Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje 201 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 50 MGL (penkiasdešimties minimalaus gyvenimo lygio) dydžio, tai yra 1 883 Eur (tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) bauda.

Automobilis ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba konfiskuoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. D. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įgijo ir iki 2015 m. spalio 9 d. 22.30 val., (duomenys neskelbtini) esančiame miške, 500 metrų atstumu nuo savo gyvenamųjų pastatų, neteisėtai laikė aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, o taip pat, turėdamas tikslą realizuoti, pasikėsino neteisėtai pagaminti daugiau kaip 50 litrų namų gamybos stipraus alkoholinio gėrimo – naminės degtinės, šiomis aplinkybėmis: ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, ne vėliau kaip 2015 m. spalio 9 d. 22 val., (duomenys neskelbtini) esančiame miške, 500 metrų nuo savo gyvenamųjų pastatų atstumu, pagamino 41,02 litro namų gamybos stipraus alkoholinio gėrimo – naminės degtinės, iš jų 16,82 litrų neteisėtai laikė savo namuose, o 24,2 litrus automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno iš pagaminimo vietos į savo namus, bei iš javų grūdų, vandens ir mielių pagamino 600 litrų raugo (brogos), iš kurio kėsinosi pagaminti ne mažiau kaip 50 litrų namų gamybos stipraus alkoholinio gėrimo-naminės degtinės.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai pervertino – liudytojų policijos pareigūnų parodymus, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, bei nepagrįstai ignoravo jį teisinančius parodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde nurodoma, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, procesiniai veiksmai – atpažinimai, buvo atlikti grubiai pažeidžiant šiam proceso veiksmui keliamus ir BPK įtvirtintus reikalavimus, dėl ko jie negali būti laikomi teisėtu, objektyviu ir neginčijamu įrodymų šaltiniu, pagrindžiančiu apelianto kaltę, be to vienas iš asmenų, kurie buvo pristatyti atpažinimui buvo su šlepetėmis, kas akivaizdžiai leido suprasti, kad tas asmuo yra nesusijęs su atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Taip pat svarbu paminėti, kad atpažinimo veiksmai vyko po portale ,,DELFI“ pasirodžiusiu straipsniu su apelianto nuotrauka, kas neabejotinai turėjo įtakos jo kaip įtariamojo atpažinimui. Tokiu būdu padarytos teismo išvados, dėl procesinio veiksmo – atpažinimo, šiuo atveju yra laikytinos subjektyviomis ir šališkomis. Be to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik liudytojų – policijos pareigūnų parodymais, nors apeliantas viso proceso metu neigė savo kaltę ir nurodė, kad įvykio metu buvo kitoje vietoje, ką neabejotinai patvirtino ir asmuo buvęs kartu su juo. Pažymėtina, kad liudytojų M. S. ir G. G. parodymai skyrėsi nuo jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų automobilio ,, (duomenys neskelbtini)“ stabdymo aplinkybių, kas leidžia pagrįstai abejoti jų patikimumu. Be to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, kad policijos pareigūnai, galingu prožektoriumi apšvietę automobilio ,, (duomenys neskelbtini)“ vairuotoją turėjo galimybę tiksliai įsidėmėti jo veido bruožus.Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad liudytojai - policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi bei jo nubaudimu, tačiau su tokia išvada sutikti negalima, kadangi liudytojų - policijos pareigūnų suinteresuotumą jo nubaudimu patvirtina byloje esantys faktiniai duomenys. Pažymėtina ir tai, kad siekiant pašalinti visus prieštaravimus ir abejones, bei įsitikinti galimybe esant nurodytoms aplinkybėms pamatyti ir įsidėmėti netgi smulkiausius asmens veido bruožus aptariamoje situacijoje, privalėjo būti atliktas eksperimentas (BPK 197 straipsnis), tačiau tai padaryta nebuvo, o pirmosios instancijos teismas jos neištaisė. Tik toks įrodymas galėtų būti laikomas neginčijamu ir tiesioginiu kaltės įrodymu. Subjektyvumą ir suinteresuotumą jo nubaudimu įrodo ir tai, kad G. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai teigė, kad prie apelianto lauko durų buvo megztinis, guminiai batai, kurie akivaizdžiai buvo aplipę sudžiūvusiu raugu. Tačiau 2016-04-07 KTC specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad ant minėtų daiktų, raugo pėdsakų nėra. Nors automobilyje ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo rastas apelianto kvapas bei jam priklausanti striukė, tačiau šias aplinkybes pilnai paaiškina jo duoti parodymai, o to pirmosios instancijos teismas niekaip nepaneigė.Nors odorologinio tyrimo rezultatai parodė, kad jis buvo automobilyje ,, (duomenys neskelbtini)“, tačiau tai yra tik netiesioginis įrodymas, kurį turi pagrįsti kiti įrodymai, ko šiuo atveju nebuvo, taip pat negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio remiantis tik vienu netiesioginiu įrodymu. Be to specialistui buvo pateiktas tirti tik jo kvapo pavyzdys, o tai atskleidžia policijos pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi, nekeliant versijų, kas kitas galėjo įvykdyti nusikalstamą veiką. Todėl ir byloje esanti specialisto išvada negali būti laikoma įrodymu, o kadangi nebuvo tiriamos versijos, kad nusikalstamą veiką galėjo įvykdyti kitas asmuo, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad paneigta versija, jog automobiliu ,, (duomenys neskelbtini)“ nuo policijos pareigūnų galėjo pasprukti kitas asmuo, o ne jis, kadangi jo kvapas, paimtas iš automobilio, buvo dominuojantis.Be to skunde, nurodoma, kad jo namuose rastas nedidelis alkoholio kiekis negali būti siejamas su automobilyje ,, (duomenys neskelbtini)“ rastu alkoholiu, kadangi skiriasi jų stiprumai, be to name, kuriame jis gyvena, be jo gyvena ir kiti asmenys, kurie galėjo pasinaudoti aptariamu automobiliu, kadangi jis užsiveda net gi be rakto. Pirmosios instancijos teismo išvados apie liudytojo S. S. parodymų melagingumą yra pagrįstos tik spėjimais ir prielaidomis, todėl laikytinos nepagrįstomis. Apskritai pirmosios instancijos teismas šališkai ir visapusiškai neištyrė jį teisinančių įrodymų, juos nepagrįstai ignoravo, taip priėmė klaidingą sprendimą.Nagrinėjant byla apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis V. D. bei jo gynėjas advokatas V. P. palaikė apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašė skundą patenkinti, o prokurorė Asta Bernatavičienė prašė skundą atmesti.Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Šiuo atveju apeliaciniu skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pagrįstumas bei nuteistojo kaltė.

5.5. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentų kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepažeisdamas BK 20 straipsnio nuostatų, teisingai įvertino ir ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remiantis priėmė pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį. Nuteistojo V. D. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais ir teisme ištirtais bylos duomenimis, tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis.

Apeliaciniame skunde, nurodoma, kad V. D. buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 201 straipsnio 2 dalį, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, atmesdamas nuteistąjį teisinančius duomenis. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad teismas priimdamas nuosprendį savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis taisyklėmis. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų ir tiesiogiai ištirtų duomenų visumą, o toks teismo sprendimas laikomas teisingu ir pagrįstu. Įrodymų vertinimas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodmosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, jokiu būdu nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to tikėjosi nuteistasis, vadovaujantis BPK nuostatomis nesukuria pagrindo manyti, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas, tokiu būdu šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad aptarto teisinio reguliavimo apylinkės teismas nesilaikė, pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. D. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, kurie neatitiko faktinių bylos aplinkybių. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas nesutinka, kadangi policijos pareigūnai apklausiami liudytojais nurodė, jiems žinomas baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurias patvirtino kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys. Vadovaudamasi šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, tačiau daro pagrįstą išvadą, kad remiantis visuma duomenų, nesuteikiant prioriteto atskiriems įrodymams buvo pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis V. D. atžvilgiu. Be to netikėti policijos pareigūnų parodymais ar juos vertinti, kaip šališkus atliktam ikiteisminiam tyrimui pagrįsti, aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo, juo labiau, kad liudytojais apklausti pareigūnai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios suponuotų į policijos pareigūnų šališkumą ar suinteresuotumą baudžiamosios bylos baigtimi. Taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatyta BPK normų pažeidimų, atliekant procesinį veiksmą – atpažinimą, tokių pažeidimų nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Ta aplinkybė, kad vienas iš atpažinti pristatytų asmenų buvo su šlepetėmis, negali sudaryti pakankamo pagrindo išvadai, kad procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant teisės normas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, odorologinio tyrimo rezultatus patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir aukščiau aptarti policijos pareigūnų parodymai, tokiu būdu apelianto argumentas, kad skundžiamas nuosprendis buvo grindžiamas vien nepatvirtintu netiesioginiu įrodymu – odorologinio tyrimo rezultatais yra nepagrįstas ir atmestinas. Be to pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė A. V. parodė, kokiu būdu buvo gauti odorologinio tyrimo rezultatų duomenys. Netikėti šiais liudytojos parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo, todėl daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi odorologinio tyrimo rezultatais motyvuodamas skundžiamą nuosprendį, o apelianto skunde nurodyti motyvai susiję su šiuo tyrimu yra tik deklaratyviai pateikiamas tyrimo darymo supratimas, kuris nėra pagrįstas jokiais įrodymais, tokiu būdu laikytinas tik kaip gynybinė nuteistojo pozicija. Taip pat skunde nurodoma, kad prieštaravimams pašalinti turėjo būti atliktas BPK 197 straipsnyje numatytas procesinis veiksmas – eksperimentas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendžia eksperimento reikalingumo klausimą ir šiuo atveju darytina išvada, kad jo atlikimas nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste būtu buvęs perteklinis ir netikslingas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojo S. S. parodymus, kadangi jie buvo duoti tendencingai siekiant nuteistajam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ir juos paneigia kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir nuosekliai išnagrinėti duomenys. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad aptarto liudytojo parodymų atmetimas, galimai atskleidžia teismo šališkumą. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad jau aukščiau aptartos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, todėl aptarto BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją, nustatyti, kurie iš byloje surinktų duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją galią. Šio teisinio reguliavimo kontekste pirmosios instancijos teismo išvados dėl liudytojo parodymų nevertinimo nesuponuoja į teismo šališkumą.Visų šių aptartų duomenų kontekste, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės, kad tai tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, kuri yra natūrali išdava, kai asmuo siekia išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš viso to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, nevertino jį teisinančių duomenų, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. D. veiksmuose yra visi būtini BK 22 straipsnio 1 dalyje 201 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, jokio teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.