- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-181/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
- Ieškovas
- V. S., A. S., I. S.
- Atsakovas
- A. B., uždarajai akcinei draudimo bendrovei „ERGO Lietuva“
- Advokatai
- Vladimiras Žukovskis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Milašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. S. , A. S. bei I. S. ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-63-44/2005 pagal ieškovių V. S. , A. S. bei I. S. ieškinį atsakovams A. B. ir uždarajai akcinei draudimo bendrovei „ERGO Lietuva“, trečiajam asmeniui ieškovių pusėje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei pagal trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškovių pusėje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovams A. B. , uždarajai akcinei draudimo bendrovei „ERGO Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams A. B. ir UADB „ERGO Lietuva“ kreipėsi ieškovės V. S. , A. S. ir I. S. , ir patikslinusios ieškinį, prašė:
1) priteisti iš atsakovo A. B. A. S. naudai 8 785,66 Lt dydžio netekus maitintojo atsiradusią turtinę žalą ir įpareigoti šią žalą atlyginti atsakovą UADB „ERGO Lietuva“;
2) priteisti iš atsakovo A. B. I. S. naudai 17677, 16 Lt dydžio netekus maitintojo atsiradusią turtinę žalą ir įpareigoti šią žalą atlyginti atsakovą UADB „ERGO Lietuva“;
3) A. S. naudai priteisti iš atsakovo A. B. 1 882,07 Lt netekus maitintojo atsiradusią turtinę žalą;
4) I. S. naudai priteisti iš atsakovo A. B. 3 786, 82 Lt netekus maitintojo atsiradusią turtinę žalą;
5) iš atsakovo A. B. priteisti neturtinę žalą: A. S. ir I. S. po 100 000 Lt; V. S. – 150 000 Lt.
Ieškinyje nurodė, kad 2003 m. sausio 24 d. įvykusios avarijos metu žuvo ieškovių tėvas ir vyras L. S. , o nepilnametė dukra A. S. ir jos draugė A. K. buvo sužalotos. Už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 13.2 ir 14.1 punktų reikalavimų pažeidimą nuteistas atsakovas B. B. . UADB „ERGO Lietuva“ apdraudė jo civilinę atsakomybę 30 000 Lt žalos asmeniui bei antra tiek turtui, todėl šioje reikalavimų dalyje draudėjo ir draudiko prievolė yra solidari. Dėl maitintojo gyvybės atėmimo nepilnametės A. S. ir I. S. prarado po 334,90 Lt/mėn. pajamų. Atsižvelgiant į VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV Vilniaus skyriaus šeštojo pensijų skyriaus mergaitėms mokamas periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus, našlaičių pensijas, turtinė žala, skaičiuojant iki jųdviejų pilnametystės, lygi 32 131,09 Lt. UADB „ERGO Lietuva“ iš 30 000 Lt draudimo sumos asmeniui išmokėjo 3 537,18 Lt, todėl kita dalis turi būti paskirstyta A. S. ir I. S. proporcingai likusios sumos ribose, o perviršis priteisiamas iš tiesioginio įvykio kaltininko. Ieškovės, prašydamos priteisti neturtinę žalą, nurodė, kad autoįvykio metu A. S. buvo sulaužytas žandikaulis. Po operacijos žande liko du randai, dėl kurių ji patiria diskomfortą, gėdijasi jų, negali jaustis visaverte bendraudama su bendraamžiais. Ateityje jos laukia papildoma plastinė veido operacija. Žinią apie tėvo žūtį lydėjo nepaprastai stiprūs abiejų mergaičių dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, žymiai smuko mokymosi pažangumas. Dėl vyro mirties stresą taip pat patyrė ir ieškovė V. S. , sugriuvo jos asmeninis gyvenimas, žlugo šeimos planai, ji viena pati turi rūpintis dukterų auklėjimu.
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu kreipėsi trečiasis asmuo VSDFV Panevėžio skyrius ir prašė solidariai iš atsakovų A. B. ir UADB „ERGO Lietuva“ priteisti 95 132,86 Lt nuostolių atlyginimo.
Ieškinyje nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyrius išmokėjo V. S. 88 600 Lt vienkartinę laidojimo pašalpą, o laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 25 d. iki 2006 m. kovo 31 d. A. S. ir I. S. – atitinkamai po 3 266,43 Lt periodinių draudimo išmokų. Iš viso VSDFV Panevėžio skyrius, išmokėjęs žuvusiojo L. S. šeimai 95 132,86 Lt, patyrė tokio dydžio žalą. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį asmenys, kurių neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala fondui, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.290 straipsnį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju, yra įskaitomos į žalos dydį, o draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovių V. S. , A. S. bei I. S. ieškinį patenkino iš dalies, o trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį patenkino visiškai. Teismas priteisė iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“: 1) ieškovei A. S. 7 819,18 Lt turtinei žalai atlyginti; 2) I. S. 15 117,08 Lt turtinei žalai atlyginti; 3) trečiajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 3 127,67 Lt nuostoliams atlyginti. Teismas priteisė iš atsakovo A. B. : 1) ieškovei A. S. 2 831,53 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) ieškovei I. S. 5 964,15 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) ieškovei V. S. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) trečiajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 92 005,19 Lt nuostolių atlyginimo. Likusią ieškovių V. S. , A. S. bei I. S. ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas priteisė iš atsakovų UADB „ERGO Lietuva“ ir A. B. ieškovei V. S. po 500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ 796,98 Lt ir A. B. 4 839,08 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas sprendime nurodė, kad, nepateikus rašytinių įrodymų apie tai, kokią L. S. pajamų dalį šis skirdavo išlaikyti nepilnametes dukras, ieškovėms A. S. , I. S. atlygintinos turtinės žalos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į mirusiojo pajamų dalį, kurią mergaitės turėjo teisę gauti L. S. esant gyvam, bei vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str. 4 d., CPK 3 str. 1 d.). Teisė ir pareiga pateikti VMI mokesčio deklaraciją, nepaisant palikimo priėmimo, tenka ir ieškovei V. S. , kaip L. S. sutuoktinei, taigi - personalinės įmonės bendrasavininkei (CK 3.88 str. 1 d. 3 p., 3.117 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. iš L. S. personalinės įmonės gauta 11 490 Lt grynojo pelno. Ieškovės A. S. ir I. S. turėjo teisę gauti po 333,43 Lt/mėn. išlaikymą iš tėvo. Ieškovėms nuo 2003 m. sausio 25 d. iki pilnametystės padaryta turtinė žala apskaičiuojama atėmus iki 2006 m. kovo 31 d. išmokėtas ir ateityje mokėtinas periodines draudimo išmokas bei našlaičių pensijas ir sudaro atitinkamai A. S. 10 650,71 Lt bei I. S. 21 081,23 Lt, iš viso - 31 731,94 Lt. Draudžiant darbuotoją nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga kyla ribota draudiko (socialinio draudimo įstaigų) atsakomybė, todėl žalos dalį, kurios nukentėjusiesiems nepadengia draudiko mokamas atlyginimas (periodinės draudimo išmokos), turi atlyginti už žalą atsakingas asmuo bendraisiais pagrindais. Skaičiuojant ieškovių nuostolius teismas atsižvelgė į mokėtinas periodines draudimo išmokas (CK 6.290 str. 1 d.), kurios neapima visos A. S. bei I. S. padarytos turtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad ieškovės pagrįstai reiškia turtinio pobūdžio ieškinį už žalą atsakingam asmeniui (draudikui UADB „ERGO Lietuva“ ir/arba tiesiogiai draudėjui A. B. ). VSDFV Panevėžio skyrius išmokėjo ieškovei V. S. 88 600 Lt dydžio vienkartinę laidojimo pašalpą, o ieškovėms A. S. ir I. S. , iki jų pilnametystės paskyręs periodines draudimo išmokas, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 25 d. iki 2006 m. kovo 31 d. joms išmokėjo po 3 266,43 Lt periodinių draudimo išmokų. VSDFV Panevėžio skyrius turi atgręžtinio reikalavimo teisę į 95 132,86 Lt žalą, nes socialinio draudimo įmokas už žuvusįjį L. S. mokėjo jo darbdavys UAB „Kelias“, o ne dėl autoįvykio kaltu pripažintas atsakovas B. B. (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str., CK 6.290 str. 3 d.). Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, 2004 m. spalio 16 d. nutartimi atmetęs V. S. civilinį ieškinį A. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo, baudžiamojoje byloje nagrinėjo tik BPK ir CK santykį, o klausimas, ar nukentėjusiajai priklauso neturtinės žalos reikalavimo teisė (jeigu taip, kokio dydžio) materialios teisės prasme, liko atviras. Nenustačius šio prejudicinę reikšmę turinčio fakto, CPK 182 straipsnio 3 punktas nesudaro kliūčių V. S. reikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo civilinio proceso tvarka. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kada ji padaryta dėl nusikaltimo, taip pat asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 str. 2 d.). Už žalą atsakingas B. B. yra darbingas, vidutinis jo darbo užmokestis (neto) lygus 1 287,04 Lt/ mėn., jo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto vidutinė (neindividualizuota) rinkos vertė siekia virš 0,4 mln. Lt. B. B. ieškovei V. S. yra sumokėjęs tik 1 500 Lt ir savanoriškai daugiau nesiėmė jokių pozityvių veiksmų ir nesiekė gera valia atlyginti nukentėjusiosioms padarytą žalą. Apdraustajam žuvus, likusiems gyviems šeimos nariams padaroma dvejopo pobūdžio žala: turtinė ir neturtinė. Prarastos apdrausto asmens pajamos yra suprantamos kaip turtinė žala (CK 6.249 str. 1 d.). Periodinė draudimo išmoka yra dalinis turtinės žalos atlyginimas (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 str. 3 d.). Vienkartinė laidojimo pašalpa yra skiriama visiems velionio šeimos nariams in corpore, nepaisant pastarųjų amžiaus ir/ ar darbingumo (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 str. 2 d.), tad ši pašalpa skiriama ir neturtinei žalai atlyginti. Tad VSDFV Panevėžio skyrius skyrė ir išmokėjo vienkartinę laidojimo pašalpą ne vienai ieškovei V. S. , o visoms ieškovėms. Teismas, atsižvelgęs į žalos pasekmes, atsakovo A. B. kaltės formą, jo turtinę padėtį ir elgesį po žalos atsiradimo, atlygintinos turtinės žalos dydį ieškovėms ir trečiajam asmeniui, neturtinę žalą įvertino 60 000 Lt, kiekvienai iš ieškovių po 20 000 Lt. Teismas VSDFV Panevėžio skyriaus reikalavimo teisę diferencijavo draudiko UADB „ERGO Lietuva“ bei draudėjo A. B. atžvilgiu, priklausomai nuo konkrečios periodinių draudimo išmokų išmokėjimo ieškovėms datos. Teismas priteisė šalims likusį neišnaudotą draudimo įmonės atlygintinos žalos asmeniui limitą 26 063,93 Lt ieškovėms ir VSDFV Panevėžio skyriui. Likusią draudiko neatlygintą A. S. , I. S. bei VSDFV Panevėžio skyriaus nuostolių dalį teismas priteisė iš atsakovo A. B. .
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės V. S. , A. S. ir I. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti, ieškovei V. S. papildomai priteisiant 130 000 Lt, A. S. ir I. S. – po 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą ieškovės grindžia šiais motyvais:
1. Teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai išaiškino Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo normas. Aiškinant šio įstatymo antrojo straipsnio pirmąją dalį, darytina išvada, kad neturtinė žala minėto įstatymo pagrindu nėra kompensuojama (27 str. 2 d.). Civilinio kodekso 6.250 straipsniu įtvirtinta sąlyga, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, taip pat leidžia daryti išvadą, kad vienkartinė laidojimo pašalpa negali būti priskiriama neturtinės žalos kompensacijai, kadangi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme neturtinės žalos atlyginimas nėra numatytas. Todėl neturtinės žalos dydį teismas klaidingai mažino vienkartinės laidojimo pašalpos 88 600 Lt suma.
2. Teismas, nustatydamas visoms trims ieškovėms lygaus dydžio neturtinės žalos kompensaciją, neįvertino aplinkybių, leidžiančių konstatuoti skirtingą artimo žmogaus mirties fakto poveikį joms. Teismas neatsižvelgė į ieškovės A. S. patirtus ne tik psichologinio ir dvasinio pobūdžio išgyvenimus dėl tėvo žūties, bet ir į asmeninės fizinės traumos pasekmes - fizinį skausmą, susirūpinimą būsimomis pasekmėmis dėl veido ir kojos sužalojimų. Estetinės veido išvaizdos neigiami pakitimai A. S. padarė ir tebedaro itin didelį neigiamą psichologinį poveikį. Teismas nepakankamai įvertino netekties pasekmes V. S. . Žuvus vyrui, ieškovė V. S. patyrė didžiulį stresą, žlugo visi darnios šeimos ateities planai, ieškovė priversta viena rūpintis savo ir nepilnamečių vaikų ateitimi, buities sunkumais.
3. Teismas neteisingai nustatė atsakovo A. B. turtinę padėtį, neatsižvelgė į tai, kad Nekilnojamojo turto registre pažymėta atsakovo turto vertė buvo nustatoma skirtingu laikotarpiu, neįvertino žymaus nekilnojamojo turto pabrangimo Lietuvoje 2004 - 2006 metais fakto Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal 2006 m. spalio 11 d. teismo posėdyje bylai pateiktų rašytinių įrodymų, internetiniame tinklalapyje publikuotų analogiško atsakovo turimam turtui nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų duomenis tikroji atsakovo A. B. nekilnojamojo turto vertė yra 3-4 kartus didesnė, nei nustatė teismas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas B. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovių ir trečiojo asmens ieškinius atmetant.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas, priteisdamas A. S. ir I. S. turtinę žalą, pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Įmonės metinė pelno mokesčio deklaracija nepatvirtina, kokia įmonės pajamų dalis buvo naudojama nepilnamečių dukterų išlaikymui, kasos išlaidų orderiai tik patvirtina grynųjų pinigų paėmimo faktą. Kasos išlaidų orderiuose nurodytas pinigų paėmimo pagrindas yra savininko reikmėms, o ne šeimos reikmėms tenkinti. Ši aplinkybė leidžia suabejoti ieškovių argumentais, kad pinigai iš įmonės veiklos buvo naudojami nepilnamečių dukterų išlaikymui. Teismas negalėjo remtis įmonės metine pelno mokesčio deklaracija kaip L. S. gautų pajamų įrodymu, nes įmonės metinėje pajamų deklaracijoje nurodyti duomenų atitikimas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentams nepatikrinti mokesčių administratoriaus. Netgi įskaičiuojant įmonės pelną į išlaikymo sumą, teismas į L. S. pajamas galėjo įskaičiuoti tik pusę įmonės gauto pelno.
2. Teismas, priteisdamas VSDFV Panevėžio skyriui nuostolius, nepagrįstai nesivadovavo specialiuoju, t. y. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, kuris leidžia atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauti išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens (31 str.). Žala padaryta iki minėto straipsnio įsigaliojimo ir iki VSDFV Panevėžio skyriaus 2003 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. N8-13 pripažinti 2003 m. sausio 24 d. įvykusį nelamingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu. Tuo metu galiojęs įstatymas nenumatė tokios teisės, tad ir negalėjo būti taikomas (CK 1.7 str. 2 d.).
3. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovėms neturtinę žalą, nes jų civilinis ieškinys buvo išspręstas baudžiamojoje byloje - Vilniaus apygardos teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi ieškovės V. S. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje atmetė, todėl ieškovės neteko teisė pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka.
4. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti ne į jo turimą nekilnojamąjį turtą, įgytą kartu su sutuoktine, bet į jo gaunamas pajamas, t. y. 1 287 Lt, į bendrą Lietuvos pragyvenimo lygį ir gyventojų pajamas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo iki šios civilinės bylos iškėlimo jis ieškovei V. S. sumokėjo 5 418 Lt laidojimo išlaidų. Protinga ir teisinga neturtinės žalos suma turėtų būti apie 20 000 Lt visoms ieškovėms.
5. Teismas pažeidė CK 6.290 straipsnio pirmąją dalį, nes, nustatęs atlygintinos žalos (turtinės ir neturtinės) dydį, į ją neįskaitė ieškovėms išmokėtos vienkartinės laidojimo pašalpos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vienkartinė laidojimo pašalpa skiriama ir neturtinei žalai atlyginti. Įskaičiavus į V. S. priteistą 20 000 Lt neturtinę žalą išmokėtą pašalpą (88 600 Lt : 3 = 29 533,33 Lt) laikytina, kad žala ieškovei V. S. atlyginta. Įskaičiavus į A. S. priteistą žalą (2 831,53 Lt + 20 000 Lt) išmokėtą 29 533,33 Lt pašalpą, laikytina, kad žala ieškovei A. S. atlyginta. Įskaičiavus į I. S. priteistą žalą (5 964,15 Lt + 20 000 Lt) išmokėtą 29 533,33 Lt pašalpą, laikytina, kad žala ieškovei A. S. atlyginta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovių apeliacinį skundą atsakovas B. B. prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą ieškovės prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimu į atsakovo A. B. apeliacinį skundą trečiasis asmuo VSDFV Panevėžio skyrius prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimą į apeliacinius skundus pateikė ir atsakovas UAB ,,Ergo Lietuva“.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindai panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas, t. y. civilinio proceso kodekso 329, 330 straipsniuose nurodyti pagrindai. Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių V. S. , A. S. bei I. S. ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsniu nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Ši materialinės teisės norma neturtinės žalos neišskiria, t. y. nenurodo, kad socialinio draudimo išmokos yra įskaitomos tik į atlygintinos turtinės žalos dydį. Asmens gyvybės atėmimo atveju asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą, atlyginama tiek turtinė, tiek ir neturtinė žala (CK 6.284 str. 1, 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovėms priteistinos žalos – tiek turtinės, tiek ir neturtinės – dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovėms buvo išmokėtos socialinio draudimo išmokos – periodinės draudimo išmokos ir vienkartinė laidojimo pašalpa (b.l. 57-63) ir šiomis sumomis sumažino iš atsakovų priteistinos tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos dydį. Negalima sutikti su ieškovių apeliacinio skundo teiginiu, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pagrindu neturtinė žala nėra kompensuojama. Nors šio įstatymo 2 straipsnio, apibrėžiančio nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo sąvoką, antrojoje dalyje ir nurodyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos prarastas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, tačiau tai nepaneigia šio įstatymo 11 straipsnio antrojoje dalyje ir 31 straipsnyje nurodytos laidojimo pašalpos, išmokamos apdraustajam žuvus dėl draudiminio įvykio, paskirties atlyginti ir neturtinę žalą. Laidojimo pašalpa pagal savo paskirtį turėtų būti skiriama išlaidoms, betarpiškai susijusioms su žuvusiojo laidojimu, padengti. Tačiau, atsižvelgiant į įstatymu nustatytą šios pašalpos dydį (100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų), ši pašalpa žymiai viršija realias žuvusiojo laidojimo išlaidas. Kitokios šios pašalpos paskirties įstatymas nenumato. Todėl jos paskirtis negali būti vertinama kaip vien tik laidojimo išlaidų atlyginimas.
Kaip jau minėta, pagal CK 6.284 straipsnio pirmosios dalies nuostatą fizinio asmens mirties atveju asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, turi teisę ne tik į turtinės, bet ir į neturtinės žalos atlyginimą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio antrąja dalimi nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi šios dvi įstatymo nuostatos tik suteikia teisę ieškovėms reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Tačiau negalima sutikti su ieškovių apeliacinio skundo teiginiu, kad minėta CK 6.250 straipsnio antrosios dalies nuostata leidžia daryti išvadą, jog vienkartinė laidojimo pašalpa negali būti priskiriama neturtinės žalos kompensacijai. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienkartinė laidojimo pašalpa, išmokama Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 31 straipsnio pagrindu, skiriama ir neturtinės žalos atlyginimui.
Atsakovas savo apeliaciniu skundu teigia, kad įskaičiavus į ieškovėms priteistą neturtinę žalą joms išmokėtą pašalpą, laikytina, kad žala ieškovėms atlyginta. Su tokiu teiginiu sutikti taip pat negalima. Ieškovėms išmokėtos vienkartinės laidojimo pašalpos negalima vertinti kaip visiško joms padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas ieškovėms atlygintinos turtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į joms išmokėtas periodines socialinio draudimo išmokas bei jų dydžiu sumažino iš atsakovo priteistiną turtinę žalą. Teismas taip pat sumažino iš ieškovo priteistiną turtinę žalą draudiko UAB ,,ERGO Lietuva“ išmokėtų bei priklausančių išmokėti draudimo išmokų pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dydžiu. Kaip jau minėta, teismas, nustatydamas iš atsakovo A. B. priteistinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė ir į ieškovėms išmokėtos vienkartinės laidojimo pašalpos dydį. Tačiau minėtos išmokos pilnai nepadengia nei turtinės, nei neturtinės ieškovėms padarytos žalos.
Byloje yra nustatyta, kad žuvusiojo L. S. pajamas (iki jo mirties) sudarė ne tik jo darbo užmokestis (t. I, b.l. 33), bet ir personalinės įmonės pajamos (t. I, b.l. 34). Teismas, nustatydamas, kokią žuvusiojo L. S. pajamų dalį turėjo teisę gauti ieškovės A. S. bei I. S. , iš individualios L. S. įmonės gautas pajamas (grynąjį pelną) padalino iš visų jo šeimos narių, t. y. asmenų, turėjusių teisę gauti iš individualios įmonės pajamų (pelno) dalį, skaičiaus ir taip nustatė ieškovėms A. S. ir I. S. priklausančią žuvusiojo pajamų, gautų iš jo individualios įmonės, dalį. Toks žalos skaičiavimas iš esmės atitinka CK 6.284 straipsnio antrosios dalies, nustatančios žalos skaičiavimo būdą, nuostatą. Kaip matyti iš pateiktos L. S. personalinės įmonės pelno mokesčio deklaracijos už 2002 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d. laikotarpį kopijos (t. I, b.l. 189), ši deklaracija 2003 m. kovo 20 d. buvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai, joje pateikti duomenys nėra paneigti, o atsakovo A. B. apeliaciniame skunde nurodytos abejonės dėl deklaracijoje nurodytų duomenų tikrumo nėra pagrįstos objektyviais bylos duomenimis.
CK 6.284 straipsnio antrojoje dalyje yra nurodyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Taigi, skaičiuojant žalos atlyginimą netekus maitintojo, įstatymas nereikalauja būtinai nustatyti, kokią žuvusiojo pajamų dalį asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, faktiškai gavo, bet pakanka nustatyti, kokią tokių pajamų dalį jie turėjo teisę gauti. Pagal minėtos teisės normos prasmę, apskaičiavus žuvusiojo gautas pajamas, jos dalijamos iš asmenų, kuriuos žuvusysis išlaikė arba kurie turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, skaičiaus, įskaitant ir patį žuvusįjį. Todėl negalima sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad faktas, jog kasos išlaidų orderiuose nurodytas pinigų paėmimo pagrindas ,,savininko reikmėms“, leidžia suabejoti ieškovių argumentais, kad pinigai iš įmonės veiklos buvo naudojami nepilnamečių dukterų išlaikymui: ieškovės turėjo teisę gauti dalį šių pajamų ir teismas pagrįstai šią dalį joms priteisė.
CK 6.290 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši civilinio kodekso nuostata galiojo ir 2003 m. sausio mėnesį įvykusio autoįvykio, kuriame žuvo L. S. , metu, t. y. draudiminio įvykio metu. Žalą padaręs atsakovas B. B. už nukentėjusįjį (žuvusįjį) L. S. draudimo įmokų nemokėjo. Taigi draudiminio įvykio metu galiojusi Civilinio kodekso norma suteikė teisę trečiajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, išmokėjusiam žuvusiojo L. S. šeimai socialinio draudimo išmokas, regreso teise išreikalauti išmokėtas išmokas iš žalą padariusio asmens, t. y. atsakovo A. B. .
Teisę susigrąžinti išmokėtas draudimo išmokas iš žalą padariusio asmens trečiajam asmeniui suteikė ir draudiminio įvykio metu galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostata, pagal kurią juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Tokią tvarką kaip tik ir nustatė minėta CK 6.290 straipsnio 3 dalies norma.
Atsakovas nurodo, kad, priteisdamas iš jo VSDFV Panevėžio skyriui nuostolius, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo specialiuoju, t. y. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, kuris leidžia atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauti išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens (31 str.) ir neatsižvelgė, kad žala padaryta iki minėto straipsnio įsigaliojimo, o tuo metu galiojęs įstatymas nenumatė tokios teisės, tad ir negalėjo būti taikomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas VSDFV Panevėžio skyriui jo išmokėtas ieškovėms socialinio draudimo išmokas, pagrįstai vadovavosi draudiminio įvykio metu galiojusiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais, kurių 67 punktu buvo nustatyta, kad, jeigu nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta dėl trečiojo asmens kaltės, valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš šio asmens Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcija, galiojusi aptariamo draudiminio įvykio metu, iš tiesų tokios atgręžtinio reikalavimo teisės valstybinio socialinio draudimo įstaigoms nenumatė, tačiau tai nereiškia, kad tokia teisė, numatyta jau minėtame CK 6.290 straipsnyje (3 d.) bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, negali būti realizuota. Taigi tiek įstatymų, tiek poįstatyminių teisės aktų normos, galiojusios draudiminio įvykio metu, nustatė valstybinio socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių socialinio draudimo išmokas, teisę šias išmokas išieškoti iš žalą padariusių asmenų. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, galiojusias draudiminio įvykio metu ir pagrįstai priteisė iš atsakovo A. B. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui nuostolius, kurių dydis lygus žuvusiojo L. S. šeimai išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumai.
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas A. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2004 m. spalio 6 d. nutartimi (t. I, b.l. 9-14) nukentėjusiosios V. S. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, nurodęs, kad tarp nukentėjusiosios V. S. ir nuteistojo A. B. kilę teisiniai santykiai yra atsiradę dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, o nusikaltimo įvykdymo metu galiojęs baudžiamojo proceso įstatymas numatė atsakomybę tik už turtinės žalos atlyginimą. Šioje byloje ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pareikštas civilinio proceso tvarka, o ieškinio teisiniu pagrindu nurodomos žalos atsiradimo metu galiojusios Civilinio kodekso normos, būtent CK 6.250, 6.284 straipsnių normos, nustatančios teisę į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju. CK 6.250 straipsnio antrąja dalimi nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar gyvybės atėmimo. Taigi ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje iš esmės yra pareikštas kitu teisiniu pagrindu, ieškovės turi teisę reikšti tokį reikalavimą ir negalima sutikti su atsakovo teiginiu, kad ieškovės neteko teisės pareikšti tokį ieškinį civilinio proceso tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio pirmojoje dalyje, apibrėžiančioje neturtinės žalos sąvoką, yra nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir/ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis, dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Pagal CK 6.250 straipsnio antrosios dalies nuostatą teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtina atsižvelgti į tai, kad civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė: taikant civilinę atsakomybę yra siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusias negatyvias pasekmes. Piniginė kompensacija už neturtinę žalą negali nukentėjusiojo asmens grąžinti į pradinę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, todėl tokia kompensacija yra siekiama tik maksimaliai sušvelninti negatyvias pasekmes.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovių patirtos ir iš atsakovo A. B. , kaip žalą padariusio asmens, priteistinos neturtinės žalos dydį, į minėtas aplinkybes atsižvelgė tinkamai. Teismas atsižvelgė į tai, kad žala ieškovėms padaryta netekus artimo asmens, į tai, kad ieškovei A. S. buvo sužalota sveikata, dėl ko atsirado liekamieji reiškiniai, trukdantys gyventi visavertį gyvenimą, tačiau nebuvo iškilusi grėsmė jos gyvybei. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad žalą atsakovas padarė dėl neatsargumo, įvertino jo turtinę padėtį. Nors ieškovės nurodo, kad teismas atsakovo turtinę padėtį įvertino netinkamai, nes neatsižvelgė į atsakovo turto vertės padidėjimą dėl nekilnojamojo turto kainų kilimo rinkoje, tačiau konkrečių duomenų apie tai, kiek padidėjo atsakovo turimo turto vertė, ieškovės byloje nepateikė. Pateikti skelbimų apie nekilnojamojo turto pardavimą tekstai (t. II, b.l. 114-119) negali būti tinkamu įrodymu apie ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto arba analogiško turto rinkos kainas, nes tai nėra duomenys apie įvykusius šio turto perleidimo sandorius ir šiuose skelbimuose nurodyta turto kaina gali žymiai skirtis nuo realios šio turto rinkos vertės. Todėl ieškovių apeliacinio skundo argumentas, kad teismas atsakovo turtinę padėtį įvertino netinkamai, nepagrįstas faktiniais duomenimis ir atmetamas. Tačiau negalima sutikti ir su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti ne į jo turimą nekilnojamąjį turtą, bet į jo gaunamas pajamas. Kaip jau minėta, vienas iš kriterijų, nustatančių atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Asmens turtinę padėtį apsprendžia ne tik jo gaunamos pajamos, bet ir turimas turtas. Kaip matyti iš bylos duomenų (t. II, b.l. 2-9, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai), atsakovas turi keletą nekilnojamojo turto vienetų ir šio turto paskirtis nėra vien būtinųjų jo šeimos reikmių tenkinimas (šeimos gyvenamoji patalpa).
Pareikšdamos ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, ieškovės tarpusavio susitarimu neturtinę žalą įvertino taip: A. S. ir I. S. po 100 000 Lt, V. S. – 150 000 Lt, t.y. ieškovės pačios nustatė, kad V. S. patirta neturtinė žala yra didesnė ir už A. S. , įvykio metu patyrusios sužalojimus, dydį. Teismas priteisė ieškovėms vienodo dydžio sumas neturtinei žalai atlyginti. Todėl ieškovių apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į ieškovės A. S. patirtus ne tik psichologinio ir dvasinio pobūdžio išgyvenimus dėl tėvo žūties, bet ir į asmeninės fizinės traumos pasekmes, negali būti tinkamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui paneigti. Kaip jau minėta, teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad ieškovėms buvo išmokėta 88 600 Lt dydžio vienkartinė laidojimo pašalpa, kuri iš dalies padengė ir neturtinę žalą. Todėl pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo nustatytą ir iš atsakovo A. B. ieškovėms priteistą neturtinės žalos atlyginimą, nėra.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visus įstatyme nustatytus kriterijus, reikšmingus neturtinės žalos dydžiui nustatyti, bei kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir neturtinės žalos dydį nustatė teisingai. Teismas taip pat teisingai nustatė ieškovėms A. S. ir I. S. atlygintinos turtinės žalos dydį bei trečiajam asmeniui VSDFV Panevėžio skyriui atlygintinus nuostolius. Todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. B. 15,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.