Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamosios byla Nr. 1A-630-245/2016

Teisėjas Algirdas Giedraitis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57932-2015-7

2016 m. lapkričio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš E. B. priteisiant 78 eurus turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 14 d. apie 14.00 val. būdamas nepilnametis, veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdamas pagrobti svetimą turtą, įėjo į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), priešais (duomenys neskelbtini) namą, grasindamas sužaloti J. V., peiliu supjaustė jo striukę, ne mažiau kaip aštuonis smūgius kumščiu sudavė į galvos sritį, tokiu būdu padarydamas J. V. nosies kaulų lūžį, iš jo rūbų kišenių pagrobė 70 eurų, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ 30 eurų vertės, krepšelį su maisto prekėmis 8 eurų vertės, iš viso pagrobdamas J. V. turto už 108 eurus.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog kaltinamajame akte nurodytu laiku ir vietoje, būtent kaltinamasis E. B., grasindamas sužaloti J. V., peiliu supjaustė jo striukę, ne mažiau kaip aštuonis smūgius kumščiu sudavė į galvos sritį, tokiu būdu padarydamas J. V. nosies kaulų lūžį, iš jo rūbų kišenių pagrobė 70 eurų, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, 30 eurų vertės, krepšelį su maisto prekėmis, 8 eurų vertės. Tokia kaltinamojo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalies sudėtį.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. prašo jį išteisinti ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Skunde nurodoma, kad apeliantas inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Apeliantas 2015 metų spalio 14 d. buvo namuose, kur buvo ir jo mama O. B.. Ji ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nurodytą dieną skundo autorius su ja buvo namuose visą dieną, padėjo jai tvarkytis.Anot skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog J. V., davęs priesaiką teisme, posėdžio metu melavo, kad įvykio metu buvo blaivus. Pažymi, kad pareigūnas R. S. parodė, jog nukentėjusysis buvo stipriai neblaivus. Taip pat neatsižvelgta į liudytojos N. D. parodymus, jog J. V. linkęs išgerti bei fantazuoti.Skunde pažymima, kad niekas parodymuose nepasakė, jog matė kaip apeliantas padarė nusikalstamą veiką. Atkreipiamas dėmesys, kad J. V. minėjo vardą E., o ne E..Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir neigia, kad apiplėšė J. V., todėl prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat kelia atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą.Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo E. B. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą 180 straipsnio 2 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.Nuteistasis E. B. skunde nurodo, kad jo kaltė dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo neįrodyta, kadangi jis įvykio dieną buvo namuose, kur buvo jo mama O. B., o nukentėjusiojo J. V. parodymai yra nepatikimi, tačiau su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2015 m. spalio 14 d. apie 14.00 val., grasinant peiliu ir panaudojus fizinį smurtą, savo garaže buvo apiplėštas nukentėjusysis J. V., iš kurio buvo pavogti pinigai, mobiliojo ryšio telefonas ir krepšelis su maistu. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šią nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, padarė E. B..Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė apiplėšimo aplinkybes, jog 2015 m. vasario 14 d., grįžus į garažą, įsiveržė trys jaunuoliai, iš kurių vienas jį sumušė bei supjaustė peiliu jo striukę, šie asmenys paėmė jo pinigus, mobiliojo ryšio telefoną, pirkinius ir pasišalino (t. 1, b. 3, 30, 32-33, 35-36, 38, t. 2, b. l. 115-116). Šias aplinkybes jis nurodė ir jį sužalotą mačiusiems liudytojams E. G. (t. 1, b. l. 45-46, t. 2, b. l. 116-117), A. T. (t. 1, b. l. 49, t. 2, b. l. 136-137), A. V. (t. 1, b. l. 51-52, t. 2, b. l. 134-135). Tai, kad J. V. buvo užpultas, sumuštas, iš jo pavogtas turtas, užfiksavo iš karto po įvykio atvykę pareigūnai (t. 1, b. l. 5, 6, 7, 84-85, 87-88, t. 2, b. l. 135-136). Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nustatyti medicininiuose dokumentuose bei specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 133, 139-153). Aplinkybę apie peilio panaudojimą įvykio metu patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad nukentėjusiojo pateiktos striukės priekyje, kairėje pusėje, peties ir pilvo srityse esantys mechaniniai pažeidimai buvo padaryti pjovimo su patempimu būdu daiktu (daiktais), turinčiu aštrią briauną (t. 1, b. l. 124-127). Be to, bylos medžiaga buvo nustatyta, kad J. V. telefone po įvykio veikė mobilaus ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris bendravo su liudytoja O. B. ir liudytoja K. G. (t. 1, b. l. 178). Pagal šios liudytojos parodymus nurodytas numeris galėjo priklausyti E. B. (t. 2, b. l. 146). Be to, šis numeris įvykio dieną 14.48 val. veikė netoli įvykio vietos, o nuo 21.32 val. – netoli nuteistojo namų (t. 1, b. l. 188-191). Aptarti duomenys rodo, kad E. B. įvykio dieną naudojosi nukentėjusiojo telefonu ir paneigia jo versiją, kad jis J. V. neapiplėšė, kadangi buvo namuose. Nukentėjusysis atpažino nuteistąjį kaip asmenį sužalojusį jį bei pagrobusį jo turtą (t. 1, b. l. 154-159). Apeliantas abejoja nukentėjusiojo parodymų objektyvumu ir teisingumu, kadangi J. V. įvykio metu buvo neblaivus, o savo parodymuose nurodė asmenį, mušusį jį ir grasinusį jam peiliu, kaip E., o ne E.. Tačiau, kolegija, pažymi, kad tai, jog J. V. pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje negalėjo tiksliai nurodyti asmens vardo, kuris jį sumušė, nėra pakankamas pagrindas netikėti jo parodymais. Bylos duomenys – nukentėjusiojo, liudytojų E. G., A. T., A. V. parodymai, medicininiuose dokumentuose užfiksuota informacija apie sužalojimų atsiradimo aplinkybes, patvirtina, kad jis tą asmenį pažinojo tik iš matymo, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu tarp parodytų asmenų, galimai jį apiplėšusių, atpažino būtent E. B., ką patvirtino ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Galimas nukentėjusiojo neblaivumas įvykio metu, kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo netikėti jo parodymais, kadangi juos patvirtina aukščiau aptarti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta anksčiau minėtus nuteistojo E. B. teiginius kaip deklaratyvius.Apeliacinį skundą nagrinėjančių teisėjų vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas E. B. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagrįsti, todėl abejoti priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumu bei pagrįstumu, nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41, 54, 80, 81, 90 ir 91 straipsnių nuostatų, atitinka jo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Kita vertus, apeliaciniame skunde keliamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinosioms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinosios sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) atsiprašė nukentėjusio asmens ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.Nagrinėjamu atveju, E. B. nusikalstamą veiką padarė dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus, tačiau jo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), be to, tam, kad būtų galima svarstyti galimybę taikyti BK 93 straipsnio nuostatas, būtina ir trečia sąlyga – asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą, o iš bylos duomenų matyti, kad E. B. anksčiau yra teistas. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo atleisti E. B. nuo baudžiamosios atsakomybės. Aptartų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo E. B. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.