- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-26
- Bylos Nr.
- 2A-1688-605/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-02149-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič, Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- J. U., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Trečiasis asmuo
- AB „Turto bankas“, R. G.
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės
dalyvaujant ieškovo V. R. atstovei advokatei R. U., atsakovui J. U., trečiojo asmens AB „Turto bankas“ atstovui R. I. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-482-358/2011 pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, J. U., tretiesiems asmenims R. G., AB „Turto bankas“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. R. (1 t., b. l. 1-5) prašė pripažinti negaliojančiu 2000 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, patvirtintą 2000 m. gegužės 12 d. teismo antstolių kontoros prie Kauno rajono apylinkės teismo vyr. teismo antstolės, pagal kurį J. U. buvo parduotas R. G. priklausantis mūrinis gyvenamasis namas su pusrūsiu aA2/p, naudingas plotas 254,61 kv.m, esantis Ramučių k., Karmėlavos sen., Kauno rajone, už 21650 litų; taikyti restituciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad teismo antstolių kontoros prie Kauno rajono apylinkės teismo antstolė D. Č., vykdydama išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 5-1054/00 dėl 398999,22 Lt išieškojimo iš V. R. įmonės „Saris“ akcinės bendrovės „Turto bankas“ naudai, 2000 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė vykdomojoje byloje Nr. 5-1054/00 R. G. priklausantį mūrinį gyvenamąjį namą su pusrūsiu aA2/p, naudingas plotas už 254,61 Lt, esantį Ramučių k., Karmėlavos sen., Kauno rajone, už 21650 litų atsakovui J. U.. Turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas 2000 m. gegužės mėn. 12 d. vyr. teismo antstolės. Teismo antstolių kontoroje prie Kauno rajono apylinkės teismo buvo vykdomas išieškojimas pagal 1997 m. lapkričio mėn. 17 d. notarės E. R. S. išduotą vykdomąjį užrašą dėl 300000 litų skolos, 98999,22 Lt palūkanų bei 1995 litų sumokėto notaro atlyginimo, iš viso dėl 400994,22 litų išieškojimo iš V. R. įmonės „Saris“ Lietuvos žemės ūkio banko Kauno skyriaus naudai. Minėtos skolos užtikrinimui 1994 metų lapkričio mėn. 25 d. turto įkeitimo sutartimi buvo įkeistas R. G. nuosavybės teise priklausantis mūrinis gyvenamasis namas lA2/p 254,61 kv. m. naudingo ploto, kuris sutartyje buvo įvertintas šalių susitarimu 600 000 litų. Minėtas turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos CK 1.80 str. pagrindu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi pažeistos Lietuvos Respublikos 1964 m. CPK 411 str., 431 str. 1 d. normos, nes turtas parduotas už žemesnę negu rinkos kainą, pažeista imperatyvi varžytynių akto tvirtinimo tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymo 49 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu (1 t., b.l. 158-164) ieškinį atmetė. Įpareigojo V. R. įnešti į Kauno rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 5000 litų ekspertizės išlaidoms atlyginti.
Sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog 2000-05-12 (b. l. 10) turto pardavimo iš varžytynių aktu J. U. buvo parduotas mūrinis gyvenamasis namas su pusrūsiu 1A2/p, naudingas plotas 254,16 kv. m., esantis Ramučių km., Karmėlavos sen., Kauno r. sav., priklausantis R. G., už 21650 litų. Turtas parduotas pagal 1997-11-17 išduotą notaro vykdomąjį užrašą 398 999,22 litų skolai išieškoti iš skolininko V. R. įmonės „Saris“ (b.l. 9). 1994-11-25 tarp Žemės ūkio banko, įkaito davėjo R. G. ir V. R. įmonės „Saris“ savininko V. R. buvo sudaryta įkeitimo sutartis užtikrinti 300 000 litų kreditą V. R. (b.l. 15). Kaip matyti iš šios sutarties, nebaigtas statyti mūrinis gyvenamasis namas su pusrūsiu, kurio inventorinė kaina 55 314 litų, šalių susitarimu buvo įvertinta 600 000 litų sumai. 2000-04-17 turto banko specialistas ginčo turtą įvertino 20 000 litų (b.l.29). Antstolė 2000-03-29 turto arešto akte turtą įvertino 20 000 litų (b.l. 14). 2010-12-15 ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad fiziškai pažeisto nebaigto statyti gyvenamojo namo rinkos vertė 2000-05-12 dienai buvo 29 000 litų, o priverstinio pardavimo vertė tai dienai - 19000 litų. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą grindžia aplinkybe, jog šalių susitarimu turtas buvo įkainuotas 600 000 litų, todėl jo pardavimas už 21 650 litų yra neteisėtas. Ši ieškovo aplinkybė yra neįrodyta ir nepagrįsta. Paminėtų rašytinių įrodymų visetas apie ginčo turto vertę paneigia ieškovo aplinkybę. Nebaigtas statyti namas buvo parduotas be žemės sklypo. Turto įkeitimo sutartyje inventorinė kaina skyrėsi nuo šalių susitarimu įvertintos vertės daugiau nei 10 kartų, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių įkeitimo sutarties šalių sąžiningumu. Pirkėjas J. U., įsigijęs ginčo objektą, jį likvidavo (b.l.72-75). Teismas vertino ir tą aplinkybę, kad nuo 1994 metų iki 2000 metų nebaigtas statyti gyvenamasis namas nebuvo tinkamai rezervuotas, todėl aplinkos veiksniai darė neigiamą įtaką jo būklei ir nusidėvėjimui. Turto savininkas tretysis asmuo R. G. dėl turto kainos ginčo nekelia, CPK 472 straipsnyje nustatyta tvarka teismo antstolio veiksmų, atliktų įkainojant nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, neskundė. Teismas padarė išvadą, kad areštuotas turtas įkainotas, nepažeidžiant įvertinimo taisyklių. Kaip matyti iš vykdomosios bylos, skolininkui raginimas sumokėti 300 000 litų skolą buvo išsiųstas, skolininkas raginimą gavo (vykdomoji byla b.l. 17). Teismas visiškai sutiko su trečiojo asmens AB „Turto bankas“ argumentais, kad pagal CPK (1964 m. red.) 432 straipsnį, pirkėjui sumokėjus visą sumą, varžytynių aktą tvirtina vyresnysis teismo antstolis. Įkeitimas įformintas ne hipotekos lakštu, o įkeitimo sutartimi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas (1 t., b.l. 166-170) prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) nepagrįsti sprendimo motyvai, kad varžytynėse turtas įkainotas, nepažeidžiant įvertinimo taisyklių. Ši sprendimo išvada padaryta, netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o taip pat pažeidus įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypus nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Išieškojimo vykdymo metu galiojusio civilinio proceso kodekso 411 straipsnis (1994-11-08 įst. red.) numatė, kad areštuotą skolininko turtą teismo antstolis įkainoja kainomis, esančiomis toje vietovėje, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą. Jeigu atskirus daiktus įkainoti sunku, taip pat jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja teismo antstolio atliktam įkainojimui, teismo antstolis turto vertei nustatyti kviečia ekspertą. Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo 2 straipsnio 13 punktas turto įkainavimo metu nustatė, kad rinkos vertė - tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Tuo tarpu, kaip matyti iš vykdomosios bylos ir trečiojo asmens AB „Turto bankas“ pateiktos 2000-04-17 pažymos, varžytynėse parduotas turtas buvo įkainuotas ne rinkos verte, o priverstinio pardavimo verte, kadangi minėtoje pažymoje nurodyta, kad priverstinio pardavimo vertė lygi 20 000 litų. Turto ekspertizė taip pat nurodė priverstinio pardavimo vertę – 19 000 litų, o tuo tarpu rinkos vertę nurodė 29 000 litų, tai yra ekspertė nurodė rinkos vertę daugiau kaip 50 procentų didesnę, negu priverstinio pardavimo, kas rodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad turtas įkainuotas tinkamai. Teismas, nustatydamas turto kainą, nepagrįstai vadovavosi 2000-04-17 pažyma, kurioje priverstinio pardavimo vertė nurodyta 20 000 litų; 2) teismas pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies bei 218 straipsnio nuostatas, kadangi sprendime nepasisakė dėl ieškovo atstovės argumentų, kad teismo ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų. Ekspertizės akte (9 lapas) nurodyta, kad gyvenamasis namas stovi teisiškai neįregistruotame 0,15 ha žemės sklype, tačiau ekspertė, vertindama gyvenamąjį namą, nenurodė ir neįvertino sklypo įtakos gyvenamojo namo vertei, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirkėjas pirko gyvenamąjį namą, siekdamas įsigyti žemės sklypą, tam, kad nusipirkęs gyvenamąjį namą, iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis nuosavybės teise galėtų įsigyti 15 arų sklypą. Tai patvirtina prie ekspertizės akto pateiktas nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovas J. U. 2001-04-18 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo sklypą nuosavybės teise. Būtent gyvenamojo namo vertę ir įtakoja būsima teisė į žemės sklypą. Be to, iš turto ekspertizės akto matyti, kad nustatant rinkos kainą, minėta kaina buvo tendencingai mažinama. Ekspertizės akte (19 lape) vertinamo objekto baigtumas nurodytas 48 procentai, kai tuo tarpu ekspertizės akto prieduose kadastro duomenyse ir registro išraše nurodytas baigtumas 64 procentai, dėl ko nepagrįstai buvo taikyti pataisos koeficientai, mažinantys vertinamo objekto rinkos vertę. Taip pat nepagrįstai nurodyta, kad vertinamo objekto būklė fiziškai pažeista, nesant įrodymų, o tik vadovaujantis atsakovo J. U. paaiškinimu turto apžiūros metu, dėl ko taip pat buvo nepagrįstai taikyti koeficientai, mažinantys vertinamo turto rinkos vertę. Visi šie neatitikimai nurodyti ekspertės ir 3 lentelėje (ekspertizės lapas 20), kas taip pat nepagrįstai sumažino ir nurodytą priverstinio turto pardavimo vertę. Teismas nevertino ieškovo atstovės argumentų, kad ekspertizės aktas prieštarauja materialinės teisės normoms. Teismo ekspertizės aktas neatitinka Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo 7 str. 1 d. 1 p., kuris nustato, kad lyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Be to, ekspertizės aktas neatitinka Turto vertinimo metodikos 27 punkto, kuris nustato, kad taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus. Kaip matyti iš ekspertizės akto, ekspertė lygino objektus ne toje pačioje vietoje, o visiškai skirtingose vietovėse, kas taip pat neabejotinai sumažino rinkos vertę. Teismas pažeidė procesines normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nurodydamas, kad „vertintina ir ta aplinkybė, kad nuo 1994 metų iki 2000 metų nebaigtas statyti gyvenamasis namas nebuvo tinkamai rezervuotas, todėl aplinkos veiksniai darė neigiamą įtaką jo būklei ir nusidėvėjimui“, kadangi šis teismo argumentas nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais; 3) nepagrįsti sprendimo argumentai, kad „kaip matyti iš vykdomosios bylos, skolininkui raginimas sumokėti 300 000 litų skolą buvo išsiųstas, skolininkas raginimą gavo“. Kaip matyti iš vykdomosios bylos 5-1054/2000, teismo antstolių kontoroje prie Kauno rajono apylinkės teismo vykdomasis raštas gautas 2000 kovo mėn. 17 d., todėl sutinkamai su Lietuvos Respublikos (1964 m.) CPK 390 str. 1 d. raginimas turėjo būti išsiųstas prieš pradedant vykdymą, tačiau jis skolininkui V. R. įmonei „Saris“ prieš pradedant vykdymą išsiųstas nebuvo. Teismo motyvai, kad nebuvo pažeistos imperatyvios raginimo išsiuntimo normos, yra nepagrįsti; 4) teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad „visiškai sutinka su trečiojo asmens Turto banko argumentais, kad pagal CPK (1964 m. red.) 432 straipsnį, pirkėjui sumokėjus visą sumą, varžytynių aktą tvirtina vyresnysis teismo antstolis, ir kad įkeitimas įformintas ne hipotekos lakštu, o įkeitimo sutartimi. Hipotekos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „turtas įkeičiamas sudarant kreditoriaus ir įkeičiamo turto savininko ar asmens, turinčio į tą turtą patikėjimo teisę, sutartį arba vienašaliu įkeičiamo turto savininko pareiškimu ir įregistruojant įkeitimą hipotekos registre. Hipotekos įstatymo 6 skirsnis nenumatė jokių išimčių ar skirtumo, kai turtas buvo įkeistas sutartimi ar hipotekos lakštu. Būtent antstolio veiksmai parduodant įkeistą turtą reglamentuojami apart civilinio proceso kodekso ir šiuo įstatymu. Tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo 49 straipsnio redakcija numatė, kad „jeigu hipotekos kreditoriui turto kaina, gauta varžytynėse, pasirodo per maža, tuomet jis per dešimt dienų nuo varžytynių pradžios turi teisę reikalauti antrųjų varžytynių ir pasiūlyti ne mažiau kaip dešimtadaliu didesnę kainą už tą, už kurią turtas buvo parduotas kreditoriams per nustatytą terminą varžytynių neužprotestavus, vyresnysis teismo antstolis patvirtina turto pardavimo varžytynėse aktą“. Taigi, sutinkamai su šia norma, varžytinių aktas galėjo būti patvirtintas ne anksčiau kaip po 10 dienų nuo varžytynių pradžios. Tuo tarpu, kaip matyti iš turto pardavimo iš varžytynių akto, turto pardavimo iš varžytynių aktą vyr. teismo antstolė patvirtino tą pačią dieną, kai buvo parduotas turtas iš varžytynių. Teismas neįvertino, kad tvirtinant aktą buvo pažeistas imperatyviai nurodytas minėtoje normoje akto tvirtinimo terminas, kas pagal Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnį yra pagrindas turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu; 5) teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti už atliktą ekspertizę 5000 litų. Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo mėn. 3 d. nutartimi ekspertizę pavedė atlikti teismo ekspertei G. B. (Miško g. 30-25 Kaunas), ieškovą V. R. įpareigojo per 4 dienas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5000 Lt už ekspertizės atlikimą. 2010 m. rugsėjo 10 d. pareiškimu ieškovas atsisakė mokėti už minėtos ekspertės ekspertizės atlikimą, tačiau teismas vis tiek skyrė ekspertizę nurodytai ekspertei. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 90 straipsniu, minėtos ekspertizės išlaidos turi būti sumokėtos iš valstybės biudžeto. Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio mėn. 17 d. nutartimi nutarė įpareigoti ieškovą per 10 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 3000 litų užstatą ekspertizės atlikimui. Ieškovas minėtos sumos taip pat nesumokėjo, tačiau byla ekspertizei buvo išsiųsta. Laikytina, kad ekspertizės suma buvo sumažinta iki 3000 litų, ir ji turėjo būti sumokėta iš biudžeto lėšų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo VĮ „Turto bankas“ (1 t., b.l. 187-188) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Įstatymas neįpareigoja antstolio areštuojamą turtą vertinti tik profesionalių turto vertintojų pagalba. Tiek išieškotojas, tiek skolininkas yra aktyvūs vykdomojo proceso dalyviai. Ieškinyje nenurodoma, kokia, ieškovo nuomone, buvo minėto namo rinkos kaina jo pardavimo metu ir kaip ji turėjo būti pagrįsta. AB Turto banko vertintojas 2000-04-17 įvertino minėtą pastatą 20 000 Lt suma. Be to, iš vykdymo eigos matyti, kad šis pastatas buvo siūlomas pirkti už 38 000 Lt, 30 000 Lt, tačiau už šias sumas jo parduoti nepavyko. Įkeitimo sutartyje nurodyta turto kaina neįpareigoja antstolio parduodamą turtą vertinti pagal įkeitimo sutartį, antstolis turtą vertina pagal pardavimo metu esančias rinkos kainas. Hipotekos įstatymo nuostatos minėto pastato pardavimui negali būti taikomos, nes įkeitimas įformintas ne hipotekos lakštu, o įkeitimo sutartimi, turto pardavimui pagrįstai taikytos CPK nuostatos. CPK 90 str. 1 d. numato, kad šalis, kuri pateikė prašymą atlikti ekspertizę, iš anksto sumoka nustatyto dydžio užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti. Ieškovas pateikė 2010-08-16 prašymą teismui skirti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę. Ieškovas prašymo dėl ekspertizės skyrimo neatsiėmė.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (1 t., b.l. 190-191) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Apelianto motyvas dėl turto vertinimo ir realizavimo per maža kaina yra nepagrįstas, nes paskolos sutartyje nebuvo numatyta sąlyga, jog sutarties sudarymo momentu šalių susitarimu nustatyta Bankui įkeičiamo turto vertė išliks tokia ir ateityje. Tokia sąlyga pažeistų kreditoriaus interesus ir neužtikrintų tinkamo bei pilno atsiskaitymo su juo, skolininkui nevykdant savo prievolės pagal minėtą paskolos sutartį. Kadangi turto vertė priklauso nuo daugelio kriterijų (turto nusidėvėjimo, infrastruktūros kaitos ir pan.), tai jo vertė per šešerius metus be jokios abejonės pasikeitė. Minėtas pastatas, kaip nurodyta įkeitimo sutartyje, nepriimtas eksploatacijai, pirminė teisinė registracija neatlikta, t.y. netinkamas naudoti pagal paskirtį. Įkeistas turtas buvo realizuotas 2000 metais - praėjus beveik šešeriems metams po turto įkeitimo. Apeliantas dalyje, kurioje kalbama apie areštuoto turto vertinimą, vadovaujasi 1964 m. CPK 411 straipsnio 1 dalimi, kuri numatė, kad areštuotą skolininko turtą teismo antstolis įkainoja kainomis, esančiomis toje vietovėje, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą. Jeigu atskirus daiktus įkainoti sunku, taip pat jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja teismo antstolio atliktam įkainojimui, teismo antstolis turto vertei nustatyti kviečia ekspertą. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), jog antstoliui buvo pateikti prieštaravimai dėl minėto turto vertės dydžio nustatymo, nėra duomenų ir apie tai, kad antstolis susidūrė su sunkumais, vertindamas minėtą turtą. Priešingai, iš 2000-03-29 turto arešto akto matyti, kad turto savininkas (R. G.) dalyvavo areštuojant įkeistą turtą, kurio vertė buvo nurodyta 20000 litų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tam, kad būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tokiu atveju teismas turi skirti ekspertizę ginčijamai turto kainai nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007).
Nagrinėjamu atveju teismui kilus abejonėms dėl turto rinkos bei turto priverstinio pardavimo kainų skirtumo, Kauno rajono apylinkės teismo 2010-09-03 nutartimi (1 t., b.l. 104) buvo paskirta nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizė, ekspertams užduodant klausimus: 1) Kokia buvo rinkos vertė 2000 m. gegužės 12 d. 254,16 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo su pusrūsiu lA2/p, unikalus Nr. 52/992-0230-01-1, esančio Beržų g. 27, Ramučiuose, Kauno r. sav; 2) Kokia buvo priverstinio pardavimo 254,16 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo su pusrūsiu lA2/p, unikalus Nr. 52/992-0230-01-1, esančio Beržų g. 27, Ramučiuose, Kauno r. sav., vertė 2000-05-12? Atlikus šią ekspertizę, ekspertizės akte Nr. E10-11(08) konstatuota, kad minėto objekto rinkos vertė 2000-05-12 datai yra 29 000 litų, o likvidacinė (priverstinio pardavimo) vertė šiai datai yra 19 000 litų.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina, vertintini 2000-02-08 teismo antstolės rašte nurodyti duomenys (1 t., b.l. 30), jog nei 1998-04-15, nei 1998-06-05 skelbtos aukščiau minėto turto varžytynės neįvyko, nes neatvyko nė vienas pirkėjas. Be to, 1999-12-09 buvo paskelbtos antrosios šio objekto varžytynės už 38 000 litų, 2000-02-07 - dar vienerios varžytynės už 30 000 litų, tačiau pardavimai nei vienu atveju neįvyko. Iš 2000-03-29 turto arešto akto (1 t., b.l. 14), kuriame areštuoto turto vertė nurodyta 20 000 litų, matyti, kad šis dokumentas buvo surašytas dalyvaujant įkeisto turto savininkui R. G.. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad antstoliui buvo pateikti prieštaravimai dėl minėto turto vertės dydžio nustatymo. Taigi pats turto savininkas sutiko su teismo antstolio turto įvertinimu ir jokių prieštaravimų dėl kainos nereiškė. Be šių aplinkybių esminę reikšmę šioje byloje turi ir tai, kad 2000-05-12 vykusios varžytynės buvo viešos, jose už parduodamą objektą pasiūlyta kaina buvo netgi didesnė už jos nustatytą pradinę turto vertę, nors pastatas buvo apleistas, apgriuvęs, praktiškai sunykęs, tai yra pagal paskirtį netinkamas naudoti, o vėliau netgi ir nugriautas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju parduodamo iš varžytynių turto kaina iš esmės atitiko tos vietos turto rinkos vertę, dėl ko nėra pagrindo turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Esant tokioms aplinkybės, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog areštuotas turtas įkainotas, nepažeidžiant įvertinimo taisyklių, laiko pagrįsta ir nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ši išvada padaryta, netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o taip pat pažeidus įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypus nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Kaip buvo minėta, šioje byloje teismas skyrė nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę, kurios aktą apeliantas nepagrįstai įvardija kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovo prašymu buvo paskirta ginčo objekto kainos nustatymo ekspertizė, kuri buvo atlikta, tačiau jos išvadų pagrįstumo nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 218 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog eksperto išvada teismui nėra privaloma. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno rašytinio įrodymo, nereiškia, jog bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme įtvirtinta teismo pareiga tinkamai motyvuoti teismo sprendimą (CPK 331 straipsnio 4 dalis) nereiškia, jog teismas turi detaliai atsakyti į kiekvieną byloje pateiktą argumentą, tačiau teismo sprendime pateikti motyvai turi pagrįsti, kad byla buvo nagrinėjama rūpestingai ir atsakingai. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir vertindamas byloje pateiktus įrodymus, o vėliau pateikdamas savo sprendimo motyvus, turi siekti pirmiau nurodytų teisių ir pareigų pusiausvyros, kuri nekeltų abejonių dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pripažinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu pagrindo nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo teisę prašyti skirti papildomą ekspertizę, tačiau šia įstatymo jam suteikta teise nepasinaudojo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas 2010-09-03 nutartimi, kuria paskyrė ginčo objekto kainos nustatymo ekspertizę ir pavedė ją atlikti teismo ekspertei G. B. (Miško g. 30-25, Kaunas), įpareigojo ieškovą V. R. per 4 dienas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5000 litų už ekspertizės atlikimą. 2010-09-10 pareiškimu (1 t., b.l. 105-106) ieškovas atsisakė mokėti už minėtos ekspertės ekspertizės atlikimą. Kauno rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs šį ieškovo pareiškimą, 2010 m. spalio 17 d. nutartimi įpareigojo ieškovą per 10 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 3000 litų užstatą ekspertizės atlikimui. Ieškovas minėtos sumos taip pat nesumokėjo, tačiau byla ekspertizei buvo išsiųsta. Iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertizę atlikusi ekspertė G. B. 2010-12-16 raštu (1 t., b.l. 127) informavo teismą, kad atliko ekspertizę, todėl siunčia sąskaitą faktūrą NBS Nr. 10-033 (1 t., b.l. 128) 5 000 litų sumai apmokėti. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos LR CPK 90 straipsnio nuostatos ir išlaidos už ekspertizės atlikimą sumokėtos iš valstybės biudžeto, atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizė byloje buvo paskirta ieškovo 2010-08-16 prašymu. Minėto straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodyta, kad šalis, kuri pateikė prašymą atlikti ekspertizę, iš anksto sumoka teismo nustatyto dydžio užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymo taikymo atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi nagrinėjamu atveju įkeitimas įformintas įkeitimo sutartimi, o ne hipotekos lakštu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio proceso kodekso nuostatas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.