- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-05
- Bylos Nr.
- A-756-125-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujama Pravieniškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujama Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos, 200000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra nuteistas ir atlieka bausmę Pravieniškių 2-uose pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje. Jam 2008 m. liepos 8 d. buvo taikyta drausminė nuobauda: jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas – 12-tą kamerą, kurioje sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų ir yra žeminančios jo orumą bei kenksmingos sveikatai. Gindamas savo teises, pareiškėjas 2008 m. liepos 21 d. kreipėsi į pataisos namų direktorių su skundu, kuriame nurodė 20 punktų, neatitinkančių tinkamų nuteistųjų laikymo sąlygų. Tačiau 2008 m. rugpjūčio 8 d. gavo formalų atsakymą ir toliau buvo paliktas atlikti bausmę kenksmingomis sąlygomis. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių jis patyrė nervinę įtampą, nepatogumus, diskomfortą, turėjo miego sutrikimą. Dėl neteisėtų pataisos namų administracijos veiksmų jis kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas įpareigoti pataisos namų direktorių sudaryti tinkamas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau 2008 m. rugsėjo 19 d. jis gavo Kalėjimų departamento atsakymą, kuriuo jo skundas nebuvo patenkintas. Pareiškėjo nuomone, toks Kalėjimų departamento atsakymas yra neteisingas.
Atsiliepimas
Atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo. Atsakovas paaiškino, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos administracija savo veiksmais nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo. Pareiškėjas dėl savo padaryto nusikaltimo pats sudarė sau sąlygas būti ten, kur negali elgtis taip, kaip būdamas laisvėje. Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos administracija pareiškėjo atžvilgiu veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus ir įstaigos vidaus tvarką. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisės nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos ir moralinė žala jam padaryta nebuvo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog asmuo turi teisę gauti žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimą. Viešajai civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos šios sąlygos: 1) žala turi būti padaryta neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais arba neveikimu; 2) turi būti padaryta žala (turtinė ar neturtinė); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Sprendžiant klausimą ar pareiškėjo laikymo kamerų tipo patalpoje sąlygų pažeidimai prilygo elgesiui, žeminančiam pareiškėjo orumą, reikia vadovautis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija) 3 straipsniu, nustatančiu, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Taikant šį Konvencijos straipsnį būtina atsižvelgti į Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Europos žmogaus teisių teismas 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą pažymėjo, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo elgesio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei ar dvasiniai būklei ir tam tikrais atvejais nuo nukentėjusiojo amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Europos žmogaus teisių teismas nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamai konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, neatsižvelgiant į praktinius su kalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Pareiškėjas 2008 m. liepos 8 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas – 12-tą kamerą, ir išbuvo joje be šešių dienų du mėnesius. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos (BVK 142, 144 straipsniai). BVK 145 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose, kuriose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje numatytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Pareiškėjo nuomone, 12-ta kamera, į kurią jis buvo perkeltas, neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35.1, 35.3, 35.4, 35.8, 35.10 punktų reikalavimų. Tačiau Ekstremalių situacijų centro protokolinės išvados po atliktų matavimų Pravieniškių 2-se pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje rodo, kad šilumos aplinkos parametrai (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimas) kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpose atitinka Lietuvos HN 42:2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“ normuojamas vertes (b. l. 63), kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpų dirbtinis apšvietimas atitinka Lietuvos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 10.3 punkto normuojamus dydžius (b. l. 64). Byloje nėra įrodymų, kad V. K. teisės buvo pažeistos dėl pataisos namų pareigūnų piktnaudžiavimo savo padėtimi ar dėl šiurkštaus elgesio su juo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad dėl pareiškėjo buvimo kamerų tipo patalpoje jo sveikata pablogėjo. Kadangi pareiškėjas buvo nubaustas ir perkeltas į kamerų tipo patalpą, jis negalėjo naudotis tokiomis laisvėmis, kokiomis naudojasi kiti nuteistieji. Be to, tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais bei saugiu vykdymu. Teismas padarė išvadą, kad laikymo sąlygos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpoje nepažeidė pareiškėjo teisių, numatytų Konvencijos 3 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. K. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos, 200000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis negavo atsiliepimų į savo skundą, todėl atvyko į teismo 2008 m. lapkričio 12 d. posėdį nepasiruošęs. Tačiau teismas į šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę neatsižvelgė ir posėdžio neatidėjo. Kitas teismo posėdis buvo paskirtas 2008 m. gruodžio 3 d., kadangi atsakovas buvo įpareigotas pateikti teismo reikalaujamus įrodymus. Šio posėdžio metu pareiškėjas pateikė teismui rašytinį pareiškimą, kuriame nurodė, kad jis negavo 2008 m. lapkričio 12 d. teismo posėdžio protokolo. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir pareiškimo nepriėmė. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis prašė teismo nepridėti prie bylos atsakovo pateiktos Visuomenės sveikatos centro išvados dėl kamerų tipo patalpų sąlygų, kadangi šis dokumentas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 75 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tačiau teismas nepagrįstai netenkino šio prašymo. Kadangi teismas buvo šališkas, pareiškėjas pareiškė jam nušalinimą. Tačiau teismas atmetė ir šį jo pareiškimą. Pareiškėjo nuomone, dėl aukščiau nurodytų priežasčių, buvo apribota jo galimybė tinkamai ginti savo teises. Pareiškėjo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos, prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje kamerų tipo palapos atitinka būtinus higienos reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo orumas ir jo teisės bei laisvės pažeistos nebuvo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas teikė pastabas dėl teismo posėdžio tvarkos ir reiškė pretenzijas dėl teismo sudėties tik siekdamas, kad jo skundo nagrinėjimas užsitęstų. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsiliepimu į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Ekstremalių situacijų centro protokolinėje išvadoje nurodoma, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos kamerų tipo ir baudos izoliatorių patalpų parametrai atitinka Lietuvos higienos normas. Pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, kad dėl Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos administracijos veiksmų patyrė nepatogumu ir diskomfortą. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad dėl pareiškėjo buvimo kamerų tipo patalpose pablogėjo jo sveikata. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje. Skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad 2008 m. liepos 8 d. jam buvo skirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė tuo, kad jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas Nr. 12, kuriose nuteistųjų laikymo sąlygos neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų, yra žeminančios žmogaus orumą ir kenksmingos sveikatai (b. l. 3). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerų tipo patalpos, į kurias jis buvo perkeltas, neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.1, 35.3, 35.4, 35.8, 35.10 punktuose nustatytų reikalavimų. Dėl to, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nervinę įtampą, nepatogumus ir diskomfortą, turėjo miego sutrikimų.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjui 2008 m. liepos 4 d. už Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos administracijos reikalavimų nevykdymą buvo skirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams (b. l. 22-23). Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų (išskyrus paties pareiškėjo žodžius) apie tai, į kurias būtent patalpas ir kada būtent buvo perkeltas pareiškėjas paminėtai nuobaudai atlikti.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad kamerų tipo patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Lietuvos Respublikos higienos normas, rėmėsi Ekstremalių sveikatai situacijų centro surašytais Mikroklimato, šiluminio komforto ir pakankamos šiluminės aplinkos parametrų matavimų protokolu Nr. F5/43 ir Apšvietimo matavimo protokolu Nr. F1/41 (b. l. 59-64). Tačiau, kaip matyti iš paminėtų protokolų, matavimai, kurių rezultatais grindžiamos Ekstremalių sveikatai situacijų centro pateiktos išvados, buvo atlikti 2006 m. spalio 20 d. ir 2006 m. birželio 27 d. Tuo tarpu, bylos duomenimis, pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas 2008 metų liepos mėnesį (tiksli data byloje nenustatyta). Byloje nėra duomenų, ar analogiški matavimai buvo daromi ir 2008 metais. Be to, paminėtuose protokoluose nurodyta, jog matavimai buvo atliekami baudos izoliatoriuose Nr. 4, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 13 ir kamerų tipo patalpose Nr. 21, Nr. 24, Nr. 26, Nr. 28. Tačiau byloje nėra duomenų, ar tokio pobūdžio matavimai buvo daromi ir kamerų tipo patalpose Nr. 12, į kurias, paties pareiškėjo teigimu, jis buvo perkeltas. Todėl remiantis tik anksčiau nurodytų protokolų duomenimis negali būti sprendžiama, ar patalpos, į kurias nagrinėjamu atveju buvo perkeltas pareiškėjas, atitiko Lietuvos Respublikos higienos normas. Pirmosios instancijos teismas nesurinko atitinkamų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti, ar kamerų tipo patalpos, į kurias buvo perkeltas pareiškėjas, atitiko Lietuvos Respublikos higienos normas.
Iki 2010 m. sausio 27 d. galiojusios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcijos V skyrius (34-36 punktai) reglamentavo pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimą. Vadovaujantis pareiškėjo nurodytais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.1, 35.3, 35.4, 35.8, 35.10 punktais, kameroje turėjo būti: langas, užtikrinantis natūralią dienos šviesą ir natūralų patalpos vėdinimą; dieninis ir naktinis elektros apšvietimas; signalinis mygtukas prižiūrėtojui iškviesti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; mechaninis vėdinimas. Pirmosios instancijos teismas savo priimtame sprendime tik išvardijo paminėtus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių punktus, tačiau nesiaiškino ir nesprendė, ar kamerų tipo patalpos, į kurias buvo perkeltas pareiškėjas, atitiko šiuose punktuose nustatytus reikalavimus.
Tik nustačius visas anksčiau nurodytas aplinkybes galima vertinti, ar kamerų tipo patalpos, į kurias buvo perkeltas pareiškėjas, atitiko Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus ir pareiškėjo skunde minimus reikalavimus, taip pat vertinti, ar šių reikalavimų pažeidimai (jei tokių būtų nustatyta) gali būti laikomi žeminančiais asmens orumą ir nesuderinamais su pirmosios instancijos teismo sprendime minimomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatomis. Ir tik tada, savo ruožtu, spręsti, ar nustatyti pažeidimai (jei tokių būtų nustatyta) sukėlė pareiškėjui jo nurodytas neigiamas pasekmes bei spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesurinko įrodymų ir neišaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, ir, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju būtina surinkti daug naujų įrodymų, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 2 p.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymus, pareikštus teismo posėdyje) nebesvarstytini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.