Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-23 · Administracinė byla Nr. I-2040-342/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-23
Bylos Nr.
I-2040-342/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01226-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
Ž.L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2040-342/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01226-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2;3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 23 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2015 m. spalio 22 d rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž.L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas Ž.L. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3-6) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pažymi, kad nuo 2012-02-24 iki 2014-03-31 įvairiais laikotarpiais buvo etapuotas ir laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Prašymą grindžia aplinkybe, jog nebuvo užtikrintas minimalus laikymo areštinės kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui, todėl buvo ribotos galimybės judėti, trūkdavo oro, negalėjo išsimiegoti. Taip pat argumentuoja, jog mažai laiko praleisdavo gryname ore, kadangi per 24 valandas pasivaikščiojimai kieme buvo skirti tik 1 valandą. Savo teisių pažeidimą kildina iš atsakovo veiksmų tuo pagrindu, jog kamerose buvo laikomas su ne pirmą kartą teistais asmenimis. Pabrėžia, jog kamerose buvo užsiveisę kenkėjai. Akcentuoja, jog kamerose netinkamai atitvertas tualetas, juo pasinaudojus, kameroje tvyrojo nemalonus kvapas, neįrengta atskira oro šalinimo sistema, kameroje esantis stalas per mažas, todėl turėdavo valgyti atsisėdęs lovoje, be to kamerose trūko šviesos ir pablogėjo jo regėjimas. Dėl tokių nurodytų įkalinimo sąlygų patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, pažemintas jo orumas. Mano, jog buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 13-16) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2012-02-25 iki 2014-04-02 buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nepažeidžiant teisės aktuose reglamentuojamų laikymo sąlygų. Teigia, jog areštinėse įrengti sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkto reikalavimus, kameros yra ventiliuojamos, vėdinamos, drėgmės nėra, sanitariniame mazge yra įrengta atskira oro šalinimo sistema. Teigia, jog areštinės kamerose laikomų asmenų pasivaikščiojimai kasdien yra užtikrinami. Nurodo, jog pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiu nebuvo pastebėta kenkėjų, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu taip pat užfiksuota, jog kenkėjų nėra. Akcentuoja, jog pareiškėjas iš viso buvo laikomas areštinės kamerose 56 dienas, iš kurių tik dvi dienas plotas neatitiko teisės aktais reglamentuojamo dydžio – 3,6 kv.m. Prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, t.y. 2 dienas areštinės kameroje laikomo asmens teisė į minimalų plotą neatitiko teisės aktų reikalavimų. Prašo taikyti 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti dėl laikymo areštinėje sąlygų nuo 2012-08-13 ir bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Pirmiausia teismas vertina, ar pareiškėjas dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi nepraleisdamas ieškinio senaties termino.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal Civilinio kodekso 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, kad atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2015-08-13, Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2015-08-17 (b.l. 3-6). Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012-02-24 iki 2014-03-31. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, jog yra akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog Klaipėdos AVPK buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinančiose kamerose, kuriose buvo pažeistas minimalaus ploto asmeniui reikalavimas, neįrengta atskira oro šalinimo sistema, tualetas neatitvertas nuo bendrų patalpų, buvo netinkamas apšvietimas, kamerose netinkamo dydžio baldai ir kt., t. y. būtent dėl šių aplinkybių pareiškėjas tuo metu, kai buvo Klaipėdos AVPK, patyrė tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kurie reiškia, kad pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ar negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų kalinimo sąlygas. Byloje taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo pažeistas teises, būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl atsakovui atsiliepime išreiškus prašymą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, yra pagrindas šį prašymą tenkinti ir reikalavimui atlyginti žalą laikotarpiu iki 2012-08-13 taikyti ieškinio senaties terminą bei skundą šio reikalavimo dalyje tuo pagrindu atmesti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Dėl šių teisinių ir faktinių aplinkybių teismas atmeta pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, nevertina atsakovo veiksmų teisėtumo laikotarpiu iki 2012-08-13.

Teismas šioje byloje vertina atsakovo veiksmų teisėtumą laikotarpiu nuo 2012-08-14 iki 2014-04-02 (pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinės kameroje laikotarpis pagal atsakovo pateiktus duomenis). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl netinkamai įrengto tualeto, dėl netinkamo apšvietimo, per mažo laiko, skirto pasivaikščiojimams, kenkėjų kamerose buvimo, netinkamų kameros baldų ir laikymo kamerose su ne pirmą kartą teistais asmenimis.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Tokiu būdu kaip nepagrįstas atmestinas atsakovo atsiliepime nurodytas argumentas, jog turi būti vadovaujamasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.1.3 punktu, kuris nustato, jog areštinės kameroje vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015-08-24 tarnybinio pranešimo (b.l. 17-18), pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2012-02-25 iki 2014-04-02. Įvertinus ieškinio senaties terminą matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5 laikotarpiu nuo 2012-12-12 iki 2012-12-14, kurios plotas 14,88 kv.m., žmonių skaičius kameroje – 3 (vienam asmeniui tenkantis plotas 4,96), laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2013-02-20 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, kameros plotas 8,27 kv.m., žmonių skaičius kameroje 2, vienam asmeniui tenkantis plotas 4,13 kv.m., laikotarpiu nuo 2013-05-16/17 buvo laikomas kameroje Nr. 7, kurios plotas 7,03 kv.m., žmonių skaičius kameroje – 2, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,51 kv.m., laikotarpiu nuo 2013-05-18/19 pareiškėjas laikomas kameroje Nr. 5, kameros plotas 14,88 kv., asmenų skaičius – 3, vienam asmeniui tenkantis plotas 4,96 kv.m., laikotarpiu nuo 2013-05-20/21 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5, kameros plotas 14,88 kv.m., asmenų skaičius – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,72 kv.m., laikotarpiu nuo 2014-01-30/30 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9, kameros plotas -6,49 kv., asmenų skaičius – 2, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,24 kv.m., laikotarpiu nuo 2014-02-13 iki 2014-02-18 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 15, kameros plotas – 7,77 kv.m., asmenų skaičius – 2, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,88 kv.m. Šių faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog 16 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui areštinės kamerose tenkantis plotas. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo buvo apsunkintas jo judėjimas, nesudarytos sąlygos pasimankštinti, trūko oro yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-02-11 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. 5-V-356 nereglamentuoja, kokio dydžio baldai turi būti pastatyti kamerose (lova, stalas ar pan.). Nors pareiškėjas argumentuoja, jog dėl per mažo stalo dydžio tekdavo valgyti sėdint lovose, tačiau teismo vertinimu toks argumentas nepagrįstas byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reglamentuoja policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių (48 punktas). Minėtos higienos normos 23 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (21 punktas). Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju ir šaltuoju metų laiku turi būti mažiausiai 18 laipsnių (24 punktas). Policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.28], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka (53 punktas).

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamai atitverto tualeto teismas pažymi, jog byloje atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai: Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b.l. 22), Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas (b.l. 24-25), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudotis aktas (b.l. 26), 1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l.19-20) įrodo, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu buvo atskirta 1,20 m aukščio pertvara nuo likusios kameros dalies, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius, kamerų vėdinimas: natūralus ir mechaninis. Todėl tokie atsakovo veiksmai atitinka Higienos normos 20 punkto reikalavimus.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs. Atsakovas teismui pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. K3-98 (b.l. 27-30), kuriame užfiksuoti faktai tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes laikotarpiu nuo 2013-2015. Patikrinimo metu buvo atlikti patalpų temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės matavimai ir nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų pažeidimų. Taip pat konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pagal teisės aktų reikalavimus atliekama dezinfekcija, kameros švarios. Nors paminėtame rašytiniame įrodyme – patikrinimo akte užfiksuoti Higienos normos 37:2009 21 punkto neatitiktis dėl dirbtinės apšvietos (areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx), tačiau pagal Higienos normos 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos neatitikimas nevertinamas kaip pažeidimas. Šio įrodymo pagrindu darytina išvada, jog atsakovas nepažeidė Higienos normos 53, 21, 23, 24 punktų reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat skunde argumentuoja, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, tik 1 valandą per parą išleidžiant pasivaikščioti, jis patyrė neturtinę žalą. Teismas vertina, jog Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punktas nustato, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti, todėl akivaizdu, kad ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista ir šioje dalyje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.

Dėl pareiškėjo argumento, jog atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir jis buvo laikomas su ne kartą nuteistais asmenimis, teismas pažymi, jog patikrinus teismo informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, pareiškėjas pats ne kartą yra teistas pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius (b.l. 35-36), todėl spręstina, jog atsakovas tinkamai taikė Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, reikalavimus, dėl asmenų laikymo areštinės kamerose ir šioje dalyje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius Ž.L. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto/ Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis tapo irzlus, nervingas, buvo pažemintas jo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo jo sveikata, sutriko regėjimas.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Atsižvelgus į neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę (iš 46 laikymo areštinės kamerose dienų, įvertinus ieškinio senaties terminą, plotas neatitiko 16 dienų), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 50 Eur (CK 6.250 straipsnis). Tokio dydžio neturtinės žalos dydis priteisiamas atsižvelgiant ir į formuojamą teismų praktiką (žr. LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Todėl skundas tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 50 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo Ž.L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Ž.L. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė