- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-11
- Bylos Nr.
- AS-556-29-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. M.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. prašymą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3406-13/2006 išaiškinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas išaiškinti 2006 m. spalio 5 d. sprendimą, priimtą byloje pagal jo skundą dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 23/06 panaikinimo bei įpareigojimo tinkamai atstovauti Vilniaus apygardos teisme ginant pareiškėjo pažeistas teises.
Pareiškėjas prašė paaiškinti, ką turėjo teismas omenyje sakydamas, kad pareiškėjas nepriėmė advokatės siūlomų teisinių formuluočių. Pareiškėjas teigė, kad jis priėmė advokatės siūlomą teisinę formuluotę ir ją pasirašė, t. y. jis pasirašė reikalavimą įpareigoti atsakovą VšĮ Centro polikliniką įvardyti susirgimo kirkšninė išvarža priežastį - nuo sunkaus fizinio darbo.
Pareiškėjas prašė paaiškinti, kokiame įstatyme nurodyta, kad pacientas turi teisę reikalauti įrašyti apie tai, jog liga atsirado nuo sunkaus darbo, jeigu gydytojas ne tik neįtaria, bet kategoriškai neigia, kad susirgimas susijęs su darbu. Paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 4 d. civilinėje byloje Nr. 2A-711-52/06 Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodyta, jog pareiškėjas faktiškai turi teisę kreiptis į gydymo įstaigą su reikalavimu dėl įrašo ligos istorijoje atlikimo ir atsakovo įpareigojimo pranešti apie įtariamą profesinę ligą Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui. Pareiškėjas paaiškino, kad ši jo teisė gydymo įstaigos yra ignoruojama ir jo reikalavimas atmetamas. Teigė, kad tokią teisinę formuluotę siūlė jam ir advokatė. Pareiškėjas teigia, kad jis turėjo teisę rinktis tik vieną iš reikalavimų, jokių sąlyginių reikalavimų negali būti. Todėl pareiškėjas pasirinko pirmąjį variantą - įvardyti susirgimo priežastį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo rašytinį 2006 m. spalio 17 d. prašymą išaiškinti pareiškėjui, ką teismas turėjo omenyje 2006 m. spalio 5 d. sprendimo motyvuose pasakydamas, kad pareiškėjas nepriėmė advokatės siūlomų teisinių formuluočių, bei žodinį prašymą išaiškinti, kuo pasireiškė jo piktnaudžiavimas, patenkino iš dalies.
Teismas išaiškino, jog teismas 2006 m. spalio 5 d. sprendime parašydamas ,,tačiau pareiškėjas nepriėmė jos siūlomų teisinių formuluočių” turėjo omenyje tai, kad advokatė siūlė patikslinti ieškinio reikalavimą Vilniaus miesto trečiajam apylinkės teismui ir suformuluoti reikalavimą tokiu būdu: įpareigoti atsakovą VĮ Centro polikliniką įrašyti medicininiuose dokumentuose, kad A. M. diagnozuota liga „kirkšninė išvarža” atsirado nuo sunkaus darbo akcinėje bendrovėje „Zunda” ir išsiųsti pranešimus apie įtariamą profesinę ligą buvusiam darbdaviui – akcinei bendrovei „Zunda”, Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinei įstaigai apskrityje. Teismas sprendimo motyvuose pasisakė, kad pareiškėjas A. M. šio reikalavimo nepasirašė ir sutiko pasirašyti tik jo anksčiau pareikštą ieškinio reikalavimą: įpareigoti atsakovą nustatyti susirgimo „kirkšninė išvarža” priežastį. 2006 m. spalio 5 d. sprendime parašyta „... ir jis (pareiškėjas) nesutinka, jog reikalavimas būtų suformuluotas taip, kaip siūlo advokatė”, o tai reiškia, kad bendros kompetencijos teismui buvo įteiktas paties pareiškėjo suformuluotas ieškinio reikalavimas, nors advokatė tam prieštaravo ir aiškino pareiškėjui apie galimas teisines pasekmes.
Teismas sąvokos „piktnaudžiauti“ neaiškino. Teismas nurodė, kad teismo sprendime sąvoka „draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba” yra pakankamai išaiškinta tiek nurodant įstatymo normą, kur ši sąvoka parašyta, tiek paaiškinant faktines aplinkybes, kurios įrodo, jog skundžiamas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o sąvokos „piktnaudžiauti”, kaip atskiro žodžio, teismas sprendime nevartojo.
Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje administracinio ginčo byloje teismas negali pasisakyti dėl reikalavimų suformulavimo teisingumo ar klaidingumo civilinėje byloje, taip pat teismas negali atsakyti į pareiškėjo keliamus klausimus, kokiame įstatyme yra nustatytos paciento teisės. Šiuos klausimus sprendžia bendros kompetencijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-140-653106, kurioje pareiškėjas ir siekia gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
III.
Pareiškėjas A. M. atskiruoju skundu prašo išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą. Nurodo, kad aiškinant teismo sprendimą, trečiojo suinteresuoto asmens, t. y. advokatės paaiškinimai laikytini pagrįstesniais negu pareiškėjo paaiškinimai, tuo pažeidžiant lygiateisiškumo principą. Pareiškėjas nepiktnaudžiavo materialia teise. Teismas konkrečiai nepaaiškino, kokių siūlomų advokatės teisinių formuluočių nepriėmė. Buvo paminėta tik viena siūloma advokatės formuluotė reikalavimui. Teismas neišaiškino, su kokiu būtent formuluojamu advokatės reikalavimu bendrosios kompetencijos teismui pareiškėjas nesutinka, kurį prašyme dėl sprendimo išaiškinimo vadina sąlyginiu. Administracinis teismas nesusipažinęs su civiline byla, negalėjo vertinti reikalavimų suformulavimo teisingumo ar klaidingumo. Teismas neišaiškino, kokiu būdu bendros kompetencijos teismas išspręs pareiškėjo keliamus reikalavimus civilinėje byloje Nr. 2-140-653/06, neišaiškino, kokiu būdu teisinę pagalbą galima gauti ginant savo pažeistas teises civilinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Sprendimo neaiškumas yra ta sąlyga, kuri ir sąlygoja poreikį tiek teismui, tiek proceso dalyviams išaiškinti teismo sprendimą ir tuo pašalinti trūkumus, atsiradusius dėl formuluočių dviprasmiškumo ar neaiškumo.
Pareiškėjui iškilo teismo sprendimo išaiškinimo klausimas dėl teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo motyvų.
Vilniaus apygardos administracinis teismas Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalies nuostatą taikė tinkamai. Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi buvo aiškiai išaiškinti pareiškėjui nesuprantami faktiniai teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo motyvai, nekeičiant jo turinio.
Iš pareiškėjo A. M. atskirajame skunde nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais. Pateiktame atskirajame skunde pareiškėjas prašo išaiškinti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, t. y. pateikti platesnius sprendimo argumentus bei motyvus ir paaiškinti, kodėl būtent tokiais motyvais teismas priėmė nutartį. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės - tai faktinės aplinkybės, nustatytos teismo sprendimu, kurios gali būti nuginčytos tik apeliacine tvarka skundžiant teismo sprendimą. Pareiškėjo nesutikimas su teismo sprendime išdėstytais motyvais, skirtingas teismo sprendimo aiškinimas, nėra ta aplinkybė, kuri parodytų, kad teismo sprendimas yra neaiškus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalies prasmę teismo sprendimo išaiškinimo teisę turi sprendimą priėmęs teismas, todėl atmestinas pareiškėjo prašymas apeliacinės instancijos teismui pateikti išaiškinimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.