Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-161-380/2018 Teisėja D. Jazbutienė Teisminio proceso Nr.1-01-1-04044-2016-4

2018 m. birželio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. D., S. B., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. D. ir jo atstovo advokato Valdo Andrijausko apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo

S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (už 8 veikas), 207 straipsnio 1 dalį (už 7 veikas), 22 straipsnio 1 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta S. B. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems (3) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta A. D. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniems (7) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 parų arešto bausme ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniems (9) mėnesiams dešimčiai (10) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta atlikta 40 parų arešto bausmė, paskirta Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. baudžiamuoju įsakymu.

S. B. dėl dokumentų klastojimo ir kreditinio sukčiavimo A. D. ir S. B. gaunant paskolas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: priteista iš S. B. G. D. 359 Eur atlygintina turtinė žala ir 400 Eur neturtinė žala bei 1000 Eur atstovavimo išlaidos.

Uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai: priteista iš S. B. uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 936,72 Eur atlygintina turtinė žala.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti S. B., V. K., Ž. K., V. K., R. N., A. Š., V. L., Ž. L. Dėl jų apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. D. nuteistas už tai, kad 2015-10-28 (duomenys neskelbtini) kredito bendrovės „P“, veikiančios per filialą „A“ (toliau tekste – „A“) darbuotojui A. P. pateikė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jis, A. D., dirba (duomenys neskelbtini) ir gauna 600 eurų darbo užmokestį ir šiuos duomenis A. P. surašytoje vartojimo kredito paraiškoje kredito bendrovei „A“ 1000 eurų kreditui gauti patvirtino savo parašu ir taip suklastojo tikrą dokumentą – vartojimo kredito paraišką, dėl to kredito bendrovės „A“ darbuotojas A. P., suklaidintas pateiktų melagingų duomenų, su A. D. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 100799691, kurios pagrindu A. D. buvo suteiktas 760 eurų vartojimo kreditas.

2. S. B. nuteistas už tai, kad jis nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-10-29, (duomenys neskelbtini), nenustatytoje vietoje, suklastojo pinigų išmokėjimo kvitą, serija PIK Nr. 0384632, kuriame įtvirtino melagingą informaciją apie tai, kad 2015-10-16 S. B. individuali įmonė jam išmokėjo 1034, 86 eurų darbo užmokestį už 2015 m. rugsėjo mėnesį ir pasirašė kaip pinigus gavęs asmuo. Po to 2015-10-29 vartojimo kredito paraiškoje kredito bendrovei „A“ pasirašydamas patvirtino žinomai melagingą informaciją apie jo tariamai gaunamą darbo užmokestį 1000 eurų ir šią paraišką kartu su netikru dokumentu – pinigų išmokėjimo kvitu, serija PIK Nr. 0384632, 2015-10-29, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) pateikė bendrovės „A“ darbuotojui A. R., kuris, suklaidintas pateiktų melagingų duomenų apie gaunamą darbo užmokestį, tą pačią dieną su S. B. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.100799545, kurios pagrindu S. B. buvo suteiktas 600 eurų vartojimo kreditas.

3. S. B. nuteistas už tai, kad jis ir V. K., veikdami bendrininkų grupe, nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-11-03, (duomenys neskelbtini), nenustatyta kompiuterine technikos priemone S. B. suklastojo 2014-01-11 darbo sutartį Nr. 143-308, kurioje įtvirtino žinomai melagingą informaciją, kad V. K. dirba (duomenys neskelbtini) kokybės vertintoja ir jai mokamas darbo užmokestis, ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K., kuri ją pasirašė. V. K., S. B. įkalbėta ir vykdydama jo nurodymus, 2015-11-03 vartojimo kredito paraiškoje kredito bendrovei „A“ savo parašu patvirtino žinomai melagingą informaciją apie jos tariamą darbą (duomenys neskelbtini) kokybės vertintoja ir gaunamą darbo užmokestį ir šią paraišką kartu su netikru dokumentu – 2014-01-11 darbo sutartimi Nr. 143-308 2015-11-03, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) pateikė bendrovės „A“ darbuotojui A. P. A. P., suklaidintas pateiktos suklastotos darbo sutarties bei melagingų duomenų apie gaunamą darbo užmokestį, tą pačią dieną su V. K. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 100799280, kurios pagrindu V. K. buvo suteiktas 760 eurų vartojimo kreditas.

4. S. B. nuteistas už tai, kad jis, Ž. K. ir V. K., veikdami bendrininkų grupe, 2015-11-18 (duomenys neskelbtini), S. B. pateikus V. K. pinigų išmokėjimo kvitus, kuriuose V. K., S. B. įkalbėta ir jo nurodymu, įrašė melagingą informaciją – pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0384624, padarė įrašus, kad 2015-09-10 Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 143, 25 Eur darbo užmokesčio pagal darbo sutartį Nr. 103, pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0384629, padarė įrašus, kad 2015-09-25 Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 187, 40 Eur darbo užmokesčio pagal darbo sutartį Nr. 103, pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0384635, padarė įrašus, kad 2015-10-16 Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 159, 83 Eur darbo užmokesčio pagal darbo sutartį Nr. 103, pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0384639, padarė įrašus, kad 2015-10-30 Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 164,50 Eur darbo užmokesčio pagal darbo sutartį Nr. 103, pinigų išmokėjimo kvite, serija PIK Nr. 0384650, padarė įrašus, kad 2015-11-13 Ž. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 176,48 Eur darbo užmokesčio pagal darbo sutartį Nr. 103, po to šiuose žinomai suklastotuose dokumentuose Ž. K. pasirašė, taip patvirtinusi melagingą informaciją, kad pinigus gavo, po to 2015-11-19 Ž. K., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), 2015-11-18 vartojimo kredito paraiškoje savo parašu patvirtino melagingus duomenis apie jos darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gaunamą darbo užmokestį. Šią paraišką kartu su nebegaliojančia 2013-06-26 darbo sutartimi Nr. 103 ir žinomai netikrais dokumentais – pinigų išmokėjimo kvitais – pateikė kredito bendrovės „A“ darbuotojai. Kredito bendrovės darbuotoja R. P., suklaidinta pateiktų netikrų pinigų išmokėjimo kvitų, kuriuose įtvirtinti melagingi duomenys apie Ž. K. tariamai gautą darbo užmokestį, tą pačią dieną su Ž. K. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 10078964926, kurios pagrindu Ž. K. suteikė 560 eurų vartojamąjį kreditą.

5. S. B. nuteistas už tai, kad jis ir Ž. L., veikdami bendrininkų grupe tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-11-27, (duomenys neskelbtini) nenustatyta kompiuterinės technikos priemone S. B. pagaminus netikrą dokumentą – 2015-03-23 darbo sutartį Nr. 19, kurioje Ž. L., S. B. įkalbėtas ir vykdydamas pastarojo nurodymus, grafoje „Darbuotojas“ savo parašu įtvirtino žinomai melagingus duomenis, kad Ž. L. nuo 2015-03-23 neterminuotai priimtas dirbti į UAB „B“ statybininku ir pastarajam mokamas darbo užmokestis ne mažiau kaip 500 eurų per mėnesį. Po to tą pačią dieną S. B. nuvežė Ž. L. į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), kur Ž. L., vykdydamas S. B. nurodymus, šią žinomai suklastotą darbo sutartį pateikė kredito bendrovės „A“ darbuotojui A. P. ir vartojimo kredito paraiškoje savo parašu patvirtino žinomai melagingus duomenis apie jo tariamą darbą UAB „B“ statybininku bei jo gaunamą darbo užmokestį, po to kredito bendrovės „A“ darbuotojas A. P., suklaidintas pateiktos suklastotos darbo sutarties ir melagingų duomenų apie gaunamą darbo užmokestį, su Ž. L. tą pačią dieną sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.100798298, kurios pagrindu buvo suteiktas 600 eurų vartojamasis kreditas.

6. S. B. nuteistas už tai, kad jis, V. K. ir V. K., veikdami bendrininkų grupe tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-12-26, (duomenys neskelbtini) nenustatyta kompiuterinės technikos priemone S. B. pagaminus netikrą dokumentą – darbo sutarties blanką su UAB „B“ spaudu ir (duomenys neskelbtini), šį žinomai suklastotą dokumentą perdavė V. K., kuri S. B. nurodymu šiame dokumente įrašė žinomai melagingą informaciją, kad V. K. nuo 2015 m. sausio 23 d. dirba UAB „B“ statybininku. V. K. S. B. nurodymu šį suklastotą dokumentą pasirašė ir 2015-12-26, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) pateikė kredito bendrovės „A“ darbuotojui A. P. bei vartojimo kredito paraiškoje pasirašydamas patvirtino žinomai melagingus duomenis apie jo tariamą darbą UAB „B“ bei gaunamą darbo užmokestį, po to kredito bendrovės „A“ darbuotojas A. P., suklaidintas pateiktos suklastotos darbo sutarties ir melagingų duomenų apie gaunamą darbo užmokestį, tą pačią dieną su V. K. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.10079833726, kurios pagrindu V. K. suteikė 600 eurų vartojamąjį kreditą.

7. S. B. nuteistas už tai, kad jis ir R. N., veikdami bendrininkų grupe, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-12-27, (duomenys neskelbtini) nenustatyta kompiuterinės technikos priemone S. B. pagamino netikrą dokumentą – 2015-02-15 darbo sutartį Nr. 00131, ir (duomenys neskelbtini), kurią pateikė R. N., ir šis, vykdydamas S. B. nurodymus, grafoje „Darbuotojas“ savo parašu patvirtino žinomai melagingus duomenis, kad R. N. nuo 2015-02-21 neterminuotai priimtas dirbti į UAB „B“ statybininku ir jam mokamas darbo užmokestis. Po to šį suklastotą dokumentą 2015-12-27 tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), R. N., vykdydamas S. B. nurodymus, pateikė kredito bendrovės „A“ darbuotojai D. R. ir vartojimo kredito paraiškoje savo parašu patvirtino žinomai melagingus duomenis apie jo tariamą darbą UAB „B“ bei gaunamą darbo užmokestį, po to kredito bendrovės darbuotoja D. R., suklaidinta pateiktos suklastotos darbo sutarties ir melagingų duomenų apie gaunamą darbo užmokestį, tą pačią dieną su R. N. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 100874530, kurios pagrindu R. N. buvo suteiktas 760 eurų vartojimo kreditas.

8. S. B. nuteistas už tai, kad jis ir A. Š., veikdami bendrininkų grupe, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-12-30 (duomenys neskelbtini), S. B. nenustatyta kompiuterinės technikos priemone pagamino netikrus dokumentus: 2015-02-03 darbo sutartį Nr. 00125 ir A. Š. vardu išduotą išrašą iš sąskaitos (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įtvirtino žinomai melagingą informaciją, kad UAB „B“ A. Š. pervedė darbo užmokestį, po to 2015-12-30 (duomenys neskelbtini), šiuos netikrus dokumentus pateikė A. Š., kuris, S. B. įkalbėtas ir vykdydamas pastarojo nurodymus, 2015-02-03 darbo sutarties Nr. 00125 grafoje „Darbuotojas“ savo parašu įtvirtino žinomai melagingus duomenis apie tai, kad A. Š. nuo 2015-02-03 neterminuotai priimtas dirbti į UAB „B“ statybininku ir jam mokamas darbo užmokestis. Po to A. Š., vykdydamas S. B. nurodymus, šiuos žinomai suklastotus dokumentus 2015-12-30, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), pateikė kredito bendrovės „A“, darbuotojai A. G. ir vartojimo kredito paraiškoje savo parašu patvirtino žinomai melagingus duomenis apie jo tariamą darbą UAB „B“ bei gaunamą darbo užmokestį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – vartojimo kreditas nebuvo suteiktas, nes bendrovės „A“ darbuotojai A. G. kilo įtarimas dėl banko sąskaitos išrašo tikrumo.

9. S. B. nuteistas už tai, kad jis, V. L. ir Ž. K., veikdami bendrininkų grupe, Ž. K., vykdydama S. B. nurodymus, 2016-07-07, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), S. B. gyvenamajame bute, veikdama bendrai su S. B., pagamino netikrą dokumentą – nenustatyta kompiuterinės technikos priemone atspausdintoje 2016-07-07 pažymoje dėl darbo užmokesčio, S. B. nurodymu įrašė žinomai melagingą informaciją, kad V. L. nuo 2016-03-25 dirba S. B. individualioje įmonėje ir jam išmokėtas darbo užmokestis – 2016-04-15 – 394, 76 eurų, 2016-05-13 – 589,16 eurų, 2016-06-14 – 526,32 eurų, 2016-07-01 avansas 200 eurų, ir Ž. K. pasirašė kaip direktorius S. B. Po to šį suklastotą dokumentą 2016-07-07, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), V. L. pateikė kredito bendrovės „A“ darbuotojui D. Ž. ir 2016-07-07 vartojimo kredito paraiškoje nurodė melagingą informaciją, kad dirba S. B. individualioje įmonėje ir gauna darbo užmokestį. Kredito bendrovės darbuotojas D. Ž., suklaidintas pateiktos netikros 2016-07-07 pažymos, kurioje įtvirtinti melagingi duomenys apie V. L. darbovietę ir apie tariamą darbo užmokestį, su V. L. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.101325406, kurios pagrindu V. L. suteikė 440 eurų vartojamąjį kreditą.

10. S. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įkalbėjo G. D. paimti paskolas ir prisiimti kreditinius įsipareigojimus, nurodęs, jog už G. D. gautas paskolines lėšas nupirks žemės sklypą (duomenys neskelbtini), po to jį parduos brangiau ir gautą kainų skirtumą jie pasidalys, nors realiai dėl minėto žemės sklypo pirkimo nesitarė, jokio pirkimo–pardavimo sandorio vykdyti neketino. G. D., paveiktas S. B. apgaulės dėl žemės sklypo pirkimo ir perpardavimo siekiant užsidirbti pinigų, S. B. nurodymu, 2016 m. spalio 17 d., apie 9 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriuje sudarė sutartį su kredito bendrove „(duomenys neskelbtini)“ dėl paskolos gavimo ir gautą 3000 eurų paskolą perdavė S. B. Po to tą pačią dieną, apie 12 val., AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), paveiktas S. B. apgaulės, G. D. lizingu paėmė mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) su priedais, kurių bendra vertė – 827,98 eurų ir kuriuos taip pat perdavė S. B. Po to S. B. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudojęs tą pačią apgaulę dėl žemės sklypo pirkimo, G. D. patikėjus melaginga S. B. informacija apie būsimą sandorį, 2016-10-19 G. D. su (duomenys neskelbtini) sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. VKA-2016-9696, kurios pagrindu (duomenys neskelbtini) G. D. suteikė 1500 eurų vartojimo kreditą ir jį pervedė į G. D. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną G. D. (duomenys neskelbtini), prekybos centro (duomenys neskelbtini) patalpose esančiame bankomate, išgryninęs 1000 eurų ir tame pat prekybos centre esančiame (duomenys neskelbtini) banko skyriuje paėmęs 500 eurų, juos perdavė S. B. Tokiais veiksmais S. B. apgaule įgijo svetimą turtą – 3000 eurų, 1500 eurų bei telefoną.

11. S. B. išteisintas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. D., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, sudarant vartojimo kredito sutartį dėl vartojimo kredito suteikimo, suklastojo dokumentą, panaudojo suklastotą dokumentą ir apgaule gavo vartojimo kreditą: 2015-10-28, (duomenys neskelbtini), A. D., S. B. įkalbėtas ir vykdydamas jo nurodymus, kredito bendrovės „A“ darbuotojui A. P. pateikė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad A. D. dirba (duomenys neskelbtini) ir gauna 600 eurų darbo užmokestį, kuriuos patvirtino A. P. surašytoje vartojimo paraiškoje kredito bendrovei „A“ 1000 eurų kreditui gauti bei patvirtino savo parašu ir taip suklastojo tikrą dokumentą – vartojimo kredito paraišką. Tą pačią dieną darbuotojas A. P., suklaidintas pateiktų melagingų duomenų, su A. D. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 100799691, kurios pagrindu A. D. buvo suteiktas 760 eurų vartojimo kreditas, iš kurių dalį pinigų – 700 eurų – A. D. davė S. B.

12. S. B. išteisintas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su S. B., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, sudarant vartojimo kredito sutartį dėl vartojimo kredito suteikimo, suklastojo dokumentą, panaudojo suklastotą dokumentą ir apgaule gavo vartojimo kreditą: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-12-15, (duomenys neskelbtini) nenustatyta kompiuterinės technikos priemone S. B. pagamino netikrą dokumentą – 2015-09-03 darbo sutartį Nr. 70143, ir kurią 2015-09-03 per A. D. pateikė S. B. adresu (duomenys neskelbtini). S. B. žinomai netikrame dokumente – 2015-09-03 darbo sutartyje Nr. 70143, grafoje „Darbuotojas“ savo parašu įtvirtino žinomai melagingus duomenis, kad ji (S. B.) nuo 2015-09-03 neterminuotai priimta dirbti į (duomenys neskelbtini) cecho meistre ir jai mokamas darbo užmokestis ne mažiau kaip 680 eurų per mėnesį, šią sumą išmokant per 2 kartus iki einamojo mėnesio 15 d. ir 25 d. Po to S. B., vykdydama S. B. nurodymą, šią žinomai suklastotą darbo sutartį pateikė kredito bendrovės „A“ darbuotojai A. G. ir vartojimo kredito paraiškoje savo parašu patvirtino žinomai melagingus duomenis apie jos tariamą darbą (duomenys neskelbtini) bei gaunamą darbo užmokestį, po to kredito bendrovės „A“, darbuotoja A. G., suklaidinta pateiktos suklastotos darbo sutarties ir melagingų duomenų apie gaunamą darbo užmokestį, tą pačią dieną su S. B. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.100798298, kurios pagrindu buvo suteiktas 600 eurų vartojimo kreditas, iš kurių S. B. dalį pinigų – 100 eurų – per A. D. perdavė S. B.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

18. Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo S. B. apeliacinio skundo argumentų

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, negali sutikti su šiais apelianto argumentais.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

34. Iš apeliacinio skundo argumentų turinio matyti, jog apeliantas savo veiksmus gaunant kreditą nesieja su kreditinio sukčiavimo nusikalstama veika, kuri numatyta BK 207 straipsnio 1 dalyje. S. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas pagrįstai jį pripažino kaltu tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nuteistojo V. K., kad jis padėjo V. K. gauti kreditą. Tačiau toks vertinimas yra visiškai nepagrįstas, nes S. B., dalyvaudamas suklastojant netikrą dokumentą, kad V. K. gautų kreditą (t. y. tikslas, kad V. K. gautų kreditą), dalyvavo realizuojant apgaulės atsiradimą kreditinio sukčiavimo veikoje, numatytoje BK 207 straipsnio 1 dalyje. Tam, kad nuteistasis V. K. galėtų gauti vartojimo kreditą, buvo panaudotas netikras dokumentas – darbo sutartis, kuri nuteistojo S. B. buvo pateikta V. K. Šią aplinkybę nuteistasis S. B. patvirtino pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors vartojimo kreditas ir buvo suteiktas V. K., t. y. jo gavėjas buvo ne nuteistasis S. B., tačiau pastarasis sudarė prielaidas, kad šis kreditas būtų gautas. Teismui nustačius, kad S. B. dalyvavo darant nusikalstamą veiką – suklastojant netikrą dokumentą dėl V. K. darbo santykių, kad šis galėtų gauti kreditą, o šių išvadų apeliantas neginčija, yra kartu nustatyta ir tai, kad S. B. dalyvavo realizuojant apgaulės atsiradimą V. K. apgaule gaunant vartojimo kreditą. Taip pat už tokius savo veiksmus S. B. gavo atlygį iš V. K. Taigi nagrinėjamu atveju dėl V. K. veikos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančias išvadas.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir atsižvelgusi į šiuos apeliacinio skundo argumentus, negali su jais sutikti ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

41. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. Š. neatpažino S. B. kaip asmens, dalyvavusio siekiant apgaule gauti kreditą, bet taip pat neigė, kad jam parodytas teismo salėje A. D. pasiūlė jam imti paskolą (t. 8, b. l. 75). Teisiamajame posėdyje A. D. parodė, kad jis sutiko A. Š. stotyje, parsivedė į butą ir viską organizavo – pasiūlė sudaryti sutartį. S. B. nėra kaltas dėl pareikštų kaltinimų. Teigė, jog ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo S. B., nes jam buvo grasinama, kad jis bus sulaikytas ir kt. (t. 8, b. l. 70–71). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. D. (parodymų teisingumas buvo patvirtintas apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu) atskleidė nusikalstamų veikų darymo schemą, nurodė, kad apgaule imti paskolas sugalvodavo jo dėdė A. B. Skundžiamame teismo nuosprendyje šių parodymų turinys yra atskleistas ir teismo ištirtas, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja. Ikiteisminio tyrimo metu A. D. duoti parodymai patvirtina S. B. kaltę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi A. D. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, nes juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja A. G. kategoriškai nepatvirtino, kad su A. Š. paskolos prašymo metu buvo S. B. (t. 8, b. l. 138), tačiau atpažinimo metu jį nurodė kaip asmenį, panašų į kartu buvusį su A. Š. (t. 1, b. l. 81–83). A. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog Ž. K. jam pasakojo, jog ji ir S. B. susitarė, kad už kažkokią pinigų sumą Ž. prisiims kaltę dėl visų nusikaltimų (t. 4, b. l. 78–79). Šią aplinkybę patvirtino pati Ž. K. (t. 8, b. l. 71–73). Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuteistasis S. B. bandė susisiekti ir su A. D. šiam parašydamas, kad vakare paskambins, o tai leido teismui daryti pagrįstą išvadą, jog tai rodo, kad S. B. galėjo daryti įtaką ir A. D. Ir nors apeliantas savo skunde remiasi tuo, kad A. Š. jo neatpažino, tačiau vertindamas tai, kad nuo veikos padarymo praėjo daugiau kaip dveji metai, S. B. A. Š. matė trumpai bei paties A. Š. sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog tai nepaneigia S. B. dalyvavimo darant šias nusikalstamas veikas. Kartu pažymėtina, jog ir nagrinėjamoje situacijoje kredito bendrovei pateiktoje 2015-02-03 darbo sutartyje nurodyta, kad A. Š. nuo 2012-02-04 pradeda dirbti UAB „B“ statybininku, jam mokamas 700 Eur darbo užmokestis (t. 1, b. l. 163). Taigi nurodyta ta pati bendrovė kaip ir veikiant bendrai su R. N., Ž. L. ir V. K. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas visas šias aplinkybes įvertino, į jas atsižvelgė ir tinkamai nustatė nuteistojo S. B. kaltę dėl veikos su A. Š.

42. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nuteistasis V. L. parodė, jog S. B., imant paskolą, nebuvo, tačiau, kiek pamena, tame dokumente matė jo pavardę. S. B. niekur nedalyvavo, Ž. K. neminėjo, kad S. B. organizuoja šitą paskolą (t. 8, b. l. 75–76). Tačiau, skirtingai nei nurodo apeliantas, V. L. neparodė, kad S. B. nepažįsta. Kartu pažymėtina, jog V. L. yra Ž. L. brolis, kuris su S. B. yra draugai. Ikiteisminio tyrimo metu A. D. parodė (parodymų teisingumas taip pat patvirtintas pas ikiteisminio tyrimo teisėją), jog brolius L. S. B. pažinojo pats, jie buvo draugai (t. 4, b. l. 78–79). Pirmosios instancijos teismas tinkamai pažymėjo, jog tai, kad V. L. ikiteisminio tyrimo metu apklausose vienu atveju nurodė, kad S. B. nepažįsta, o kitu atveju, kad pažįsta, rodo, kad dėl šios aplinkybės V. L. nėra nuoseklus ir sąžiningas. Nuteistoji Ž. K. paneigė V. L. parodymus. Ji paaiškino, jog S. B. tarėsi su V. L. dėl kredito gavimo, taip pat tai, kad tuo laiku, kai ji ir V. L. buvo namuose pas jos tėtį, S. B. buvo lauke ir laukė. Po to, kai V. L. gavo kreditą, jis paskolino S. B. S. B. vežė juos į banką (duomenys neskelbtini) sumokėti už butą (t. 8, b. l. 71–73, 179). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta 2016-07-07 (t. 2, b. l. 3–4). (duomenys neskelbtini) pateiktoje informacijoje apie grynųjų pinigų operacijas nuo 2016-07-07 iki 2016-07-08 yra užfiksuotas S. B. padarytas mokėjimo pavedimas 400 Eur 2016-07-07 16.16 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 105–106). Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties sudarymo laikas užfiksuotas 15.15 val. (t. 2, b. l. 3–4). Taigi Ž. K. nurodytos aplinkybės, jog po to, kai V. L. gavo kreditą, S. B. vežė pinigus į banką pasitvirtina. 2016-07-16 pažymoje dėl darbo užmokesčio nurodyta, jog V. L. dirba S. B. individualioje įmonėje nuo 2016-03-25 ir jam buvo išmokėtas darbo užmokestis. Šioje pažymoje pasirašė individualios įmonės direktorius S. B. (t. 2, b. l. 5). Pirmosios instancijos teisme Ž. K. paaiškino, jog visos nusikalstamos veikos vyko su S. B. Ji pasirašė už S. B. Parašas yra išgalvotas (t. 8, b. l. 71–73). 2016-07-07 vartojimo kredito paraiškoje V. L. yra nurodęs, jog dirba S. B. individualioje įmonėje vairuotoju, ir pateikė informaciją apie gaunamas pajamas – 427,56 Eur kas mėnesį gaunamą darbo užmokestį (t. 2, b. l. 1–2). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus duomenimis S. B. įmonėje, kurios teisinis statusas Juridinių asmenų registre nuo 2007-09-24 – likviduojama, 2015–2016 metais įdarbintų asmenų nebuvo (t. 3, b. l. 78). Todėl dirbti S. B. įmonėje V. L. negalėjo, o pažymoje dėl darbo užmokesčio yra S. B. parašas, kurį pasirašė Ž. K. S. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog kreipėsi į prokurorę dėl jo individualios įmonės antspaudo dingimo (t. 8, b. l. 179). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog S. B. aiškinimas, kad buvo pavogtas antspaudas ir tokiu būdu juo galimai pasinaudojo kiti asmenys klastojant pažymą apie V. L. darbo užmokestį, nelogiškas ir niekuo nepagrįstas, laikant tai S. B. gynybine pozicija, nes apie antspaudo praradimą S. B. pranešė tik jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, rodant nuteistojo siekį išvengti atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pagal visas įrodymų vertinimo taisykles paaiškino, kodėl laiko Ž. K. parodymus, kurie yra nuoseklūs ir tapatūs jos duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir kuriuos patvirtina kiti teismo ištirti įrodymai, patikimais ir tinkamai nustatė nuteistojo S. B. kaltę dėl veikos bendrininkų grupe su V. L.

43. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl veikos bendrininkų grupe su Ž. K. Tačiau šio savo prašymo apeliaciniame skunde nemotyvuoja ir tik abstrakčiai nurodo, kad teismas neįvertino ir neatsižvelgė į A. D. paaiškintas aplinkybes, kad būtent jis (A. D.) pasiūlė Ž. K. pasiimti paskolą. Tačiau byloje esantys duomenys rodo, jog pirmosios instancijos teismas taip pat, kaip ir dėl kitų veikų, atsižvelgė į A. D. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, argumentuotai paaiškindamas, kodėl jie negali būti laikomi patikimais.

44. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismas įvertino R. N., A. Š. ir V. L. parodymus. Pagal visas įrodymų vertinimo taisykles įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, argumentuotai paaiškino, kodėl vienus įrodymus jis laiko patikimais, o kitus įrodymus atmeta. Teismas išsamiai ir tinkamai paaiškino, kodėl jis negali remtis nuteistojo A. D. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu. Tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visetą, padarė išvadas, kurios nėra palankios apeliantui, nereiškia, kad buvo padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

45. S. B. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įkalbėjo G. D. paimti paskolas ir prisiimti kreditinius įsipareigojimus, nurodęs, jog už G. D. gautas paskolines lėšas nupirks žemės sklypą, po to jį parduos brangiau ir gautą kainų skirtumą jie pasidalys, nors realiai dėl minėto žemės sklypo pirkimo nesitarė, jokio pirkimo–pardavimo sandorio vykdyti neketino. G. D., paveiktas S. B. apgaulės dėl žemės sklypo pirkimo ir perpardavimo siekiant užsidirbti pinigų, S. B. nurodymu, sudarė sutartį su kredito bendrove dėl paskolos gavimo ir gautą 3 000 Eur paskolą perdavė S. B.; lizingu paėmė mobiliojo ryšio telefoną su priedais, kurių bendra vertė 827,98 Eur ir kuriuos perdavė S. B.; su kredito įstaiga sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu G. D. buvo suteiktas 1 500 Eur vartojimo kreditas, kurį išgryninęs G. D. perdavė S. B. Tokias veiksmais S. B. apgaule įgijo svetimą turtą – 3 000 Eur, 1 500 Eur bei mobiliojo ryšio telefoną su priedais, kurių bendra vertė – 827,98 Eur.

46. Pirmosios instancijos teismas pripažino S. B. kaltu ir nuteisė už tai, kad jis prieš nukentėjusįjį G. D. padarė sukčiavimo nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas neginčija to fakto, kad jis paėmė pinigus ir telefoną, tačiau nesutinka, jog tai buvo padaryta sukčiavimo būdu. Apeliantas savo veiksmus vertina kaip civilinio pobūdžio ginčą, nes abu ketino pirkti žemės sklypą, tačiau dėl nukentėjusiojo apeliantui daromo spaudimo žemės pirkimas neįvyko. Tačiau tokius apelianto argumentus paneigia byloje esantys duomenys.

49. Individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti tiek BK specialiojoje dalyje esančio straipsnio, kuriame numatyta kaltininkui inkriminuota nusikalstama veika, sankcijoje nustatytų bausmių rūšis ir jų ribas, tiek BK bendrosios dalies VIII skyriaus nuostatų suteikiamas galimybes atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. B. laisvės atėmimo bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ir parinko bei paskyrė teisingą bausmę.

50. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už 8 padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, už 7 padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 207 straipsnio 1 dalyje, už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 207 straipsnio 1 dalyje, už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. BK 300 straipsnio 1 dalies, 207 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies sankcijose yra numatytos alternatyvios bausmės ir pirmosios instancijos teismas parinko pačią griežčiausią bausmės rūšį dėl visų nusikalstamų veikų. Švelnesnės bausmių rūšys gali būti teismo paskirtos, kai jos atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą ir jomis bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai.

51. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmė už padarytas nusikalstamas veikas paskirta atsižvelgus į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją, padarytų nusikalstamų veikų motyvus bei tikslus, įvertinus nuteistojo asmenybę. S. B. padarė šešiolika tyčinių nusikaltimų ir pasikėsino padaryti vieną tyčinį nusikaltimą, kurie priskirtini prie nesunkių nusikaltimų kategorijos. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Visa tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų jo nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė, individualizuodamas bausmę. Taip pat teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatė ir nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatė bei pripažino dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes: 1) nuteistasis visas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), t. y. naujus tyčinius nusikaltimus padarė, kai teistumas nėra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka; 2) nuteistasis keturiolika veikų padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma, į kurias turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę, leidžia teigti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik parenkant pačią griežčiausią bausmės rūšį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam S. B. paskyrė normų sankcijose nustatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir pagrįstai nesvarstė švelnesnės bausmės skyrimo klausimo.

52. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nepripažino nuteistojo S. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė bei pripažino vieną nuteistojo S. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl visų nusikalstamų veikų – kaltininkas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir kitą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl keturiolikos veikų – kaltininkas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamasis įstatymas suteikia teismui teisę nustatyti bausmės dydį didesnį negu sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis, nes nėra nustatyta nė viena nuteistojo S. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o dėl keturiolikos nusikalstamų veikų yra nustatytos netgi dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Į tai teismas atsižvelgė, skirdamas bausmę. Tačiau teismas, skirdamas bausmę, vis dėlto nustatė bausmės dydį mažesnį už sankcijose nustatytą šios bausmės vidurkį. Dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos teismas paskyrė tokias laisvės atėmimo bausmes: už vieną nusikalstamą veiką buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė devyniems mėnesiams, už kitas septynias nusikalstamas veikas buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams. O šios bausmės vidurkis yra vieneri metai septyni mėnesiai ir 15 dienų. Dėl BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos teismas paskyrė tokias laisvės atėmimo bausmes: už vieną nusikalstamą veiką buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams, už kitas šešias nusikalstamas veikas buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams trims mėnesiams. O šios bausmės vidurkis yra vieneri metai septyni mėnesiai ir 15 dienų. Dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 207 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams dviem mėnesiams. Dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams šešiems mėnesiams, kai šios bausmės vidurkis yra vieneri metai septyni mėnesiai ir 15 dienų. Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis nėra per didelis, todėl laikyti nuteistajam S. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę per griežta nėra jokio pagrindo. Taip pat bendrindamas nuteistajam nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 63 straipsnio reikalavimų.

53. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantui paskirta bausmė nėra per griežta ir keisti paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo A. D. apeliacinio skundo argumentų

55. Individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti tiek BK specialiojoje dalyje esančio straipsnio, kuriame numatyta kaltininkui inkriminuota nusikalstama veika, sankcijoje nustatytų bausmių rūšis ir jų ribas, tiek BK bendrosios dalies VIII skyriaus nuostatų suteikiamas galimybes atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. laisvės atėmimo bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ir parinko bei paskyrė teisingą bausmę.

56. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tikro dokumento – vartojimo kredito paraiškos – suklastojimą ir pagal BK 207 straipsnio 1 dalį už apgaule gautą kreditą. BK 300 straipsnio 1 dalies ir 207 straipsnio 1 dalies sankcijose yra numatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas ir laisvės atėmimas iki 3 metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. D. paskirta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir laisvės atėmimo bausmė septyniems mėnesiams už nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Taigi teismas parinko griežčiausią normų sankcijose nustatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą – nustatydamas jos dydžius atitinkamai šešiems mėnesiams ir septyniems mėnesiams. Švelnesnės bausmių rūšys gali būti teismo paskirtos, kai jos atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą ir jomis bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai.

57. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmė už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos atsižvelgus į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją, padarytų nusikalstamų veikų motyvus bei tikslus, įvertinus nuteistojo asmenybę. A. D. padarė du tyčinius nusikaltimus, kurie priskirtini prie nesunkių nusikaltimų kategorijos. Iš bylos duomenų matyti, kad A. D. nusikaltimus padarė neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus įstatymų nustatyta tvarka. Po nusikaltimų padarymo nekeitė savo gyvenimo būdo ir toliau darė nusikaltimus, t. y. nepriėmus nuosprendžio nagrinėjamoje byloje, jis padarė naujus nusikaltimus: Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį. Taip pat nuteistasis baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 38–49; t. 8, b. l. 144). Visa tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų jo nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Be to, nuteistajam A. D. taikytos švelnesnės bausmės nepadarė teigiamos įtakos jo elgesiui. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė, individualizuodamas bausmę. Taip pat teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatė ir nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), t. y. naujus tyčinius nusikaltimus padarė, kai teistumas nėra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma, į kurias turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę, leidžia teigti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik parenkant pačią griežčiausią bausmės rūšį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. D. skyrė sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir pagrįstai nesvarstė švelnesnės bausmės skyrimo klausimo.

58. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nepripažino nė vienos nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nustatė bei pripažino vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kaltininkas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau teismas, skirdamas bausmę, vis dėlto nustatė bausmės dydį mažesnį už sankcijose nustatytą šios bausmės vidurkį, nors baudžiamasis įstatymas suteikia teismui teisę nustatyti skirti didesnę bausmę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, kai nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Šios bausmės vidurkis yra vieneri metai septyni mėnesiai ir 15 dienų, o apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikas yra šeši mėnesiai už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir septyni mėnesiai už nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis nėra per didelis, todėl negalima laikyti, jog nuteistajam A. D. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Taip pat bendrindamas nuteistajam nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 63 straipsnio reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo keisti apeliantui paskirtos bausmės.

60. Apelianto argumentas yra susijęs su tuo, kad teismas, skirdamas bausmę, nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis susideda iš dviejų būtinųjų elementų: 1) kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką; 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką siejamas su faktinių aplinkybių pripažinimu, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai reiškia, kad vien kaltininko pareiškimo, kad jis yra kaltas, nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, kaltininkas turi ne tik visiškai prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką pareikšdamas, kad jis yra kaltas, bet jis turi pripažinti faktines aplinkybes, kai jis ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taip pat kaltininko nuoširdus gailėjimasis negali būti suprantamas kaip formalaus pobūdžio pareiškimas apie nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos ar formalaus pobūdžio pareiškimas dėl kaltės pripažinimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis turi pasireikšti kaltininko elgesyje, objektyvioje tikrovėje taip, kad sudarytų pagrindą teismui manyti, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi, o ne tokį gailėjimąsi tik deklaruoja. Nagrinėjamoje situacijoje atsakomybę lengvinančios aplinkybės būtinųjų elementų nėra, t. y. tai, ką nurodo apeliantas, negali būti traktuojama ir pripažįstama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

61. Apeliantas teigia, jog jis kaltę pripažino. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog jis pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino ir parodė, kad viską jis pats padarė (t. 8, b. l. 70–71). Tai gali būti vertinama tik kaip kaltės pripažinimo pareiškimas, nes apeliantas nepripažino faktinių aplinkybių duodant teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme A. D. davė skirtingus parodymus, negu jis davė ikiteisminio tyrimo metu, ir teismas turėjo vertinti, kuriuos parodymus vis dėlto laikyti teisingais. Apeliantas teigia, jog jis nuoširdžiai gailėjosi, tačiau su tuo negalima sutikti. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas nedavė teisingų parodymų pirmosios instancijos teisme, nors kaltę pripažino (kaltės pripažinimo pareiškimas), o teisingus parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo metu, leidžia teigti, jog apelianto veiksmuose nėra nuoširdaus gailėjimosi elemento, nes jis tokiais savo veiksmais klaidino įrodinėjimo procese dalyvavusius subjektus nustatant tiesą byloje. Be to, apelianto elgesys po nusikalstamų veikų padarymo nesudaro pagrindo teismui manyti, kad šių nusikalstamų veikų padarymas jį taip paveikė, kad galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas tikrai nuoširdžiai gailisi, o ne tokį gailestį deklaruoja turėdamas vieną tikslą – kad teismas pripažintų atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsižvelgtų skirdamas bausmę. Padarytos nusikalstamos veikos nesustabdė apelianto nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į tai pagrįstai neatsižvelgė, skirdamas bausmę, todėl apeliantui paskirta bausmė nenustačius, nepripažinus atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra laikoma per griežta.

62. BK 75 straipsnio nuostatos suteikia teismui teisę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Esminė šio straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

63. Nagrinėjamu atveju taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Nuteistasis A. D. iš ankstesnių teistumų išvadų nėra padaręs, demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti teisei priešingus veiksmus. Net ir padarius nusikalstamas veikas iki nuosprendžio už jas priėmimo jis kartojo nusikalstamų veikų darymą ir dėl jų buvo priimti apkaltinamieji teismo nuosprendžiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nebūtų apribota nuteistojo A. D. galimybė toliau daryti nusikalstamas veikas, jis nebūtų sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Aplinkybių, kurios leistų nuteistajam A. D. pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, šiuo atveju nenustatyta, todėl BK 75 straipsnio nuostatos nagrinėjamoje situacijoje negali būti taikomos.

65. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. D. yra įsidarbinęs (duomenys neskelbtini) žuvies apdorotoju. Darbo sutartis su nuteistuoju sudaryta 2018-03-27. Nuteistasis pagal sudarytą darbo sutartį pradėjo dirbti 2018-03-28 (t. 9, b. l. 155–159). Visa tai leistų teigiamai charakterizuoti nuteistąjį ir teismas pozityviai vertina tai, kad nuteistasis A. D. susirado darbą. Tačiau šioje situacijoje nuteistojo A. D. įsidarbinimo aplinkybė yra vertinama kaip apelianto pragmatinis siekis išvengti laisvės atėmimo bausmės realaus atlikimo, o ne savo paties elgesio įvertinimas, dėl to išvadų padarymas ir siekio pasikeisti realus rodymas. Nusikalstamos veikos buvo padarytos 2015 m., o darbas įgytas po to, kai teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį ir nėra nurodytos aplinkybės, dėl kurių nuteistasis nedėjo pastangų tam, kad įsidarbintų iki to laiko. Taip pat byloje yra pateikta (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro direktorės 2018 m. balandžio 30 d. charakteristika, joje apie nuteistąjį A. D. yra nurodyta, jog A. D. nuo 2018-03-18 iki 2018-09-18 yra paskirta apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga. A. D. pozityviai žiūri į gyvenimą, bando stotis ant kojų ir keisti savo gyvenimo būdą. Paslaugų teikimo metu su socialinio darbuotojo padėjėjomis, socialiniais darbuotojais nuteistasis nekonfliktuoja, geranoriškai vykdo visus nurodymus, laikosi vidaus tvarkos taisyklių. Paslaugų teikimo metu vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėja, yra pareigingas ir nekelia jokių problemų gaudamas paslaugas (t. 9, b. l. 161). Tačiau nurodyta charakteristika yra pateikta 2018-04-30, o paslaugos A. D. pradėtos teikti tik nuo 2018-03-18 ir tai yra per trumpas laiko tarpas, kuris leistų teismui daryti išvadą, jog tai, ką nuteistasis demonstruoja gaunamų paslaugų metu, yra noro keisti savo gyvenimo būdą tikroji išraiška, o ne tokio noro demonstravimas siekiant išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, pagal darbo sutartį nuteistajam yra nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis, kuris taip pat nėra praėjęs ir nėra duomenų apie tai, kaip jis vykdo darbo funkcijas ir ar įveiks darbo sutartimi nustatytą bandomąjį laikotarpį. Konkrečiu atveju nuteistajam A. D. reikia įdėti daug daugiau pastangų tam, kad įtikintų teismą, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietoje, o per tokį trumpą laiką nuteistojo parodyti elgesio pokyčiai, kurie pasireiškė tik po skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nesudaro pagrindo teismui prieiti prie išvados, jog nuteistajam A. D. bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietoje. Kartu pažymėtina, jog skundžiamu teismo nuosprendžiu iš nuteistojo A. D. nėra priteistas padarytos žalos atlyginimas, todėl nuteistojo argumentas, kad jis turėtų galimybę šią žalą atlyginti, jeigu jis neatliktų realios laisvės atėmimo bausmės, yra nepagrįstas.

66. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo laikyti nuteistajam A. D. paskirtą laisvės atėmimo bausmę per griežta bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta teisinga bausmė ir keisti jos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

67. Apeliantas teigia, jog yra atlikęs Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą 30 parų arešto bausmę, o skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, jog jis šios bausmės nėra atlikęs. Apelianto vertinimu, atliktos bausmės laikas turi būti įskaitytas į subendrintą devynių mėnesių ir 10 dienų laisvės atėmimo bausmę.

68. Apelianto apeliaciniame skunde iškeltas klausimas yra susijęs su nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ar neaiškumų pašalinimu. Pagal BPK 361 straipsnio nuostatas teismas turi teisę priimti sprendimus – įskaityti atliktą bausmę, kai bausmė paskirta pagal kelis nuosprendžius, jeigu atliktoji bausmė teismo nuosprendžiu neįskaityta arba įskaityta netiksliai. Tokių klausimų sprendimas nekeičia priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės ir gali būti išspręsta teismo nutartimi.

69. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta nuteistajam skundžiamu teismo nuosprendžiu galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyniems mėnesiams buvo subendrinta visiško sudėjimo būdu su: 1) Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 parų arešto bausme; 2) Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme. Teismas tinkamai vadovaudamasis BK 63 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklėmis paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę devyniems mėnesiams dešimčiai dienų. Į bausmės laiką įskaityta atlikta 40 parų arešto bausmė, paskirta Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. baudžiamuoju įsakymu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo duomenų apie tai, kad šiuo baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausmė atlikta 2017 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįskaitė nuteistajam A. D. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos arešto bausmės, nes nuosprendžio priėmimo metu šios bausmės nuteistasis nebuvo atlikęs. Remiantis apeliacinės instancijos teismo turimais duomenimis, nuteistasis A. D. 2018 m. kovo 9 d. yra paleistas atlikęs arešto bausmę, paskirtą Šilutės rajono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu po skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Todėl teismas teisingai pritaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas ir neįskaitė neatliktos bausmės. Šis bausmės laikas gali būti įskaitytas į skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos devynių mėnesių dešimties dienų laisvės atėmimo bausmės laiką, vykdant nuosprendį, nes šio klausimo išsprendimas nekeičia skundžiamo teismo nuosprendžio esmės.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. D. ir jo atstovo apeliacinio skundo argumentų

70. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu iš nuteistojo S. B. neturtinės žalos dydžiu ir mano, jog teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nėra teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus.

71. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio atlyginimo kriterijai, t. y. neturtinės žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, žalą padariusio asmens turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (pvz., amžius), nukentėjusiojo didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar padidėti, ir pan. Kadangi neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą, taip pat turi atsižvelgti ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis).

72. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusysis patyrė didelį stresą, jis buvo prislėgtas ir labai išgyveno dėl nuteistojo S. B. padaryto sukčiavimo. Tačiau pats nukentėjusysis nesielgė pakankamai rūpestingai perduodamas pinigus nuteistajam S. B., kurį pažįsta iš matymo. Iki paskolų paėmimo nukentėjusysis nuteistąjį S. B. pažinojo tris dienas. Nukentėjusysis net nepasidomėjo, kokį žemės sklypą ketina pirkti, kur yra tas žemės sklypas, nematė šio žemės sklypo savininko, nepasiteiravo, kokia šio žemės sklypo kaina, ir pan. Apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog vykstant pas notarę S. B. pranešė, jog gali pritrūkti pinigų žemei (t. 8, b. l. 139–140). Net ir tada nukentėjusysis nepasiteiravo, kiek gi kainuoja jo perkama žemė arba kiek gali pritrūkti pinigų. Nukentėjusiajam paprašius nuteistąjį S. B. grąžinti pinigus, pastarasis pradėjo išsisukinėti, aiškindamas nukentėjusiajam, kad jokių pinigų nedavė, tačiau nukentėjusysis vis tiek išsimokėtinai S. B. paėmė savo vardu mobilųjį telefoną ir dar paėmė paskolą, kurią taip pat atidavė S. B. (t. 8, b. l. 139–140). Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas nesielgė kaip pakankamai rūpestingas žmogus ir žala atsirado dėl nukentėjusiojo neatsargumo. Patiklaus žmogaus statusas vis dėlto nereiškia, kad toks žmogus neturi elgtis rūpestingai bei imtis elementarių atsargumo priemonių bendraujant su jam nepažįstamu žmogumi ir atiduodant savo turtą. Nukentėjusysis teigia, kad jis niekada panašioje situacijoje nėra buvęs ir negalėjo numanyti, kad gali būti apgautas. Tačiau liudytoja A. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji su G. D. kalbėjo, kad jis nepasirašinėtų jokių dokumentų, nes ji dėl S. B. buvo girdėjusi kalbas iš V. K. (t. 8, b. l. 175). Tad nukentėjusysis dėl S. B. buvo įspėtas, kad gali būti apgautas. Ir nors nukentėjusysis savo patirtus išgyvenimus yra įvertinęs 5 000 Eur neturtinės žalos dydžiu, tačiau teismas turi ieškoti maksimalaus nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyros atkūrimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytu 400 Eur neturtinės žalos dydžiu. Toks neturtinės žalos dydis yra adekvatus nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Taigi tenkinti apeliacinio skundo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais priteisiant neturtinės žalos dydį visa apimtimi nėra jokio pagrindo.

73. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo G. D. atstovas advokatas Valdas Andrijausaso prašė atstovavimo išlaidas 300 eurų pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš S. B. G. D.

74. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos yra bendros ir bylos procesui apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-5-895/2018). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. D. atstovas pateikė sąskaitą už teisinių paslaugų suteikimą, prašydamas priteisti 300 eurų iš nuteistojo S. B. G. D. Atmetus nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ir jo atstovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, priteisti iš nuteistojo atlyginti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas atstovavimo išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų S. B., A. D., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. D. ir jo atstovo advokato Valdo Andrijausko apeliacinius skundus atmesti.