Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-756-63-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-03-16
Bylos Nr.: A-756-63-12
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė
Pareiškėjas: J. T.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai

Kategorijos

11.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A756-63/2012Procesinio sprendimo kategorija 11.6.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. (J. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. ĮV-299 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. ĮV-299 ir įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra į jam tenkančią tėvo Z. T. (Z. T.) ir senolės J. T. (J. T.) Užutrakio dvare, Trakų r. sav., išlikusio nekilnojamojo turto dalį: valgyklą (unikalus Nr. 7998-2013-7019, Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 1), pastatą – Sarginę (unikalus Nr. 7989-7000-3014, adresu Trakų r. sav., Trakų m,. Užutrakio g. 2), pastatą – Tarnų patalpas (unikalus Nr. 7994-0170-6012, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 3), pastatą – Spirito varyklos sandėlį (unikalus Nr. 7989-7000-4011, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 4), pastatą – Barą (unikalus Nr.7997-8019-5015, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 5), pastatą – Tarnų patalpas (unikalus Nr. 7994-0170-4014, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 7), pastatą – Spirito varyklą (unikalus Nr. 7989-6000-2012, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 8), pastatą – Keltininko namą (unikalus Nr. 7989-6000-3018, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 10), pastatą – Kultūros rūmus (unikalus Nr. 7987-8000-1017, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 17), pastatą – Sandėlį (unikalus Nr. 7990-2000-8013, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užutrakio g. 12 a) (t. I, b. l. 2-6). Nurodė, kad paduodamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjas išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į nurodytą turtą būtų atkurtos natūra. Tokiam nuosavybės teisių atkūrimo būdui prioritetą teikia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Ginčijami administraciniai aktai, kuriais turtas pareiškėjui natūra negrąžinamas, o išmokama kompensacija, – neteisėti ir nepagrįsti. Ginčo pastatai galėtų būti valstybės išperkami tik esant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 14 bei 15 straipsniuose įtvirtintoms sąlygoms. Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio sąlygas, pareiškėjo nuomone, būtų galima taikyti tik Tarnų patalpoms, Keltininko namui ir Kultūros rūmams. Kiti pastatai yra buvę ir išliko ūkinės – komercinės paskirties, todėl galėtų būti valstybės išperkami tik esant dviem Atkūrimo įstatymo 14 straipsnyje numatytoms sąlygoms. Aiškinant Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punkto normą, pareiškėjo nuomone, darytina išvada, jog turtas jo įtraukimo į valstybės išperkamo turto sąrašą metu jau turi būti de fakto ir de jure naudojamas kuriai nors iš įstatyme numatytų reikmių – švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams. Pateikta antstolio fiksacija patvirtina, kad laikotarpiu nuo nuosavybės teisių į turtą atkūrimo proceso pradžios iki dabar, o taip pat ir šiuo metu, Užutrakio dvaro išlikę pastatai nėra naudojami jokioms kultūros, sveikatos apsaugos, mokslo reikmėms: visi pastatai apleisti ir valstybės neprižiūrimi, avarinės būklės, kai kuriuose iš jų gyvena benamiai asmenys, viename statinyje laikomi arkliai, kiti, įskaitant patį dvaro rūmų pastatą, yra uždaryti ir apskritai niekieno neeksploatuojami. Apie tai, jog visi Užutrakio dvaro pastatai nėra naudojami prieš tai minėtoms reikmėms, galima spręsti ir pagal tikslinę pastatų panaudojimo paskirtį, nurodytą Valstybės įmonės Registrų centras duomenų bazėje. Vienintelio pastato – Kultūros rūmų, tikslinė paskirtis nurodyta „kultūros“, tuo tarpu kitų pastatų paskirtis – maitinimo, administracinė, paslaugų, sandėliavimo, gamybos, pramonės. Nei viena iš šių tikslinių turto naudojimo paskirčių neturi nieko bendro su švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties“ 1 punkto, 2005 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1109 ,,Dėl Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos patvirtinimo“ 1 punkto, 2007 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 193 „Dėl išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo“ nuostatos taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad nekilojamasis turtas, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, galėtų būti priskirtas valstybės išperkamam Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio, 15 straipsnio nuostatoms.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ patvirtino neprivatizuojamų dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, į kurį įtraukė ir Užutrakio dvaro sodybą. Tokiu būdu jau 1992 m. Užutrakio dvaro sodyba buvo traktuojama kaip istorijos ir kultūros paminklas, kuris negali būti privatizuotas. Pažymėtina, jog minėtame nutarime yra nurodoma, jog įgyvendinant nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos metu buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų, esančių Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų bei naujai nustatomų istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose, išsaugojimo principus visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę. Atsižvelgiant į tai, Užutrakio dvaro sodyba (su visais joje esančiais pastatais), priklausanti Lietuvos valstybei, yra vertinama kaip istoriškai susiformavęs kompleksas, būtent jos vientisumas sudaro sodybos kultūrinę vertę. Pareiškėjo reikalavimas grąžinti natūra atskirus Užutrakio dvaro sodybos pastatus ar atskiras jų dalis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“) Užutrakio dvaro sodybą įtraukė į Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą, t. y. į sąrašą objektų, kurie, priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, negali būti atkurti natūra. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1465 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ paskelbė Užutrakio dvaro sodybą kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 193 „Dėl išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo“ patvirtino išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo statinių – sąrašą ir į jį įtraukė Užutrakio dvaro sodybą (nurodant, jog jos savininkas Lietuvos Respublika). Kultūros ministras pagrįstai atsisakė pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į jam priklausančią Užutrakio dvaro sodybos pastatų dalį natūra. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 659 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, į kurį įtraukta ir Užutrakio dvaro sodyba (objekto savininku nutarime nurodoma Lietuvos Respublika). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, minėti istorijos, archeologijos ir kultūros objektai (taip pat ir Užutrakio dvaro sodyba) priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija pareiškėjo skundą prašė atmesti. Savo paaiškinimus grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas, papildomai paaiškindamas, kad Užutrakio dvaro sodyba sovietiniu laikotarpiu ir po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo naudojama kultūros reikmėms: Užutrakio dvaro sodyboje kasmet organizuojami tradiciniai muzikos koncertų ciklai „Užutrakio vakarai“, Eduardo Fransua Andre tapybos ir fotografijos plenerai, Europos paveldo dienos, natūriniai ir istoriniai tyrimai, mokymai ir t. t. Lietuvos Respublikos valstybė likvidavo pastato avarinę būklę, dabartiniu metu rengia šio valstybinės reikšmės kultūros paminklo restauracijos projektus, kurie bus realizuoti iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. Užutrakio dvaro sodyba yra prižiūrima ir tvarkoma kaip vientisas neskaidomas kompleksas – ne vien tik pastatai bei statiniai, bet ir visas landšaftinis parkas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo ginčijamus administracinius aktus – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. ĮV-299 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. ĮV-299 Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007-05-22 įsakymo Nr. ĮV–299 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, - nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytas nekilnojamasis turtas vertinamas kaip valstybės išperkamas Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII–359 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pagal šią įstatymo normą gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad pastatai, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises natūra, paskirtis yra negyvenamosios paskirties (įrašai galioja nuo 2004 m. kovo 4 d., išskyrus keltininko namą (nuo 1996 m. rugpjūčio 16 d.), spirito varyklą (nuo1996 m. rugpjūčio 16 d.) ir sarginę (nuo 1996 m. rugpjūčio 16 d.)).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ patvirtino neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, į kurį įtraukė ir Užutrakio dvaro sodybą. Vykdydama Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 30 d. priėmė nutarimą Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 584 redakcija). Šiuo nutarimu patvirtintame sąraše nurodytos patalpos, esančios Užutrakio g. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 8 , 8A, 10, 12A, 17, 21, Trakuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1465 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Užutrakio dvaro sodyba paskelbta kultūros paminklu, o 2007 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 193 „Dėl išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksploatuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo“ į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo statinių – sąrašą įtraukta ir Užutrakio dvaro sodyba (pastatas – kultūros rūmai, pastatas – tarnų patalpos, pastatas – spirito varykla, pastatas – pirtis, pastatas – sarginė, pastatas – spirito varyklos sandėlis, pastatas – baras, pastatas – tarnų patalpos ir pastatas – keltininko namas). Taigi Užutrakio dvaro sodybos įtraukimas į anksčiau nurodytus sąrašus, t. y. teisinio reguliavimo mastas ir tikslas dar kartą patvirtina išskirtinę šio nekilnojamojo kultūros paveldo objekto kultūrinę istorinę vertę bei siekimą jį išsaugoti kaip vientisą ir nedalomą kompleksą. Pažymėtina, kad Užutrakio dvaro sodybą kaip kultūros paminklą, priimant įvairius teisės aktus, siekiama išsaugoti nuo 1992 m. Taigi konkretus visuomenės poreikis pageidaujamiems susigrąžinti natūra pastatams nustatytas nurodytuose teisės aktuose. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ 2.3 punkte reglamentuota, kad Užutrakio parko kraštovaizdžio architektūros draustinis apima Užutrakio dvaro ansamblį su parku (šiuo metu AtV-741, gamt. R. – 34, IP – 810 At) pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, kurio tikslas – regeneruoti, išsaugoti Užutrakio dvaro ansamblį, vykdyti mokslinius tyrimus bei jis naudojamas pažintinei rekreacijai, poilsiautojų apgyvendinimui, reprezentaciniams renginiams. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministras 1993 m. gruodžio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“, o Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius 2000 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Užutrakio dvaro sodybos – G208KP specialųjį (paminklosauginį) planą ir Trakų rajono savivaldybė 2001 m. kovo 14 d. sprendimu Nr.33 patvirtino Užutrakio dvaro sodybos – G208KP detalųjį planą (III t., b. l. 2–3). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. spalio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1109 „Dėl Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos patvirtinimo“. Šios koncepcijos įgyvendinimą patvirtina projektui „Užutrakio dvaro sodybos pritaikymas turizmo reikmėms“ sudaryta paramos teikimo sutartis Nr. S-BPD04-ERPF-3.4.3-01-05/0440 (III t., b. l. 36–43) bei kiti dokumentai (perdavimo-priėmimo aktai, III t., b. l. 44–46).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad Užutrakio dvaro sodyba sudaro istoriškai susiformavusi vientisą sodybinės žemės sklypą su visais jame esančiais dvaro įvairios paskirties pastatais, želdiniais, vandens telkiniais, susisiekimo, inžineriniais ir technologiniais įrenginiais, smulkiaisiais architektūros elementais bei dailės kūriniais, taip pat visų nurodytųjų sudėtinių dalių liekanomis ir jų vietomis, sujungtais į teritorinį, funkcinį bei architektūrinį vienetą. Ginčo objektų eliminavimo atveju šis kompleksas, kaip kultūros paminklas, prarastų savo kultūrinę istorinę vertę. Trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai taip pat patvirtina, kad skunde nurodyti pastatai, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises, yra reikalingi tenkinti visuomenės poreikiams – bendroms gyventojų ir turizmo reikmėms. Nors ginčo pastatai šiuo metu pilnai nėra naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir mokslo reikmėms, tačiau, teismo nuomone, nustatytos aplinkybės (teisės aktų nuostatos, paramos teikimo sutartis, organizuojami renginiai) leidžia daryti išvadą, jog prašomi grąžinti pastatai yra neatskiriami vientiso kultūros paminklo elementai ir sąlyginai naudojami, o perspektyvoje bus naudojami visuomenės poreikiams tenkinti (bendroms gyventojų ir turizmo reikmėms, nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimui ir rekreacijai, įvairiems kultūriniams renginiams), todėl jų grąžinimas natūra nėra galimas. Tai reiškia, kad Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos prasme kliūčių pripažinti nurodytus Užutrakio dvaro sodybos pastatus valstybės išperkamais nenustatyta (atitinka valstybės išperkamiems gyvenamiesiems namams, jų dalims ir butams nustatytas sąlygas). Naikinti pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų nėra pagrindo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovų pareikštą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio, 15 straipsnio nuostatoms teismas atmetė, nurodęs, kad jam dėl šio Vyriausybės nutarimo konstitucingumo abejonių nekyla.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują, kuriuo jo skundą patenkinti. Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde taip pat dėstomi šie argumentai:

1. Netinkamai įvertinus ginčo pastatų – Valgyklos, Sandėlių, Sarginės, Spirito varyklos, Spirito varyklos sandėlio, Baro – statusą, sprendžiant dėl galimybės priskirti juos valstybės išperkamiems objektams, nesivadovauta Atkūrimo įstatymo 14 straipsniu. Įvardinti pastatai nelaikytini gyvenamaisiais, pertvarkytais į negyvenamąsias patalpas. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie kiti pastatai iki nacionalizacijos buvę gyvenamieji ir šiuo metu nėra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas, juose gyvena nuomininkai, jų juridinis statusas, kaip negyvenamųjų patalpų, Nekilnojamojo turto registre taip pat nėra įtvirtintas.

2. Teismas turėjo vertinti, ar Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punkte įtvirtinta sąlyga egzistuoja šiuo metu, o ne perspektyvoje.

3. Poįstatyminiuose aktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 256 ,,Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“, 1996 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 69 ,,Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties“, 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1465 ,,Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“, 2005 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 1109 ,,Dėl Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos patvirtinimo“, 2007 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 193 „Dėl išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo“), kuriais vadovavosi teismas, nėra jokių nuostatų, sudarančių pagrindą ginčo statinius vertinti kaip valstybės išperkamus pagal Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punkto nuostatas.

4. Apelianto nuomone, teisine kliūtimi atkurti nuosavybės teises į Užutrakio pastatus natūra yra tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl šio akto atitikties Atkūrimo įstatymui, todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, tai turėtų padaryti Vyriausiasis administracinis teismas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas – teisėtas ir pagrįstas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje administracinėje byloje yra ginčijami Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. ĮV-299 ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. ĮV-299, kuriais pareiškėjui J. T. atkurtos nuosavybės teisės į dalį jo tėvo Z. T. (Z. T.) ir senolės J. T. (J. T.) nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto, esančio Trakų mieste: kultūros rūmus (unikalus Nr. 7987-8000-1017, Užutrakio g. 17); valgyklą (unikalus Nr. 7998-2013-7019, Užutrakio g. 1); sarginę (unikalus Nr. 7989-7000-3014, Užutrakio g. 2); tarnų patalpas (unikalus Nr. 7994-0170-6012, Užutrakio g. 3); spirito varyklos sandėlį (unikalus Nr. 7989-7000-4011, Užutrakio g. 4); barą (unikalus Nr.7997-8019-5015, Užutrakio g. 5); tarnų patalpas (unikalus Nr. 7994-0170-4014, Užutrakio g. 7); spirito varyklą (unikalus Nr. 7989-6000-2012, Užutrakio g. 8); keltininko namą (unikalus Nr. 7989-6000-3018, Užutrakio g. 10); sandėlį (unikalus Nr. 7990-2000-8013, Užutrakio g. 12A). Ginčijamais administraciniais aktais nuspręsta negrąžinti minėtų pastatų pareiškėjui natūra ir atlyginti už šiuos pastatus vertybiniais popieriais (akcijomis) 1 880 102 litų sumai pagal valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. balandžio 12 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. VZ-200(2007/04). Pareiškėjo nuomone, aukščiau nurodyti pastatai turėjo būti grąžinti jam natūra.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija, galiojusi skundžiamų aktų priėmimo metu) nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: 1) iš esmės yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį; 2) pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn; 3) yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams (šių pastatų sąrašą tvirtina Vyriausybė); 4) piliečiai nesutinka su šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu reikalavimu išnuomoti grąžintiną jiems gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punktu, numatančiu, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami, jeigu jie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356. Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas buvo pakeistas Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584, papildant Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą skyriumi „Trakų rajonas“. Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 (šio nutarimo 2 punktu) į minėtą sąrašą buvo įtraukti ir pastatai, esantys Užtrakio g. 1, Užtrakio g. 2, Užtrakio g. 3, Užtrakio g. 4, Užtrakio g. 5, Užtrakio g. 7, Užutrakio g. 8, Užtrakio g. 10, Užtrakio g. 12A, Užtrakio g. 17, Trakuose, t. y. tie pastatai, kurie, pareiškėjo nuomone, turėjo būti grąžinti jam natūra. Kaip institucija, kuri naudojasi minėtomis patalpomis, nurodyta Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 14 straipsnis ir 15 straipsnis (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47 straipsnio 1 daliai (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX-1305 redakcija) ir teisinės valstybės principui dėl to, kad šiuose straipsniuose nenumatyta galimybė valstybei išpirkti tuos nekilnojamojo kultūros paveldo objektais pripažįstamus pastatus, kurie stricto sensu netenkina minėtuose straipsniuose numatytų išpirkimo sąlygų; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 3 punkto (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nuostatoms ta apimtimi, kuria numatyta, jog į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įtraukti ir tie pastatai, kurie iki nacionalizacijos nebuvo gyvenamieji namai, jų dalys ir butai (valgykla (unikalus Nr. 7998-2013-7019, Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 1), spirito varyklos sandėlis (unikalus Nr. 7989-7000-4011, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 4), baras (unikalus Nr.7997-8019-5015, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 5), spirito varykla (unikalus Nr. 7989-6000-2012, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 8), sandėlis (unikalus Nr. 7990-2000-8013, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 12A)).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Tesimas, išnagrinėjęs nurodytą prašymą, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 101-4542) 3 punktas tiek, kiek jame nėra eksplicitinių nuostatų, skirtų kultūros paveldo objektais esančių pastatų, kurie yra valstybės išperkamų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausiniai, išpirkimui reglamentuoti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Tesimas taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 31-890; 2004, Nr. 82-2941) tiek, kiek į juo patvirtintą Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui, o bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 14 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nutraukė.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 14 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, valstybė išperka ūkinės-komercinės paskirties pastatus. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarime, šioje administracinėje byloje nagrinėjamas teisinis ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, kurie, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsniu, yra įtraukti į Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą. Todėl minėto įstatymo 14 straipsnis šioje administracinėje byloje neturi būti taikomas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 14 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punktas (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nustato tris sąlygas, kurioms esant valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperka gyvenamuosius namus, jų dalis, butus: 1) gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas; 2) šios patalpos naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams; 3) patalpos nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė. Įstatymo 15 straipsnio 3 punkte nėra expressis verbis nurodyta, kad valstybė išperka gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, jeigu jie yra nekilnojamojo kultūros paveldo objektai. Tačiau, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarime, aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, šiame straipsnyje vartojama sąvoka „gyvenamieji namai“ aiškintina atsižvelgiant inter alia į istorinį kontekstą, t. y. į iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokios neteisėto gyvenamųjų namų nusavinimo susiklosčiusius santykius. Nekilnojamojo turto neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo metu buvo nusavinami tiek pavieniai namai, tiek kompleksai – gyvenamasis namas ir kiti pastatai, su gyvenamuoju namu susiję ūkiniais, technologiniais ar kitokiais funkciniais ryšiais. Kompleksą sudarantys pastatai buvo skirti gyvenamajame name gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti ir traktuojami kaip visuma. Nacionalizuojant pastatus, kuriuose buvo gyvenamosios paskirties patalpos, paprastai buvo nusavinami ir kiti komplekso pastatai, kuriuose buvo kitokios nei gyvenamosios paskirties patalpos. Įstatymo 15 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.12 straipsnio, 4.13 straipsnio 2 dalies, 4.14 straipsnio 1, 2 dalių ir 4.19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėtina, kad valstybės išperkami nekilnojamojo turto objektai yra ne tik gyvenamieji namai, jų dalys, butai, bet ir buvę jų priklausiniai, jeigu jie tokie išliko nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atkūrimo metu. Atsižvelgiant į tai, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje, gali būti išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai, atitinkantys šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, ir gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausiniai, iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo sudarę ir nuosavybės teisių atkūrimo metu sudarantys vieną funkcinį kompleksą. Tokiu būdu, pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo 15 straipsnio 3 punkte, valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas, kai šios patalpos naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namas ir yra nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė, bei tokių gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausinius, kurie iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo su tuo gyvenamuoju namu, jo dalimi ar butu sudarė ir nuosavybės teisių į juos atkūrimo metu sudaro vieną funkcinį kompleksą, jeigu buvęs gyvenamasis namas, jo dalis, butas ir jų priklausiniai kaip visuma naudojami inter alia švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms, t. y. visuomenės poreikiams, ir yra sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė.

Į Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įtraukti anksčiau nurodyti, Trakų mieste esantys, pastatai priklauso nekilnojamojo kultūros paveldo objektui – Užutrakio dvaro sodybai. Konstitucinis Teismas, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarime apibendrindamas su Užutrakio dvaro sodybos paskirties nustatymu susijusį teisinį reguliavimą (nustatytą Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256, 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369, 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, 1994 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 598, 1996 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 69, 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 755, 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1465, 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388, 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 760, 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109, 2007 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 193, 2007 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 659, 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 522), pažymėjo, kad Užutrakio dvaro sodybai, kaip kompleksui, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybė skiria ypatingą dėmesį. Šiai kultūros vertybei išsaugoti imamasi įvairių teisinių apsaugos priemonių. Dar 1992 metais Užutrakio dvaro sodyba, kaip kompleksas, įtraukta į neprivatizuojamų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. Užutrakio dvaro sodyba pritaikoma naudoti kultūriniam ir pažintiniam turizmui, kultūriniams ir valstybinės reikšmės renginiams, t. y. kultūros reikmėms. Pastatai, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises, istoriškai yra Užutrakio dvaro rūmų priklausiniai, Užutrakio dvaro sudedamosios dalys. Užutrakio dvaro rūmai yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas (kultūros rūmus) ir kartu su priklausiniais (kitais Užutrakio dvaro sodybos teritorijoje esančiais pastatais) naudojami kultūros reikmėms. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintame Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąraše nurodyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte nustatytas sąlygas. Tokiu būdu, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 15 straipsnio 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, Vyriausybė galėjo įrašyti į Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą minėtus Užutrakio dvaro sodybos pastatus, kurie yra kompleksinio kultūros paveldo objekto sudedamoji dalis.

Vadovaujantis anksčiau nurodytomis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 15 straipsnio 3 punkto (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nuostatomis bei Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ nuostatomis (Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 584 redakcija) ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarime pateiktą šių nuostatų išaiškinimą, darytina išvada, kad ginčijamais Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. ĮV-299 ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. ĮV-299 teisėtai ir pagrįstai nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į šiuose aktuose nurodytus Užutrakio dvaro sodybos pastatus, ne grąžinant juos natūra, o atlyginant už juos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas šiuo atveju nekėlė ginčo dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakyme Nr. ĮV-299 ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. ĮV-299 numatyto atlyginimo už valstybės išperkamus pastatus būdo, todėl skundžiamų administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas šiuo aspektu nagrinėjamoje byloje nevertintinas.

Apibendrindama visus nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. T. (J. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė-Maculevičienė