- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-137-390/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05256-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Eitara“
- Ieškovas
- L. Š.
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Eitara“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8888-638/2014 pagal ieškovo L. Š. ieškinį atsakovui UAB „Eitara“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu ( b. l.58-60 ) teismo prašė pripažinti jo 2014-02-17 atleidimą iš darbo UAB „Eitara” pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtu. Į darbą negrąžinti, laikyti ieškovą atleistu iš darbo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Eitara” neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas - 667,46 Lt. Priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, tai yra nuo 2014-02-17 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, delspinigius už vėlavimą sumokėti 2014 m. sausio-vasario mėnesių darbo užmokestį po 0,04 procentus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013-11-25 su atsakovu sudarė darbo sutartį, kuria buvo priimtas į darbą kompiuterių techniku, įsipareigojo dirbti penkias dienas per savaitę po 8 valandas per dieną, o atsakovė - mokėti valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį. Ieškovas teigė, kad būtent jo iniciatyva sutartyje nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis – norint pasitikrinti, ar jam patiks darbas ir ar galės jį tinkamai atlikti. Ieškovo darbo vieta buvo įmonės filiale, esančiame (duomenys neskelbtini) , Kaune. Vasario mėnesį vadovas V. K. pasiūlė užimti aukštesnes pareigas ir prisiimti daugiau atsakomybės, tačiau mokant tokio pat dydžio darbo užmokestį, todėl ieškovas pasiūlymo atsisakė. 2014-02-18 ieškovas buvo išvarytas iš darbo su reikalavimu kitą dieną atnešti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo paties prašymu. Ieškovas pažymėjo, jog prašymo nutraukti darbo sutartį su atsakove nėra pateikęs, laiko, kad darbo santykiai tarp šalių dėl ieškovo iniciatyvos nėra pasibaigę ir, kad darbas, kurį dirbo, jam patiko ir ieškovas šį darbą dirbti sugebėjo. Ieškovo atleidimą pripažinus neteisėtu, neprašo jo grąžinti į darbą, nes jam bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos. Patyręs šoką, vidinius išgyvenimus ir diskomfortą, ieškovas taip pat prašo priteisti 5000 Lt neturtinės žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino neteisėtu ieškovo L. Š. atleidimą iš darbo, UAB „Eitara“ 2014-02-17 direktoriaus įsakymu P-23. Į darbą negrąžino. Laikė, kad darbo sutartis tarp L. Š. ir UAB „Eitara“ yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Priteisė ieškovui L. Š. iš atsakovo UAB „Eitara“ 667,46 Lt darbo užmokesčio už 2014 metų vasario mėnesį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas iki atleidimo iš darbo dienos, 6179,04 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2014-02-17) iki šio teismo spendimo priėmimo dienos, 478,04 Lt piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 1029,84 Lt išeitinės išmokos ir po 48,78 Lt darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną skaičiuojant nuo dienos, einančios po šio teismo sprendimo paskelbimo (2014-08-19) iki šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, bei 915 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Eitara“ 322 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas sprendė, kad darbo sutarties nutraukimą pagal LR DK 127 str. 1 d. ( darbuotojo prašymu) abi šalys laikė neteisėtu ir nepagrįstu ir toliau teismas tyrė, ar teisėtas buvo ieškovo atleidimas iš darbo pagal LR DK 107 str. 1 d. Ištirti įrodymai – liudytojų parodymai – neįtikino teismo, kad UAB „Eitara“ direktorius V. K. , atleisdamas darbuotoją L. Š. , laikėsi DK 107 straipsnyje numatytos tvarkos, t. y. prieš 3 dienas raštu įspėjo darbuotoją apie darbo sutarties su juo nutraukimą dėl neigiamų išbandymo rezultatų. Todėl teismas darė išvadą, kad L. Š. iš UAB „Eitara“ kompiuterių techniko pareigų buvo atleistas pažeidžiant darbo kodekso 107 straipsnyje numatytą tvarką, t. y. buvo atleistas neteisėtai. Darbdaviui neteisėtai atleidus darbuotoją iš darbo atsiranda šio neteisėto veiksmo pasekmės. Ieškovui nurodžius, kad santykiai su darbdaviu tapo blogi, tolesnis darbas nebūtų įmanomas, iš esmės ir atsakovo direktoriui neprieštaraujant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovas į darbą negrąžintinas.
Teismas nustatė, kad fakto, jog ieškovui galutinis atsiskaitymas buvo teikiamas, o ieškovas atsisakė priimti pinigus, atsakovas neįrodė, nes liudytojai patvirtino, kad paties pinigų įteikimo fakto nematė, patvirtinimo aktą pasirašė tik direktoriaus paprašyti. Įvertinęs, kad galutinis atsiskaitymas su ieškovu buvo įvykdytas nežymiai vėluojant (4-7 dienas), o nuo pranešimo apie pašto perlaidą gavimo ieškovui nebuvo jokių kliūčių atsiimti pinigus, teismas sprendė, kad darbo užmokestis už uždelstą laiką nepriteistinas.
Teismas laikė, kad ieškovui priteisiant vidutinį darbo užmokestį jo patirti finansiniai nepatogumai yra visiškai kompensuojami, o kitų pagrindų neturtinei žalai priteisti nenustatyta, todėl teismas ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB Eitara“ (b. l. 111–116) prašo panaikinti 2014-08-18 Kauno apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas turėjo vertinti UAB „Eitara“ direktoriaus paaiškinimus, ir teismo sprendime pasisakyti, kodėl direktoriaus paaiškinimai yra atmetami, o ne vadovautis ieškovo paaiškinimais, juo labiau, kad ieškovo paaiškinimai buvo nenuoseklūs. Direktoriaus paaiškino, kad visuomet darbuotojams, o taip pat ir ieškovui L. Š. , nustato bandomąjį laikotarpį darbdavio iniciatyva, patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui atlikti. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai I. M. ir G. B. . Ieškovas aiškindamas įsidarbinimo ir bandomojo laikotarpio nustatymo aplinkybes, iš principo patvirtino, kad išbandomasis laikotarpis buvo nustatytas darbdavio.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas buvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis, ir būdamas supažindintas jų nesilaikė. Nereikia įrodinėti tų aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (LR CPK 182 str. 5 p.). Ieškovas pripažino vėluodavęs į darbą (taigi žinojo, kada darbas prasideda, o tai paneigia ieškovo tvirtinimus, kad tariamai jis buvo nesupažindintas su darbo vidaus tvarkos taisyklėmis, be to, 2014-06-30 teismo posėdyje ieškovas į atstovės advokatės klausimą, ar darbdavys buvo supažindinęs su vidaus tvarkos taisyklėmis, ieškovas atsakė „Taip“. Atsakovas byloje esančių įrodymų visuma įrodė, kad ieškovas neišlaikė išbandymo, išbandymo rezultatai netenkino darbdavio interesų, dėl to darbdavys turėjo teisę atleisti ieškovą iš darbo LR DK 107 str. pagrindu, įspėjęs darbuotoją prieš 3 dienas.
Įspėjimo apie atleidimą aplinkybės leidžia daryti išvadą kad ieškovui buvo šis įspėjimas žinomas (ieškovas patvirtino, kad įvyko kelios konfliktinės situacijos, pokalbiai su darbdaviu, kad jų metu ieškovas buvo įspėtas, tačiau įspėjimo nepasirašė, paliudijo I. M. , UAB „Eitara“ direktorius). Faktas, kad ieškovas nepasirašė šio įspėjimo, negali daryti šio įspėjimo negaliojančiu, kai nepasirašymo aplinkybes patvirtina kiti įrodymai.
Net jei teismo sprendimas dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo yra priimtas nepažeidžiant materialinės teisės normų, teismas turėjo spręsti, ar vidutinio darbo užmokesčio pritesimas nepažeidžia proporcingumo, protingumo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovė prašė teismo įvertinti ar prašomas priteisti vidutinis darbo užmokestis už privertinę pravaikštą nėra piktnaudžiavimas savo teise ir ar nėra nepagrįstai didelė baudinė sankcija darbdaviui.
Ieškovas, teikdamas ieškinį į teismą piktnaudžiavo savo teise galimai siekiant nepagrįstai praturtėti, pažeisdamas LR CPK 111 str. 2 d. 2 p., nurodytą pareigą nurodyti visus žinomus adresus, žinodamas faktinę atsakovo veiklos vykdymo vietą (duomenys neskelbtini). Kaune, bei (duomenys neskelbtini), Kaune, šių adresų procesiniuose dokumentuose nenurodė. Dėl tokių nesąžiningų ieškovo veiksmų buvo nepagrįstai vilkinamas procesas. Ieškovas nesistengė ir neieškojo kito darbo, nors neprašė jo grąžinti ir į buvusią darbovietę. Žinodamas, kad į buvusią darbovietę negrįš, ieškovas kito darbo neieškojo ir savo turtinės padėties gerinti nesistengė. Vidutinio darbo užmokesčio priteisimas, kurio dydis 6179 Lt, bei 48,78 Lt darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną skaičiuojant nuo dienos, einančios po šio teismo sprendimo paskelbimo (2014-08-19) iki šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, akivaizdžiai neproporcinga sankcija darbdaviui, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas iš viso įmonėje išdirbo nepilnus 3 mėnesius, uždirbo apie 3500 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121–124) ieškovas L. Š. prašo UAB „Eitara” apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo sprendimą šioje byloje palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas ne tik kad pažeidė DK 99 straipsnio 3 d. nustatytą pareigą tinkamai įforminti darbo sutartį ir nenurodė visų esminių darbo sutarties elementų, bet teismo posėdyje pateikė prieštaringus paaiškinimus dėl darbo sutarties sudarymo, sąlygų turinio nustatymo, tikslų, šalių iniciatyvos - atsiliepime į ieškinį atsakovui nurodžius, kad darbo sutartyje išbandymas buvo nustatytas darbdavio iniciatyva tikslu nustatyti ieškovo sugebėjimus, teismo posėdyje atsakovo atstovas paneigė šiuos argumentus, nurodęs, kad darbo sutarties sąlygų jis nesprendė ir neiniciavo. Dėl tos pačios priežasties jis negali paaiškinti kodėl sutartis yra terminuota - matomai tokia sąlyga jau buvo interneto svetainėje parengtoje sutartyje. Atsakovui netinkamai įforminus darbo sutartį ir neįrodžius, kad išbandymo terminas buvo sudarytas jo iniciatyva, teismas teisėtai ir pagrįstai laikė, jog išbandymo terminas darbo sutartyje nustatytas darbuotojo iniciatyva.
Nors teismas konstatavo, kad išbandymo terminas nustatytas darbuotojo iniciatyva, teismas iš esmės aiškinosi ieškovo atleidimo iš darbo pagrįstumą, todėl teismo nuomone, dėl išbandymo termino iniciatoriaus darbo sutartyje, neįtakojo sprendimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrįstumo ir apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nėra esminiai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai konstatavo, kad net jeigu laikyti, kad išbandymas buvo nustatytas darbdavio iniciatyva, tai, pagal DK 107 str. nuostatas ir teisinę praktiką darbdavys negali išbandymo rezultatų vertinti visiškai laisvai, remtis subjektyviomis priežastimis, nesusijusiomis su darbuotojo profesinėmis, dalykinėmis savybėmis, o kai kuriais atvejais, kai tai saistoma su darbo specifika, ir asmeninėmis savybėmis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie konkrečius ieškovo darbo drausmės, darbo tvarkos pažeidimus, netinkamą pareigų vykdymą. Nepateikta jokių aktų, pranešimų ir kitokių įrodymų apie pažeidimus, iš ieškovo nebuvo reikalauta pasiaiškinti, jam nebuvo pareikštos drausminės nuobaudos ar įspėjimai.
Šalies argumentai
Darbo tvarką įmonėje reguliuoja darbo vidaus tvarkos taisyklės, tačiau ieškovas su jomis nebuvo supažindintas ir, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, ieškovas posėdyje neteigė, kad buvęs supažindintas. Teismo posėdyje liudiją atsakovo darbuotojai ne tik patvirtino nebuvę supažindinti su darbo vidaus tvarkos taisyklėmis, jie nebuvo jų skaitę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai konstatavo, kad, realizuodamas DK 107 str. nustatytą teisę paprastesne ir greitesne tvarka atleisti darbuotoją iš darbo, darbdavys turėtų laikytis visų teisinio reguliavimo , numatyto DK 107 str. procedūrų - tiktai tinkamos formos, tai yra raštu, ir tinkamu laiku, tai yra prieš tris dienas, darbuotojui įteiktas įspėjimas atleidimą leistų pripažinti teisėtu. Šiuo atveju, ieškovas patvirtino, kad įspėjimas dėl atleidimo jam nebuvo įteiktas, o apklausti atsakovo liudytojai G. B. ir I. M. , kurie pasirašė patvirtinimą, kad ieškovui buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo ir jis atsisakė jį pasirašyti, teisme patvirtino, kad nei vienas nematė, jog vadovas būtų teikęs ieškovui įspėjimą, o pastarasis atsisakytų jį pasirašyti.
Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas buvo atleistas iš pareigų pažeidžiant DK 107 str. nustatytą tvarką. Kadangi ieškovas buvo atleistas iš darbo nepagrįstai, teismas ir priėmė sprendimą dėl vidutinio darbo užmokesčio ir kitų išmokų jam priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (C P K 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.
Apeliantės apeliaciniame skunde iš esmės argumentuojama tuo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei vieniems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją galią ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat priimdamas sprendimą pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas iškėlė reikalavimą atsakovei ir prašė pripažinti, kad jis buvo atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neteisėtai ( darbuotojo pareiškimu). Nagrinėjant bylą pagal 2014m. vasario 19d. duomenis iš VSDFV buvo nustatyta, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo DK 127 straipsnis, tačiau vėliau patikslinus duomenis paaiškėjo, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas yra DK 107 straipsnio 1 dalis ( išbandymo rezultatai).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, tame tarpe ieškovo, atsakovės atstovų duotus paaiškinimus, apklaustų teismo posėdžio metu liudytojų parodymus, darė išvadą, kad darbdavys nebuvo įspėjęs ieškovo prieš 3 dienas raštu apie darbo sutarties nutraukimą dėl neigiamų išbandymo rezultatų ir laikė, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo pažeidžiant DK 107 straipsnyje nustatytą tvarką.
Teisėjų kolegija remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176 str., 185 str.) bei darbo kodekso materialines teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą DK 107 str. 1 d. pagrindu, ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas atsakovės iš užimamų pareigų pagal DK 107 straipsnio 1 dalį buvo atleistas pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas aptartu klausimu jį pakankamai motyvavo ir argumentavo ( CPK 270 straipsnio 4 dalis), nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų nuostatų, o apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyta argumentacija, teismo padarytų išvadų nepaneigia.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė įrodinėjo, jog šalių sudarytoje darbo sutartyje išbandymo terminas yra nustatytas būtent jo iniciatyva. Teismas akcentavo, kad darbdavys neįrašęs darbo sutartyje išbandymo tikslo neatlieka jam nustatytos DK 99 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį. To neatlikęs ir nenurodęs visų esminių išbandymo susitarimo elementų darbdavys prisiima dėl tokios pareigos nevykdymo atsirandančią riziką. Taip yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-432/ 2002 bei savo nutartyje pažymėjęs, kad tokiu atveju kilus ginčui dėl nustatyto išbandymo tikslo ( išbandymo iniciatoriaus) ši darbo sutarties sąlyga aiškintina darbuotojo naudai ( t.y. laikoma, kad išbandymas nustatytas darbuotojui pageidaujant patikrinti, ar darbas jam tinka), jeigu darbdavys neįrodo priešingai). Apylinkės teismas nustatęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, o taip pat atsižvelgdamas į suformuotą ir toliau plėtojamą teisminę praktiką, pagrįstai laikė, kad išbandymo sąlyga buvo numatyta ieškovo iniciatyva, o atsakovė tokiems argumentams paneigti duomenų nepateikė ( CPK 178 straipsnis). Esant nurodytam atmestini kaip nepagrįsti apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktus vieniems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją galią ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei pažeidė procesines teisės normas.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas priteisdamas ieškovui darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį neatsižvelgė į jau suformuotą teisminę praktiką ir pažeidė šalių proporcingumo principą.
Pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje ( DK 300 straipsnio 3 dalis). Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Ieškovas nurodė, kad jo santykiai su darbdaviu yra blogi ir jo darbas pas atsakovę būtų neįmanomas ir atsakovei į tai neprieštaraujant apylinkės teismas sprendė, kad ieškovas į darbą negrąžintinas. Tai nusprendus turi būti taikoma DK 300 straipsnio 4 dalis t.y. priteisiamas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką – kaip viena įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui.
Kasacinės instancijos teismas aptartu klausimu yra išaiškinęs, kad kompensacijos už priverstinę pravaikštą paskirtis - kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011). Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas, atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008). Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73–ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/201ir kt.).
Teisėjų kolegijos nuomone, šios konkrečios nagrinėjamos bylos atveju, skiriant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, privalu atsižvelgti į ieškovo dirbto darbo pas atsakovę trukmę bei į tai, kad ieškovui kreipiantis į teismą su ieškiniu ir jame nenurodžius atsakovės buveinės adreso, kaip tai reikalauja CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, užsitęsė teisminis darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpis. Kaip ir byloje buvo nustatyta, kad ieškovas bendrovėje dirbo nuo 2013m. lapkričio 26d. iki 2014m. vasario 17d. Taigi, ieškovo darbo stažas atsakovės įmonėje buvo nepilnai trys mėnesiai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus aukščiau nustatytą teisinį reglamentavimą ir nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad darbuotojas buvo priimtas dirbti bandomajam laikotarpiui ir šalių nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, įvertinus kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavio interesus, siekiant užtikrinti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo bei šalių interesų pusiausvyros principų tinkamą taikymą, o taip pat įvertinus šalių tarpusavio konfliktiškumo santykius darbo sutarties nutraukimo pabaigoje, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 6179,04 Lt darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra per didelis. Atsižvelgiant į tai ieškovui priteista darbo užmokestis mažintinas pusiau ir ieškovui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteistinas 3089,52 Lt darbo užmokestis ( DK 2, 35 straipsniai). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dalyje pakeistinas ( CPK 330 straipsnis). Kitos teismo sprendimo dalys ieškovo patenkintų reikalavimų dalyje paliktinos nepakeistos, o apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei yra atleistas, todėl tenkinus iš dalies atsakovės apeliacinį skundą iš ieškovo žyminis mokestis nepriteistinas ( CPK 83 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ir iš dalies apelianto apeliacinis skundas buvo patenkintas, tačiau atsižvelgiant į ieškovo patenkintų reikalavimų dalis pirmosios instancijos teisme bei atsižvelgiant į galutinį iš esmės išspręstą byloje rezultatą ieškovo naudai, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžių bei priteisto žyminio mokesčio, o taip pat bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 297 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą patenkintus iš dalies pagal CPK 98 straipsnio taisykles iš ieškovo atsakovei priteistinos 14,50 Eur bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės UAB „Eitara“ priteistas 6179,04 Lt darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui L. Š. pakeisti ir priteistą darbo užmokestį sumažinti iki 3089,52 Lt ( 894,78 Eur).
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Iš ieškovo L. Š. priteisti atsakovei UAB „Eitara“ 14,50 Eur bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.