- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-09-25
- Bylos Nr.
- A-143-701-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- P. T.
- Trečiasis asmuo
- Č. T., D. B., V. V., R. M., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, V. T., L. M., M. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Advokatai
- Rimantas Joninas
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. T. (P. T.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, V. T. (V. T.), Č. T. (Č. T.), D. B., V. V., L. M., R. M. (R. M.), M. S. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. T. skundu (T 1, b. l. 10 – 11), kurį patikslino (T 1, b. l. 2 – 3, 130), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas) per tris mėnesius nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypo plano patvirtinimo atkurti jam nuosavybės teises į Z. S. ir A. S. (A. S.) iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra turėtoje vietoje.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į seneliams Z. ir A. S. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini) kreipėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 ir 10 straipsniuose numatytais terminais ir tvarka. Teigė, kad jis įvykdė visas šiame įstatyme numatytas sąlygas, tačiau nuosavybės teisės į buvusių savininkų valdytą žemę neatkuriamos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas vilkina sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 106 – 110 punktų reikalavimus. Pažymėjo, kad prašymo padavimo metu visa buvusių savininkų Z. ir A. S. iki nacionalizacijos priklausiusi žemė buvo laisva, neužstatyta, į minėtą žemę kitų pretendentų nebuvo. Be to, sklypo, į kurį turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimas ir ribų nustatymas taip pat yra atliktas. Žemėtvarkos skyrius nepateikė informacijos, kad žemė užimta. Penkiems kaimynams žemė yra grąžinta, o jam negrąžinama, motyvuojant tuo, jog ji rėžinė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 19 – 20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į A. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Šio kaimo aplinkinės ribos nustatytos 2004 m. balandžio 20 d. ir 2004 m. rugsėjo 13 d. pateiktos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) 2004 m. rugsėjo 30 d. raštu pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dokumentaciją apie buvusius savininkus ir pretendentus, norinčius susigrąžinti žemę natūra šiame kaime. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atliko veiksmus, numatytus teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Todėl, atsakovo nuomone, įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atlikti įstatymų nustatytus veiksmus, kurių atsakovas objektyviai atlikti negali dėl to, jog Vilniaus miesto savivaldybė nėra atlikusi jai priskirtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 93 – 94) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad dalis pareiškėjo seneliams priklausiusios žemės yra priskirta valstybės išperkamai, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą. Teigė, jog konkrečių sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo vilkinimo faktų pareiškėjas nenurodė. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 – 110 punktų reikalavimų pažeidimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. T. atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 18) su skundu sutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimu (T 2, b. l. 176 – 180) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypo plano patvirtinimo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į Z. ir A. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į senelio A. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą nekilnojamąjį turtą – 2,87 dešimtinės dydžio žemės sklypą. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 17, 18 straipsniais, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki žemės nacionalizacijos buvo rėžinis. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame iki 1940 m. nacionalizacijos A. S. turėjo žemės, buvo rėžinis. Be to, apie nustatytą faktą, kad kaimas yra rėžinis, atsakovas informavo pareiškėją tik 2004 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 31/04/22-3899, t. y. po to, kai jis su skundu kreipėsi į teismą, todėl jam nebuvo suteikta galimybė apskųsti minėto akto teisėtumą. Teismas nurodė, kad vilkinimu pripažįstamas administravimo subjekto neveikimas, t. y. pareigų nevykdymas ar kitoks vilkinimas spręsti reikalus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 90 str.). Atsakovas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), nepriėmė dėl to, jog negavo iš trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dokumentų (duomenų), t. y. nebuvo patvirtinti buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės sklypų planai. Kadangi nustatyta, kad nėra pakankamai duomenų, jog (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis, todėl yra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus, t. y. atkurti jam nuosavybės teises natūra į senelio A. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), per tris mėnesius nuo perduodamo žemės sklypo vietos suderinimo. Toks sprendimas gali būti priimtas per tris mėnesius nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypų planų patvirtinimo (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 p.). Teismas nustatė, kad penkiems žemės savininkams nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), jau yra atkurtos. Tuo tarpu dėl pareiškėjo sprendimus yra delsiama priimti. Prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. žemę pareiškėjas pateikė 2001 m. rugpjūčio 6 d., tačiau iki šiol nėra priimti sprendimai dėl žemės atkūrimo. Tokie atsakovo veiksmai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui ir yra laikytini administravimo subjekto neveikimu – pareigų nevykdymu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Esant šioms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tenkintinas.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 183 – 185) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki nacionalizacijos buvo nerėžinis. Nesvarstydamas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografijos pagrįstumo ir panaikinimo galimybės, teismas nepagrįstai neišnagrinėjo visų su byla susijusių aplinkybių. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad pareiškėjas neturėjo galimybės skųsti minėtos kartografijos, todėl nesvarstytinas jos teisėtumo klausimas.
2. Teismas, nepagrįsdamas jokiais įrodymais, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime buvo taikytos skirtingos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Teismas konkrečiai nenurodė skirtumų ir kaip tai susiję su pareiškėju.
3. Atliko visus veiksmus, numatytus teisės aktuose, todėl nėra pagrindo įpareigoti atlikti veiksmus, kurių objektyviai negali atlikti dėl to, jog Vilniaus miesto savivaldybė nėra atlikusi jai priskirtų veiksmų.
4. Informavo teismą, kad buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime iki nacionalizacijos buvo keturi savininkai, tačiau teismas išsprendė bylą ir nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, pažeisdamas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
5. Teismas pažeidė ABTĮ 105, 107 straipsnius, nes pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo papildomiems reikalavimams pareikšti nagrinėjo teismo posėdyje ir neišsiuntė jam (atsakovui) nutarties. Apie priimtą nutartį nebuvo informuotas ir nagrinėjant bylą iš esmės.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 189 – 190) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis, ir kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra vilkinamas.
2. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis vertintina kaip įpareigojimas atkurti nuosavybės teises jam ir kitiems pretendentams į A. S. turėtą žemę laisvoje miesto teritorijos dalyje natūra proporcingai turėtam žemės plotui.
3. Tik nuo atsakovo tiesiogiai priklauso žemėtvarkos klausimų sprendimas Vilniaus mieste.
4. Atsakovui buvo siunčiami pranešimai apie teismo posėdžius ir išaiškintos proceso dalyvių teisės ir pareigos. Atsakovas neprašė įtraukti į bylą kitų suinteresuotų asmenų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje yra neginčijamos ir laikytinos nustatytomis šios faktinės aplinkybės: kad pareiškėjo senelis A. S. (A. S.) iki žemės nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teise valdė 2,87 dešimtinių dydžio žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, kurio teritorija iki 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Vilniaus miesto teritorijai; kad pareiškėjas kartu su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis V. T. ir V. V. yra pretendentai atkurti nurodytą nuosavybės teisę. (Pažymėtina, kad prašymą dėl šios nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjas padavė 2001-08-06, o jo teisė į 1,0452 ha minėtos žemės buvo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pripažinta ir apie tai šio skyriaus buvo oficialiai pranešta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2005-01-20).
Iš bylos taip pat matyti, kad nurodyto kaimo ribos bei tai, jog šiame kaime buvo rėžinė sistema, buvo konstatuota sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktu Nr. 31/04/15-312 (T. 1, b. l. 30-31). Iš minėto pareiškėjo 2001 m. rugpjūčio 6 d. prašymo, jo skundo teismui (T. 1, b. l. 130) matyti, kad pareiškėjas siekia atgauti minėtą žemę (jam priklausančią žemės dalį) natūra, t. y. toje pačioje vietoje. Dėl šio aspekto kolegija pažymi, kad byloje esantis pareiškėjo 2003 m. kovo 30 d. sutikimas atgauti žemę (jos dalį) kitoje vietoje tuo atveju, kai ji negalės būti grąžinta natūra dėl jos išpirkimo valstybės (T.1, b. l. 65, 99), negali būti laikomas valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo pakeitimu Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) taikymo prasme, nes minėto pareiškėjo sutikimo turinys ir jame nurodyta sąlyga neatitinka Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytos valios pakeitimo esmės. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo valia atgauti nuosavybės teisę natūra nėra pasikeitusi.
Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemę, kuri turėjo rėžinę sistemą, ir į žemę, kurioje tokios sistemos nebuvo, yra skirtingas ta prasme, jog pirmuoju atveju buvusio savininko turėti žemės sklypai nekartografuojami, o nustatoma tik buvusio rėžinio kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius, ir laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 7 pstr.); antruoju atveju buvusių savininkų turėti žemės sklypai kartografuojami, t. y. pažymimi esamoje kartografinėje medžiagoje, ir laisva (neužstatyta) žemė grąžinama buvusio sklypo teritorijoje (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 6 pstr.). Pažymėtina, kad žemėtvarkos skyriaus prašymo savivaldybės administracijos direktoriui atlikti tolimesnius (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 11-13 pstr. numatytus) veiksmus turinys atsižvelgiant į tai, koks iš minėtų atvejų yra konkrečioje situacijoje, skiriasi savo sąlygomis (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 10 pstr.). Iš bylos matyti, kad nagrinėjamuoju atveju Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. sausio 20 d. raštais (T.1, b. l. 25-26, 111) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymais suformuoti grąžintinus natūra sklypus pagal rėžinio kaimo sąlygas. Todėl jau vien dėl to konstatuotina, kad šiuo atveju savivaldybės administracijos direktorius objektyviai negalės formuoti grąžinamų sklypų pagal kitokį (ne rėžinės sistemos) principą. Tuo pačiu konstatuotina, kad pareiškėjo lūkesčiai gauti jo norimus sprendimus po to, kai savivaldybės administracija (pagal minėtus 2004-09-30 ir 2005-01-20 raštus) patvirtins grąžintinų sklypų planus, šiuo atveju negali būti įgyvendinti. Kolegijos manymu, tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir realiai ginančiu tariamai pažeistas pareiškėjo teises.
Iš bylos matyti, kad minėtas sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktas Nr. 31/04/15-312 nulėmė atsakovo (žemėtvarkos skyriaus) poziciją, išvadą ir tolimesnius veiksmus vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal rėžinio kaimo variantą. Su šia pozicija pareiškėjas nesutinka. Pažymėtina, kad toks pareiškėjo nesutikimas buvo aiškiai išreikštas tik šios bylos teisminio nagrinėjimo metu. Nurodyti pozicijų skirtumai leidžia daryti išvadą, kad šiuo klausimu (ar minėtas kaimas buvo rėžinis, ar ne) tarp šalių kilo ginčas. Kolegija pažymi, kad nurodytas sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktas pagal jo reikšmę ir teisines pasekmes laikytinas nuosavybės teisių atkūrimo metu parengtu dokumentu. Todėl jis gali (galėjo) būti ginčijamas Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122 punkto bei Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. tokiam ginčui yra būtina ikiteisminė jo nagrinėjimo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d.). Pažymėtina, kad tai buvo nurodyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą pripažinti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus išvadą, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki 1940 metų nacionalizacijos buvo rėžinis, neteisėta (T.2, b. l. 106-108). Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo paneigti nurodytą (2004-04-20) aktą šioje administracinėje byloje. Tai yra antra priežastis, dėl kurios pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.
Iš Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 14 pastraipos matyti, kad žemėtvarkos skyriaus tolimesnio etapo (po to, kai savivaldybės administracijos direktorius atliks šio tvarkos 106 p. 11-13 pstr. numatytus darbus) veiksmų atlikimas yra sąlygojamas savivaldybės administracijos direktoriaus minėtų darbų atlikimo. Tai reiškia, kad teisine prielaida žemėtvarkos skyriui atlikti šiuos veiksmus, o apskrities viršininko administracijai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra kito viešojo administravimo subjekto atitinkamų veiksmų atlikimas. Todėl bei atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. sausio 20 d. pateikdamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 10 pastraipoje numatytą prašymą tuo pačiu atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju atsakovas (Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) nepriimdamas (neparuošęs) sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjui vilkino sprendimo priėmimą, t. y. neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Tai, kolegijos manymu, yra dar viena priežastis, dėl kurios pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjo P. T. (P. T.) skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.