priežastinį ryšį techniniu požiūriu ir neįvertino, ar šis priežastinis ryšys atitinka teisiniam priežastiniam ryšiui keliamus reikalavimus. Mano, jog teisiškai reikšmingu ryšiu su autoįvykiu bei kilusiais padariniais yra susiję ne jo, o nukentėjusiojo S. S. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai. J. R. teigimu, po eismo įvykio automobilių palikti pėdsakai, t.y. susikirtusios slydimo žymės ant asfalto, patvirtina, jog nukentėjusiojo vairuojamas automobilis „UAZ 469“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože stovėjo (KET 157 p. pažeidimas) arba lėtai judėjo, nepraleisdamas paskui jį greičiau važiuojančios transporto priemonės (KET 157, 179.3 p. pažeidimas). Be to S. S. eksploatavo, nuteistojo nuomone, techniškai netvarkingą ir jokių techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, kuri po susidūrimo praktiškai subyrėjo į gabalus (KET 60 p. pažeidimas).

Apeliantas taip pat tvirtina, jog byloje yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 39 str.). Nurodo, jog pirmosios instancijos teisme jis siūlė nukentėjusiajam nupirkti tokį pat arba geresnį automobilį „UAZ 496“ bei atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą iki 3000 Lt (pagal savo šeimos išgales), tačiau nukentėjusysis pareikalavo beveik 10 kartu didesnio atlyginimo. Jis niekuomet nevengė ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso (BK 59 str. 2 d.). Po eismo įvykio iškvietė specialiąsias tarnybas, bandė suteikti pagalbą bendrakeleiviams ir kitiems nukentėjusiesiems (BK 59 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistasis nurodo, jog padaryta veika nepriskiriama prie sunkių nusikaltimų, dėl eismo įvykio jis pats patyrė nemenkus nuostolius ir žalą. Jis yra jauno amžiaus, turi šeimą, nuolatinį pragyvenimo šaltinį (nuo 2008-04-30 dirba vairuotoju L.Z. individualioje įmonėje). Sūnus J. R. (gim. 2007-11-30) serga reta maisto netolerancijos (alergijos) forma, todėl ligai paūmėjus tenka nedelsiant vežti iš Utenos į VšĮ Vilniaus universitetinę vaikų ligoninę, o žmona teisės vairuoti transporto priemones neturi. Dėl šių priežasčių teisė vairuoti transporto priemonę šiuo metu yra tiesiog būtina. J. R. pažymi, jog jis visuomet buvo charakterizuojamas tik teigiamai, nuo eismo įvykio dienos iki šiol kiekvieną dieną vairuoja automobilį ir per šį laikotarpį nepadarė jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Todėl mano, jog teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, o įpareigojimas pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje nesuprantamas, nes, atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, jis neteks galimybės dirbti specialaus pasiruošimo, kvalifikacijos ir įgūdžių reikalaujantį darbą ir tuo pačiu bus priverstas ieškotis nekvalifikuoto darbo ar visiškai jo nedirbti, t.y. užsiregistruoti darbo biržoje.

J. R. teigia, jog pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. tinkamu atsakovu šioje byloje galėjo būti tik Draudikų biuras. Tiek šis biuras, tiek ir nukentėjusysis yra įsikūrę bei gyvena toje pačioje šalies vietovėje – Vilniuje. Be to teismas, spręsdamas civilinį ieškinį, vadovavosi nuo 2004-06-30 negaliojančiomis 2001-09-13 Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių nuostatomis.

Teismo posėdyje nuteistasis J. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Nukentėjusysis S. S. ir jo atstovas prašė nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašė nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d.

Apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai J. R. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis įstatymo reikalavimų: nuosprendyje teismas nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais rėmėsi grįsdamas kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus byloje esančius faktinius duomenis.

J. R. tvirtina, jog jis Kelių eismo taisyklių nepažeidė, 2006-12-02 eismo įvykis kilo ir buvo nesunkiai bei nežymiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata ne dėl jo, o dėl nukentėjusiojo S. S. padarytų Kelių eismo taisyklių 60 p., 157 p. ir 179.3 p. pažeidimų: pastarasis tamsiu paros metu nepašviestame kelio ruože stovėjo arba lėtai judėjo, nepraleisdamas paskui jį greičiau važiuojančios transporto priemonės, be to eksploatavo jokių techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Tačiau šį jo aiškinimą paneigia teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis S. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, jog jis važiavo 60-70 km/h greičiu, įjungęs artimų šviesų žibintus. Automobilyje degė galinės gabaritinės šviesos su stabdžių šviesomis ir priekiniais žibintais. Važiuodamas kelio Utena-Vilnius 37 km pastebėjo greitai iš paskos atvažiuojantį automobilį ir pajuto smūgį į automobilio galinę dalį. Tas pačias aplinkybes nurodė ir kartu su S. S. važiavę nukentėjusieji J. K. bei V. G.. Šie nukentėjusiųjų parodymai neprieštarauja 2007-10-30 specialisto išvadai Nr. 57-1EĮ-0027(07) dėl eismo įvykio (t. 1, b.l. 120-123) bei specialisto paaiškinimams duotiems teisme. Nors techniniu požiūriu nustatyti automobilio „UAZ 469“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) greičio specialistui nepakako duomenų, tačiau tiek pačioje išvadoje, tiek duodamas paaiškinimus teisme, specialistas V.Milius nurodė, jog automobilių padėtys po eismo įvykio (automobilis „UAZ 496“ po susidūrimo nuvažiavo nuo kelio ir apvirto bei virsdamas judėjo apie 17 m) bei nustatytas automobilių frontalinių plokštumų susidūrimo persidengimas (apie 0,4 m) rodo, jog automobilis „UAZ 469“ prieš eismo įvykį judėjo, o ne stovėjo, kaip teigia nuteistasis. Specialisto paaiškinimas, jog judantį automobilį lengviau išversti iš vietos nei stovintį, todėl, jei automobilis „UAZ 469“ eismo įvykio metu būtų stovėjęs, tai po smūgio jis galimai būtų likęs kelyje, ir kad po eismo įvykio nuvažiavęs nuo kelio automobilis UAZ virsdamas judėjo net apie 17 metrų, paneigia ir nuteistojo aiškinimą, jog S. S. vairuojamas automobilis judėjo labai lėtai, trukdydamas normalų kitų transporto priemonių eismą. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo S. S. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys, ir padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo automobilis prieš įvykį važiavo 60-70 km/h greičiu.

Byloje esantis automobilio „UAZ 496“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros talonas Nr. (duomenys neskelbtini) tvirtina, jog šio automobilio valstybinė techninė apžiūra buvo atlikta 2005-12-30 ir galiojo iki 2007-12-30. Be to iš nukentėjusiųjų parodymų bei minėto automobilio techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolo matyti, jog net ir po susidūrimo tiek galiniai, tiek priekiniai automobilio žibintai buvo tvarkingi ir veikė (t. 1, b.l. 25-26). Tai paneigia nuteistojo aiškinimą, jog nukentėjusysis S. S. 2006 m. gruodžio 2 d. eksploatavo jokių techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę.

Atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, S. S. automobilį vairavo būdamas blaivus, automobilio šviesų žibintai buvo techniškai tvarkingi, nukentėjusiesiems J. K. ir V. G. tvirtinant, jog važiuojant jie buvo įjungti, teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad jis prieš eismo įvykį važiavo su įjungtais žibintais, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo S. S. veiksmai atitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

2007-10-30 specialisto išvadoje dėl eismo įvykio Nr. 57-EĮ-0027(07) nurodyta, jog techniniu požiūriu pagrindine sąlyga 2006-12-02 eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Honda Prelude“ vairuotojo J. R. veiksmai, nes pastarasis nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio ir į jį atsitrenkė. Automobilio „Honda Prelude“ vairuotojas J. R., važiuodamas jo nurodytu 80-90 km/h greičiu įsijungęs tolimųjų šviesų žibintus, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo ne tik su važiuojančiu mažesniu greičiu (60-70 km/h), bet ir su važiuojamoje dalyje be įjungtų šviesos žibintų stovinčiu automobiliu „UAZ 469“ (t. 1, b.l. 120-123).

Pats kaltinamasis J. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, jog jis važiavo 80-90 km/h greičiu įsijungęs tolimųjų šviesų žibintus. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nevertino specialisto išvados dalies, kurioje nagrinėjama situacija dėl techninės galimybės išvengti susidūrimo tuo atveju, jei automobilis „Honda Prelude“ būtų važiavęs 90 km/h greičiu įsijungęs artimųjų šviesų žibintus, nes aptariamos sąlygos neatitinka nustatytų šio eismo įvykio sąlygų.

Kelių eismo taisyklių 50 p. ir 53 p. įpareigoja eismo dalyvius vadovautis savitarpio pagarbos ir atsargumo principais, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui; Kelių eismo taisyklių 171 p. įpareigoja vairuotojus, atsižvelgiant į greitį, laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, 172 p. – pasirinkti saugų važiavimo greitį, atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o 173 p. – atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kelių eismo taisyklių 68 p. įtvirtintas draudimas vairuoti transporto priemonę neblaiviam (girtam) ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų. Todėl nepagrįstas ir nelogiškas apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismo nuosprendyje išvardinti Kelių eismo taisyklių punktai tėra abstrakčios teisės normos, neapibrėžiančios konkrečių veiksmų.

Nuteistasis J. R. padarė apylinkės teismo nuosprendyje nustatytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis – nukentėjusiųjų S. S. ir J. K. nesunkiu sveikatos sutrikdymu bei nukentėjusiojo V. G. nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – 2006-12-05 specialisto išvada Nr. T-A 9676/06(01) tvirtina, jog po eismo įvykio J. R. kraujyje rasta 2,35 % etilo alkoholio (t. 1, b.l. 89), o tai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantis pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d. požymis. Kad nuteistojo girtumas turėjo įtakos nusikalstamų veiksmų padarymui, įvertinus faktines įvykio aplinkybes, kolegijai abejonių nekelia.

Dėl paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatyta, kad teismas skiria BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Lietuvos Respublikos BK 55 str. taip pat nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (BK 55 str.).

Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas J. R. bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, kaltininkas anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Jų, kolegijos manymu, ir nėra. Taip pat teismas įvertino tai, jog J. R. turi šeimą, augina mažametį vaiką ir šeimoje yra vienintelis dirbantis asmuo, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino. Todėl, atsižvelgdamas į kaltinamojo šeimos bei nukentėjusiųjų interesus, padarė pagrįstą išvadą, jog nėra tikslinga J. R. skirti BK 281 str. 2 d. sankcijoje numatytą baudos ar arešto bausmę.

Taigi apylinkės teismas, skirdamas J. R. už BK 281 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos vidurkiui, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir tokį savo sprendimą motyvavo.

Nors apeliaciniame skunde J. R. teigia, jog jis po eismo įvykio iškvietė specialias tarnybas, bandė suteikti pagalbą bendrakeleiviams ir kitiems nukentėjusiesiems (BK 59 str. 1 d. 1 p.), tačiau šis jo argumentas prieštarauja faktiniams bylos duomenims ir paties apelianto parodymams, kad po autoįvykio jis dėl patirto streso liko savo automobilyje ir prie automobilio „UAZ 469“ priėjęs nebuvo, su juo važiavę keleiviai nenukentėjo. Duomenų, kad J. R. būtų savo noru bandęs atlyginti nukentėjusiajam S. S. bent dalį padarytos žalos, byloje nėra.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. teismas turi teisę pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas, BK 59 str. 1 d. nenurodytas aplinkybes, tačiau dalyvavimas proceso veiksmuose ar teisminiame nagrinėjime nėra tos aplinkybės, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl nepripažįstamos atsakomybę lengvinančiomis.

Įvertinusi aptartas aplinkybes ir tai, jog dėl J. R. nusikalstamų veiksmų buvo sužaloti trys asmenys, kolegija konstatuoja, jog J. R. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad J. R. padarė neatsargų nusikaltimą, jis anksčiau nebuvo nusikaltęs, turi šeimą ir auginą mažametį vaiką, dirba, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Tuo tarpu nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo svarstyti dėl J. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 39 straipsnio pagrindu.

Nuteistojo J. R. argumentai, kad teismas nepagrįstai jam taikė baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės vairuoti kelių transporto priemones –, nepagrįsti. J. R. nusikaltimą padarė vairuodamas kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl nuosprendyje nustatytų jo veiksmų buvo sužaloti net trys asmenys. Todėl teismas, neskirdamas pastarajam realios laisvės atėmimo bausmės ir siekdamas įgyvendinti Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d. nuostatas, pagrįstai nuteistajam pritaikė šią poveikio priemonę.

Nuteistojo argumentas, kad jis dirba vairuotoju, vienas išlaiko šeimą, kurioje yra sergantis vaikas, ir per laikotarpį nuo įvykio, t.y. 1,5 metų, nenusikalto, nepaneigia šios poveikio priemonės taikymo pagrįstumo. Bylos duomenys tvirtina, jog vaikas nuteistajam gimė 2007-11-30, tačiau J. R. po nusikaltimo padarymo ilgą laiką niekur nedirbo, o vairuotoju dirba vos šeši mėnesiai, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog jo šeima, nuteistajam nedirbant šio darbo, prarastų pragyvenimo šaltinį. Kadangi teismas šią baudžiamojo poveikio priemonę taikė pačiam trumpiausiam įstatyme numatytam terminui, nėra pagrindo manyti, jog per šį laiką pastarasis praras gebėjimą valdyti automobilį.

Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio pagrindu atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas įpareigojo J. R. įsidarbinti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir nekeisti darbo vietos be teismo sutikimo. Šis įpareigojimas neprieštarauja baudžiamojo poveikio priemonės taikymui, nes nuteistasis šiuo atveju privalės teismui pranešti apie darbo pobūdžio pakeitimą, vykdant teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nekeisti naujo darbo be teismo sutikimo, o jo tuoj pat negavus, vykdyti alternatyvų teismo įpareigojimą – užsiregistruoti darbo biržoje.

Dėl civilinio ieškinio.

Lietuvos Respublikos BPK 115 str. numatyta, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tik išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Šioje byloje nukentėjusysis S. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 6627,91 Lt turtinės žalos ir 1726,4 Lt neturtinės žalos bei 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“ ir dėl 13273,6 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš J. R.. Išnagrinėjęs civilinį ieškinį apylinkės teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių nebuvo galimybės civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, todėl pagrįstai civilinį ieškinį išnagrinėjo ir, remdamasis byloje esančiais įrodymais, iš dalies patenkino pareikštą civilinį ieškinį.

Nukentėjusiajam S. S. priteistos turtinės žalos dydis bei bylinėjimosi išlaidos pagrįstos apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais rašytiniais įrodymais. Apylinkės teismo nustatytas S. S. padarytos neturtinės žalos dydis, kolegijos manymu, yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistasis teisingai nurodo, jog teismas, spręsdamas civilinį ieškinį, vadovavosi ne šiuo metu galinčiomis, o 2001-09-13 Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių nuostatomis. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia teismo išvadų dėl nukentėjusiajam S. S. padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio bei patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, todėl nesuteikia pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo iš J. R., juolab, kad to neprašo ir pats apeliantas.

Nors nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai S. S. padarytos turtinės ir dalies neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“, tačiau nuosprendžio šioje dalyje pats civilinis atsakovas neskundžia.

Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.