- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-330-449/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Alenas Piesliakas, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- R. A.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. J. priteista 4 608,26 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. A..
Iš nuteistojo A. J. taip pat nuspręsta išieškoti 800 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti nukentėjusiajam R. A..
Priimtas X teritorinės ligonių kasos atsisakymas nuo 930,27 Eur civilinio ieškinio ir šioje dalyje byla nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų tokiomis aplinkybėmis: 2019 m. rugpjūčio mėn. 18 d., apie 2 val., prie laisvalaikio centro „X“, esančio (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia ranka sudavė vieną smūgį R. A. į veido sritį, po ko nukentėjusysis krito ir veidu kontaktavo su kietu aikštelės grindiniu, taip padarydamas nukentėjusiajam lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, trauminį kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairės kaktinės skilties srityje, kairio kaktikaulio lūžimą, veido kaulų – daugybinius nosikaulių ir nosies pertvaros lūžius, kairio maksiliarinio sinuso priekinės ir vidinės sienelių lūžius, kairės akiduobės stogo skeveldrinį lūžimą, vidinės sienelės lūžimą, daugybinius nubrozdinimus veide, tai yra sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, nes dėl akiduobės viršutinės sienelės – stogo lūžimo R. A. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jis kaltu prisipažino, tačiau nesutinka, jog nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, taip pat nesutinka ir su jam paskirta per griežta bausme.
2.2. Pasak nuteistojo A. J., nors nusikaltimą padarė viešoje vietoje, tačiau jo veika nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Jis smūgį nukentėjusiajam sudavė, nes pats be jokios priežasties buvo iškeiktas nukentėjusiojo, jis bandė su juo kalbėtis, bet nukentėjusysis dar kartą jį iškeikė. Tai nukentėjusysis R. A. padarė matant ir girdint kitiems asmenims, buvusiems įvykio vietoje ar netoli jos. Nuteistasis nurodo, kad tik po to, kai nukentėjusysis elgėsi priešingai teisei, jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam. A. J. nuomone, tai parodo, kad jis tikslo žaloti, juo labiau sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, neturėjo. Jokių kitų veiksmų jis prieš R. A. neatliko, t. y. nesudavė daugiau smūgių, nevartojo necenzūrinių žodžių. Iki tol, kol nukentėjusysis jo neiškeikė, jokio konflikto tarp jų šventės metu nebuvo. Tai, pasak nuteistojo, parodo, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Ši nusikalstama veika, nors ir priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, buvo padaryta spontaniškai, nebuvo planuota, tam nebuvo ruoštasi, tartasi, nusikaltimą nebuvo bandoma paslėpti, jis padarytas nesant išankstinės tyčios ir veikiant neapibrėžta tyčia. Iš esmės tam pritarė ir pirmosios instancijos teismas. Nors nuosprendyje nurodyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta daugiau atsitiktinai, ji nebuvo jo, A. J., ankstesnio elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė, tačiau teismas net nesvarstė galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Skunde dėstomos BK 54 straipsnio nuostatos ir galiojanti teismų praktika dėl bausmės individualizavimo, teisingumo principo ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.
2.3. Nuteistasis A. J. nurodo, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi bei iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Jis anksčiau nebuvo teistas, jo atžvilgiu nėra ir nebuvo kitų ikiteisminių tyrimų, nebuvo baustas ir administracine tvarka. Be to, po įvykio jis išsiaiškino, kur yra gydomas nukentėjusysis ir tą pačią įvykio dieną aplankė nukentėjusįjį ligoninėje turėdamas tikslą atsiprašyti nukentėjusiojo ir atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
2.3.1. Teismas neatkreipė dėmesio į jo, A. J., šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Skunde nurodoma, kad tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015).
2.3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis R. A. po patirto sužalojimo pasveiko, padarytas sužalojimas ilgalaikių, negrįžtančių pasekmių nesukėlė. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teisme nukentėjusysis pripažino, jog šventės metu su juo, A. J., nekonfliktavo, nepaisant to, iš esmės be priežasties (negalėjo nurodyti) iškeikė jį. Be to, nukentėjusysis nepageidavo, kad už padarytą sveikatos sutrikdymą jam, A. J., būtų paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė.
Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo A. J. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo paskiriant nuteistajam A. J. bausmę (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Dėl nustatytų bylos aplinkybių ir A. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo
4. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai bei nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino A. J. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
5. Kad nuteistasis A. J. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. A. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai. Tai paties nuteistojo A. J. parodymai, nukentėjusiojo R. A. ir liudytojų R. A., K. A., M. Ž., R. M., R. Č., T. Č., A. B., E. Z., V. D., E. K., P. Ž. parodymai, specialisto išvada Nr. G 477/2019(09), įvykio vietos apžiūros protokolas, asmens apžiūros protokolas, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai.
6. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. J. kaltu prisipažino ir parodė, kad tikrai sudavė smūgį nukentėjusiajam R. A. į galvos sritį, po ko nukentėjusysis nukrito. Iš esmės šios aplinkybės nėra ginčijamos ir paties nuteistojo paduotame apeliaciniame skunde. Nuteistasis A. J. skunde neginčija nei savo atliktų smurtinių veiksmų, nei to, kad būtent nuo jo smūgio į veido sritį nukentėjusysis nukrito ir veidu kontaktavo su kietu aikštelės grindiniu, taip pat neginčija, jog nuo jo veiksmų nukentėjusiajam ir buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tačiau nuteistasis A. J. nurodo, kad jokio tikslo sužaloti nukentėjusiojo jis neturėjo, taip pat nuteistasis nesutinka su tuo, jog šį smūgį nukentėjusiajam į veido sritį jis sudavė dėl chuliganiškų paskatų.
7. Jau nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu prisipažindamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nuteistasis A. J. parodė, kad automobilių stovėjimo aikštelėje sudavė smūgį nukentėjusiajam R. A. į veido sritį. Nors nuteistasis parodė, kad smūgis nebuvo stiprus, bet pripažįsta, kad po šio jo suduoto smūgio nukentėjusysis nukrito. Smūgio sudavimą patvirtina ir paties nuteistojo apžiūros protokolas, iš kurio matosi, kad ant jo plaštakos yra žaizda (1 t., 24-25, 26 b.l.). Šiuos nuteistojo atliktus smurtinius veiksmus patvirtina ir paties nukentėjusiojo parodymai, kad pajutęs smūgį į veido sritį, krito veidu į asfaltą ir prarado sąmonę. Šiuos parodymus R. A. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 87-89, 90-92 b.l.). Įvykio vietoje buvusių liudytojų R. A., K. A., E. Z., T. Č., R. Č., M. Ž. parodymai taip pat patvirtina, kad A. J. sudavė smūgį į galvos, veido sritį nukentėjusiajam, po šio smūgio nukentėjusysis nukrito. Liudytojai T. Č. ir R. Č. pažymėjo, kad smūgis buvo stiprus, o T. Č. nurodė, kad šis smūgis buvo ir koncentruotas. Apie smūgio sudavimą liudytojai R. A. ir M. Ž. parodė ir jų parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 126-128, 129-130, 136-138, 139-141 b.l.). Kiti liudytojai A. B., V. D., R. M., nors paties smūgio sudavimo ir nematė, bet prieš tai girdėjo konfliktą, šurmulį, o po to pamatė gulintį R. A.. Atvykusiems pareigūnams E. K. ir P. Ž. įvykio vietoje buvę asmenys taip pat nurodė, kad po žodinio konflikto A. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam. Paties nuteistojo A. J., nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 477/2019(09) (1 t., 24-25, 26 b.l.). Šioje išvadoje nukentėjusiajam R. A. konstatuota lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, trauminis kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairės kaktinės skilties srityje, kairio kaktikaulio lūžimas, veido kaulų – daugybiniai nosikaulių ir nosies pertvaros lūžiai, kairio maksiliarinio sinuso priekinės ir vidinės sienelių lūžiai, kairės akiduobės stogo skeveldrinis lūžis, vidinės sienelės lūžimas, daugybiniai nubrozdinimai veide, kurie buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais ar bukabriauniais daiktais. R. A. konstatuoti kūno sužalojimai dėl akiduobės viršutinės sienelės – stogo lūžimo sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, konstatuoti sužalojimai yra pavojingi nukentėjusiojo gyvybei.
8. Visi šie išdėstyti paties nuteistojo A. J., nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialisto išvada Nr. G 477/2019(09) bei kiti rašytiniai duomenys patvirtina, kad būtent A. J. smurtiniais veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta R. A. sveikata. Tarp nuteistojo pavojingos veikos (smūgio sudavimo nukentėjusiajam į veido sritį) ir kilusių padarinių (sunkaus R. A. sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jokio tikslo sužaloti nukentėjusįjį, juo labiau sunkiai, jis neturėjo. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pavyzdžiui, kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumas ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykis, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis A. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tyčia gali būti apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota). Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veiką, suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius. Šioje byloje nustatyta, taip pat ir iš jau aptartų įrodymų matosi, kad nuteistasis A. J. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. A. sveikatą suduodamas vieną smūgį į galvą, veido sritį. Tačiau svarbu tai, kad šis stiprus ir koncentruotas smūgis buvo suduotas ne bet kur, o į vieną svarbiausią ir pažeidžiamiausių žmogaus kūno vietų – galvą, veido sritį. Be to, kaip parodė liudytojai K. A., T. Č., R. Č. teisiamojo posėdžio metu, o ikiteisminio tyrimo metu ir R. M. (1 t., 173-174 b.l.) nukentėjusiajam šį smūgį į galvą A. J. sudavė prie jo pribėgęs. Tai irgi patvirtina, kad smūgį nukentėjusiajam nuteistasis sudavė stipresne jėga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kelis metus užsiima sportu, taip pat ir kultūrizmu. Liudytojas E. K. parodė, kad nuteistąjį matydavo sporto klube. Todėl nuteistasis A. J. tikrai suprato ir numatė, kad įsibėgėdamas ir suduodamas tokį smūgį ranka nukentėjusiajam į galvą, veido sritį, jis gali nukentėjusįjį sužaloti ir netgi gali jam atimti gyvybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nuteistasis, būdamas patyręs sportininkas, žinodamas savo fizines galimybes, smūgio jėgą, ir vis tiek suduodamas stiprų, koncentruotą smūgį kumščiu į nukentėjusiajam svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvos sritį, suvokė, jog kelia pavojų šio asmens sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tokią išvadą patvirtina ir A. J. elgesys iš karto po nusikaltimo padarymo. Nors nuteistasis neneigė, kad matė, jog po jo suduoto smūgio R. A. nukrito, teigė, jog norėjo prie jo prieiti, bet įvykio vietoje buvę žmonės jį stūmė nuo nukentėjusiojo. Tačiau iš bylos matosi priešingai. Liudytojai K. A., T. Č. ir R. Č. parodė, kad iš karto po suduoto smūgio nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos, jis įsėdo į privažiavusį automobilį ir išvažiavo. Liudytoja R. Č. parodė ir apie tai, kad R. M. šaukė, jog laikytume A. J., o šis dėl to supyko ir lyg bandė išlipti iš automobilio, griebti ją. Pati R. M. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nurodė šią aplinkybę. Ji parodė, kad po suduoto smūgio A. J. sėdo į atvažiavusį automobilį, o ji jam šaukė, kur jis bėga, vis tiek nepabėgs, į tai nuteistasis grėsmingai atsakė „ką tu pasakei“ ir lipo iš automobilio, bet kažkas buvęs automobilyje jį sulaikė. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistasis skubiai išvažiavo netgi palikęs įvykio vietoje savo draugę, su kuria buvo atėjęs į šventę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pamatęs nugriuvusį ir veidu atsitrenkusį į asfaltą nukentėjusįjį, kuris prarado sąmonę ir plūdo krauju, A. J. ne tik nepadėjo nukentėjusiajam, juo nesirūpino, siekdamas sumažinti pasekmes, ne tik neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, bet skubiai pasišalino iš įvykio vietos. Šie nuteistojo veiksmai taip pat patvirtina teismo išvadą, kad A. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės – nusikaltimas buvo padarytas spontaniškai, jis nebuvo planuotas, nebuvo tam iš anksto ruoštasi, o po atliktų veiksmų šio nusikaltimo nebuvo bandoma ir slėpti, kurios iš esmės yra teisingos, tačiau nepaneigia nei A. J. atliktų smurtinių veiksmų, nei jo kaltės padarius sunkų sveikatos sutrikdymą.
10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nusikaltimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninės tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį.
11. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad smūgį nukentėjusiajam R. A. sudavė, nes pats nukentėjusysis be jokios priežasties jį iškeikė, jis bandė su nukentėjusiuoju kalbėtis, bet ir vėl buvo iškeiktas nukentėjusiojo. Tai nukentėjusysis padarė matant ir girdint kitiems asmenims. Tik po tokio R. A. elgesio jis sudavė smūgį nukentėjusiajam.
12. Iš esmės panašiai apie tokias aplinkybes nuteistasis A. J. parodė ir duodamas parodymus apklausų metu. Teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad artėjant šventei į pabaigą susiruošė važiuoti į namus. Jis išėjo į lauką ir laukė taksi automobilio. Iš šventės vietos laiptais leidosi nukentėjusysis R. A. su kitais svečiais, jie buvo apsikabinę rankomis per pečius. Nukentėjusysis vaikščiojo tarp žmonių, dainavo. R. A. priėjo ir prie jo, įkyriai pradėjo dainuoti, lyg rėkti jam į veidą, seilės tyško, užtyško ir ant jo veido. Jis pasijautė nepatogiai ir nukentėjusiajam pasakė „atstok nuo manęs“. R. A. atsakė necenzūriniu žodžiu. Jo paklausė, ar šis necenzūrinis žodis skirtas jam. Tada R. A. vėl pasakė necenzūrinį žodį, sakė „kas tu toks, ateik čia“. Tai jį įžeidė, jam buvo nepatogu prieš visus žmones. Nukentėjusįjį pradėjo vesti į automobilį, jis rėkavo, kojomis skeryčiojosi. Tada jis, A. J., nušoko nuo laiptų ir žengęs du žingsnius sudavė nukentėjusiajam. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pirmos apklausos metu nuteistasis taip pat parodė, kad belaukiant taksi automobilio lauke vaikščiojo ir kabinėjosi nukentėjusysis R. A.. Jis jam pasakė „ko jis kimba prie žmonių“. Tada nukentėjusysis jį pavadino necenzūriniu žodžiu. Po to jis ir sudavė smūgį R. A. (2 t., 13-14 b.l.). Kitos apklausos metu nuteistasis jau parodė, kad ne tik lauke, bet ir šventės metu nukentėjusysis iš jo tyčiojosi. Siekdamas išvengti konflikto jis išėjo į lauką, tada išėjo ir R. A., kuris jam pasakė necenzūrinį žodį (2 t., 20-21 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo teisiamojo posėdžio metu A. J. paaiškino, kad R. A. iš jo tyčiojosi ne tik lauke, bet ir šventės metu. Jo tyčiojimasis pasireiškė žvilgsniu, taip pat ir tuo, kad iš jo juokų jis nesijuokdavo, jautė iš jo nepasitenkinimą, be to, nukentėjusysis jį nužiūrinėjo, nes jis buvo gražiai apsirengęs.
13. Nors nuteistasis A. J. vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė apie tai, kad dar šventės metu jautė iš nukentėjusiojo neigiamą požiūrį į jį, tačiau tiek pirmos apklausos metu, tiek teisme, tiek ir apeliaciniame skunde pats nuteistasis nurodė, kad iki įvykio lauke su R. A. nebendravo. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodydamas aplinkybes apie tai, kad jau šventės metu tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę neigiami santykiai, A. J. bando sumenkinti savo atliktus smurtinius veiksmus ir neigiamai apibūdinti patį nukentėjusįjį R. A.. Tuo tarpu jokie bylos duomenys to nepatvirtina. Priešingai, tiek pats R. A., tiek ir liudytojai R. A., K. A., T. Č., R. Č., M. Ž. parodė, kad šventės metu jokių konfliktų nebuvo, be to, šventės metu nuteistasis ir nukentėjusysis sėdėjo toliau vienas nuo kito. Net ir paties A. J. draugė liudytoja V. D. teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 151-151 b.l.) parodė, kad šventės metu jie nei bendravo, nei konfliktavo, jie vienas kito nepažinojo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad iki įvykio A. J. ir R. A. vienas kito nepažinojo, jokie santykiai tarp jų nebuvo susiklostę.
14. Nukentėjusysis R. A. teisme parodė, kad svečiams pradėjus skirstysis jis irgi išėjo iš šventės. Tada ir apsižodžiavo su A. J.. Po jų apsižodžiavimo nuteistasis jam ir sudavė smūgį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad beišeinant jam kažką grubiai pasakė A. J., į tai jis numojo ranka ir atsakė necenzūriniu žodžiu. Po to jam buvo suduotas smūgis (1 t., 76-77 b.l.). Savo parodymus nukentėjusysis R. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 87-89, 90-92 b.l.).
15. Nors nei vienas liudytojas negirdėjo nuo ko prasidėjo konfliktas tarp nuteistojo A. J. ir nukentėjusiojo R. A., tačiau apie tai, kad pasibaigus šventei lauke jie sukonfliktavo ir apsižodžiavo, parodė R. A., K. A., A. B., V. D., R. M., E. Z., T. Č., R. Č., M. Ž.. Į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams E. K. ir P. Ž. taip pat ten buvę asmenys nurodė, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, kuris peraugo į fizinio smurto panaudojimą.
16. Liudytoja R. M. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 173-174 b.l.) parodė, kad šventėje pirmą kartą matė tiek A. J., tiek R. A.. Priešais ją sėdėjo nuteistasis, kuris atrodė pasikėlęs. Jai atrodė, kad jam reikėjo tik preteksto pradėti smurtauti. R. A. buvo linksmas, išėjo dainuodamas, jis tikrai niekam blogo nedarė, o nuteistajam tai turbūt nepatiko. Liudytoja R. Č. taip pat parodė, kad R. A. buvo linksmas, dainavo, kiti žmonės kalbėjo, jog būtent tai ir nepatiko A. J., kuris buvo nusiteikęs agresyviai, kovingai. Iš liudytojos R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad jai išėjus į lauką M. Ž. ramino A. J., jam sakė „viskas gerai, visi čia mes savi“, o tuo metu nuteistasis ir nukentėjusysis, kuris nueidinėjo, vienas kito atžvilgiu kažką pasakė. Liudytojas M. Ž. parodė, kad jis stengėsi numalšinti konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. A. J. klausė nukentėjusiojo „kas tu per vienas“, į tai R. A. numojo ranka ir nuėjo. Nuteistasis susierzino dėl kažkokių nereikšmingų žodžių. Pats nukentėjusysis pripažino, kad A. J. pasakė necenzūrinį žodį. Apie tai, kad iš tikrųjų R. A. pasakė šį necenzūrinį žodį nuteistajam, parodė ne tik pats nukentėjusysis, bet ir nuteistasis, ir liudytoja R. A.. Po šio necenzūrinio žodžio nukentėjusysis nueidinėjo, o nuteistasis A. J. sušuko „ką, tau, seni, atsibodo gyventi“, tada R. A. dar kartą nuteistąjį pavadino tokiu pačiu necenzūriniu žodžiu. Apie tokias aplinkybes parodė liudytojai R. A., K. A., T. Č., R. Č., M. Ž.. Savo parodymus liudytojai R. A. ir M. Ž. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 126-128, 129-130, 136-138, 139-141 b.l.). Po viso šio nuteistojo A. J. ir nukentėjusiojo R. A. žodinio konflikto, kurio metu nukentėjusysis pavadino nuteistąjį necenzūriniu žodžiu du kartus, nuteistasis pribėgęs prie nukentėjusiojo sudavė šiam smūgį. Apie tokias aplinkybes įvykio metu buvę asmenys paaiškino ir atvykusiems pareigūnams. Liudytojas E. K. parodė, kad iš žmonių pasakojimo suprato, jog tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu nuteistasis buvo pavadintas necenzūriniu žodžiu. Po įvykio ir pats nuteistasis A. J. savo draugei V. D. pasakė, kad nukentėjusiajam sudavė, nes šis jį įžeidė. Liudytoja V. D. parodė, kad A. J. įžeidė nukentėjusysis, pasakydamas necenzūrinį žodį.
17. Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstyti nuteistojo ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistojo A. J. elgesys vertintinas kaip chuliganiškas – įžūlus ir padarytas demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis R. A. bedainuodamas galėjo prieiti per arti nuteistojo A. J., padainuoti šiam arti veido, tokie nukentėjusiojo veiksmai, nors ir buvo atliekami draugiškai nusiteikus, galėjo nepatikti nuteistajam. Kolegija sutinka ir su teismo išvada, kad nėra abejonių, jog nukentėjusiojo pasakytas du kartus necenzūrinis, įžeidžiančio pobūdžio žodis A. J. taip pat galėjo nuteistąjį užgauti, įžeisti. Vis dėlto paties nuteistojo A. J. viešoje vietoje atlikti smurtiniai veiksmai kaip atsakas į nukentėjusiojo R. A., kuris jau nueidinėjo nuo nuteistojo, dainavimą ir jo pasakytus žodžius, buvo akivaizdžiai neadekvati reakcija. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iki tol nuteistasis ir nukentėjusysis nebuvo pažįstami, tarp jų nebuvo kilęs joks abipusis konfliktas dėl kokių nors jų tarpusavio asmeninių santykių. Tiek pats nukentėjusysis, tiek ir jo žmona R. A. paaiškino, jog R. A. nėra konfliktiškas žmogus, jo pasakytas necenzūriškas žodis turėjo būti jo reakcija į jam jau pasakytus žodžius. Atkreiptinas dėmesys į liudytojos R. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuri nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo iki įvykio nepažinojo. Iš jos parodymų matosi, kad R. A. iš šventės išėjo linksmas, nors jis ir dainavo, bet niekam nieko blogo nedarė, tuo tarpu A. J. jau ieškojo preteksto panaudoti smurtą, šventės metu jis buvo pasikėlęs, kaip liudytoja jį apibūdino „kas per aš“. Liudytoja R. Č. taip pat parodė, kad ji nepažino nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo, bet po šventės su R. M. aptarė, jog R. A. buvo draugiškas, linksmas, o A. J. buvo agresyviai nusiteikęs, jam nepatiko nukentėjusiojo linksmumas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistojo A. J. žodžiai nukentėjusiajam „kas tu per vienas“ irgi parodo niekinantį požiūrį į aplinkinius, taip jis priešpastatė save šventės dalyviams. Juk ir pats nuteistasis A. J. parodė, kad po nukentėjusiojo pasakyto, o po to pakartojo necenzūrinio žodžio jam buvo nepatogu prieš kitus asmenis. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pasinaudodamas mažareikšme dingstimi, nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, siekdamas priešpastatyti savo aplinkiniams, pademonstravo niekinamą požiūrį ne tik į šventės dalyvius, bet ir prieš konkretų asmenį – R. A.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad A. J. priešiškumą, jo niekinantį požiūrį į visuomenę, patvirtina ir nuteistojo elgesys po įvykio, kai liudytojai R. M. bandant sulaikyti jį, šis agresyviai buvo nusiteikęs ir jos atžvilgiu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad R. A. pasakytas necenzūrinis žodis A. J. buvo tik pretekstas nuteistojo chuliganiškoms paskatoms formuotis ir reikštis. Be to, tokiais veiksmais nuteistasis sutrikdė ir visuomenės rimtį bei tvarką. Liudytojai A. B., R. M., E. Z., R. Č. parodė ir apie tai, kad po nuteistojo suduoto smūgio nukentėjusiajam, kuris iš karto nukrito ant asfalto, įvykio vietoje buvę asmenys liko šokiruoti, išsigando, kilo sumaištis. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nuteistojo A. J. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jis sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. A. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
Dėl paskirtos bausmės ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
18. Skirdamas bausmes teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
18.1. A. J. padaryta nusikalstama veika priskiriama tyčinių labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), o BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų. Skirdamas A. J. bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo A. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte. Teismas įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir duomenis apie kaltinamojo asmenybę – kad A. J. anksčiau neteistas (2 t., 33 b.l.), administracinėmis nuobaudomis nebaustas (2 t., 36 b.l.). Teismas įvertino, kad nuteistasis sudavė vieną smūgį, įvertino, jog šis smūgis buvo stiprus, koncentruotas, nuo šio smūgio nukentėjusysis nukrito trenkdamasis veidu į kietą grindinį. Teismas įvertino ir tai, jog nukentėjusysis R. A. iš esmės pasveiko, jam padaryti sužalojimai esminių ilgalaikių, negrįžtančių pasekmių nesukėlė. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad nusikalstama veika buvo padaryta daugiau atsitiktinai, tai nebuvo A. J. ankstesnio elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė. Taigi, įvertinęs visas šias BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. J. paskyrė BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.
18.2. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas net nesvarstė galimybės skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Nuosprendyje nepasisakyta dėl galimybės skirti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Dar kartą įvertinusi visas teisminio nagrinėjimo metu nustatytas bylos aplinkybes, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje gautus papildomus dokumentus (nukentėjusiojo raštą, mokėjimo kvitą, verslo liudijimą, seniūnijos pažymą), jų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir švelniausios BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos, t. y. 2 metų terminuoto laisvės atėmimo, bausmės paskyrimas A. J. šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam yra pagrindas paskirti švelnesnę, t. y. švelnesnės rūšies, bausmę.
18.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.
18.4. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.
18.5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
18.6. Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
18.7. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
18.8. Kaip nurodama ir apeliaciniame skunde, pagal galiojančią teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir nuteistojo asmenybės vertinimo svarbos sprendžiant šį klausimą skiriant realaus laisvės atėmimo bausmę teismas turi įvertinti ir tai, kaip tokia bausmė paveiks nuteistojo šeimos ryšius (bendravimą ir mažamečių vaikų auklėjimą), jo paties resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies.
19. Šioje nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl galimybės skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nuteistajam A. J. nėra BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų būtinų aplinkybių ir sąlygų. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas skirti A. J. ne BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, o švelnesnės rūšies bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes net ir minimalios BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl keleto priežasčių.
19.1. Nuteistasis A. J. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, bet ši nusikalstama veika nėra padidinto pavojingumo laipsnio. Nuteistasis nukentėjusiajam R. A. sudavė stiprų, koncentruotą, bet tik vieną smūgį į veido sritį. Šis nusikaltimas, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje ir apeliaciniame skunde, buvo padarytas daugiau atsitiktinai. Iš tikrųjų byloje nėra duomenų, kad iš anksto A. J. ruošėsi, planavo smurtauti prieš nukentėjusįjį. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo mažesnį negu tipinis šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Svarbu ir tai, kad ši veika nesukėlė ilgalaikių padarinių. Be to, po nusikalstamos veikos A. J. nuvyko į ligoninę atsiprašyti nukentėjusiojo R. A.. Apie tai parodė ir pats nuteistasis, nukentėjusysis ir liudytoja R. A.. Viso proceso metu A. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Tai, kad apeliantas nesutiko su nusikaltimą kvalifikuojančio požymio nustatymu ir apie tai nurodo apeliaciniame skunde, nereiškia, kad jis nepripažįsta esminių padaryto nusikaltimo aplinkybių. Kaip minėta, nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad A. J. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Svarbu įvertinti ir tai, kad pats nukentėjusysis R. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nenori, jog nuteistajam būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nukentėjusysis nori, jog jis atlygintų jam padarytą žalą (3 t., 54 b.l.). Iš bylos matosi, kad A. J. jau atlygino dalį padarytos žalos nukentėjusiajam, taip pat jis atlygino ir visas R. A. gydymo išlaidas Ligonių kasai. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. J. gynėjas pateikė nukentėjusiojo R. A. pasirašytą raštą. Šiame rašte nukentėjusysis nurodo, kad nuteistasis jo atsiprašė, jis jam atleido. Nukentėjusysis nurodo, kad iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo jam A. J. atlygino dalį – 5 000 Eur – turtinės žalos, taip pat nurodo, jog ir po šio nuosprendžio priėmimo nuteistasis atlygino dar 2 000 Eur turtinės žalos. A. J. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina, jog nukentėjusiajam pervesta ši suma. Taigi nuteistasis atlygino jau didelę dalį padarytos nukentėjusiajam žalos. Nukentėjusysis minėtame rašte prašo paskirti A. J. švelnesnę, negu BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, bausmę. Šios aplinkybės – nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – rodo mažesnį paties A. J. asmenybės pavojingumą. Taip pat mažesnį nuteistojo asmens pavojingumą rodo ir jau aptarti duomenys – A. J. anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis taip pat nebaustas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pateikė ir kitus duomenis apie A. J.. Iš pateikto verslo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad A. J. verčiasi veikla – (duomenys neskelbtini), o seniūnijos rašte nurodoma, jog A. J. išsilavinimas – X, jis įgijęs XX specialybę, (duomenys neskelbtini) metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo išvykęs į užsienį, seniūnija dėl netinkamo A. J. elgesio nėra gavusi jokių skundų ir pastabų. Visi šie duomenys A. J. apibūdina išimtinai teigiamai ir rodo mažesnį jo asmens pavojingumą.
19.2. Teisėjų kolegija aptartas aplinkybes – konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, veikos ir paties nuteistojo asmens mažesnį pavojingumą, nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo ir ypač paties nukentėjusiojo R. A. prašymą A. J. neskirti realios laisvės atėmimo bausmės – vertina išskirtinėmis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Todėl teisėjų kolegija konstatuota, kad net ir minimalios BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. J. būtų neproporcingas padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei ir neužtikrintų bausmės paskirties. Tokios bausmės paskyrimas nepasiektų visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, priešingai, iš esmės pasiektų tik vieną – nubaudimą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas turėtų neigiamos įtakos paties jauno amžiaus A. J. resocializacijai ir kitiems svarbiems jo socialiniams interesams. Pažymėtina, kad nuteistasis itin stengiasi atlyginti padarytą žalą, šiuo metu jis dirba pagal verslo liudijimą, todėl realios bausmės paskyrimas taip pat turėtų neigiamos įtakos ir jo darbinei veiklai, o tuo pačiu sumažėtų ir galimybės kuo greičiau atlyginti žalą nukentėjusiajam R. A..
19.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos, nors ir minimalios, bausmės paskyrimas A. J. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. J. tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o laisvės apribojimo bausmę, kartu paskiriant jam ir BK 48 straipsnio 4 dalyje numatytus įpareigojimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės nuteistajam A. J. paskyrimo pakeisti.
Nuteistajam A. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 3 punktu, nuteistąjį A. J. įpareigoti:
- per 1 (vienerių) metų laikotarpį išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
- per 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmės laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam R. A. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.