Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Didmalva“ ieškinį atsakovams Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir L. G., dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas patikslintu ieškiniu atsakovams Utenos apskrities VMI ir L. G., kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovų 13852,02 Lt skolos. Nurodė, jog ieškovas pagal pašarų pardavimo - pirkimo sutartį, bei pagal PVM sąskaitą- faktūrą pardavė ūkininkui V. G. kombinuotų pašarų, tačiau pinigų už tai V. G. nesumokėjo. V. G. mirė 2003-10-01. Kadangi V. G. yra miręs ieškinį pareiškė jo galimiems įpėdinamas, t.y. valstybei per Utenos apskrities VMI ir V. G. našlei L. G.. Teismo posėdyje ieškovo direktorius ieškinį palaikė. Paaiškino, kad jų įmonei už parduotus kombinuotus pašarus iki šiol neatsiskaityta. Taigi ieškinį pareiškė jo turto paveldėtojams.

Atsakovo Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos atstovė pareiškė, jog jos atstovaujama mokesčių inspekcija ieškinio nepripažįsta, nes valstybė V. G. palikimo nepriėmė. Įvertinus tai ieškinį jų atžvilgiu prašė atmesti.

Atsakovė L. G. į teismo posėdį neatvyko. Šaukimas įteiktas L. G. motinai. Prašymo atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Atsižvelgiant į tai byla išnagrinėta atsakovei L. G. nedalyvaujant.

Ieškinys tenkinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad laikotarpiu kol šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, Anykščių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla, pagal pareiškėjo V. G. palikimo administratoriaus Dangiro Bardišausko pareiškimą, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo buvo prašoma nustatyti faktą, jog L. G. po vyro mirties priėmė palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti ir pagal suinteresuoto asmens Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog L. G. po vyro mirties priėmė palikimą. 2006-07-25 Anykščių rajono apylinkės teismas sprendimu buvo nustatęs, jog L. G. priėmė palikimą, pradėdama faktiškai valdyti. 2006-12-07 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi minėtas sprendimas buvo paliktas nepakeistu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 8 d., nutartimi, išnagrinėjusi L. G. kasacinį skundą, panaikino 2006-07-25 d. Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-12-07 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Anykščių rajono apylinkės teismui.

Anykščių rajono apylinkės teismas 2008-03-27 d. iš naujo išnagrinėjęs bylą, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylą nutraukė. Teismas konstatavo, kad teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas subjektinės teisės (civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas ir pabaiga. Tuo tarpu pareiškėjo V. G. palikimo administratoriaus D.Bardišausko pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimas, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), todėl civilinė byla nutrauktina, kaip nenagrinėtina teisme pagal LR CPK 293 straipsnio 1 punktą. Teismas pažymėjo, jog V. G. ūkis buvo įkurtas santuokos metu. Pagal LR CK 3.91 straipsnį įmonė (ūkis, verslas), kurią įsteigė vienas sutuoktinis už bendras lėšas, ir jos duodamos pajamos priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi santuokos metu įsteigus įmonę (ūkį, verslą), ji tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o abu sutuoktiniai – santuokos metu įsteigtos įmonės (ūkio, verslo) dalyviai. Sutuoktiniams tokiu atveju atsiranda ne tik teisė į įmonės (ūkio, verslo) turtą ir jos pajamas, bet ir pareiga atsakyti pagal įmonės (ūkio, verslo) prievoles kreditoriams. LR CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog iš bendro sutuoktinių ūkio yra vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio nereikėjo, jeigu jie sudaryti šeimos interesais. Iš prijungtų civilinių bylų ir turto administratoriaus pateiktų dokumentų matyti, jog V. G. sandoriai buvo sudaryti ūkio poreikiams tenkinti. Gautos pajamos iš ūkio buvo naudojamos šeimos interesams. Tuo metu L. G. ūkyje buvo įdarbinta 0,5 etato, kitur niekur nedirbo, augino vaikus, todėl naudojosi pajamomis gautomis iš ūkio. L. G. neginčijo, nei vieno sudaryto sandorio. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens L. G. atstovė patvirtino, jog L. G. pripažįsta, jog prievolės daliai kreditorių, dėl vykdytos V. G. ūkio veiklos turi būti vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto, tame tarpe ir kreditoriui .... „UAB“Didmalva„.. , kadangi tai yra reikalavimai, kylantys iš prievolių susijusių su bendro ūkio tvarkymu. Teismas, išklausęs šalių pasisakymus, bei išnagrinėjęs bylose surinktą medžiagą konstatavo, jog prievolės visiems išvardintiems kreditoriams turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Kaip matyti iš sudarytų sutarčių, esančių prijungtose bylose, bei iš turto administratoriaus pateiktų dokumentų, visos prievolės kreditoriams atsirado iš V. G. ūkininko ūkio, kuris buvo įsteigtas santuokoje. Tai buvo šeimos verslas, iš veiklos gautos pajamos buvo naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to ir iš ūkio, įsteigto santuokos metu, veikos atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto. Būtent toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti kreditorių interesus. Tik įrodžius, kad ūkiu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir ūkio duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesams, galima daryti priešingą išvadą. Teismas nurodė, kad tokia yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu. Suinteresuotas asmuo L. G. pripažino, jog pagal sutartis gauti pinigai, pašarai, degalai ir kiti daiktai, buvo naudojami ūkiui plėsti ir vystyti. Nei vienos iš sudarytų sutarčių L. G. neginčijo. Tai visi šie faktai leidžia daryti išvadą, kad prieš ūkininko ūkio kreditorius turi atsakyti abu naudos gavėjai, t.y. abu sutuoktiniai, todėl visos prievolės iš V. G. ūkio turi būti vykdytinos ir bendro sutuoktinių turto.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d., nutartimi, paminėtą Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartį paliko nepakeistą, bei tuo pačiu metu ji įsiteisėjo.

Pagal LR Civilinio proceso kodekso 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis yra privalomas valstybės ar savivaldybės institucijomis, tarnautojams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje. Be to LR Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui ar nutarčiai įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų taip pat nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Bylos šalims įsiteisėjęs teismo sprendimas yra ne tik privalomas, bet ir turi prejudicinę, tiek res judicata galią. Taigi įsiteisėjusi paminėta Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartis yra taikytina ir šioje byloje. Kaip minėta nustatyta skola ieškovui UAB“Didmalva“ atsirado dėl to, kad ūkininkas V. G. savo ūkio reikmėms iš ieškovo pirko ūkiui reikalingus kombinuotus pašarus, tačiau pinigų už prekes nesumokėjo (b.l. 5-8).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnis nustato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal teismui ieškovo pateiktus įrodymus V. G. prievolės kilusios iš sutarties neįvykdė.

Dėl atsakovo Utenos apskrities VMI prievolės atsakyti už V. G. skolas

Ieškovas ieškinį pareiškė mirusio V. G. sutuoktinei L. G. ir kitam atsakovui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl sutuoktinės civilinės atsakomybės už santuokos metu bendrai įgytas prievoles (skolas) jau pasisakyta. Tačiau ieškovas niekaip neįrodė ir nepagrindė, kodėl pagal jo ieškinį turėtų atsakyti ir Utenos apskrities VMI. Pagal CK 5.52 str. jei palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą ir nei vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, tai tokio turto paveldėjimo teisė pereina valstybei. Tačiau tai yra teisė bet ne pareiga. Pagal CK 5.50 str. 1 dalį, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Taigi minėta, teisė į paveldėjimą įgyvendinama priimant palikimą arba jo atsisakant. Teismas pažymi, kad kai palikimas yra priimamas, paveldėjimo santykiai plėtojasi toliau, kol nebus išspręstas paveldėto turto likimas ir nebus įformintos paveldėtojo teisės; jeigu paveldėtojas atsisako nuo palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko. Tokios nuostatos atitinka teisinio apibrėžtumo principą. Ankščiau aptarta Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartimi nustatyta, kad niekas V. G. palikimo nepriėmė. Tai, taip pat patvirtina ir atsakovo Utenos apskrities VMI atstovės teismo posėdyje pateikta Centrinės hipotekos įstaigos 2008-12-11 pažyma Nr. B5-10198(08) kurioje nurodyta, kad šios įstaigos duomenimis nėra įregistruotų V. G. palikimo priėmimo faktų. Taigi niekas, tame tarpe ir atsakovas Utenos apskrities VMI, V. G. palikimo nepriėmė. CK 5.1 str. 1 d. nustatyta, kad paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą. Kadangi atsakovas Utenos apskrities VMI nepasinaudojo savo teise priimti V. G. palikimo, t.y. neatliko jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog ji priėmė palikimą, tai ji neturi ir pareigos atsakyti, pagal V. G. prievoles. Dėl išdėstytų motyvų ieškinys prieš Utenos apskrities VMI atmestinas.

Vadovaujantis LR CPK 83, 93 str., iš atsakovės L. G. ieškovui priteistinos 415,46 Lt žyminio mokesčio išlaidos, kurias ieškovas sumokėjo paduodamas ieškinį ( b.l. 12).

Iš atsakovės L. G. į valstybės biudžetą priteistinos teismo turėtos 32,40 Lt pašto išlaidos (CPK 88,92,93 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš L. G. trylika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt du litus ir du centus (13852,02 Lt) skolos ir 415,46 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso priteisti keturiolika tūkstančių du šimtus šešiasdešimt septynis litus ir 48 centus (14267,48 Lt), ieškovo UAB „Didmalva“ naudai.

Ieškinį prieš Utenos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją atmesti.

Priteisti iš atsakovės L. G. į valstybės biudžetą 32,40 Lt teismo turėtų bylinėjimosi (pašto) išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Anykščių rajono apylinkės teismą.