- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-09
- Bylos Nr.
- 2-2418-611/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02054-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- R. M.
dalyvaujant ieškovei R. M., atsakovų likviduojamo AB banko SNORAS adv.Nerijui Zaleckui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui adv.Mariui Navickui
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama tarp jos ir atsakovo sudarytą 2011-01-10 Indėlių sertifikatą pripažinti negaliojančiu, prilyginant indėlio sertifikatą indėliui, ir įpareigoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovės pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartį sumokėtą sumą. Nurodė, kad pasirašant 2011-01-10 indėlių sertifikato įsigijimo sutartį, ieškovei buvo paaiškinta, kad banko išduodami sertifikatai yra draustini ir ši priemonė yra lygiavertė terminuotiems indėliams. Tai, kad indėlio sertifikatas yra apdraustas yra nurodyta ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje. Žinodama, kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas, ieškovė nebūtų pasirašiusi indėlio sertifikato. Pažymėjo, kad palūkanos, mokamos pagal indėlio sertifikato sutartį nebuvo žymiai didesnės už mokamas pagal indėlio sutartį. Teigia, kad atsakovas nesuteikė ieškovei išsamios ir visos jai reikalingos informacijos apie indėlio sertifikatus, įskaitant ir būdingą riziką bei tai, kad produktas nėra draudžiamas indėlių draudimu. Nurodo, kad ieškovei nebuvo pateikti nei lankstinukai, nei dokumentai, kuriuose būtų nurodyta, kad indėlio sertifikatas nėra draudžiamas. Be to, Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymo 10 p. nuostata neprofesionaliai klientei taip pat nėra aiški. Pažymėjo, kad remiantis CK 6.902 str. nuostatomis, indėlio sertifikatas atitinka pagrindinį indėlio sutarties apibrėžimą, indėlio sertifikatas yra vardinis, todėl laikytina, kad ieškovė su atsakovu sudarė indėlio sutartį, kurios patvirtinimą įstatymų nustatyta tvarka ir forma atskleidžia pasirašytas indėlių sertifikatas. Aplinkybę, kad indėlių sertifikatas turi būti prilygintas indėlio sutarčiai, atspindi ir Vertybinių popierių įstatymo bei Europos Parlamento ir Tarybos 2003/71/EB direktyvos nuostatos, numatančios kad vertybiniai popieriai gali būti viešai siūlomi tik po to, kai paskelbiamas prospektas. Tuo tarpu, ieškovės teigimu, atsakovas nebuvo parengęs indėlių sertifikatų prospekto. Todėl atsižvelgus į LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nuostatas, tarp ieškovės ir atsakovo sudarytas indėlio sertifikatas prilygintinas indėliui. Pažymėjo, kad indėlio sertifikato sutartį pasirašė dėl suklydimo, nes banko darbuotoja primygtinai siūlė sudaryti minėtą sutartį, nurodydama, kad šis finansinis produktas niekuo nesiskiria nuo terminuoto indėlio, tik palūkanas galima pasiimti anksčiau. Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė ir prašė tenkinti iš esmės ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio, o sutarties dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodytas teiginys, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis yra blanketinė nuoroda į įstatymus, t.y. IĮIDĮ 3 str. 4 d., kuris numato, kad indėlio sertifikatai nėra apdrausti. Ieškovė, pasirašydama indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, patvirtino, kad susipažino su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu ir jame pateikta informacija apie tai, kad indėlių sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Be to, net jei indėlio sertifikatas būtų draustas kaip investicija, ginčo atveju nebuvo juridinio fakto, kuris sąlygotų draudimo išmokos mokėjimą. Remiantis Vertybinių popierių įstatymo 4 str. 2 d. 7 p., atsakovas neprivalėjo rengti tvirtinti vertybinių popierių prospekto leidžiamiems indėlio sertifikatams: išleidžiami indėlio sertifikatai nėra subordinuoti, konvertuojami ar keičiami, nesuteikia teisės pasirašyti ar įgyti kitos rūšies vertybinių popierių ir nėra susieti su kokia nors išvestine finansine priemone, indėlių sertifikatai buvo nuolat ir pakartotinai išleidžiami ir per 12 mėnesių nebuvo viršyta 50 mln. eurų riba. Pažymėjo, kad nei teisinio, nei faktinio pagrindo išmokėti ieškovo reikalaujamos draudimo išmokos ieškovei nėra. Remiantis IĮIDĮ 3 str. 4 d. už indėlio sertifikatus draudimo išmoka negali būti mokama. Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją.
Atsakovas likviduojamas AB bankas SNORAS atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo galimybę suprasti bent minimalius indėlio sertifikato skirtumus nuo terminuotojo banko indėlio vien jau remiantis pažodiniu (gramatiniu) jo apibrėžimu, tiek tuo, kad sutartyje ieškovė buvo įvardijama ne kaip indėlininkė, o kaip investuotoja ar indėlio sertifikato savininkė. Pažymėjo, kad remiantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 str. 4 d. indėlis nelaikomas finansine priemone, tuo tarpu indėlio sertifikatai yra priskirtini prie finansinių priemonių. Be to, minėto įstatymo 2 str. 4 d. nurodomas reikalavimas į pinigus, o ne į vertybinius popierius, todėl ieškovės argumentai, kad indėlio sertifikatai yra priskiriami prie indėlių ar jiems prilyginami yra nepagrįsti. IĮIDĮ 3 str. 4 d. nurodoma, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatas), todėl už jį draudimo išmoka negali būti mokama. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytas teiginys, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra blanketinė nuostata ir negali būti traktuojama kaip teiginys, kad absoliučiai visi banko įsipareigojimai neprofesionaliam klientui yra apdrausti. Pažymėjo, kad remiantis Vertybinių popierių įstatymo 4 str. 2 d. 7 p., nebuvo privaloma rengti ir tvirtinti vertybinių popierių prospekto leidžiamiems indėlių sertifikatams, nes leidžiami indėlių sertifikatai nebuvo subordinuoti, konvertuojami ar keičiami, nesutiekė teisės pasirašyti ar įgyti kitos rūšies vertybinių popierių ir nebuvo susieti su kokia nors išvestine finansine priemone, buvo nuolat ar pakartotinai išleidžiami ir visų bendra pardavimo vertė nesiekė 50 mln. eurų per 12 mėnesių laikotarpį. Atsakovas suteikė visą būtiną informaciją ieškovei prieš pasirašydamas su indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, informavo apie tai, kad indėlio sertifikatas nėra draudžiamas, be to, ieškovė, pasirašydama sutartį, raštu patvirtino susipažinusi su Aprašu, kuriame buvo aiškiai ir didžiosiomis raidėmis buvo nurodyta, kad indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė jokių aplinkybių, galinčių pagrįsti indėlio sertifikato įsigijimo sandorio pripažinimą negaliojančiu. Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją ir prašė ieškinį atmesti.
Ieškinys netenkinamas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas 2011-01-10 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l.6-10, 68-77), pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį šalys 2011-01-10 sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį dėl 7000 eurų vertės indėlio sertifikato įsigijimo (b.5).
Šalies argumentai
Ieškovė teigia, kad jos sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis turi būti prilyginta indėlio sutarčiai ir ieškovei turi būti išmokėta IĮIDĮ nustatyta indėlio draudimo išmoka, nes indėlio sertifikatas atitinka pagrindinį indėlio sutarties apibrėžimą, tai atspindi ir Vertybinių popierių įstatymo bei Europos Parlamento ir Tarybos 2003/71/EB direktyvos nuostatos, numatančios kad vertybiniai popieriai gali būti viešai siūlomi tik po to, kai paskelbiamas prospektas, o nagrinėjamu atveju toks nebuvo leidžiamas, be to, banko darbuotoja, anot ieškovės, nurodė, kad šis finansinis produktas niekuo nesiskiria nuo terminuoto indėlio. Tokie ieškovės argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Plačiąja prasme, taip kaip indėlį apibrėžia IĮIDĮ nuostatos, 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, indėlio sertifikatas gali būti laikomas indėliu, tačiau pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d., įgyvendinantį minėtos Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų 7 str. 2 d. ir I priede numatytą išimtį, indėlio sertifikatai nėra draudžiami indėlių draudimu. Teismas sutinka su atsakovų argumentų, kad nagrinėjamu atveju leidžiant indėlių sertifikatų emisiją, prospektas neturėjo būti tvirtinamas, nes pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 4 str. 2 d. 7 p. prospektas nerengiamas ne nuosavybės vertybiniams popieriams, kuriuos nuolat ar pakartotinai leidžia valstybėje narėje įsteigtos kredito įstaigos, jeigu visų siūlomų vertybinių popierių bendra pardavimo vertė nesiekia 50 mln. eurų skaičiuojant per 12 mėnesių laikotarpį ir jeigu šie vertybiniai popieriai nėra subordinuoti, konvertuojami ar keičiami, nesuteikia teisės pasirašyti ar įgyti kitos rūšies vertybinių popierių ir nėra susieti su išvestine finansine priemone, kaip ir yra nagrinėjamos bylos atveju. Įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nėra. Indėlio sertifikatas pagal CK 1.107 str. 1 d. ir 6.902 str. 1 d. yra skolos arba dar kitaip vadinamas ne nuosavybės vertybinis popierius, o banko indėlio sutartis, atsižvelgiant į CK 6.892 str. įtvirtintą apibrėžimą, nėra finansinė priemonė, todėl tai nėra tapatūs dalykai. Be to, ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad šalys siekė sudaryti indėlio sutartį, o ne indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, o aukščiau nurodyti motyvai nesudaro pagrindo ieškovės įsigytą indėlio sertifikatą prilyginti terminuotam indėliui.
Atsakovas yra komercinis bankas, t.y. kredito įstaiga, iki 2011-11-16 turėjusi teisę teikti licencines finansines paslaugas (Bankų įstatymo 2 str. 2 d.), todėl jis yra finansų įmonė Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 7 d. prasme ir jo finansinių paslaugų teikimui taikomas Finansų įstaigų įstatymas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d.). Ieškovas yra neprofesionalus rinkos dalyvis (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 30 d.), o santykyje su atsakovu - neprofesionalus klientas (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 22 d.). Šią aplinkybę patvirtina ir tarp šalių sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Atsakovas kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypatingai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypatingai nepalankias pasekmes. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 3 d. atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o minėto straipsnio 5 d. įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis atsakovas rinko informaciją apie ieškovės patirtį investuojant, jos finansinę padėtį, tačiau ieškovė atsisakė tokią informaciją pateikti (b.l.10, 76). Indėlio sertifikatas pagal teisės aktus priskirtinas prie nesudėtingų finansinių priemonių. Kita vertus, CK 1.6 str. įtvirtinta visų asmenų teisės aktų žinojimo prezumpcija, todėl paprastai tokio teisės akto nežinojimas negali būti pagrindas pripažinti esant valios trūkumą dėl sandorio sudarymo, o IĮIDĮ 3 str. 4 d. aiškiai nurodo, kad indėlio sertifikatas nėra draudimo objektu pagal minėtą įstatymą. Ginčijama indėlio sertifikato įsigijimo sutartimi ieškovė patvirtino, kad ji yra susipažinusi su indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu. Ieškovė teigia, kad atsakovas nesupažindino jos su ginčijamoje sutartyje minimu aprašu, o jos parašas sutartyje patvirtina sutarties sudarymą, bet nėra pakankamas patvirtinti jos susipažinimą su indėlių sertifikatų emisijos aprašu, nes ši sąlyga yra standartinė, nėra išskirta, todėl formaliai imant, sutarties pasirašymas iš indėlio turėtojo pusės bet kuriuo atveju reikštų susipažinimo su aprašu patvirtinimą. Atsakovas neįrodė, kad ieškovę tinkamai supažindino su aprašu, tačiau tai nėra pakankamas argumentas pripažinti ieškovės ginčijamą sutartį negaliojančia dėl žemiau nurodytų motyvų. Ieškovė teigia, kad atsakovo darbuotoja jai nurodžiusi, jog indėlio sertifikatas yra draudžiamas indėlio draudimu, bet nepateikė savo tokį teiginį patvirtinančių įrodymų, o atsakovas tai neigia. Liudytojo J. M. parodymai, kuriais jis patvirtino ieškovės nurodomas minėtas aplinkybes, atmetami, kadangi jis turi tiesioginį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi pagal ginčijamą sutartį ieškovės sumokėtos lėšos yra jo ir ieškovės bendru turtu, be to, jo parodymai nenuoseklūs, o ieškovė posėdžio metu bandė įtakoti liudytojo parodymus, jam sufleruodama. Byloje esantys įrodymai, įskaitant ir šalių sudarytą neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį bei jos priedus, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas ieškovui teigė, jog indėlio sertifikatui taikomas IĮIDĮ numatytas draudimas, ir kad atsakovas tyčia ar nesąmoningai suklaidino ieškovą dėl sandorio esmės. Be to, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovė savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus. Nors ieškovė neigia gavusi tokius dokumentus, tačiau jos parašas minėtoje sutarties dalyje patvirtina šių dokumentų įteikimą, o šį faktą paneigiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (b.l.78-79) aiškiai yra atskleidžiama su indėlio sertifikato įsigijimu susijusi emitento, t.y. atsakovo, nemokumo rizika. Ieškovė teigia, kad indėlio sertifikato sutartį sudarė dėl indėlio sertifikato privalumų, kad galima anksčiau išpirkimo termino atsiimti lėšas, neprarandant palūkanas. Nei ginčijamoje sutartyje, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, jog indėlio sertifikatas yra draudžiamas pagal IĮIDĮ nuostatas, priešingai, apraše aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad indėlio sertifikatui netaikomas indėlio draudimas. Nesant informacijos, jog indėlio sertifikatai yra draudžiami bei esant informacijai apie egzistuojančią atsakovo nemokumo riziką, ieškovė kaip vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo, galėjo ir turėjo pasidomėti dėl sutartyje minimo aprašo sąlygų bei ar indėlio sertifikatas yra draudžiamas pagal IĮIDĮ nuostatas, tuo labiau kad ji nurodė sudarytoje sutartyje turinti galimybę naudotis internetu, o banko internetiniame puslapyje buvo nurodyta informacija apie indėlio draudimo netaikymą indėlio sertifikatui. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui investicines ir kitokias paslaugas, kurių vienos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas, kitos – ne, todėl minėtos sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant ir į minėtos sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir indėlio sertifikatus, yra apdrausti, o tik yra blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ nuostatas. Pagal minėtą sutartį galėjo būti teikiamos tiek sąskaitų aptarnavimo paslaugos, o tokiu atveju lėšos banke yra draudžiamos indėlio draudimu, tiek investavimo paslaugos, o tuomet ieškovei tam tikrais atvejais kaip investuotojai būtų taikomos garantijos banko kaip finansinio maklerio įmonės bankroto atveju. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad ieškovė neįrodė, kad banko darbuotoja ją suklaidino, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų). Ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį ir neįsigilindama į galimas rizikas ir sutarties sąlygas, pats buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, todėl turi prisiimti to pasekmes. Kita vertus, jeigu indėlio sertifikatų kaip skolos vertybinių popierių patrauklumas ir galimybė išplatinti investuotojams būtų siejama tik su draudžiamumu pagal IĮIDĮ, tuomet tokios finansinės priemonės neturėtų galimybės gyvuoti rinkoje ir už juos nebūtų pagrindo mokėti bei atitinkamai tikėtis gauti didesnes palūkanas, kas reiškia, kad ne visais atvejais indėlio sertifikatą įsigyjančiam asmeniui indėlio sertifikato draudžiamumas yra esminė sutarties sąlyga. Ieškovė, teigdama, kad būtent jos tikėjimasis, kad indėlio sertifikatas yra draustas indėlio draudimu, lėmė jos valią įsigyti indėlio sertifikatą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o bylos aplinkybės neleidžia daryti tokios išvados. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas LAB bankas SNORAS suklaidino ieškovę, o jos klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorių esmės (CK 1.90 str.). Byloje esantys duomenys taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė buvo atsakovo apgauta. Dėl nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo ieškovės ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia. Todėl ieškinys atmetamas.
Kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, todėl šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, todėl nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos ir išsprendžiama nutartimi bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).
Atmetus ieškinį, atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteistina iš ieškovės 889,22 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 290-291 str., teismas
nutarė:
civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu prijungti prie civilinės bylos Nr.B2-2267-611/2013 ir laikyti minėtos bylos dalimi.
Ieškovės R. M. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. M. atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 889,22 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti atskiruoju skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.