- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- 1-767-1058/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00032-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Giedrė Telksnienė
- Kaltinamasis
- M. A.
- Nukentėjusysis
- R. B.
- Civilinis ieškovas
- Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos
- Advokatai
- Vitalijus Vasilionokas
- Kategorijos
civilinio ieškovo Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Astai Matukynei, Vidui Jančauskui,
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, registruotas Užimtumo tarnyboje, teistas:
1) Pasvalio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalį paskiriant 8 MGL (1 000 Lt) baudą;
2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskiriant 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 3 metams, įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą arba pradėti dirbti, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per dvejus metus atlyginti civiliniam ieškovui priteistą turtinę žalą;
3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (du epizodai), 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį paskiriant 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant galutinę 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant 3 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per bausmės vykdymo atidėjimo terminą atlyginti ieškovams nusikaltimais padarytą turtinę žalą, įpareigojant tęsti darbą,
kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. A. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, kai dėl to negalima iš dalies nustatyti ūkio subjekto veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Jis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. būdamas juridinio asmens UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir direktoriumi, o nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. tik vieninteliu akcininku, turėdamas teisę atstovauti juridinį asmenį ir žinodamas, kad pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. pats asmeniškai tvarkė UAB „L“ apskaitą. Savo žinioje turėdamas UAB „L“ apskaitos dokumentus ir nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. kilusią pareigą pagal 2015 m. rugpjūčio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti UAB „L“ bankroto administratoriui UAB „L“ turtą ir apskaitos dokumentus, siekdamas įmonės naudai išvengti jam (M. A.) žinomų UAB „L“ 2015 m. rugsėjo 18 dienai turimų bendrai 72 764,52 EUR dydžio turtinių prievolių įvykdymo, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei numatydamas, kad nesaugant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nebus galima nustatyti įmonės UAB „L“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, veikdamas tiesiogine tyčia, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2016 m. vasario 6 d. paslėpė dalį UAB „L“ apskaitos dokumentų Vilniuje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje. Dėl šių priežasčių iš dalies negalima nustatyti 2014 m. sausio 1 d.–2015 m. rugsėjo 18 d. laikotarpio UAB „L“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu M. A. parodė, kad jo išsilavinimas yra aukštasis, specialybė – mokesčių administravimas. UAB „L“ buvo įkurta jo iniciatyva. Prieš tai užsiėmė statybomis, transportu, servisu. Jis buvo realus įmonės UAB „L“ vadovas, į jo funkcijas įėjo dirbti ir uždirbti, kad darbuotojai turėtų ką dirbti, kad įmonė uždirbtų. Dėl įmonės konsultavosi su daug verslininkų, buvo susitikęs su S. Š., jis planavo duoti darbų. Jo ir S. Š. santykiai buvo draugiški, darbiniai. Pagrindinis rangovas 2014 m. buvo įmonė „M“, kurios savininkas buvo S. Š.. UAB „M“ išrašydavo sąskaitą faktūrą ir jis laukdavo pinigų. Su darbuotojais darbo sutartis pasirašinėjo ir Sodrai pranešdavo pats, bet neatsimena kokiam etatui priimdavo darbuotojus. 2014 m. UAB „L“ darbuotojų buvo apie 10-20 žmonių. UAB „M“ vadovai jo darbuotojams nurodydavo, kokius darbus reikės atlikti. Darbų vadovai vesdavo žiniaraščius, žiūrėdavo, kas ką turi atlikti, kiek reikės darbuotojų darbui atlikti. Kadangi nebuvo pinigų, jis 2014 m. pabaigoje išrašė įgaliojimą S. Š., kad jis sumokėtų darbuotojams už darbą. Tas įgaliojimas buvo prie visų dokumentų, kurie sudegė. Kaip atrodė S. Š. išduotas įgaliojimas ir kokia buvo jo apimtis – neprisiminė. Įgaliojimą išdavė S. Š., o ne savo darbuotojams, nes S. Š. geriau žinojo objektą, jis buvo generalinis rangovas. Už pagal S. Š. darbų vadovų nurodymus atliktus darbus darbuotojams buvo mokama pagal darbų atlikimo aktą. Duomenys, kiek būdavo sumokėta atlyginimų, buvo tuose dokumentuose, kurie sudegė. Ten buvo visi įmonės dokumentai, žiniaraščiai, faktūros ir kt. Negalėjo pasakyti, kodėl dalis UAB „L“ darbuotojų gaudavo daugiau darbo užmokesčio nei jiems buvo priskaičiuota, teigė, kad darbuotojai gaudavo tiek, kiek būdavo sutarta. R. B. neprisiminė, mano, kad jam užmokestį mokėjo S. Š. pagal tą patį įgaliojimą. S. Š. mokėjo UAB „L“ darbuotojams atlyginimus, jis pinigus taip pat leido ir medžiagoms – statybinei veiklai. Patikslino, kad skaitėsi, jog atlyginimus mokėjo UAB „L“ pagal atliktus darbus, bet S. Š. pagal įgaliojimą paduodavo pinigus UAB „L“ darbuotojams. Taip išmokėti atlyginimai UAB „L“ buhalterijoje buvo apskaitomi pagal buhalterinius dokumentus, pagal tai, kiek buvo valandų išdirbta, koks darbas buvo atliktas. Sudarant rangos sutartį darbų apimtis buvo numatyta. Neprisiminė, kada turėjo baigti darbus pagal rangos sutartis. S. Š. darbų vadovai apskaičiuodavo, kiek konkretus darbuotojas padarė darbo, kiek valandų išdirbo. Su visais darbuotojais buvo atsiskaityta ir nei vienas nereiškė pretenzijų, iš to suprato, kad atlyginimas išmokėtas. Vėliau patikslino, kad kiekvienos savaitės pabaigoje susitikdavo su S. Š., jis duodavo ataskaitą apie tai, kiek darbų atlikta. Neprisiminė, kiek buvo mokama jo darbuotojams. Spėjo, kad dalies darbuotojų atleidimo nesimatė Sodroje, nes juos galėjo atleisti darbų vadovai ir jam nepranešti. Patvirtino, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonei buvo skirtos baudos už nelegalų darbą, baudos nebuvo sumokėtos. UAB „M“ buvo pagrindinis rangovas, todėl UAB „L“ buvo ekonomiškai priklausoma nuo šios įmonės. Nuo 2014 m. iki 2015 m. jo įmonė iš UAB „M“ negavo jokių pajamų. Pinigų užtekdavo tik atlyginimams sumokėti ir medžiagoms nupirkti, sumokėti į biudžetą neturėjo. UAB „M“ liko skolinga apie 100 000 EUR. Tarp įmonių atsiskaitymas vyko grynaisiais pinigais, nes taip buvo patogiau S. Š., darbuotojai prašydavo atsiskaityti grynaisiais. Jis vis tikėdavo, kad rangovas atsiskaitys ir su UAB „M“ bendradarbiavimą tęsė. UAB „L“ bankų sąskaitose pinigų neturėdavo. Visos pajamos buvo iš UAB „M“ ir tik grynais. Negalėjo paaiškinti iš kokių pajamų UAB „L“ jam mokėjo darbo užmokestį. Mano, kad įmonė turėjo gauti pinigų iš pelno, jis turėjo gauti pajamų iš pelno kaip akcininkas. Jo atlyginimas atitiko pusę etato. Tuo laikotarpiu dirbo tik UAB „L“. Į klausimą iš ko gyveno, jei gaudavo tik 30 EUR/mėn. atlyginimą atsakė, kad gal tėvai padėdavo, išlaikydavo draugė. Į klausimą, kokių ėmėsi veiksmų, kad būtų išreikalauti įsiskolinimai, nurodė, kad sakydavo, jog bus išrašomos baudos. Jam pažadėdavo, kad sumokės, o jis tikėdavo. Patvirtino, kad kasos orderiai, kurie yra nurodyti kaltinamajame akte, yra tikri, bet realiai jis pinigų negaudavo, nes išlaidos ir pajamos pasidengdavo. Gauti pinigai buvo išleidžiami medžiagoms ir darbuotojų atlyginimams. Kasos pajamų orderiais nurodytos sumos yra išleistos UAB „L“ sąnaudoms. UAB „M“ neatsiskaitė su UAB „L“, bet negali sakyti, kad jie apgavo. Tos įmonės buhalteriniai dokumentai, susiję su UAB „L“, kažkiek atspindi UAB „L“ veiklą. UAB „M“ leido UAB „L“ pinigus pagal įgaliojimą. Išleistų pinigų apskaita turėjo atsispindėti UAB „L“ įmonės kasos knygose, S. Š. pateikdavo informaciją jam (M. A.), o jis perduodavo buhalterei, kuri suvesdavo. UAB „L“ gautos pajamos turėjo atsispindėti buhalterinėje apskaitoje, nes kasos pajamų orderiai buvo pateikiami buhalteriams. Mano, kad UAB „L“ kasos pajamų orderių surašymo laikotarpis galėjo atitikti jų pateikimo laikotarpius. Pateikti pirminius buhalterinius dokumentus galėjo vėluoti, nes darbų vadovai galėjo vėluoti paskaičiuoti, rangovas vėluoti su „užaktavimais“. Kai neturėjo buhalterės PVM sąskaitas faktūras rašydavo su S. Š. pas jo buhalterę, pagal jo buhalterinius dokumentus. Nežinojo, kokia forma – grynais ar pavedimu, UAB „L“ atsiskaitinėjo už prekes. Už UAB „L“ prekes sumokėdavo S. Š. pagal įgaliojimą, kurį jam išrašė ir kuris vėliau sudegė. Nuo 2015 m. sausio mėn. buhalterinės apskaitos įmonėje UAB „L“ neorganizavo, nes nebūdavo gauta pakankamai pinigų iš UAB „M“, o už buhalterinę įmonę taip pat reikėdavo mokėti. Kai nebuvo buhalterės, apskaitą vedė jis. Įstatymai, numatantys buhalterinės apskaitos tvarkymą įmonėje, dokumentų saugojimo reikalavimai jam žinomi. Dokumentų saugojimo tvarka buvo nustatyta jo įsakymu, kuris sudegė. Visi dokumentai būdavo saugojami įmonės ofise (duomenys neskelbtini) pas buhalterę. Vėliau dėl pinigų trūkumo ofiso atsisakė. Iš buhalterių perėmė visus įmonės dokumentus, juos su dėže laikydavo pas tėvus arba mašinoje. Manė, kad jie yra saugūs. Kada buvo uždarytas ofisas neprisiminė. Kauno adresu įmonė neveikė, buvo tik registruota. Negalėjo paaiškinti, kodėl jis buvo nurodytas ant firminio blanko, tačiau teigė, kad visi jį rasdavo. Su UAB „L“ vadovu buvo galima susisiekti paštu ir telefonu. Elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) – priklausė įmonei „L“. Kažkurį laiką tuo elektroniniu adresu naudojosi, bet iki kada neatsimena. Dėl priminimų pateikti deklaracijas paaiškino, kad nežino, ar juos gavo, bet žinojo, kad yra nesumokėta. Galvodavo, kad sumokės, kai gaus pajamų iš UAB „M“, netgi rašė paaiškinimą Kauno skyriui, buvo sutarę kažkokią datą. Žinojo apie Valstybinės mokesčių inspekcijos atliekamus operatyvinius patikrinimus. Neturėjo siekio tyčia nemokėti mokestinių prievolių. Neprisiminė, kodėl Sodros Kauno skyriui nepateikė apskaitos dokumentų ir paaiškinimo dėl susiformavusios skolos pagal 2015 m. kovo 3 d. įpareigojimą. Negalėjo atsakyti ir kodėl UAB „L“ nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mėnesinių pajamų mokesčių nuo A klasės pajamų deklaracijų už 2014 m. gruodžio mėnesį ir už 2015m. sausio-rugsėjo mėn., nežinojo, kodėl UAB „L“ nepateikė VĮ „Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013-2014 metus. Neprisiminė, kada tiksliai sužinojo apie susidariusius įsiskolinimus (39 958 PVM ir 31 000 EUR valstybiniam socialiniam draudimui), bet pažymėjo, kad tos sumos yra priteistos iš jo. Dokumentai sudegė S. Š. paskolintame automobilyje „Mercedes Benz“ S klasės, valstybinių numerių neatsimena. Skolinosi automobilį, nes tuo metu savo neturėjo. Automobiliu važinėjo ilgą laiką. Gal kurį laiką tą automobilį iš jo nuomojo, bet nuomos sutarties neturi. Vėliau, atsakydamas į advokato klausimą nurodė, kad UAB „M“ išrašydavo sąskaitą faktūrą, ją apmokėdavo UAB „L“. Tos išlaidos buhalteriškai dengdavosi. S. Š. tuo automobiliu sugalvojus važiuoti į Nidą, jie apsikeitė mašinomis kelioms dienoms. Tuomet jis UAB „L“ dokumentų dėžę persikėlė į S. Š. „Toyotą“. Po kelių dienų automobiliais atsikeitė, bet jis pamiršo pasiimti dokumentus ir jie sudegė mašinoje. Neturėjo siekio tyčia paslėpti dokumentus, kad automobilyje sudegė dokumentai, sužinojo iš S. Š., jis paskambino ir pasakė, kad sudegė automobilis. Kadangi buvo pasimetęs, niekam nepranešė, jog tame automobilyje buvo įmonės apskaitos dokumentai. Galvojo, kad juos bus galima atkurti pagal UAB „M“ dokumentus, bet neatkūrė. Apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo iš bankroto administratoriaus, jam nepasakė, kad sudegė dokumentai, nes, matyt, tiek neišsikalbėjo. (turėdamas buhalterinį išsilavinimą, turėjo suvokti dokumentų svarbą ir kai sudegė pranešti policijai, neabejotinai ir administratoriui). Negalėjo paaiškinti, kodėl įmonės „V“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „L“. L. B. neatsimena, jis galėjo būti darbų vadovas. Gal jis buvo UAB „L“ darbų vadovas, tiksliai neatsimena, nes buvo ne vienas darbų vadovas. Ikiteisminio tyrimo metu M. A. pirmosios apklausos metu atsisakė duoti parodymus (t. 4, b. l. 8). Antrosios apklausos metu parodė, kad turi vieną aukštąjį neuniversitetinį finansų ir mokesčių srities išsilavinimą, kurį įgijo apie 2004 metus. Nuo 1998 metų jis turi vadovavimo darbinę patirtį kaip direktorius įvairiose įmonėse, kurios vykdė įvairią veiklą kaip prekyba, transportas, statyba. 2013 m. viduryje jis sumanė vykdyti statybų veiklą ir įsigijo naujai įsteigtą UAB „L“. Įmonė pradėjo vykdyti veiklą 2014 m. viduryje. Pradžioje buvo įdarbinti keli darbuotojai statybininkai, kurių skaičius didėjo. Įmonė vykdė savo ūkinę-komercine veiklą tik savo pačių darbuotojų pajėgomis, turimais smulkiais statybiniais įrankiais. Neturėjo ilgalaikio turto. Pagrinde veikė tik Vilniaus mieste, buveinė buvo nuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini), tikslesnio adreso nepamena. Registracijos adresu (duomenys neskelbtini), UAB „L“ buvo tik registruota. Įmonės apskaitą nuo veiklos pradžios tvarkė ir mokestines deklaracijas teikė UAB „J“. Įmonėje tik jis vienas organizavo veiklą. Įmonėje buvo darbų vadovai ir paprasti įvairių sričių statybininkai. Darbuotojus į darbą priimdavo jis. Jis pats organizavo darbų pasiskirstymą pagal turimus objektus. Tarp UAB „L“ ir UAB „J“ 2015 m. vasario 27 d. buvo nutraukta buhalterinių paslaugų teikimo sutartis. Jo netenkino UAB „J“ paslaugos. Po šios sutarties nutraukimo toliau jis pats savarankiškai kaip išmanė tvarkė įmonės apskaitą ir teikė valstybinėms įstaigoms įmonės mokestines deklaracijas. Įmonės apskaitą jis tvarkė atsitiktinėse vietose – savo gyvenamojoje deklaruotoje vietoje (duomenys neskelbtini), įmonės naudojamose minėtose patalpose ir automobilyje būnant įmonės statybų objektuose. Ten pat laikė ir įmonės apskaitos dokumentus po 2015 m. vasario 27 d. Mokestines deklaracijas jis teikė elektroniniu būdu ir raštu. 2015 m. UAB „L“ dirbo objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) objekte „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tikslesnių objektų duomenų nepamena. Užsakymus jis gavo iš UAB „M“, kurią atstovavo jo senas pažįstamas S. Š.. S. Š. toje įmonėje buvo kažkoks vadovas. Jam nėra žinomi UAB „M“ realūs darbai objektuose, kuriuose dirbo UAB „L“. UAB „L“ darbai buvo priduodami pagal jo ir darbų vadovų rengiamus darbų aktus, kuriuos iš UAB „L“ pusės pasirašydavo darbų vadovai ir jis. Jis nepamena, kas iš įmonės UAB „M“ pusės pasirašydavo ant darbų priėmimo aktų. UAB „M“ atsiskaitinėjo su UAB „L“ grynais. Jis nereikalavo S. Š. atsiskaitinėti grynais, tačiau ir jam pačiam buvo patogu atsiskaityti su įmonės UAB „L“ darbuotojais. UAB „L“ galėjo 2015 metais kovo-gegužės mėnesių laikotarpiu gauti iš UAB „M“ 315 000 EUR grynais. Šie visi pinigai buvo panaudoti pagal įmonės UAB „L“ poreikius, pagrinde darbuotojų darbo užmokesčiui apmokėti. Kiek pamena, įmonė UAB „L“ vykdė veiklą iki 2015 metų rudens. Įmonėje jo kaip darbuotojo etatas buvo visą laiką dalinis, realiai jo darbo krūvis atitiko dalį etato. Jis neoficialiai įmonėje po darbo laiko nedirbo (t. 4, b. l. 11-13). 2016 m. gegužės 12 d. apklausos metu M. A. pasiliko prie savo ankstesnių parodymų ir prašė jais vadovautis. Papildomai parodė, kad už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. jis pats teikė UAB „L“ mokestines deklaracijas. Galėjo būti, kad nespėjo laiku pateikti visų reikalingų deklaracijų. UAB „M“ visą laiką vėluodavo laiku atsiskaityti, todėl ir UAB „L“ turėdavo skolų tiek tiekėjams, tiek mokestinių įsipareigojimų. Apie UAB „L“ paskelbtą bankrotą sužinojo iš to, jog į jį kreipėsi bankroto administratorius ir pareikalavo įmonės apskaitos dokumentų. Kelių dienų bėgyje jis pateikė UAB „L“ bankroto administratoriui visus jo turimus 2014 m. laikotarpio apskaitos dokumentus, kuriuos, kiek pamena, jis surinko savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Už 2015 m. laikotarpį UAB „L“ apskaitos dokumentų nepateikė, nes neturėjo. 2015 m. rudenį, iki žinios apie UAB „L“ bankrotą, jis laikė visus įmonės UAB „L“ apskaitos dokumentus už 2015 metų laikotarpį vienoje dėžėje savo naudojamame lengvajame automobilyje. Kažkurią dieną į jį draugiškai kreipėsi S. Š. su prašymu paskolinti automobilį kelionei, nes jis yra taupus. Jis į S. Š. „Toyota Land cruiser“ perkėlė savo visus turimus 2015 metų laikotarpio įmonės UAB „L“ apskaitos dokumentus. Kažkurią kitą dieną S. Š. vėlai vakare kreipėsi į jį dėl minėtų automobilių atsikeitimo. Toliau abu naudojosi savo automobiliais. Tačiau tą vakarą jis pamiršo iš minėto visureigio pasiimti UAB „L“ apskaitos dokumentus už 2015 metų laikotarpį vienoje dėžėje. Kažkurią kitą dieną jis sužinojo, kad minėtas visureigis buvo padegtas S. Š. gyvenamojo namo kieme (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nepamena. Po šios žinios apie gaisrą jis susivokė, kad šiame automobilyje buvo likę minėti UAB „L“ apskaitos dokumentai. Apie dokumentų sudegimą jis pranešė tik bankroto administratoriui, daugiau niekam nėra pranešęs, nesiėmė veiksmų, kad minėtoje padegimo byloje būtų užfiksuotas dokumentų sudegimo faktas. Jis svarstė dėl įmonės dokumentų atkūrimo galimybių, tačiau kai įmonei buvo paskelbtas bankrotas jis neteko juridinių galimybių tai atlikti (4 t. b. l. 14-16). 2017 m. birželio 27 d., 2017 m. rugpjūčio 29 d., 2017 m. rugsėjo 28 d. M. A. atsisakė duoti parodymus, pageidauja, jog apklausos metu dalyvautų jo pasirinktas gynėjas advokatas. (4 t. b. l. 21, 30-32, 37-39).
Nukentėjusysis R. B. parodė, kad kaltinamojo nepažįsta, vardas, pavardė M. A. nieko nesako. Pavardė Š. taip pat negirdėta Nuo 2015 m. vasario 2 d. dirbo betonavimo darbus (duomenys neskelbtini)., UAB „L“. Prieš tai dirbo UAB “V“, bet po to automatiškai UAB „V“ savininkas V. K. jį pervedė į UAB „L“. Sakė, kad dėl to, jog pasikeitė objektas. Jis manė, kad viskas oficialiai, todėl nesigilino. Kas buvo UAB „L“ vadovas, nežino. Į statybvietę atvažiuodavo L. B., jis paduodavo brėžinius, todėl galvojo, kad jis yra UAB „L“ savininkas. Jis pats darbo sutarties su UAB „L“ lyg tai nesudarinėjo. Jokių UAB „L“ dokumentų nepasirašinėjo. Kai dirbo UAB “V“ jo darbo užmokestis buvo „minimumas“, UAB „L“ darbo užmokesčio dydis nebuvo sutartas, tik iš Sodros išklotinių sužinojo, kad mokėta po 300 EUR, tačiau jam nebuvo pervesta nei vieno euro. UAB „L“ dirbo 5 darbo dienas per savaitę, po 8 val. Nežino, kas tvarkė UAB „L“ darbo laiko apskaitą, gal L. B.. Pilna darbo diena, plius viršvalandžiai, kai reikėdavo (gal kartą per savaitę). Už 4 mėnesius negavo užmokesčio, nors buvo žadama, kad išmokės gavus pinigus už objektą. Žadėjo L. B.. Iš L. B. yra gavęs tik 34 cigarečių pakelius ir 115 EUR. Už tuos pinigus niekur nepasirašė. Už tuos 115 EUR pirko pirštines ir striukę darbui, laikė, tai darbo išlaidomis. Kadangi gauna neįgalumo pensiją, jie sakė, kad gali išgyventi. 2015 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais UAB „L“ nedirbo, nors išklotinėje yra parodyta, kad dirbo. Savo civilinį ieškinį dėl 1 136,84 EUR žalos priteisimo iš kaltinamojo palaikė, nurodė, kad tai jam neišmokėta alga pagal Sodros išklotinę. Apie UAB „L“ bankroto bylos iškėlimą sužinojo per vėlai, todėl pavėlavo pareikšti civilinį ieškinį toje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. parodė, kad 2014 m. rugpjūtį jį pasikvietė jo draugas dirbti statybų įmonėje UAB “V“, kurioje direktoriumi visada buvo V. K.. Jis dirbo statybininku-darbininku už oficialų minimalų darbo užmokestį. Vėliau išėjo mokytis į statybininkų mokyklą, o grįžęs 2015 m. vasario pradžioje kreipėsi į V. K. dėl tolesnio darbo. V. K. jam paaiškino, kad dėl kažkokių jam nežinomų priežasčių įmonės UAB “V“ darbuotojus perkėlė dirbti į įmonę UAB „L“ ir tą jis atliks su juo, jis toliau dirbs įmonėje UAB „L“ kaip dirbo UAB “V“ statybininku-darbininku. V. K. jam davė pasirašyti darbo sutartį su UAB “V“, pagal kurią jis dirbs įmonėje UAB „L“, šią sutartį jis gal yra išsaugojęs. Dirbant UAB „L“ jam ir kitiems darbininkams darbinius nurodymus duodavo L. B.. UAB „L“ vykdė statybos darbus objekte (duomenys neskelbtini). Po stogo darbų 2015 metų gegužės mėnesį jis ir keli darbuotojai buvo perkelti dirbti į (duomenys neskelbtini) miestą, kur buvo dirbti penkiaaukščio daugiabučio rūsio fasado šiltinimo darbai. (duomenys neskelbtini) darbinius nurodymus duodavo kažkokios kitos įmonės brigadininkas vardu V., pavardės nepamena. Varėnoje jis pradėjo reikalauti L. B., kad jam būtų mokamas darbo užmokestis, kuris jam visiškai nebuvo mokamas nuo pat pradžių įsidarbinus įmonėje UAB „L“. L. B. paaiškino, kad jam darbo užmokestis bus sumokėtas, kai įmonė UAB „L“ priduos objektą (duomenys neskelbtini), dėl perdangų darymo. 2015 m. gegužės 31 d. nesulaukęs darbo užmokesčio jis savavališkai išėjo iš darbo. Per visą laiką dirbus įmonėje UAB „L“, jis iš L. B. yra gavęs dalimis bendrai grynais 115 eurų einamosioms su darbu susijusioms išlaidoms ir 34 pakelius cigarečių jo asmeniniam naudojimui, šiuos faktus jis yra išsirašęs. Taip pat per visą laiką jis dirbdavo kiekvieną darbo dieną, kartais tekdavo dirbti viršvalandžius. Jis pragyveno iš jo gaunamos 50 procentų neįgalumo 87 EUR dydžio pašalpos. 2015 metų žiemą jis susirūpino, kad jam visai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis iš įmonės UAB „L“, todėl kreipėsi į Sodrą dėl duomenų apie jam priskaičiuotą darbo užmokestį įmonėje UAB „L“, kuri jam išdavė dėl to pažymą. Iš pažymos matyti, kad už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. jam turėjo būti išmokėtas į rankas 1 136,84 eurų darbo užmokestis, kuris realiai visai nebuvo išmokėtas. 2016 metais mirė jo tėvas ir todėl jis tik 2016 metų pabaigoje vėl ėmė domėtis neišmokėtu darbo užmokesčiu, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kuri 2017 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. DGKS-283 atsisakė nagrinėti jo prašymą bei nukreipė į bankrutavusią UAB „L“, kurios administratorius nukreipė pas ikiteisminio tyrimo tyrėją. Jis vertina, kad jam padaryta turtinė 1 136,84 eurų dydžio žala dėl UAB „L“ neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. Minėtus 115 eurų einamosioms su darbu susijusioms išlaidoms ir 34 pakelius cigarečių jo asmeniniam naudojimui jis vertina kaip atlygį už jo viršvalandinį darbą. Iš Sodros pažymos matyti, kad jis šioje įmonėje po kelias dienas dirbo 2015 metų birželio ir rugpjūčio mėnesiais, tačiau jis šiais mėnesiais įmonėje UAB „L“ tikrai nedirbo ir dėl šiais laikotarpiais jam priskaičiuoto darbo užmokesčio neturi jokių pretenzijų. Dėl šių aukščiau išdėstytų priežasčių prašo jį pripažinti nukentėjusiuoju, kad UAB „L“ kontroliavęs asmuo M. A. jam atlygintų padarytą turtinę žalą (2 t. b. l. 35-37, 38-39, 40-41).
Liudytojas V. K. parodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) savo įmonėje UAB “V“. Pas jį tuo metu darbo nebuvo, padėjo patarimais S. Š.. Su kaltinamuoju buvo susitikę prie (duomenys neskelbtini) „Maksimos“, turėjo lyg ir kažką jam paduoti. Mano, kad tik tada ir yra jį (M. A.) matęs. UAB „L“ buvo rangovas (duomenys neskelbtini) objekte. Įmonė “M“ žinoma, mano, kad abi šios įmonės priklausė S. Š., buvo tokios šnekos. Jis UAB „L“ nedirbo. Galvoja, kad kaltinamasis buvo įmonės UAB „L“ direktorius, nes dėl žmonių priėmimo skambindavo M. A.. Jis padėdavo žmonėms įsidarbinti kol buvo priimtas darbų vadovas į įmonę „M“, jis padėdavo. Pats nedirbo nei „M“, nei UAB „L“. Jo darbuotojus priėmė į darbą S. Š. įmonėje UAB „L“. Vienas iš darbuotojų buvo R. B., kitų pavardes jau pamiršo. R. B. jis nedavė pasirašyti darbo sutarties su UAB „L“ ir nežino, kas pasirašė darbo sutartis su kitais buvusiais darbuotojais. Nežino, ar darbo sutartys iš viso buvo pasirašytos. Jo darbuotojai įmonėje UAB „L“ turėjo dirbti prie betonavimo darbų. Nežino, kas tuo laikotarpiu tvarkė buhalterinę apskaitą UAB „L“ ir kaip buvo mokamas atlyginimas darbuotojams. S. Š. vadovavo viskam, tai matėsi iš tam tikrų epizodų. Jis su juo bendraudavo, atvažiuodavo į objektą. Mano, kad jis duodavo pasirašyti dokumentus. Darbininkus parūpindavo taip pat S. Š., o M. A., jo nuomone, buvo statytiniu. Su M. A. bendraudavo telefonu dėl darbuotojų priėmimo. Mano, kad M. A. telefono numerį nurodė S. Š., su juo turėjo bendrauti dėl darbuotojų priėmimo ir buhalterijos. Negali būti, kad jo darbuotojai nežinojo, kad buvo įdarbinti įmonėje UAB „L“, nes buvo atvykęs S. Š., darbuotojai rašė prašymus. Mano, kad su jo buvusiais darbuotojais atsiskaitinėdavo S. Š., jis valdė pinigus. Jis (V. K.) pirkdavo smulkius daiktus UAB „L“ vardu, tai leido S. Š.. Finansinius dokumentus atiduodavo S. Š.. Mano, kad S. Š. buvo realus abiejų įmonių (UAB „L“ ir M“) vadovas. Taip mano iš pokalbių su S. Š.. Savo darbuotojus įdarbino UAB „L“.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas V. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad yra bankroto administratorius, buvo paskirtas administruoti UAB „L“. Tai buvo statybinė įmonė, turėjo darbuotojų. Pagal registrą matėsi, kad įmonė jau seniai yra nemoki. Jis apie bankroto bylos iškėlimą pranešė visiems žinomiems kreditoriams, kiti kreditoriai pasimatė tik tada, kai susitiko vadovą. UAB „L“ įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai, Sodrai sudarė už 2 metus. Kiek darbuotojų buvo, neprisiminė. Jis darbo sutarčių neperėmė. Su darbuotojais bendrauti neteko. Bankroto bylos iškėlimo dieną patikrino socialinio draudimo duomenis dėl darbuotojų buvimo ar nebuvimo ir nustatė, kad buvo daug neatleistų darbuotojų. Jis buvo įdėjęs skelbimą į „Lietuvos rytą“, kad įmonei yra iškelta byla, ir prašė kreditorius kreiptis į administratorių, nurodė telefonus ir kitus kontaktus. Mano, kad visus darbuotojus atleido. Tie kreditoriai, kurie sužinojo, kad gali atgauti kažkiek lėšų iš garantinio fondo, kreipėsi gerokai vėliau. 2015 m. rugpjūčio 28 d. jis kreipėsi į M. A. visais žinomais įmonės ir jos vadovo adresais, kad jis pateiktų visus su įmone susijusius dokumentus, bet registruoti laiškai grįždavo neįteikti. Į įmonę, kuri tvarkė UAB „L“ apskaitą nesikreipė, nes apie ją nežinojo. Po bankroto bylos iškėlimo 2-3 mėn. nepavyko susisiekti su buvusiu įmonės vadovu, vėliau gavo M. A. telefoną ir susiskambino. M. A. žinojo apie susidariusį įsiskolinimą, kreditorinius reikalavimus. M. A. elektroniniu laišku informavo, kad visų dokumentų nėra, nes sudegę. Jis atvežė 3-5 segtuvus dokumentų. Kaip suprato, iki tol visi dokumentai buvo pas M. A.. Pagal esamus dokumentus atkurti to, kas vyko įmonėje, nebuvo įmanoma. Apie 2015 m. nebuvo jokios informacijos, tik tiek, kiek sužinojo iš pasakojimų. Tuos dokumentus jis atidavė FNTT tyrėjui pagal apyrašą. Bankroto procedūros metu kreditoriniai reikalavimai nebuvo dengiami. Buvęs UAB „L“ darbuotojas R. B. nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, nes trūko dokumentų. Įtraukiant darbuotojus į kreditorių sąrašą, būtini išmokėjimo žiniaraščiai. Įmonių bankrotų įstatyme yra numatyta bankroto administratoriaus pareiga kreiptis į garantinį fondą, ir nesant lėšų, padengti dalį lėšų įmonės darbuotojams iš garantinio fondo. Tačiau kreipiantis į garantinį fondą, administratorius turi pateikti priskaitymą, išmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Jei tokių dokumentų nėra, administratorius negali įtraukti darbuotojo į kreditorių sąrašą. Pagal Sodra duomenis matosi tik to laikotarpio priskaitymai, tačiau nėra patvirtinančių dokumentų, kad už tą laikotarpį žmogus gavo ar negavo atlyginimą. Vėliau UAB „L“ prisiteisė iš buvusio vadovo kaip iš fizinio asmens padarytą žalą įmonei ir paskui tą žalą jis pardavė, t. y. 2016 m. birželio 20 d. sprendimu už akių iš buvusio įmonės vadovo buvo priteista žala kreditoriams, tačiau iš antstolių matėsi, kad buvęs vadovas turto neturi, jo skolos jau buvo prieš tai išieškomos. Žinomi kreditoriai buvo informuoti apie padėtį ir visuotinio kreditorių susirinkimo metu nuspręsta pagal bankroto procedūras skolą parduoti. Kreditorių balsavimas vyko raštu. 78 461 EUR skolą už 10 EUR nusipirko I. K.. Jis supirkinėja skolas, tai jo verslas. Pardavus skolą, kreditorių pakeičia pirkėjas. Jis nuperka visas teises į tą skolą. Vietoje Sodros ir Valstybinės mokesčių inspekcijos kaip kreditorius atsirado pirkėjas I. K.. Jis turi teisę kreiptis dėl šios skolos išieškojimo. Bankroto įstatyme yra nurodyta, kad likvidacijos procedūra turi užtrukti ne ilgiau nei 24 mėn., neparduotos ir neperduotos skolos yra nurašomos. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. iškėlė UAB „L“ bankroto bylą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskirta bankroto administratoriumi, o jis įgaliotu asmeniu. Bankroto procesas vyko rašytinio proceso tvarka, M. A. procesiškai visiškai nedalyvavo. Nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. jis pagal minėtą teismo nutartį išsiuntė visais žinomais oficialiais įmonės UAB „L“ ir įmonės direktoriaus M. A. adresais reikalavimus pateikti jam visus įmonės apskaitos dokumentus, turtą ir visus kitus reikalingus duomenis apie įmonės veiklą. Visi registruoti laiškai grįžo neįteikti. Praėjus 2-3 mėnesiams jis taip nieko ir nesužinojo apie UAB „L“, o tęsti bankroto procesą turėjo ir tuo metu buvo pasibaigę įstatymų nustatyti terminai, kad vadovas pateiktų visus duomenis ir įmonės dokumentus. Jis surado, kas tvarkė įmonės apskaitą ir paskambino į apskaitą tvarkiusią įmonę, kurios darbuotoja, vardo ir pavardės nepamena, kuriai pasakė, kad yra įmonės UAB „L“ bankroto administratorius ir ieško įmonės apskaitos dokumentų ir paties direktoriaus M. A.. Ši darbuotoja jam pasakė, kad apie pusę metų šios įmonės apskaitos netvarko ir visi apskaitos dokumentai yra atiduoti M. A.. Ši darbuotoja jam pasakė, kad pabandys surasti M. A. ir jam pranešti, kad jo ieško bankroto administratorius. Artimiausią dieną M. A. pats savarankiškai atvyko į jo darbovietę (duomenys neskelbtini) kartu su įmonės UAB „L“ apskaitos dokumentais, kuriuos visus yra pateikęs ikiteisminiam tyrimui. Šio susitikimo metu M. A. jam davė savo kontaktinį telefoną ir elektroninį paštą. M. A. šio susitikimo metu jam nieko nesakė, kad pateikė ne visus dokumentus. Kelių dienų laikotarpyje jis peržiūrėjo M. A. jam pateiktus įmonės UAB „L“ apskaitos dokumentus ir pamatė, kad jam pateikta tik dalis už 2014 metus, 2015 metų dokumentų visai nebuvo. Dėl trūkstamų dokumentų jis paskambino M. A. ir pareikalavo pateikti minėtus trūkstamus apskaitos dokumentus. M. A. atsakė, kad daugiau dokumentų neturi, nes jie sudegė, jokio dokumentų sudegimo faktą patvirtinančio dokumento teigė neturintis. M. A. parašė jam elektroninį laišką, kad dokumentai sudegė 2015 m. rugsėjo 25 d. Jis vėliau skambino M. A. ir pranešė apie įmonei UAB „L“ pateiktus detalius kreditorinius 78 461,40 eurų dydžio reikalavimus bei klausė M. A., ar norėtų asmeniškai padengti įmonei UAB „L“ pateiktus kreditorinius minėtus reikalavimus. M. A. atsakė, kad žino minėtus reikalavimus, bet padengti minėtų reikalavimų neturi galimybių, nes ir taip turi labai daug skolų, kurios yra išieškomos antstolių. Bankroto metu buvo pateikti keli kreditoriniai reikalavimai, kurių didžiąją dalį sudarė mokesčių administravimo įstaigos. Tarp kreditorių buvo keli privatūs kreditoriai. Viso bankroto proceso metu minėtiems kreditoriams nebuvo atlyginta nei cento. Jis kaip bankroto administratorius dėl įmonės UAB „L“ bankroto procese patyrė tik sąnaudas dėl aktyvaus bankroto proceso. Šio aktyvaus bankroto proceso metu jis 2016 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą dėl kreditorinių reikalavimų prisiteisimo iš M. A., dėl ko 2016 m. birželio 20 d. teismas priteisė spendimą už akių, kuris įsiteisėjo. 2016 m. rugsėjo 1 d. jis taip pat prašė teismo, kad teismas apribotų M. A. teises būti juridinių asmenų direktoriumi, kadangi M. A. kaip direktorius nevykdė savo pareigų pateikti bankroto administratoriui apskaitos dokumentų ir savo vadovavimo laikotarpiu neteikė finansinių atskaitomybės dokumentų ir netinkamai teikė mokestines deklaracijas. Tačiau teismas netenkino jo prašymo, nes teismo vertinimu nėra įrodyta, kad M. A. paslėpė apskaitos dokumentus, o šios aplinkybės tiriamos būtent šio ikiteisminio tyrimo metu. Turėdamas teismo nutartį, pagal kurią buvo priteisti iš M. A. kreditoriniai reikalavimai įmonei UAB „L“, jis ėmėsi priemonių kaip šį reikalavimą realizuoti. Matė, kad jam nėra tikslinga kreiptis į antstolį, nes M. A. turi didelių skolų, o ir antstoliui reikia sumokėti didelį žyminį mokestį. Jis organizavo šio reikalavimo kelias varžytines, o joms neįvykus, kelis laisvuosius pardavimus. Paskutinio laisvojo pardavimo metu į jį atsitiktinai kreipėsi jo pažįstamas I. K., kuris savo asmenine nuožiūra nusipirko už 10 eurų minėtą 78 461,40 eurų dydžio reikalavimą M. A. tikėdamasis, kad 10 eurų dydžio investicija atsipirks. Jis matė, kad minėto reikalavimo jam nepavyks įgyvendinti, o įmonę reikėjo likviduoti. Todėl minėto reikalavimo perleidimas buvo esminė aplinkybė, kad jis galėtų imtis įmonės likvidavimo proceso. Kiek suprato iš I. K., kad šis savo būdais atliko M. A. turtinių galimybių vertinimą ir nesiėmė oficialių priemonių dėl minėto reikalavimo įgyvendinimo ar vykdymo iš M. A., nes to daryti neapsimokėjo. Likvidavus įmonę į jį telefonu kreipėsi R. B. dėl priklausančio darbo užmokesčio iš UAB „L“ išmokėjimo, tačiau jis R. B. paaiškino, jog reikalavimo teikimui yra suėję terminai ir gali pabandyti kreiptis į šį ikiteisminį tyrimą atliekančią įstaigą. Šiuo atveju, jei R. B. būtų kreipęsis laiku, jis iš R. B. būtų reikalavęs darbo sutarties ir priskaičiuoto darbo užmokesčio išrašų iš įmonės buhalterijos. Taip pat jis būtų tikrinęs mokestines ataskaitas dėl R. B. priskaičiuoto darbo užmokesčio, šias ataskaitas teikia tik darbdavys ar buhalterė. R. B. atveju, jei jis turėtų įmonės UAB „L“ visus apskaitos dokumentus, tai jis iš R. B. iš viso jokių dokumentų nereikalautų dėl R. B. darbo santykių su įmone UAB „L“. Kadangi jam visai nebuvo pateikti 2015 metų laikotarpio įmonės UAB „L“ apskaitos dokumentai, todėl jis nematė kokią veiklą kokiomis apyvartomis vykdė įmonė UAB „L“. Šiuo metu jis iš ikiteisminio tyrimo pareigūno sužinojo, kad UAB „L“ 2015 metų kovo-liepos mėnesių laikotarpiu gavo grynaisiais 439 000 eurų pajamų, kurias priėmė M. A. (t. 2, b. l. 121-123).
Liudytojas I. K. parodė, kad apie UAB „L“ žino, kad tai bankrutavusi dėl skolų įmonė. Jis pagal skelbimą laikraštyje už 10 EUR nusipirko UAB „L“ reikalavimo teisę į įmonės skolininką M. A.. Nežino, kas buvo pradiniai kreditoriai, nesigilino į tai. Tai buvo didžiausia pasiūlyta kaina.
Liudytojas D. V. parodė, kad yra VĮ „Turto bankas“ tesiės skyriaus teisininkas. Tiesiogiai UAB „L“ skolos perleidime tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos ir VĮ „Turto bankas“ bei kreditorių susirinkimuose nedalyvavo. Skolos perdavimas įvyko pagal mokestinių reikalavimų perleidimo sutartį. Tai bendro pobūdžio sutartis. Yra priėmimo-perdavimo aktai, kuriais yra perleidžiami reikalavimai. Perleidžiama už nominalią vertę. Yra 2013 m. sausio 31 d. sutartis ir 2016 m. vasario 9 d. priėmimo perdavimo aktas. Dėl kreditorinio reikalavimo dydžio buvo atliktas perskaičiavimas, dydis buvo patikslintas. Bankroto byloje pasikeitė kreditorius. Tam pačiam reikalavimui juo tapo VĮ „Turto bankas“. Po perleidimo sutarties ir priėmimo perdavimo akto, bankroto byloje Valstybinė mokesčių inspekcija kreditoriumi nebeliko. 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi nurodyta išbraukti iš antros eilės kreditorių sąrašo Valstybinę mokesčių inspekciją, įtraukti VĮ „Turto bankas“. Dėl 25 EUR skirtumo, tai gali būti rašymo apsirikimas, VĮ „Turto bankas“ bankroto byloje perėmė visas Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimų ir procesines teises. Dėl žalos įmonei iš jos vadovo priteisimo, to ieškinio pagrindu buvo priimtas sprendimas už akių ir UAB „L“ naudai iš M. A. buvo priteista 78 461,40 EUR žalos atlyginimo. Mano, kad priteistos žalos dydis apėmė ir VĮ „Turto bankas“ reikalavimą. Kreditorinis reikalavimas įmonei nedingo. Žalos iš įmonės vadovo priteisimas įmonei nepašalina įmonės įsiskolinimo VĮ „Turto bankas“. Žala VĮ „Turto bankas“ arba tiesiogiai UAB „L“, atlyginta nebuvo.
Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistai 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. balandžio 14 d., 2015 m. gegužės 5 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. rugpjūčio 12 d. ir 2015 m. spalio 1 d. atliko operatyvius patikrinimus, kurių metu UAB „L“ darbuotojų, direktoriaus M. A. ar bendrovės veiklos vykdymo vietų nerado, telefonu su įmonės vadovu susisiekti nepavyko, šiuo adresu bendrovė faktinės veiklos nevykdo (t. 1, b. l. 65, 75-77, 105-108).
Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi UAB „L“ iškėlė bankroto bylą (baudžiamosios bylos priedo juodo segtuvo 206-208 lapai). Iš UAB „L“ bankroto administratoriaus 2015 m. sausio 1 d. datuotos pažymos apie atleistus įmonės darbuotojus matyti, kad nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. atleisti 93 UAB „L“ darbuotojai (juodo segtuvo 177-179 lapai). 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas (juodo segtuvo 155-156 lapai). 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „L“ kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija pakeista VĮ „Turto banku“ (juodo segtuvo 83 lapas). 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (juodo segtuvo 105-106 lapai). 2017 m. sausio 19 d. teismo sprendimu UAB „L“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto (t. 3, b. l. 91).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimu už akių bankrutuojančiai UAB „L“ iš M. A. priteista 78 461,40 EUR žalos atlyginimo (juodo segtuvo 58-62 lapai).
Iš mokesčio mokėtojo 2015 m. rugsėjo 10 d. veiklos analizės išvados Nr. (13.15-38-3)-248-5478 matyti, kad IMIS Sodra registravimai duomenimis 2015 m. rugsėjo 9 d. bendrovėje įdarbinti 92 darbuotojai, nuo 2015 m. gegužės 27 d. bendrovėje įdarbinti 43 darbuotojai. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvios kontrolės skyriaus operatyvaus patikrinimo metu adresu (duomenys neskelbtini), kur vykdoma namo statyba, rasti objekte dirbantys 2 UAB „L“ darbuotojai – mūrininkai (t. 1, b. l. 81-82).
Žemesnės instancijos teismas
2015 m. spalio 20 d. paaiškinimuose UAB „L“ 2014 m. lapkričio 23 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu dirbę asmenys nurodė, kad atlyginimas buvo mokamas grynais, nepasirašant ant buhalterinių dokumentų, abiems įmonė liko skolinga atlyginimo (t. 1, b. l. 85-87).
Iš IBPS duomenų, nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų matyti, kad 2015 m. rugsėjo 25 d. apie 2.40 val. (duomenys neskelbtini), Vilnius, panaudojus degų skystį, padegtas automobilis „Toyota“ Land Cruiser, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nepataisomai sudegė (t. 2, b. l. 29, 30).
Iš VĮ Regitra duomenų bazės matyti, kad automobilio „Toyota“ Land Cruiser, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra UAB „N“ (t. 2, b. l. 31).
2015 m. spalio 5 d. M. A. kreipėsi į V. K. elektroniniu paštu, prisistatydamas, kad yra M. A. UAB „L“. Į šį elektroninį laišką atsakė UAB „L“ bankroto administratorius V. K., nurodydamas, kad siunčia pranešimą bei Kauno apygardos teismo nutartį, kuria iškelta bankroto buyla UAB „L“, prašo kuo greičiau pateikti kreditorių sąrašą bei 2015 m. rugsėjo 8 dienai sudarytą balansą su debitorių ir kreditorių sąrašais bei perduoti šiuos duomenis bankroto administratoriui (t. 3, b. l. 86).
2015 m. spalio 21 d. priėmimo-perdavimo aktu M. A. UAB „L“ bankroto administratoriui perdavė 2014-2015 m. atleistų darbuotojų darbo sutartis ir įsakymus, 2014-2015 m. Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Sodros dokumentus, 2014-2015 m. darbo užmokesčio apskaičiavimo, pardavimo, pirkimo, banko, kasos dokumentus, avansines apyskaitos sutartis (t. 3, b. l. 85).
2015 m. lapkričio 6 d. M. A. elektroniniu paštu kreipėsi į V. K., nurodydamas, kad šių metų spalio 21 d. pristatė įmonės buhalterinius dokumentus ir daugiau likusių dokumentų pas jį nėra, o kai kurie sudegė draugo automobilyje 2015 m. rugsėjo 25 d. Su visais įmonėje dirbusiais darbuotojais yra pilnai atsiskaitęs (t. 2, b. l. 140).
Atlikus UAB „L“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvadoje dėl UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/26 nustatyta, kad UAB „L“ draudžiamosios išmokos darbuotojui R. B., neatskaičius mokesčių, sudaro iš viso 1 245,76 EUR, iš jų: 236,84 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. vasario 28 d., 300 EUR už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., 300 EUR už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., 300 EUR už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d., 85,71 EUR už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 8 d., 23,21 EUR už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Pagal tyrimui pateiktus UAB „L“ atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų duomenis matyti, kad darbo užmokestis per banką nebuvo mokamas. Kadangi UAB „L“ kasos dokumentai, darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai už tiriamąjį laikotarpį tyrimui pateikti nebuvo, todėl nėra galimybės nustatyti, ar UAB „L“ išmokėjo darbuotojui R. B. už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. birželio 8 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. priskaitytą iš viso 1 245,76 EUR darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių). Išvadoje taip pat konstatuota, kad UAB „L“ nepateikusi 2013, 2014 metų finansinių ataskaitų Valstybės įmonei „Registrų centras“ pažeidė ĮFAĮ 15 straipsnio 1 punktą, kuriame numatyta, kad „Metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams. „, 9 punktą - „Iki finansinių ataskaitų sudarymo į įmonės apskaitą turi būti įtrauktos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai.“, 12 punktą - „Finansines ataskaitas įmonės sudaro pagal ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos duomenis. Įvykiai, buvę nuo finansinių metų pabaigos iki finansinių ataskaitų sudarymo, registruojami verslo apskaitos standartuose nustatyta tvarka. <...> „ bei pažeidė 2003 m. gruodžio 11 dienos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 58 str. 3 d. nuostatas, kurios numato, jog „Bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 50 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui“. Pagal to paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalį „eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos“. Pagal ĮFAĮ 27 straipsnį „įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės vadovas“. Lietuvos Respublikos vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų taisyklių „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatos numato, kad „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį.“ (3 p.), „Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį“ (4 p.), „ Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“ (16 p.). Pagal tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, kad UAB „L“ tiriamuoju laikotarpiu buvo vykdomi atsiskaitymai grynais pinigais (UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. A. 2013 m. liepos 22 d. UAB „L“ direktoriui M. A. perdavė 9 995 Lt grynųjų pinigų, vykdė atsiskaitymus su tiekėjais: UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir VĮ „Registrų centras“ (2013 m. liepos 22, 24 dienomis – 765,20 Lt), UAB „Omnitel“ (2014 m. liepos 1 d. – 19,15 Lt), UAB „L“ (2014 m. rugpjūčio 19 d. – 2 767,29 Lt), UAB „J“ (2015 m. vasario 25 d. – 346,28 EUR), gavo 439 000 EUR grynaisiais pinigais (nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. liepos 30 d.) iš UAB „M“). Be to, atsiskaitymai su darbuotojais per banką nebuvo atliekami. Todėl darytina išvada, kad darbo užmokestis buvo mokamas grynais pinigais. Tačiau UAB „L“ kasos knyga ir kasos dokumentai tyrimui pateikti nebuvo, todėl nėra galimybės nustatyti, kaip tiriamuoju laikotarpiu buvo panaudoti UAB „L“ direktoriaus M. A. gauti grynieji pinigai: 9 995 Lt (2013 m. liepos 22 d.) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. A. bei 439 000 Eur (nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. liepos 30 d.) iš UAB „M“, bei ar (kaip) buvo atsiskaitoma su tiekėjais bei darbuotojais. UAB „L“ už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 dienos iki 2015 m. sausio 31 dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje PVM deklaracijoje (forma FR0600) deklaravo 18 EUR įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, t. y. 12,75 EUR (18-5,25) daugiau nei bendrovės „Jūsų servisas“ už buhalterines paslaugas išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje serija Nr. JS0000000070 (2015-01-30). Kiti šio mokestinio laikotarpio UAB „L“ įsigijimus patvirtinantys dokumentai tyrimui nepateikti. Be to, tyrimui pateiktas Kauno apskrities VMI Kontrolės departamento raštas 2016 m. vasario 9 d. Nr. (14.3-04.6.3)-01-36, kuriame pateikta informacija, jog „Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „M“ per laikotarpį 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė statybos darbų ir darbo jėgos (statybos objektuose) paslaugų įsigijimą iš subrangovo UAB „L“ (k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) iš viso 350 142 EUR sumai, pagal UAB „L“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras <...>.“. Tarp tyrimui pateiktų UAB „L“ buhalterinės apskaitos dokumentų nėra išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis 2015 m. kovo, balandžio ir liepos mėn. įformintas statybos darbų ir darbo jėgos (statybos objektuose) paslaugų pardavimas įmonei UAB „M“ iš viso už 350 142 EUR sumai). FNTT Centrinės Informacinės Sistemos duomenimis, UAB „L“ , pažeidžiant 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 85 straipsnio 1 dalies nuostatas: „Jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos“, Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė PVM deklaracijų (forma FR0600), už mokestinius laikotarpius: nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d., nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. bei nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. Vadovaujantis BAĮ nuostatomis: 4 straipsnis „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1. tinkama, objektyvi ir palyginama; 2. pateikiama laiku; 3. išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“; 6 straipsnio 2 dalį „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalį „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus„ ; 12 straipsnio 4 dalį „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių, įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, 16 straipsnio 1 dalį „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“; 16 straipsnio 3 dalį „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“. Ūkinės veiklos tyrimo metu UAB „L“ nepateikė visų suvestinių buhalterinės apskaitos registrų, kasos knygų ir kasos dokumentų už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. bei PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis 2015 m. kovo, balandžio ir liepos mėn. įformino statybos darbų ir darbo jėgos (statybos objektuose) paslaugų pardavimą įmonei UAB „M“ iš viso už 350 142 EUR sumai ir 439 000 EUR grynųjų pinigų gavimą nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. liepos 30 d. iš įmonės UAB „M“ patvirtinančių dokumentų (kasos pajamų orderių), pagal kuriuos būtų galima nustatyti turimą Bendrovės turtą, gautas pajamas bei patirtas išlaidas, apmokėjimus grynais pinigais už prekes ir paslaugas, darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį bei įsiskolinimų likučius. Pagal BAĮ 20 straipsnio 1 dalies nuostatas „Jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą. Ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka“. UAB „L“ nepateikusi ir neišsaugojusi visų buhalterinių sąskaitų registrų, kasos knygų ir kasos dokumentų už tiriamąjį laikotarpį nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. bei PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis 2015 m. kovo, balandžio ir liepos mėn. įformino statybos darbų ir darbo jėgos (statybos objektuose) paslaugų pardavimą įmonei UAB „M“ iš viso už 350 142 EUR sumai ir 439 000 EUR grynųjų pinigų gavimą nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. liepos 30 d. iš įmonės UAB „M“ patvirtinančių dokumentų (kasos pajamų orderių), pažeidė BAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatas „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ ir 2 dalies nuostatas „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis“. Dėl to iš dalies negalima nustatyti Bendrovės veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. (t. 3. b. l. 10-20).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Pagrindinis įstatymas, nustatantis buhalterinės apskaitos reikalavimus, yra 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymas, todėl sprendžiant dėl M. A. atsakomybės jo veiksmai bus vertinami per šio įstatymo prizmę. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Pagal pareigas už buhalterinės apskaitos tvarkymą yra atsakingas buhalteris tuo tarpu pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį įmonės vadovui kyla pareiga organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, jei vadovas šios pareigos nevykdo ir įmonėje sąmoningai, tyčia vadovo iniciatyva nėra tvarkoma buhalterinė apskaita, jos tvarkymas neatitinka teisės aktams, atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą kyla būtent vadovui.
Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinasis BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant išvengti ar nuslėpti mokesčius valstybei, neteisėtai įgyti svetimą turtą ar sutrukdyti nustatyti realią juridinio asmens veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Šiuo atveju nurodyto M. A. motyvo buvimą, o tuo pačiu ir apgaulingos apskaitos vedimą atspindi kaltinamojo veiksmai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jo parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas.
Ikiteisminio tyrimo metu M. A. eilę kartų atsisakė pateikti atsakymus į aiškiai tyrėjo suformuluotus klausimus, teisme į tuos pačius prokurorės užduodamus klausimus arba iš esmės negalėjo į juos atsakyti, arba nurodė, kad su klausimu susiję dokumentai sudegė. Be to, nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis pasirinko parodymus duoti įrodymų tyrimo pabaigoje, kur nurodė iš esmės vis naujas, anksčiau neaptartas aplinkybes, dalis kurių prieštarauja jo ikiteisminio metu duotiems parodymas, ir byloje nustatytoms aplinkybėms. Dėl šių priežasčių teismas laiko, kad kaltinamasis teisme duotus parodymus priderino prie jau ištirtų įrodymų, todėl laiko juos nepatikimais ir vadovaujasi tik tiek, kiek jie atitinka kitą bylos medžiagą.
Iš M. A. pareikšto kaltinimo vykdžius apgaulingą buhalterinę apskaitą matyti, jog kaltinimas šioje dalyje formuluojamas iš esmės analogiškai, kaip ir sukčiavimo atveju t. y. nusikalstami veiksmai yra siejami su tuo, kad kaltinamasi: 1) būdamas atsakingas už UAB „L“ buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. pats asmeniškai tvarkė įmonės apskaitą; 2) savo žinioje turėdamas įmonės UAB „L“ apskaitos dokumentus, siekdamas išvengti 2015 m. rugsėjo 18 dienai turimų 72 764,52 EUR dydžio turtinių prievolių vykdymo, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. dalį jų paslėpė.
Teismo posėdyje M. A. iš esmės pripažino, jog nutraukus paslaugų sutartį su UAB „J“ (2015 m. vasario 27 d.) UAB „L“ buhalterinės apskaitos tvarkymo neorganizavo. Nurodė, kad buhalterio neturėjo ir pats pagal išgales bandė tvarkyti apskaitą. Iš UAB „J“ darbuotojų J. Š. ir I. R. parodymų matyti, kad jau nuo 2015 m. sausio 1 d. buhalterinės apskaitos paslaugos UAB „L“ nebebuvo teikiamos, M. A. nuo 2015 m. sausio 1 d. įmonėje UAB „J“ nesirodė ir jokių dokumentų neteikė. Šią aplinkybę patvirtino ir pats kaltinamasis. Vadinasi, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. (kuomet buvo iškelta bankroto byla) UAB „L“ nesamdė buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens ir nesudarė naujos buhalterinių paslaugų sutarties, t. y. neorganizavo buhalterinės apskaitos. Nors M. A. teigė, kad buhalteriją pagal išgales stengėsi tvarkyti pats, tačiau pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus, t. y. mažosios bendrijos apskaitą gali tvarkyti tos bendrijos narys, o individualios įmonės apskaitą – tos įmonės savininkas. UAB „L“ neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnyje numatytų išimčių, todėl darytina išvada, kad M. A. neturėjo teisės savarankiškai tvarkyti įmonės apskaitą, ir kaip rodo byloje surinkti įrodymai, nuo 2015 m. sausio mėn. iš esmės jos ne tik neorganizavo, bet ir netvarkė, UAB „L“ buhalteriniuose dokumentuose neatsispindėjo reali įmonės finansinė padėtis. Tai patvirtina sekantys įrodymai.
Pagal byloje esančius kasos pajamų orderius matyti, kad UAB „L“ 2015 m. pajamas gavo grynaisiais, to neneigė ir M. A., ūkinių operacijų realumą patvirtino ir S. Š., tačiau UAB „L“ gautas pajamas atspindinčių buhalterinės apskaitos registrų byloje nėra. Pasak M. A. – jie sudegė gaisro metu. M. A. parodė, kad nesant buhalterės, PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas paslaugas išrašydavo su S. Š. pas jo buhalterę pagal jo buhalterinius dokumentus, tačiau UAB „M“ buhalterė J. J. parodė, kad M. A. dėl buhalterinės apskaitos niekada nekonsultavo, kaip vyko UAB „L“ buhalterinė apskaita, nežino. Analogiškus parodymus davė ir S. Š.. Byloje esantys kasos pajamų orderiai ir UAB „L“ banko sąskaitos išrašas rodo, kad pagrindines pajamas 2015 m. UAB „L“ gaudavo grynais pinigais. M. A. nurodė, kad taip buvo daroma S. Š. iniciatyva, tuo tarpu S. Š. tvirtino priešingai, kad mokėti grynais prašė M. A., nes jam reikėjo atsiskaityti grynais su darbuotojais, be to, iš M. A. jis sužinojo apie įmonės skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Sodrai, todėl gavus pinigus pavedimu, nuo UAB „L“ sąskaitos jie būtų iškarto nurašyti pagal mokesčių administratoriaus nurodymus, t. y. viena iš grynųjų pinigų mokėjimo priežasčių – mokesčių vengimas. Išklausius UAB „L“ darbuotojų parodymus galima daryti išvadą, kad įmonėje buvo mokami neapskaityti atlyginimai – teisme apklausti 2015 m. UAB „L“ dirbę asmenys (S. J., V. V., P. M., V. T., L. L., D. Š.) parodė, jog už darbo užmokestį niekur nepasirašinėjo, realiai gaudavo žodžiu sutartą atlyginimą. S. J., L. L., V. V., P. M. teigė supratę, kad UAB „L“ gauna neoficialų atlyginimą. Nė vienas darbuotojas nenurodė, kad dėl darbo užmokesčio būtų taręsi su UAB „L“ vadovu. L. L. teigė, kad dėl darbo užmokesčio dydžio tarėsi su T. ir A., D. Š. – su A. S.. Darbuotojai apskritai negalėjo nurodyti pasirašytos darbo sutarties turinio, nežinojo, kas pasirašė sutartį darbdavio vardu, kokio konkrečiai dydžio darbo užmokestis buvo sulygtas ir nesiejo jo dydžio su darbo sutartimi. D. Š. teigė darbo sutarties su UAB „L“ iš viso nematęs. A. S. nežinojo, kad buvo įdarbintas pusei etato. V. T. ir D. Š. iš viso nenutuokė, kas buvo UAB „L“ vadovas. Neoficialių atlyginimų darbuotojams mokėjimo kontekste teismui abejonių kelia ir oficialiai rodomas UAB „L“ vadovo atlyginimo dydis. Kaltinamojo teigimu įmonė dirbo nuostolingai, todėl pelno neturėjo, atsižvelgiant į tai, kaip akcininkas dividendų išsimokėti M. A. negalėjo, tuo tarpu pagal Sodros duomenis M. A. tegaudavo iki 43,34 EUR dydžio atlyginimą. Teisme kaltinamasis negalėjo paaiškinti iš kokių pajamų gyveno 2015 m. Teigė, kad buvo išlaikomas artimųjų, tačiau toks paaiškinimas visiškai nelogiškas, įvertinus tai, jog kiti UAB „L“ darbuotojai patvirtino 2015 m. gaudavę neapskaitytą darbo užmokestį. Be to, iš Sodros duomenų matyti, kad neatitinka UAB „L“ darbuotojų įdarbinimo įmonėje laikotarpiai – ilgesni nei darbuotojai faktiškai dirbo, jiems užfiksuotos ir išmokėtos išmokos. P. M. parodė, kad jis 2015 metų laikotarpiu dirbdavo neoficialiai skirtingose objektuose UAB „L“ jam nežinoma, tačiau pagal Sodrą jis šioje įmonėje dirbo nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Liudytojo nuomone, buvo įdarbintas be jo žinios. L. L. parodė, kad 2015 metų gegužės-rugpjūčio mėnesių laikotarpiu jis niekur nedirbo, tuo tarpu Sodros duomenimis UAB „L“ jis dirbo nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Liudytojas S. J. teigė UAB „L“ dirbęs nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 metų liepos mėnesio vidurio, tuo tarpu Sodros duomenimis – nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Nukentėjusysis R. B. tvirtino dirbęs nuo 2015 m. vasario 6d. iki 2015 m. gegužės 31 d., pagal Sodrą – nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. birželio 8 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Liudytojas V. T. parodė, kad jis UAB „L“ dirbo 2015 metais nuo kovo pradžios iki balandžio vidurio, pagal Sodrą – nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. dar daugiau – J. M. tvirtino UAB „L“ iš viso nedirbęs ir jo įdarbinimo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 2 d. ir 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.) buvo išvykęs iš Lietuvos. Nežiūrint į tai Sodroje užfiksuotas jo įdarbinimas ir išmokos. Tai rodo, jog įmonėje buvo mokami tiek neapskaityti, tiek fiktyvūs atlyginimai, o taip pat paneigia M. A. parodymus, kad S. Š. pagal išduotą įgaliojimą mokėjo darbuotojams atlyginimus ir jie buvo apskaitomi pagal buhalterinius dokumentus – neįmanoma išmokėti atlyginimo faktiškai įmonėje nedirbančiam asmeniui.
Nors M. A. teigė, kad atsisakius buhalterio pagal išgales pats tvarkė UAB „L“ buhalterinę apskaitą, tačiau negalėjo nurodyti, nei jo darbuotojams mokėto darbo užmokesčio dydžio, nei kokia forma (grynais ar pavedimu) UAB „L“ atsiskaitydavo už prekes, t. y. esminių buhalterinėje apskaitoje turinčių atsispindėti duomenų. Specialisto išvada patvirtina, kad nuo 2015 m. UAB „L“ iš esmės neteikė valstybės institucijoms privalomų deklaracijų apie gautas pajamas ar išskaitas. Kaltinamasis patvirtino žinojęs apie UAB „L“ mokestines nepriemokas, tą nurodė ir S. Š., V. K. ir I. R., tačiau jų nemažino ir nevykdė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2015 m. kovo 3 d. reikalavimo pateikti bendrovės finansinės veiklos dokumentus už 2015 m. sausio 1 d.–2015 m. kovo 15 d.: kasos, banko dokumentus ar jų išrašus, debitorių ir kreditorių sąrašus, ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašus, paskutinį balansą ir pelno nuostolio ataskaitą, akcininkų sąrašą bei darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo žiniaraščius. M. A. ranka darytas prierašas patvirtina, jog nurodytą reikalavimą jis gavo 2015 m. kovo 20 d., tačiau prašomų dokumentų taip ir nepateikė. Tokio neveikimo priežasčių teismui paaiškinti negalėjo. Nuo 2015 m. kovo 30 d. priminimus apie pridėtinės vertės deklaracijų pateikimą UAB „L“ siuntė ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija. Minėti priminimai M. A. buvo siunčiami tiek elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), tiek ir per elektroninio deklaravimo sistemą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius reikalavimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą M. A. siuntė ir teisme jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini) (paskutinis raginimas datuotas 2015 m. liepos 24 d.), tačiau jokios reakcijos iš kaltinamojo pusės nebuvo, jis neatsiliepė ir įmonės nurodytais telefono numeriais. Kaltinamasis taip pat patvirtino, kad įmonė Kaune registruotu adresu niekada neveikė, jis buvo išnuomavęs patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nežiūrint į tai, ant UAB „L“ firminio blanko ir VĮ Registrų centre vis dar buvo nurodomas Kaune esantis įmonės adresas. M. A. tokio neatitikimo negalėjo paaiškinti. Minėtas kaltinamojo elgesys parodo norą sudaryti kliūtis surasti įmonę, o tuo pačiu ir siekį nuslėpti įmonės finansinę padėtį, vengimą mokėti privalomus mokesčius.
Ikiteisminio tyrimo metu M. A. parodė, kad darbuotojus į darbą priiminėdavo pats, tačiau iš esmės absoliuti dauguma teisme apklaustų UAB „L“ darbininkų M. A. neatpažino, nurodydami, kad į darbą juos priimdavo tai S. Š., tai A. S., tai asmuo vardu A., pervedė dirbti V. K.. Nė vienas iš apklaustų UAB „L“ darbuotojų nenurodė, kad juos įdarbino būtent M. A.. Apklausos pas tyrėją metu kaltinamasis tvirtino, kad pats vienas organizavo UAB „L“ veiklą, iš jo tuometinių parodymų taip pat matyti, kad jis asmeniškai atsiskaitinėjo su darbuotojais. Teisme M. A. parodymus pakeitė ir kaip minėta parodė, jog dalį įgaliojimų buvo perdavęs S. Š., t. y. darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą, darbo laiko apskaitos vedimą, prekių pirkimą ir pan. Tuo pačiu teigdamas šią aplinkybę M. A. negalėjo apibūdinti nei kaip atrodė S. Š. išduotas įgaliojimas, nei kokia buvo perduotų įgaliojimų apimtis, apklausos metu vis praplėsdavo S. Š. perleistas teises – nuo atlyginimų UAB „L“ darbuotojams mokėjimo iki prekių pirkimo. Apie minėtą įgaliojimą ikiteisminio tyrimo metu visiškai neužsiminė ir S. Š.. Priešingai, pastarasis nurodė, kad darbuotojams atlyginimus mokėjo M. A., o jis apie UAB „L“ buhalterinės apskaitos organizavimą nieko nežinojo. Nenurodė pirkdavęs UAB „L“ vardu prekes nei įsiskolinimo užskaitymo pagrindu nei pagal tą patį įgaliojimą. I. R. apie įgaliojimą S. Š. mokėti UAB „L“ darbuotojams atlyginimą taip pat neužsiminė, priešingai teigė, kad apie sumokėjimą jai pranešdavo M. A.. M. A. nurodyto įgaliojimo išdavimo faktą paneigia ir liudytojų parodymai. Byloje apklausti UAB „L“ darbuotojai parodė, kad tik dviems jų (S. J. ir L. L.) atlyginimą mokėjo S. Š., tuo tarpu V. V. teigė, kad darbo užmokestį mokėjo brigadininkas J., P. M. – A. L., V. T. – T. arba S., D. Š. – A. S.. Taigi, byloje surinkti įrodymai paneigia M. A. parodymus dėl įgaliojimo S. Š. išdavimo.
M. A., būdamas brandaus amžiaus asmuo, įgijęs aukštąjį išsilavinimą mokesčių administravimo srityje, dar iki UAB „L“ įgijęs vadovavimo įmonėms patirties ir jau būdamas teistas už nusikaltimą finansų sistemai, neabejotinai turėjo suprasti ir žinojo savo kaip vadovo pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos vedimą, ją tvarkyti ir saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau sąmoningai to nedarė ir iš esmės nuo 2015 m. visiškai neatliko jokių jam kaip įmonės vadovui teisės aktais priskirtų funkcijų, paslėpė dalį UAB „L“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Tokiu būdu apgaulingai tvarkė UAB „L“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti šios įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. Tokie kaltinamojo veiksmai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, todėl kvalifikuoti teisingai.
Kaltinamajame akte nurodyta, kad M. A. pareigą bankroto administratoriui pateikti buhalterinius dokumentus turėjo nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. be to dalį buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpė laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Byloje nėra jokių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, jog dokumentų paslėpimo pradžios laikotarpis buvo 2015 m. rugsėjo 18 d. Iš esmės šis laikotarpis siejamas su bankroto bylos iškėlimu UAB „L“ ir jos vadovui pareigos pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus nustatymu, tačiau iš Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarties matyti, jog minėtų dokumentų pateikimo 10 dienų terminas prasidėjo nuo nutarties įsiteisėjimo, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 8 d., atsižvelgiant į tai, kaltinime patikslintinas teismo įpareigojimo pradžios terminas, vietoje 2015 m. rugsėjo 18 d. nurodant 2015 m. rugsėjo 8 d. UAB „J“ 2015 m. vasario 27 d. dokumentų perdavimo aktu M. A. buvo perduoti visi įmonės dokumentai, tai patvirtino tiek UAB „J“ darbuotojos, tiek pats kaltinamasis. Kaltinamasis parodė, kad neįvykdė dar 2015 m. kovo 3 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus įpareigojimo pateikti patikrinimui buhalterinius dokumentus, vadinasi, jau tuomet dalis buhalterinių dokumentų galėjo būti slepiama. Esant nurodytoms aplinkybėms tikslintinas kaltinime nurodytas dokumentų slėpimo pradžios terminas, jį siejant su UAB „J“ 2015 m. vasario 27 d. perdavimo aktu, t. y. skaičiuojant nuo 2015 m. vasario 27 d.
Nors kaltinime nurodyta, kad M. A. UAB „L“ buhalterinius dokumentus paslėpė iki 2015 m. rugsėjo 30 d. – UAB „L“ darbuotojų atleidimo data, tačiau nurodytas laikotarpis niekaip nepagrįstas, o dokumentai galėjo būti paslėpti ir vėliau, kadangi kaltinamasis pirmą kartą buhalterinių dokumentų sudegimo faktą paviešino tik 2015 m. lapkričio 6 d. elektroniniame laiške V. K.. Esant nurodytoms aplinkybėms patikslintinas kaltinime nurodytas paslėpimo laikotarpio pabaigos terminas, vietoje 2015 m. rugsėjo 30 d. nurodant 2015 m. lapkričio 6 d.
Minėti kaltinimo patikslinimai įtakos kaltinamojo veikos kvalifikavimui ir jo gynybai reikšmės neturi, kadangi M. A. apskritai neigė dokumentų paslėpimo faktą.
Nors bylos nagrinėjimo teisme metu M. A. buvo įspėtas, kad jo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 223 straipsnį dėl UAB „L“ buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo, tačiau ištyrus byloje surinktus įrodymus, toks kaltinimas nepasitvirtino. M. A. žinodamas įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkymą ir dokumentų saugojimą reikalavimus, ką patvirtina jo išsilavinimas, darbinė patirtinis ir net ankstesni teistumai, akivaizdžiai vengė ir nevykdė nei daugkartinių valstybės institucijų reikalavimų pateikti minėtus dokumentus patikrinimui, nei analogiško bankroto administratoriaus reikalavimo. Pasinaudojęs S. Š. naudoto automobilio sudegimu, sukūrė melagingą UAB „L“ dalies buhalterinių dokumentų sudegimo versiją, todėl tokie kryptingi M. A. veiksmai atskleidžia jo tiesioginę tyčią sudaryti kliūtis nustatyti UAB „L“ turtinę padėtį sąmoningai paslepiant, o ne nesaugant ir neišsaugant įmonės buhalterinių dokumentų.
Dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti.
Šiuo atveju iš M. A. pareikšto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį matyti, kad su sukčiavimo nusikalstama veika yra siejami tokie kaltinamojo veiksmai: 1) 2015 m. sausio 1 d.–2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu tyčia UAB „L“ naudai neorganizavo įmonės mokestinių prievolių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai vykdymo; 2) veikdamas tiesiogine tyčia, bei numatydamas, kad nesaugant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nebus galima nustatyti jo (M. A.) vykdyto tyčinio UAB „L“ turtinių prievolių Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir R. B. nevykdymo, 2015 m. rugsėjo 18 d.– 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu paslėpė dalį UAB „L“ apskaitos dokumentų.
Įvertinus nurodytus M. A. veiksmus negalima daryti išvados, kad jie suklaidino kitus asmenis ir tiesiogiai nulėmė jų turto netekimą ar UAB „L“ prievolių išvengimą. Jokia už mokesčių surinkimą atsakingas institucijas klaidinanti informacija tokiais veiksmais nebuvo pateikta. Teismo vertinimu, dokumentų paslėpimas apskritai negali būti vertinamas kaip apgaulė, kadangi tokiu savarankišku veiksmu neatliekamas kito asmens klaidinimas. Teismų praktikoje buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas yra siejamas su kaltininko tikslu, kad tais dokumentais nebūtų pasinaudota tikrinant juridinio asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, t. y. toks veiksmas siejamas ne su kito asmens apgaule, o su apgaulinga buhalterine apskaita. Sukčiavimu apgaule panaikinant turtinę prievolę laikomi tokie veiksmai kai nukentėjusysis turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netenka, remiantis fiktyviu juridiniu faktu. Šis objektyvusis sukčiavimo požymis gali pasireikšti prievolės mokėti atitinkamus mokesčius (PVM, JAPM, socialinio mokesčio) panaikinimu. Tai gali būti daroma kaltininkui klastojant buhalterinius dokumentus, įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, po to šiuos duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir deklaracijas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-719/2018). Analogiškai apgaulė neteisėtai pasisavinant ar išvengiant mokesčių aiškinama ir kitose kasacinėse nutartyse, t. y., kad tokia apgaulė reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu atsakingai institucijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-34/201, 2K-278-699/2016 ir kt.). Iš čia darytina išvada, kad BK 182 straipsnyje numatyta apgaulė, susijusi su mokestinės prievolės išvengimu ar sumažinimu, galima tik aktyviais kaltininko veiksmais, pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją, sukčiavimas neveikimu šioje srityje negalimas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, M. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl bausmės skyrimo ir kitų klausimų.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padaryta nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas, padarytas tyčia, nusikalstami veiksmai, susiję su apgaulingu buhalterinės apskaitos vedimu, tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas atsižvelgia ir į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – M. A. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nedirba, iš jo žodžių registruojasi Užimtumo tarnyboje, Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro duomenimis psichiatrinėje ir narkologinėje įskaitoje neįrašytas (t. 4, b. l. 137), iš jo žodžių, psichikos ir priklausomybių ligomis nesirgo. Baustas 2015 m. gruodžio 1 d. administracine tvarka dėl nelegalaus darbo (t. 4, b. l. 94-96), teisiamas ketvirtą kartą, du ankstesni teistumai susiję su nusikaltimais finansų sistemai. Šiuo metu Vilniaus miesto 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu kaltinamajam 3 m. laikotarpiui atidėtas bausmės vykdymas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), taip pat BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, t. y. iš esmės už analogiškas 2007–2009 m. padarytas nusikalstamas veikas, įskaitant buhalterinių dokumentų paslėpimą. Be to, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje padarytos nusikalstamos veikos laikotarpiu M. A. 2015 m. balandžio 28 d. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskiriant laisvės atėmimo bausmę su jos vykdymo atidėjimu 3 metų laikotarpiui (t. 4, b. l. 47-93). Nurodytos aplinkybės neabejotinai rodo didesnį kaltinamojo pavojingumą, būdingą nusikalstamo elgesio modelį ir tai, jog net realios laisvės atėmimo bausmės grėsmė pagal 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendį nesulaikė jo nuo nusikalstamų veiksmų. Įvertinus tai, kas išdėstyta darytina išvada, jog BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus pasieks tik BK 222 straipsnyje numatyta reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas artimas sankcijos vidurkiui.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, M. A. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, į bausmės laiką įskaitant pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu įskaitytą laikinajame sulaikyme išbūtą laikotarpį.
Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Iš M. A. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad visi jo nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai yra padaryti praeityje, nuo jų padarymo jau praėjo nemažai laiko. Administracinių nusižengimų registro duomenys rodo, kad kaltinamasis paskutinį kartą administracine tvarka baustas už 2015 m. gruodžio 1 d. nustatytą teisės pažeidimą. Duomenų apie jo atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus byloje nėra, kas leidžia daryti išvada, jog pagal 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendį nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. kaltinamojo atžvilgiu pradėta probacija vis tik yra veiksminga. Tai patvirtina ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esantys duomenys. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. išnagrinėjo teikimą dėl probacijos sąlygų pakeitimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendį nuteistam M. A. (teikimo Nr. T-79-1000/2017). Šioje nutartyje nurodyta, kad kaltinamasis probacijos sąlygų nepažeidė, dirbo, o praradęs darbą registravosi Užimtumo tarnyboje. Nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie M. A. įsidarbinimą, tačiau kaltinamasis taip pat registruojasi Užimtumo tarnyboje. M. A. yra jaunas, darbingo amžiaus asmuo, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, todėl turi realias galimybes įsidarbinti, gauti legalias pajamas ir atlyginti teismų sprendimais priteistą žalą. Jis turi ir mažametį vaiką, todėl siekis išlaikyti su juo ryšį, juo rūpintis taip pat laikytinas pakankama motyvacija daugiau nebenusikalsti. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą kaltinamajam suteikti paskutinę galimybę pasikeisti ir taip pasiekti bausmės tikslus be realaus šios bausmės atlikimo. Atsižvegiant į tai, kad kaltinamajam bausmės vykdymas yra atidedamas jau trečią kartą, į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei ankstesnius nusikaltimus, nustatytinas maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas laikant, kad teisingumo, nubaudimo ir perauklėjimo tikslai bus pasiekti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu M. A. paskyrus BK 75 straipsnyje numatytus įpareigojimus. Kaltinamajam skirtini įpareigojimai suderintini ir su paskirtais pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendį. M. A. įpareigotinas: 1) per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktai). Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 69 straipsniu ir 71 straipsniu, skirti baudžiamojo poveikio priemones: 1) iki 2020 m. gegužės 24 d. atlyginti turtinę žalą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendį; 2) per vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 20 MGL (1000 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Ikiteisminio tyrimo metu M. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 4, b. l. 40-42), paliktina nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – UAB „L“ buhalterinės apskaitos dokumentai, pateikti bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini) bankroto administravimo biuras“ 2017 m. vasario 17 d. aktu (2 t. b. l. 142), supakuoti segtuvais: 1. apskaitos dokumentų perdavimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai dokumentai, 16 lapų; 2. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai, 40 lapų; 3. atleistų darbuotojų darbo sutartys A-I, 97 lapai; 4. atleistų darbuotojų darbo sutartys, 47 lapai; 5. atleistų darbuotojų darbo sutartys K-Ž, 144 lapai; 6. steigimo dokumentai Nr. 1, 22 lapai; 7. VMI, SODRA Nr. 2, 395 lapai; 8. pardavimo, pirkimo dokumentai, banko išrašai, avansinės apyskaitos 2014-2015 metai Nr. 3, 71 lapas; 9. darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbuotojų prašymai 2014-2015 metai Nr. 4, 138 lapai; 10. subrangos sutartys, rangos, paslaugų, nuomos sutartys 2014 Nr. 5, 71 lapas; 11. Sodra Nr. 6, 30 lapų; 12. garantinio fondo byla Nr. 7, 13 lapų; 13. VMI dokumentai Nr. 8, 4 lapai; 14. kreditorių reikalavimai Nr. 9, 84 lapai; 15. bankroto dokumentai Nr. 10, 210 lapų; 15. Kompaktinis diskas (priedas prie Danske bank 2017-01-27 pranešimo Nr. dnk1700538, reg. Nr. FNTT 0-2124, nuosprendžiui įsiteisėjus perduotini Kauno miesto savivaldybės archyvui pagal UAB „L“ registracijos vietą ((duomenys neskelbtini)).
UAB „L“ bankroto byla (2 tomai), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintina Kauno apygardos teismui.
Dėl civilinių ieškinių.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos patyrę turtinės ar neturtinės žalos asmenys turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Nukentėjusysis R. B. baudžiamojoje byloje pareiškė 1 136,84 EUR civilinį ieškinį, kurį sudaro jo darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. (t. 2, b. l. 54). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. B. nuosekliai teigė, kad UAB „L“ darbo užmokesčio negavo visiškai. Teisme V. K. parodė, kad R. B. nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, nes trūko atlyginimo išmokėjimą ar neišmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Nei baudžiamojoje byloje, nei jos prieduose nėra tarp R. B. ir UAB „L“ sudarytos darbo sutarties, tačiau jo darbo UAB „L“ laikotarpis ir darbo užmokesčio dydis atsispindi UAB „L“ darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose (baudžiamosios bylos priedai – 2 segtuvai, vienas jų pažymėtas Nr. 4) bei Sodros duomenyse. Minėtuose įrodymuose užfiksuota, kad R. B. UAB „L“ buvo įdabintas nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. birželio 8 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Jo alga buvo 300 EUR, dirbo nuo 2015 m. vasario 6 d. po 8 val. iki 2015 m. gegužės 31 d. po 100 proc. darbo laiko. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis per laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. R. B. turėjo būti išmokėtas 1 136,84 EUR atlyginimas (t. 2, b. l. 50-51). Tai atitinka darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nurodytą jo algos dydį ir išdirbtų valandų skaičių.
Byloje nėra UAB „L“ kasos dokumentų ar darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių todėl teismas neturi galimybės patikrinti, ar įmonė išmokėjo R. B. minėtą darbo užmokestį, kita vertus, Sodros išraše apie asmenį ir draudėjus nurodyta, kad duomenų apie draudėjo (UAB „L“) išmokas R. B. nėra, kas patvirtina R. B. parodymus, jog už 2015 m. vasario 6 d. – 2015 m. gegužės 31 d. laikotarpį atlyginimo jis negavo. Šį teismo įsitikinimą sustiprina ir tai, jog pagal Specialisto išvadą, taip pat įvertinus UAB „L“ banko sąskaitų išrašus, liudytojų (darbuotojų) parodymus matyti, kad darbo užmokestis UAB „L“ buvo mokamas grynaisiais pinigais. M. A. buvo UAB „L“ kasininkas, vadinasi atsakingas už atlyginimų grynais mokėjimą, tačiau nei kaltinamasis nei R. B. vienas kito nepažino. Darbo užmokesčio nukentėjusiajam nesumokėjimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su M. A. veiksmais, tačiau UAB „L“ bankroto byloje R. B. kreditorinis reikalavimas nebuvo patvirtintas dėl dokumentų trūkumo ir pasibaigusios įmonės likvidavimo procedūros, atitinkamai jis nebuvo įtrauktas ir į bankroto administratoriaus M. A. pareikštą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, todėl baudžiamojoje byloje R. B. civilinis ieškinys pareikštas pagrįstai. R. B. civilinis ieškinys tenkintinas visiškai, iš kaltinamojo priteisiant per 2015 m. vasario 6 d. – 2015 m. gegužės 31 d. laikotarpį neišmokėtą 1 136,84 EUR darbo užmokestį.
Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. gegužės 8 d. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš M. A. priteisti 39 958,35 EUR turtinę žalą. Ieškinyje nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog M. A., laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d., būdamas UAB „L“ savininku ir direktoriumi, organizavo UAB „L“ vardu, statybos darbų paslaugų teikimą ir darbo jėgos nuomą užsakovui UAB „M“ ir laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. liepos 31 d., pagal kasos pajamų orderius pasisavino grynaisiais pinigais 439 000 EUR. UAB „M“ pagal UAB „L“ vardu išrašytas 6 pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) sąskaitas faktūras atskaitė iš viso 39 958,35 EUR pirkimo PVM. UAB „L“ šios PVM sumos į valstybės biudžetą nesumokėjo, todėl Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija reiškia reikalavimą įmonės vadovui M. A. (t. 3, b. l. 162-163).
Iš prie baudžiamosios bylos prijungtos Kauno apygardos teismo UAB „L“ bankroto bylos Nr. B2-413-259/2017 (toliau – bankroto byla) matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. teismo nutartimi UAB „L“ buvo iškelta bankroto byla (bankroto bylos t. 1, b. l. 56-58). Bankroto byloje Valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. spalio 5 d. pateikė prašymą patvirtinti 39 958,35 EUR dydžio kreditorinį reikalavimą ir 2016 m. vasario 3 d. prašymą patvirtinti papildomą 25 EUR kreditorinį reikalavimą, susidariusį perskaičiavus mokesčius (bankroto bylos t. 1, b. l. 72, 125-126). Šie reikalavimai patvirtinti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 11 d. ir 2016 m. vasario 15 d. nutartimi (bankroto bylos t. 1, b. l. 83-84, 128-129). Galutinis bankroto byloje patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas buvo 39 983,35 EUR.
Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. vasario 9 d. mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (23.26-08) 343-26/E1-2, vadovaudamasi tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos ir VĮ „Turto bankas“ sudaryta 2013 m. sausio 31 d. mokestinės nepriemokos reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (1.10-04-2)22-S (7.22-52-13)-T5-1, VĮ „Turto bankas“ perleido UAB „L“ 39 958,35 EUR mokestinę nepriemoką (bankroto bylos t. 1, b. l. 133-135). Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartyje konstatavo, kad įvyko procesinių teisių perėmimas, todėl ankstesnį kreditorių – Valstybinę mokesčių inspekciją, su 39 958,35 EUR finansiniu reikalavimu išbraukė iš UAB „L“ kreditorių sąrašo ir pakeitė jį nauju, į kreditorių sąrašą įtraukdamas VĮ „Turto bankas“ su 39 958,35 EUR finansiniu reikalavimu (bankroto bylos t. 1, b. l. 134-144). Iš čia darytina išvada, kad po Valstybinės mokesčių inspekcijos 39 958,35 EUR dydžio finansinio reikalavimo perleidimo VĮ „Turto bankas“ ir 2016 m. balandžio 6 d. teismo nutarties ji neteko teisės reikalauti nurodytos sumos iš UAB „L“.
Be to, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimu už akių, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-2677-656/2016 UAB „L“ naudai iš jos vienintelio akcininko ir vadovo M. A. buvo priteista 78 461,40 EUR dydžio žala, atitinkanti šios įmonės bankroto byloje patvirtintą kreditorių reikalavimų bendrą sumą. Konstatuota, jog ši žala atsirado dėl bendrovės vadovo įstatymais nustatytų pareigų netinkamo vykdymo (bankroto bylos t. 1, b. l. 165-169). UAB „L“ 2016 m. lapkričio 21 d. kreditorių susirinkimo Nr. 4 metu kreditoriai VĮ „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Vilniaus teritorinės darbo birža nusprendė parduoti teismo sprendimu už akių įmonei priteistą M. A. 78 461,40 EUR skolą (bankroto bylos t. 2, b. l. 7-9). UAB „L“, atstovaujama bankroto administratoriaus įgalioto asmens V. K., 2016 m. gruodžio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi M. A. 78 461,40 EUR skolą UAB „L“ perleido naujajam kreditoriui I. K. (t. 5, b. l. 51-52). Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimu UAB „L“ veikla pripažinta pasibaigusia dėl bankroto (bankroto bylos t. 2, b. l. 12-13). Taigi, iš čia matyti, kad 2016 m. birželio 20 d. teismo sprendimu už akių iš M. A. jau yra priteista šioje baudžiamojoje byloje Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo dydį atitinkanti 39 958,35 EUR suma (įeina į bendrą 78 461,40 EUR priteistą žalos dydį, atitinkantį įmonės kreditorinius reikalavimus), t. y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra išspręsta dėl to paties dalyko. Negana to, UAB „L“ reikalavimo teisė į M. A. jau yra perleista I. K., todėl ji visiškai nebėra susijusi, nei su UAB „L“, nei juo labiau su Valstybine mokesčių inspekcija, dar bankroto bylos eigoje perleidusia savo reikalavimo teisę VĮ „Turto bankas“. Iš čia darytina išvada, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ne tik neturėjo subjektinės teisės reikšti 2017 m. gegužės 8 d. civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet jos ieškinys negalėjo būti priimtas kaip pateiktas dėl to paties dalyko, iš esmės tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių. Esant nurodytoms aplinkybėms civilinis procesas šioje dalyje nutrauktinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
M. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį išteisinti nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 2 (dviejų metų) laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis M. A. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir M. A. paskirti galutinę 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaityti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendį įskaitytus laikotarpius.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, M. A. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trijų) metų laikotarpiui, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: 1) dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 69 straipsniu ir 71 straipsniu, paskirti M. A. baudžiamojo poveikio priemones: 1) iki 2020 m. gegužės 24 d. atlyginti turtinę žalą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendį; 2) per vienus metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 20 MGL (1 000 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
M. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
R. B. civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Iš M. A. priteisti R. B. 1 136,84 EUR (vieną tūkstantį šimtą trisdešimt šešis eurus, aštuoniasdešimt keturis centus) turtinę žalą.
Procesą dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio nutraukti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – UAB „L“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktus bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini) bankroto administravimo biuras“ 2017 m. vasario 17 d. aktu (2 t. b. l. 142), supakuotus segtuvais: 1. apskaitos dokumentų perdavimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai dokumentai, 16 lapų; 2. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai, 40 lapų; 3. atleistų darbuotojų darbo sutartys A-I, 97 lapai; 4. atleistų darbuotojų darbo sutartys, 47 lapai; 5. atleistų darbuotojų darbo sutartys K-Ž, 144 lapai; 6. steigimo dokumentai Nr. 1, 22 lapai; 7. VMI, SODRA Nr. 2, 395 lapai; 8. pardavimo, pirkimo dokumentai, banko išrašai, avansinės apyskaitos 2014-2015 metai Nr. 3, 71 lapas; 9. darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbuotojų prašymai 2014-2015 metai Nr. 4, 138 lapai; 10. subrangos sutartys, rangos, paslaugų, nuomos sutartys 2014 Nr. 5, 71 lapas; 11. Sodra Nr. 6, 30 lapų; 12. garantinio fondo byla Nr. 7, 13 lapų; 13. VMI dokumentai Nr. 8, 4 lapai; 14. kreditorių reikalavimai Nr. 9, 84 lapai; 15. bankroto dokumentai Nr. 10, 210 lapų; 15. Kompaktinis diskas (priedas prie Danske bank 2017-01-27 pranešimo Nr. dnk1700538, reg. Nr. FNTT 0-2124, nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti Kauno miesto savivaldybės archyvui pagal UAB „L“ registracijos vietą ((duomenys neskelbtini)). UAB „L“ bankroto bylą (2 tomai), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti Kauno apygardos teismui.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.