- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- 2A-230-368/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-41-3-01863-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Vytautas Kursevičius, Egidijus Mockevičius (pran.)
- Atsakovas
- A. N.
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja V. Žostautienė Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01863-2011-2
2013 m. kovo 20 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės (toliau AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. N., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Idlija“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. N. 23 299,88 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 699 Lt žyminį mokestį ir 1300 Lt atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad 2010-10-09 eismo įvykio metu, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovas A. N., neblaivus vairavęs automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas trečiam asmeniui UAB „Idlija“ priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad atsakovo vairuotas automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“, todėl ši bendrovė atlygino eismo įvykio metu UAB „Idlija“ padarytą 23 299,88 Lt žalą. Ieškovas mano, kad įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į apdraustąjį A. N., kadangi atsakovas automobilį vairavo neblaivus. Teigė, kad atsakovui buvo išsiųsta pretenzija, tačiau jis žalos neatlygino.
Atsakovas A. N. pateikė priešieškinį, prašydamas pripažinti 2011-03-24 ieškovo sprendimą išmokėti draudimo išmoką UAB „Idlija“ negaliojančiu. Tvirtino, kad dėl eismo įvykio kaltas trečiojo asmens atstovas L. M., kuris neįsitikinęs eismo saugumu, darė posūkį ir nepraleido jį lenkiančio automobilio. Atsakovas nesutiko su ieškovo nustatyta ir trečiajam asmeniui išmokėta draudimo išmoka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo A. N. 23299,88 Lt žalos atlyginimą, 699 Lt žyminį mokestį, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1300 Lt atstovavimo išlaidas, taip pat 20,69 Lt pašto išlaidas valstybei. Sprendė, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas byloje surinktais dokumentais, o tarp atsakovo padarytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Atmesdamas atsakovo priešieškinį, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančiu sprendimą išmokėti draudimo išmoką, kadangi ieškovas, priimdamas sprendimą dėl išmokos mokėjimo, rėmėsi tiek trečiojo asmens, tiek savo dokumentais, gauta informacija, Vyriausybės nustatyta Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimą tvarka, ir teismui pateikė visus įrodymus dėl eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) A. N. prašo panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jei teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – skirti byloje automobilio techninę ekspertizę ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi neužtikrino apelianto teisės pateikti prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Tvirtinama, kad nebuvo atskleista bylos esmė ir teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Apeliantas nesutinka su ieškovo trečiajam asmeniui išmokėta draudimo išmoka ir patirtomis bylinėjimosi išlaidomis.
Atsiliepimas
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo skundą atmesti ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nepažeidė procesinių teisės normų. Pažymima, kad atsakovas neteikė teismui prašymo dėl ekspertizės skyrimo. Atkreipė dėmesį, kad automobilio remonto išlaidos buvo būtinos, o advokato pagalbos išlaidos neviršijo rekomenduojamų dydžių.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (atsakovo) A. N. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl ekspertizės skyrimo
Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.
Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovo atstovas atsiliepime į ieškovo ieškinį ir 2012 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog prašys skirti eismo įvykio ekspertizę (32, 43 b. l.), o 2012-09-17 teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paprašė išreikalauti administracinio teisės pažeidimo bylą ir pakartotinai nurodė, jog prašys skirti ekspertizę (71 b. l.). Teismas išreikalavo administracinio teisės pažeidimo bylą ir pridėjo ją prie nagrinėjamos bylos (74 b. l.). Pažymėtina, kad nei priešieškinyje, nei kitų teismo posėdžių metu atsakovas ar jo atstovas nesuformulavo prašymo skirti ekspertizę (104–105, 107, 133–136 b. l.), todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę ir specialiųjų žinių reikalingumą, byloje esančių įrodymų pakankamumą, turėjo diskrecijos teisę spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo būtinumo. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad apeliantui nebuvo apribotos teisės išreikšti nuomonę dėl ekspertizės ir pateikti pirmosios instancijos teismui suformuluotus klausimus ekspertui.
Pažymėtina, kad apelianto prašymas dėl ekspertizės skyrimo yra nemotyvuotas, apeliantas nenurodė aplinkybių, galinčių turėti reikšmės bylai ir dėl kurių, jo teigimu, reikia atlikti tyrimus. Be to, pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Taigi eksperto išvada teismui nėra privaloma ir ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ekspertizės skyrimas yra būtinas, kadangi byloje pakanka duomenų bylai teisingai išnagrinėti.
Dėl subrogacinio reikalavimo
CK 6.1015 straipsnyje nustatyta, kad draudikui turto draudimo sutarties pagrindu išmokėjus draudimo išmoką pereina teisė reikalauti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens.
Pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos.
Byloje nėra ginčo dėl to, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-25 nutarimu apeliantas buvo nubaustas už pažeidimą, numatytą LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje. Administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis, apeliantas sutiko su 2010-10-09 administracinio teisės pažeidimo protokolu, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-25 nutarimo neskundė.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp atsakovo padarytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
Apeliantas skunde teigia, kad dėl eismo įvykio kaltas trečiojo asmens atstovas.
Kolegija atmeta šiuos apelianto skundo teiginius ir pažymi, kad pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad dėl eismo įvykio kaltas apeliantas, nes jis būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę ir lenkdamas trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, kuris rodė posūkį į kairę ir buvo persirikiavęs posūkiui, nedavė jam kelio ir su juo susidūrė, taip apeliantas pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 142 punktus. Taigi byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlė apelianto neteisėti veiksmai ir dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis ir buvo apgadinta kita transporto priemonė.
Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau, be kita ko, remiasi ta pačia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, kurios išaiškinimais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas.
Dėl procesinės teisės normų pažeidimų
Kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir sprendžia, jog skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.). Pažymėtina, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu dalykiniu stiliumi. Minėta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo apribotos apelianto procesinės teisės. Kolegija, įvertindama bylos medžiagą ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad negalima daryti išvados, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir neatskleidė bylos esmės.
Dėl žalos dydžio
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas reikalavo priteisti iš apelianto 23299,88 Lt žalos atlyginimą.
Apeliantas teigia, kad draudikas draudimo išmoką išmokėjo, pažeisdamas TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5, 16 dalių ir LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimo Nr. 122 14 punkto nuostatas, kadangi remontuoti trečiojo asmens transporto priemonę buvo netikslinga.
Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalį draudimo išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis, o 16 dalyje įtvirtinta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.
Pagal LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimo Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 14 punktą žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Šių taisyklių 15 punkte nurodyta, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad sugadintos transporto priemonės rinkos vertė įvykio dieną siekė 40 600,00 Lt (12, 77 b. l.). Būtinas remonto išlaidas sudarė 35 913,56 Lt (14–22 b. l.). Ieškovas nurodė, kad įvertinant tai, jog trečiasis asmuo yra juridinis asmuo, iš remonto išlaidų buvo išskaičiuota 5 758,42 Lt PVM suma ir 6 855,26 Lt detalių nusidėvėjimas, tai patvirtina ir bylos medžiaga (22 b. l.). Taigi transporto priemonės 23 299,88 Lt remonto kaina neviršijo 75 proc. šios transporto priemonės rinkos vertės.
Nors apeliantas, remdamasis UAB „Pajūrio autorika“ 2012-09-21 pažyma, teigia, kad trečiojo asmens transporto priemonės rinkos vertė įvykio metu siekė tik 33 505,00 Lt, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šios įmonės vertintojas transporto priemonę įvertino jos neapžiūrėjęs ir neidentifikavęs, o tik vadovaudamasis užsakovo (apelianto atstovo) pateikta informacija, ir tai pažymėta minėtoje pažymoje (110 b. l.).
Teisėjų kolegija atmeta apelianto tvirtinimus dėl Šiaulių AVPK Kelių policijos biuro eismo įvykio vietoje užfiksuotų apgadintos transporto priemonės apžiūros akto trūkumų (5–7 b. l.) ir sprendžia, jog visapusiškas eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės būklės įvertinimas nėra priskiriamas prie policijos eismo priežiūros funkcijų ir apeliantas nepateikė teismui įrodymų, kad transporto priemonės remonto darbai nebuvo būtini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, įvertindama pirmosios instancijos teismo ieškovui iš atsakovo priteistas 1300,00 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir atsižvelgdama į tai, kad ieškovo atstovė dalyvavo 2012-06-04, 2012-06-19, 2012-09-17, 2012-10-15, 2012-11-12 teismo posėdžiuose (49, 53–54, 71–73, 107, 133–136 b. l.) (Rekomendacijų 8.18 punktas), bylos nagrinėjimo metu teikė teismui papildomus įrodymus (57–68, 77–95 b. l.) (Rekomendacijų 8.17 punktas), sprendžia, jog ieškovo patirtos advokato pagalbos išlaidos neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.