Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 str. 1 d., 220 str. 1 d. ir nubaustas pagal BK 223 str. 1 d. – 30 MGL, t. y. 1129,80 Eur, dydžio bauda, pagal BK 220 str. 1 d. – 50 MGL, t. y. 1883 Eur, dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. V. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL, t. y. 1883 Eur, dydžio bauda. Tenkintas Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir priteista iš V. V. 5603,86 Eur Panevėžio apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje), direktoriumi, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesams, vadovaudamas UAB (duomenys neskelbtini) bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 str., būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, o pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, nepaskirdamas bendrovėje vyr. buhalterio ir taip pats būdamas atsakingas už apskaitos tvarkymą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Panevėžio mieste, bendrovės veiklos teritorijoje, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:

pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 d. – apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, 19 str. 2 d. – patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, 12 str. „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 ir 4 dalių reikalavimus, pagal kuriuos „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau, kaip per 4 mėnesius“;

1995-12-05 Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (nauja red. 2004-03-30 Nr. IX-2084) 12 str. 1 d. „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės, 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija“;

1996-02-22 Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas – visų rūšių įmonės privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomos ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, kitus apskaitos dokumentus, apskaitos registrus

ir nenustatė apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos, kuri užtikrintų dokumentų saugumą, neišsaugojo UAB (duomenys neskelbtini) 2010-2013 m. pajamų ir išlaidų dokumentų bei registrų, atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais, kasos, banko operacijų dokumentų bei žiniaraščių, darbo laiko ir darbo užmokesčio žiniaraščių, mokesčių priskaičiavimo, įsipareigojimų, turto apskaitos ir kitų registrų, taip juos UAB (duomenys neskelbtini) prarado ir nepagrindė bendrovės veiklos apskaitos dokumentais, todėl nebuvo galima nustatyti 2010-2013 metais įvykusių ūkinių operacijų,

dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-01.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) direktoriumi, bendrovės vardu sudaręs sutartį dėl prisijungimo prie elektroninio deklaravimo sistemos ir būdamas atsakingas už teisingų duomenų pateikimą, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 str. 1 d., 2 d., 15 str. reikalavimus, siekdamas bendrovės naudai išvengti 19 349 Lt pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumokėjimo, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. Panevėžio mieste, bendrovės veiklos teritorijoje į 2010 m. balandžio ir birželio mėn., 2011 m. balandžio, gegužės ir birželio mėn. PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir šias suklastotas deklaracijas elektroniniu būdu prisijungęs prie elektroninio deklaravimo sistemos, pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau –Panevėžio apskrities VMI), esančiai adresu Durpyno g. 3, Panevėžys, o būtent:

siekdamas, kad bendrovė išvengtų 8085 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2010 m. gegužės 28 d. Panevėžyje, į 2010 m. balandžio mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pardavimo PVM (neįrašė 8085 Lt pardavimo PVM dėl V. V. individualiai įmonei, kodas (duomenys neskelbtini), parduotų prekių pagal 2010-04-09 PVM sąskaitą faktūrą ED Nr. 00239), t. y. nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2010 metų balandžio mėnesį turėjo pardavimo PVM 249 Lt sumai, nors realiai turėjo nurodyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo pardavimo PVM 8334 Lt sumai ir šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities VMI, esančiai Durpyno g. 3, Panevėžyje,

siekdamas, kad bendrovė išvengtų 1344 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2010 m. liepos 26 d. Panevėžyje, į 2010 m. birželio mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pardavimo PVM (neįrašė 1344 Lt pardavimo PVM dėl V. V. individualiai įmonei, kodas (duomenys neskelbtini), parduotų prekių pagal 2010-06-30 PVM sąskaitą faktūrą ED Nr. 00241), t. y. nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2010 metų birželio mėnesį turėjo pardavimo PVM 263 Lt sumai, nors realiai turėjo nurodyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo pardavimo PVM 1607 Lt sumai ir šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities VMI, esančiai Durpyno g. 3, Panevėžyje,

siekdamas, kad bendrovė išvengtų 1722 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2011 m. birželio 9 d. Panevėžyje, į 2011 m. balandžio mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pardavimo PVM (neįrašė 1722 Lt pardavimo PVM dėl V. V. individualiai įmonei, kodas (duomenys neskelbtini), parduotų prekių pagal 2011-04-29 PVM sąskaitą faktūrą ED Nr. 00251), t. y. nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2011 metų balandžio mėnesį turėjo pardavimo PVM 168 Lt sumai, nors realiai turėjo nurodyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo pardavimo PVM 1890 Lt sumai ir šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities VMI, esančiai Durpyno g. 3, Panevėžyje,

siekdamas, kad bendrovė išvengtų 4523 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2011 m. birželio 29 d. Panevėžyje, į 2011 m. gegužės mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pardavimo PVM (neįrašė 4523 Lt pardavimo PVM dėl V. V. individualiai įmonei, kodas (duomenys neskelbtini), parduotų prekių pagal 2011-05-15 PVM sąskaitą faktūrą ED Nr. 00252), t. y. nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2011 metų gegužės mėnesį turėjo pardavimo PVM 168 Lt sumai, nors realiai turėjo nurodyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo pardavimo PVM 4691 Lt sumai ir šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities VMI, esančiai Durpyno g. 3, Panevėžyje,

siekdamas, kad bendrovė išvengtų 3675 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2011 m. spalio 27 d. Panevėžyje, į 2011 m. birželio mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pardavimo PVM (neįrašė 3675 Lt pardavimo PVM dėl V. V. individualiai įmonei, kodas (duomenys neskelbtini), parduotų prekių pagal 2011-06-15 PVM sąskaitą faktūrą ED Nr. 00253), t. y. nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2011 metų birželio mėnesį turėjo pardavimo PVM 168 Lt sumai, nors realiai turėjo nurodyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo pardavimo PVM.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos vertinimu, V. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 str. 1 d. ir 223 str. 1 d., jo kaltė įrodyta byloje užfiksuotais bei teisiamojo posėdžio metu patikrintais, skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai aptartais įrodymais. Apylinkės teismas taip pat V. V. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė teisingas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę ir pagrįstai priteisė iš jo atlyginti valstybei padarytą žalą, todėl nėra pagrindo, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, V. V. pagal BK 220 str. 1 d. išteisinti, o pagal BK 223 str. 1 d. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, V. V. nesutinka tik su jo nuteisimu pagal BK 220 str. 1 d. ir prašo jį dėl šios veikos išteisinti. Taip pat prašo jį išteisinus pagal BK 220 str. 1 d., atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagal BK 223 str. 1 d. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistasis teisus skunde nurodydamas, kad vienas iš būtinų BK 220 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų yra tikslas – siekis išvengti mokesčių. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia – tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog jis valstybės įgaliotai institucijai pateikė žinomai neteisingus duomenis, siekdamas išvengti mokesčių ir to nori.

Skundžiamu nuosprendžiu V. V. pagal BK 220 str. 1 d. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, bendrovės vardu sudaręs sutartį dėl prisijungimo prie elektroninio deklaravimo sistemos ir būdamas atsakingas už teisingų duomenų pateikimą, siekdamas bendrovės naudai išvengti 19 349 Lt pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumokėjimo, 2010 m. balandžio ir birželio mėn., 2011 m. balandžio, gegužės ir birželio mėn. į PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas (nurodytomis datomis į deklaracijas neįrašė ir nesumokėjo pardavimo PVM pagal UAB (duomenys neskelbtini) V. V. įmonei išrašytas 5 PVM sąskaitas faktūras) ir šias suklastotas deklaracijas elektroniniu būdu pateikė Panevėžio apskrities VMI.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis pripažįsta tai, kad nurodytu metu į deklaracijas įrašė išgalvotus duomenis apie bendrovės pajamas ir šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities VMI, tačiau jis neigia tai padaręs siekdamas išvengti mokesčių. Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi ir apylinkės teisme. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, patikrinęs šią V. V. versiją kitų bylos duomenų kontekste, pagrįstai ją atmetė kaip prieštaraujančią byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumai bei įvertino ją kaip nuteistojo siekį išvengti atsakomybės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog V. V. aptariamu laikotarpiu buvo ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, ir V. V. individualios įmonės savininkas. Kaip pats pripažino nuteistasis, būtent jis inicijavo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto pardavimą V. V. įmonei, siekdamas padengti UAB (duomenys neskelbtini) skolas V. V. įmonei, ir nurodė darbuotojams išrašyti PVM sąskaitas faktūras dėl turto pardavimo ir parduodamo turto sumas. Kaip liudytojai apklausti D. G. ir A. K. teisme nurodė, kad jie dirbo tiek UAB (duomenys neskelbtini), tiek V. V. įmonėje, kurioms vadovavo nuteistasis V. V.. Liudytojai patvirtino, kad ant minimų sąskaitų faktūrų yra jų parašai ir kad šiose sąskaitose faktūrose jie pasirašė V. V. nurodymu, nesigilinę į jose nurodytus duomenis. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. V. žinojo, jog buvo išrašytos 5 sąskaitos faktūros, atspindinčios UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto perdavimą V. V. individualiai įmonei ir kad šias sąskaitas faktūras reikia apskaityti abiejų įmonių registruose bei jas įtraukti į Panevėžio apskrities VMI teikiamas deklaracijas. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog tai buvo padaryta tik vienoje – V. V. įmonėje, t. y. iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. V. įmonė pirkimų registruose apskaitė minimas UAB (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir įtraukė į PVM atskaitą jose nurodytas PVM sumas. Kad šios sąskaitos faktūros buvo apskaitytos V. V. įmonėje ir įtrauktos į PVM deklaracijas teisme parodė ir pats nuteistasis, kartu pažymėdamas ir tai, jog V. V. įmonės vardu deklaracijas pildydavo jis pats, gavęs visus duomenis iš įmonės apskaitininkės. Taigi V. V. pripažino pats teikęs UAB (duomenys neskelbtini) vardu PVM deklaracijas Panevėžio apskrities VMI, įrašęs į jas išgalvotus (žinomai neteisingus) duomenis apie bendrovės pajamas, nors pats inicijavo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto pardavimą V. V. įmonei, nurodė darbuotojams išrašyti PVM sąskaitas faktūras dėl turto pardavimo ir parduodamo turto sumas, šias sąskaitas faktūras apskaitė V. V. įmonės pirkimų registruose ir įtraukė į PVM atskaitą jose nurodytas PVM sumas. Turėdamas teisingus ir tikrus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto perdavimą V. V. individualiai įmonei ir žinodamas, kad šiuos duomenis reikia įtraukti į UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą ir įrašyti į Panevėžio apskrities VMI teikiamas deklaracijas bei mokėti pardavimo PVM mokestį, V. V. šių sąskaitų faktūrų neįtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo jose išskirto pardavimo PVM, tokiu būdu išvengė valstybei PVM mokesčio sumokėjimo. Tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai patvirtina ir leidžia pagrįstai teigti, jog žinomai neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas, pelną bei turtą į 2010 m. balandžio ir birželio mėn., 2011 m. balandžio, gegužės ir birželio mėn. PVM deklaracijas V. V. įrašė ir šias deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities VMI, turėdamas tikslą išvengti mokesčių. Pažymėtina ir tai, kad versiją apie UAB (duomenys neskelbtini) skolą V. V. įmonei ir PVM sąskaitų faktūrų tuo tikslu išrašymą, kurios nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, nuteistasis iškėlė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu jis tokių aplinkybių nenurodė. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis turėjo galimybę kreiptis į tuo metu UAB (duomenys neskelbtini) mokestinį patikrinimą atlikusius Panevėžio apskrities VMI darbuotojus ir pašalinti nustatytus trūkumus, pateikdamas patikslintas deklaracijas, tačiau V. V. per nurodytą laikotarpį į Panevėžio apskrities VMI nesikreipė, jokių papildomų dokumentų nepateikė, o taip pat ir atsisakė susipažinti su UAB (duomenys neskelbtini) atliktu patikrinimo aktu bei paimti patikrinimo akto egzempliorių (1 t., b. l. 7-9, 67-68). Pagaliau, nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, to neginčija ir pats nuteistasis, kad tikrinimo laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini), kurios 60 procentų akcijų valdė ir direktoriumi buvo nuteistasis V. V., buhalterinė veikla buvo vedama aplaidžiai, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Visos šios aplinkybės rodo nuteistojo kryptingą siekį veikti nusikalstamai. Taigi atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes kolegija V. V. versiją, kad suklastojo PVM deklaracijas ir jas pateikė Panevėžio apskrities VMI ne dėl mokesčių išvengimo, o siekdamas nuslėpti skolos grąžinimą fiktyviu baldų ir kt. daiktų pardavimo – pirkimo sandorių apiforminimu, kas atitiktų apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą, atmeta ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmuose nustatyti visi BK 220 str. 1 d. numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl išteisinti V. V. dėl šios veikos, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Kaip minėta, V. V. prašo išteisinus jį pagal BK 220 str. 1 d., atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagal BK 223 str. 1 d. Tačiau toks jo prašymas negali būti tenkinamas.

Jau pasisakyta, kad V. V. pagal BK 220 str. 1 d. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagrįstai ir jo išteisinti dėl šios veikos padarymo nėra pagrindo. V. V. savo kaltę pripažino tik dėl vienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., o dėl BK 220 str. 1 d. numatyto nusikaltimo jis savo kaltę neigia. Todėl atsižvelgus į tai darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės nėra vienos būtinos BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytos sąlygos (asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis dėl nusikaltimų padarymo). Kolegija pažymi, kad tik visų BK 40 str. išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o nesant bent vienos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, šis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas negali būti taikomas. Taip pat pažymėtina, kad net ir esant visoms įstatyme nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 str. nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmių skyrimo apeliantui aplinkybes, daro išvadą, kad apylinkės teismas, V. V. už jo padarytas nusikalstamas veikas skirdamas baudos bausmes, artimas įstatyme numatytam už nesunkius nusikaltimus skiriamos baudos minimumui, įstatymą pritaikė tinkamai ir teisingai. Be to, paskirtas baudas apylinkės teismas subendrino taikydamas nuteistajam palankesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. apėmimo. Taigi įvertinusi aptartas aplinkybes ir atsižvelgusi į įstatymo nuostatas, kolegija neturi pagrindo tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra per giežta ir pažeidžia teisingumo principą. Ta aplinkybė, jog V. V. šiuo metu atlygino dalį valstybei padarytos žalos (iš priteistų atlyginti valstybei 5603,86 Eur sumokėjo 600 Eur) nesudaro pagrindo jam švelninti paskirtą bausmę.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.