Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-04 nutarimo, kuriuo patenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto A. C. atstovo advokato Eligijaus Vinckaus skundas dėl Viešųjų pirkimų tarnybos 2013-08-02 nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-07-26 Viešųjų pirkimų tarnybos Teisės taikymo skyriaus vyriausioji specialistė A. J. surašė Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus pavaduotojui A. C. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 1P-13 pagal ATPK 171³ str. 1 d. dėl to, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas A. C., pavesdamas apmokėti UAB „Sauda“ sąskaitas-faktūras už suteiktas sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugas, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. įtvirtintus skaidrumo, lygiateisiškumo principus ir 3 str. 2 d. nustatytą viešųjų pirkimų tikslą. Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas A. C. privalėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis ir vykdyti, ar suteikti įgaliojimus atsakingiems už viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą asmenims atlikti viešojo pirkimo procedūras Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šios pareigos nevykdydamas pažeidė ATPK 171³ str. 1 d.

Apskundus minėtą nutarimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-12-04 nutarimu panaikino Viešųjų pirkimų tarnybos 2013-08-02 nutarimą, kuriuo A. C. už ATPK 171³ str. 1 d. numatytą pažeidimą paskirta 500 Lt bauda, ir bylą jo atžvilgiu nutraukė.

Skunde pažymima, jog apeliantė pagrįstai konstatavo, kad faktiškai paslaugos buvo perkamos iš UAB „Sauda“ neatlikus jokių Viešųjų pirkimų įstatymu imperatyviai nustatytų viešojo pirkimo procedūrų, teisėtai nesudarius jokios viešojo pirkimo – pardavimo sutarties su UAB „Sauda“, kurios pagrindu būtų atliekami mokėjimai. Tarnyba akcentuoja, jog A. C. inkriminuotas pažeidimas siejamas ne su konkrečios ir realiai atliktos viešojo pirkimo procedūros pažeidimu, o su Viešųjų pirkimų įstatymu imperatyviai nustatytų viešojo pirkimo procedūrų nebuvimu.

A. C. žinojo, jog paslaugos nebuvo įgytos Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, bei, kad turėjo būti perkamos tik vykdant viešojo pirkimo procedūras. Tą patvirtina byloje esantis Muitinės departamento 2013-01-10 raštas. A. C. turėjo visą informaciją apie tai, kad sutartis su UAB „Tomadas“ buvo nutraukta, kad paslaugos buvo perkamos neatlikus jokių viešojo pirkimo procedūrų, t. y. neteisėtai. Pasak apeliantės, už tokio pobūdžio pažeidimus atsakomybė negali kilti viešojo pirkimo komisijos nariams, ekspertams ar kitiems viešąjį pirkimą atliekantiems asmenims, nes šiuo atveju viešojo pirkimo nebuvo atlikta.

Vadovaujantis Muitinės departamento direktoriaus 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1B-379 „Dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir jo pavaduotojų veiklos sričių paskirstymo“ 2.2 p. („Įgalioju <...> generalinio direktoriaus pavaduotojus R. L. ir A. C. pasirašyti finansinės atskaitomybės ir apskaitos dokumentus pagal šiuo įsakymu nustatytas veiklos sritis ir nustatau asmeninę atsakomybę už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą“), A. C. yra nustatyta asmeninė atsakomybė už ūkinių operacijų teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad Muitinės departamentas A. C. pavedimu neteisėtai, t. y. Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta tvarka, mokėjo UAB „Sauda“ už suteiktas faktiškai paslaugas, atsakomybė už šį neteisėtą sprendimą pagrįstai tenka A. C.. Perkančiosios organizacijos direktoriaus pavaduotojas, kuriam yra suteikta teisė pasirašyti sąskaitas, priimdamas sprendimą už jas apmokėti, turėjo būti įsitikinęs apmokėjimo pagrįstumu, kad apmokėjimui yra teisėtas pagrindas, t. y. kad yra sudaryta viešojo pirkimo – pardavimo sutartis Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Pasak apeliantės, sąskaitos – faktūros savo esme prilyginamos sutartiniams santykiams, tad A. C. atliko veiksmus nesuderinamus su Viešųjų pirkimų įstatymu, nes prieš sudarant sutartį nebuvo atliktos įstatymo numatytos procedūros. Skunde taip pat pažymima, kad A. C. yra perkančiosios organizacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas, t. y. vienas iš Perkančiosios organizacijos pareigūnų, galintis priimti valdingus sprendimus jo kompetencijai priskirtais klausimais, todėl Perkančiosios organizacijos vadovas, suteikęs įgaliojimus savo pavaduotojui tam tikras funkcijas (šiuo atveju pasirašyti sąskaitas faktūras) negali atsakyti už A. C. neteisėtus veiksmus ar sprendimus, todėl pastarasis yra tinkamas ATPK 171³ straipsnyje numatyto pažeidimo subjektas. Apeliantės teigimu, A. C., pavesdamas atlikti mokėjimus už paslaugas nesant tam teisėto pagrindo (neatlikus viešojo pirkimo procedūrų ir nesudarius viešojo pirkimo – pardavimo sutarties) įvykdė ATPK 171³ straipsnyje numatytą pažeidimą bei pažeidė atitinkamas imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas.

Bylos medžiaga ir minėtų teisės aktų nuostatos neabejotinai patvirtina, kad A. C. niekada neturėjo pareigos Muitinės departamente inicijuoti viešuosius pirkimus ir niekuomet nebuvo ir nėra atsakingas už viešųjų pirkimų organizavimą ir vykdymą. Pastebėtina, kad būtent Muitinės departamento generalinis direktorius, o ne A. C. pasirašė tiek 2011 m. gruodžio 30 d. susitarimą Nr. 6B-658/11B-298 dėl 2008 m. gegužės 26 d. Sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugų sutarties Nr. A10-41/PM84/6B-239 šalies pakeitimo bei pareigų ir teisių perėmimo, tiek 2013 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1B -11 sudarė viešojo pirkimo komisiją, kuriai ir pavedė organizuoti bei atlikti sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugų viešąjį pirkimą. Šios komisijos pirmininku buvo paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotojas J. M.. Atkreiptinas dėmesys, kad Muitinės departamento generalinis direktorius A. Š. niekada nebuvo pavedęs A. C. vykdyti viešojo pirkimo organizavimo procedūras, todėl nustačius atitinkamus viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos pažeidimus atsakomybėn turėtų būti traukiamas perkančiosios organizacijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo, atsakingas už viešųjų pirkimų organizavimą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Muitinės departamento generalinis direktorius būtų įgaliojęs A. C. organizuoti ir atlikti viešųjų pirkimų procedūras.

Tai, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1B - 379 A. C. suteikti įgaliojimai pasirašyti finansinės atskaitomybės ir apskaitos dokumentus, jokiu būdu nereiškia, kad ji privalėjo vykdyti ar turėjo teisę suteikti įgaliojimus atsakingiems už viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą asmenims atlikti viešojo pirkimo procedūras Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Priešingai, pagal aukščiau aptartą teisinį reguliavimą A. C. ne tik, kad neturėjo pareigos Muitinės departamente organizuoti ir atlikti viešųjų pirkimų procedūras, bet jis net neturėjo tokios teisės, nes, kaip jau buvo minėta, pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 16 str. nuostatas tokie įgaliojimai suteikti tik perkančiosios organizacijos vadovui. Pažymėtina, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1B - 379 A. C. deleguota finansinių dokumentų pasirašymo funkcija nesuteikia jam įgaliojimų savarankiškai organizuoti ir vykdyti viešųjų pirkimų procedūrų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ATPK 171³ str. 1 d. numatyta atsakomybė ne už pavedimą apmokėti pažeidimą. Viešųjų pirkimų tarnyba neįrodė ir nepateikė duomenų, kad A. C. buvo atsakingas už viešųjų pirkimų organizavimą ir atlikimą, dėl to nubaudė netinkamą subjektą, nes vien tik PVM sąskaitų faktūrų vizavimas per se nesuponuoja, kad A. C. turėjo valdingus įgalinimus inicijuoti ir organizuoti viešųjų pirkimų procedūras, kurios pagal savo esmę priskirtinos perkančiosios organizacijos vadovo funkcijoms. Tai, kad A. C. nebuvo atsakingas už viešųjų pirkimų organizavimą parodė ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. B..

Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos – faktūros paskirtis – įforminti įvykusių prekių ar paslaugų pateikimą. Nagrinėjamu atveju PVM sąskaitos faktūros buvo įformintos už jau įvykusių paslaugų (sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos) suteikimą, todėl akivaizdu, kad Muitinės departamentui atsirado prievolė atsiskaityti pagal šias PVM sąskaitas faktūras. Remiantis PVM sąskaita-faktūra negalima nustatyti šalių santykių pobūdžio. PVM sąskaitos faktūros atspindėjo tiek 2008 m. gegužės 26 d. sutarties Nr. A10-41/PM/84, tiek 2011 m. birželio 30 d. susitarimo sąlygas, o ne savarankišką viešąjį pirkimą, nes PVM sąskaita faktūra per se nėra sutartis. PVM sąskaitų faktūrų vizavimas savaime nereiškia, jog buvo atliktas viešasis pirkimas (Viešųjų pirkimų įstatymo 2 str. 32 – 34 p.) ir šiuo veiksmu buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. įtvirtinti skaidrumo, lygiateisiškumo principai bei 3 str. 2 d. nustatytas viešųjų pirkimų tikslas.

A. C. veika nėra draudžiama Viešųjų pirkimų įstatymo, nes tai yra procedūrinio pobūdžio veiksmas, kuris pagal savo prigimtį ir pobūdį negali būti priskirtas pirkimo procedūros veiksmams. A. C. atliktas veiksmas buvo tik pasibaigusios viešojo pirkimo procedūros išvestinė dalis (elementas), kurie, nors ir yra susiję, tačiau patys savaime nesudaro savarankiško viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimo. Be to, atlikus šiuos veiksmus nebuvo paskelbtas pirkimo laimėtojas. Taigi, šiais veiksmais nebuvo ir negalėjo būti pažeistos nei viešojo pirkimo procedūros, nei viešųjų pirkimų principai, nes šiais veiksmais pirkimas nebuvo nei pradėtas, nei baigtas, taip pat nebuvo priimti jokie galutiniai sprendimai, pažeidžiantys kitų tiekėjų lygiateisiškumą, ar leidžiantys kitiems tiekėjams sudaryti kokias tai išskirtines sąlygas ir taip pažeisti nediskriminavimo principą. Tai nebuvo tyčiniai ir aktyvūs veiksmai, kuomet A. C. sąmoningai, esant tiekėjų daugetui, pasirinktinai ir likusių tiekėjų nenaudai, pavedė apmokėti vien tik UAB „Sauda“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nutraukus sutartį su UAB „Tomadas“ susiklostė tokia situacija, jog UAB „Sauda“ priverstinai turėjo saugoti sulaikytas transporto priemones. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad UAB „Sauda“ realiai suteikusi paslaugas privalėjo jas įforminti PVM sąskaitomis- faktūromis, o Muitinės departamentas – apmokėti. Vertinant šią situaciją taip, kaip ją įvertino Viešųjų pirkimų tarnyba, reikėtų suprasti, jog Muitinės departamentas privalėjo atsisakyti apmokėti UAB „Sauda“ už suteiktas paslaugas. Tačiau UAB „Sauda“ skolą vis tiek būtų išsiieškojusi teismine tvarka, nes paslaugas ji jau suteikė, nepriklausomai nuo to buvo, ar nebuvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Todėl tokia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija, kuri skatina nevykdyti prievolių yra ydinga ir prieštaraujanti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatoms. CK 6.38 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 171³ str. 1 d. numatyta, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą perkančiųjų organizacijų vadovams arba jų įgaliotiems vadovauti viešojo pirkimo komisijai asmenims, viešojo pirkimo komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą, ekspertams, kitiems viešuosius pirkimus atliekantiems asmenims.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Viešųjų pirkimų tarnybos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu A. C. nubaustas pagal ATPK 171³ str. 1 d., dėl to, kad pavesdamas apmokėti UAB „Sauda“ sąskaitas-faktūras už suteiktas sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugas, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. įtvirtintus skaidrumo, lygiateisiškumo principus ir 3 str. 2 d. nustatytą viešųjų pirkimų tikslą. 2013-08-02 nutarime taip pat konstatuota, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas A. C. privalėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis ir vykdyti, ar suteikti įgaliojimus atsakingiems už viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą asmenims atlikti viešojo pirkimo procedūras Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nevykdydamas šios pareigos pažeidė ATPK 171³ str. 1 d.

2013-12-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu aukščiau nurodytas Tarnybos sprendimas, priimtas A. C. atžvilgiu, buvo panaikintas, apylinkės teismui konstatavus, jog A. C. šiuo konkrečiu atveju negali būti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 171³ str. 1 d. , subjektu.

Išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aukščiau nurodytas teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant materialinių bei procesinių teisės normų reikalavimų.

Apeliaciniame skunde yra teigiama, kad A. C. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis pavedė apmokėti UAB „ Sauda“ Muitinės departamentui pateiktas 2013-05-31 sąskaitas – faktūras Nr. 1998 ir Nr. 2004 bendrai 21 829,04 Lt sumai už įsigytas Sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka neįvykdžius viešojo pirkimo. Tarnyba akcentuoja, kad A. C. inkriminuotas pažeidimas siejamas ne su konkrečios ir realiai atliktos viešojo pirkimo procedūros pažeidimu, o su Viešųjų pirkimų įstatymu imperatyviai nustatytų viešojo pirkimo procedūrų nebuvimu. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Sutiktina su atsiliepime išsakytu teiginiu, jog Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1B - 379 A. C. deleguota finansinių dokumentų pasirašymo funkcija nesuteikė jam įgaliojimų savarankiškai organizuoti ir vykdyti viešųjų pirkimų procedūrų, tad traukti jį administracinėn atsakomybėn dėl imperatyviai nustatytų viešojo pirkimo procedūrų nebuvimo, nėra jokio pagrindo. A. C., kaip ir bet koks kitas asmuo, galėtų atsakyti tik už jam priskirtų konkrečių pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju jis niekaip negalėjo organizuoti viešųjų pirkimų, kadangi neturėjo jokių įgaliojimų šioje srityje. Tarnyba, teigdama, jog Muitinės departamentas yra viešasis asmuo, tad visi pareigūnai turi per se savo veikloje tiesiogiai taikyti Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, per daug plečiamai aiškina pastarojo įstatymo turinį bei jo paskirtį. Vadovaujantis tokia logika administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 171³ str. 1 d. galėtų būti patrauktas bet koks Perkančiojoje organizacijoje (šiuo atveju – Muitinės departamente) dirbantis asmuo. Tuo tarpu nagrinėjamame ATPK straipsnyje yra nedviprasmiškai numatytas baigtinis asmenų, trauktinų administracinėn atsakomybėn pagal šį straipsnį, sąrašas. Šią teismo išvadą patvirtina ir A. C. atžvilgiu priimto 2013-08-02 Tarnybos nutarimo turinys, kuriame, išskyrus bendrojo pobūdžio Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnį, reglamentuojantį pagrindinius pirkimų principus ir jų laikymąsi, nėra nurodomas joks kitas teisės aktas, kurio reikalavimus būtų pažeidęs A. C..

Apeliacinio skundo teiginys, jog už tokio pobūdžio pažeidimus atsakomybė negali kilti viešojo pirkimo komisijos nariams, ekspertams ar kitiems viešąjį pirkimą atliekantiems asmenims, nes šiuo atveju viešojo pirkimo nebuvo atlikta, irgi nepatvirtina A. C. kaltės padarius jam inkriminuojamą pažeidimą. Atvirkščiai, kaip pagrįstai yra nurodoma tiek skundžiamame nutarime, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, A. C. neturėjo nei galimybės, nei įgaliojimų inicijuoti viešųjų pirkimų procedūrų. Tai, kad jis galėjo tvirtinti ūkines operacijas, anaiptol nereiškia, jog jis galėjo imtis kažkokių veiksmų ir kitoje, jo funkcijoms nepriskirtoje, srityje.

Sutiktina su Tarnybos argumentu, jog A. C. buvo atsakingas už ūkinių operacijų teisėtumą, tačiau tai nereiškia, jog iškilus tam tikroms abejonėms jis galėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų nevykdymą. Kaip jau buvo minėta, įstatymas numato griežtai apibrėžtą už šių pažeidimų atsakingų asmenų ratą, kuris yra sietinas su šių asmenų turimais įgaliojimais viešųjų pirkimų teisinių santykių srityje. Apeliaciniame skunde yra pagrįstai nurodoma, jog perkančiosios organizacijos vadovas, suteikęs įgaliojimu savo pavaduotojui tam tikras funkcijas (šiuo atveju pasirašyti sąskaitas faktūras) negali atsakyti už A. C. neteisėtus veiksmus ar sprendimus, tačiau perkančiosios organizacijos vadovas nebuvo suteikęs A. C. jokių įgaliojimų, susijusių su viešaisiais pirkimais. Atvirkščiai, teismo turimais duomenimis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. sausio 8 d. įsakymu buvo sudaryta Viešojo pirkimo komisija, kurios pirmininku paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotojas J. M.. Būtent šiai komisijai buvo pavesta organizuoti ir atlikti sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugų pirkimą, kas paneigia išvadą, kad A. C. buvo atsakingas už viešojo pirkimo procedūrų vykdymą ar įgaliojimų suteikimą atsakingiems už viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą asmenims, t. y. kad jis yra tinkamas ATPK 171³ str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog 2013-12-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-04 nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.