Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje dėl santuokoje įgytų lėšų pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe bei arešto turtui panaikinimo pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams G. B. , P. J. (byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja antstolė Nemira Šiugždaitė),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė R. J. ir atsakovas P. J. santuoką įregistravo 1982-08-28. 2005 m. birželio mėn. atsakovas G. B. paskolino atsakovui P. J. apie 104000 Lt. Dalį paskolos P. J. G. B. grąžino, dėl negrąžintos paskolos dalies buvo pasirašyti vekseliai. G. B. dėl skolos išieškojimo kreipėsi į antstolę N. Šiugždaitę. Antstolė N. Šiugždaitė, vykdydama Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 46145,20 Lt skolos išieškojimo iš skolininko P. J. išieškotojo G. B. naudai, 2007-07-17 patvarkymu areštavo P. J. sutuoktinės R. J. pinigines lėšas, esančias ieškovės bankų sąskaitose. Vykdant šį išieškojimą iš ieškovės banko sąskaitos AB banke „Hanasabanke“ 2007-07-18 į antstolės N. Šiugždaitės depozitinę sąskaitą pervesta 2488,18 Lt. Teismas nustatė, kad tarp sutuoktinių R. J. ir P. J. vedybų sutartis sudaryta nebuvo, P. J. lėšas iš G. B. pasiskolino būdamas santuokoje su R. J. . R. J. ir P. J. iki 2006 m. rudens vedė bendrą ūkį. P. J. mokėjo įmokas bankui už šeimos įsigytą butą, komunalinius mokesčius. R. J. žinojo, kad jos sutuoktinis P. J. vertėsi statybinių medžiagų prekybos verslu. Lėšos, pasiskolintos iš G. B. , turėjo būti investuotos į šį verslą. R. J. , sužinojusi apie sudarytą sandorį, jo neginčijo. Į teismą dėl santuokos nutraukimo ji kreipėsi tik 2007-09-18. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, todėl prievolė grąžinti šias lėšas laikytina bendra sutuoktinių prievole ir turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių R. J. ir P. J. turto. Teismas konstatavo, kad antstolės N. Šiugždaitės vykdomojoje byloje Nr. 033/07/00405 uždėto arešto piniginėms lėšoms, esančioms ieškovės bankų sąskaitose, pagrindo panaikinti nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas ir prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės R. J. ieškinio reikalavimų: nustatyti, kad jos sutuoktinio atsakovo P. J. iš atsakovo G. B. gautos lėšos – 46000 Lt yra asmeninė P. J. nuosavybė, panaikinti 2007-06-29 antstolės N. Šiugždaitės vykdomojoje byloje Nr. 0033/07/00405 uždėtą areštą piniginėms lėšoms, esančioms ieškovės banko sąskaitose.

Byloje nustatyta, kad ieškovė R. J. ir atsakovas P. J. santuoką įregistravo 1982-08-28 (b.l. 7). 2005 m. birželio mėnesį atsakovas P. J. pasiskolino iš atsakovo G. B. pinigų, grąžino 50000 Lt, negrąžinta paskolos suma buvo įforminta vekseliais (b. l. 50). Pagal bylos duomenis ieškovė nedavė rašytinio sutikimo paskolos sutarties sudarymui. G. B. dėl skolos išieškojimo kreipėsi į antstolę N. Šiugždaitę, kuri vykdydama Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį raštą Nr. VB7-5932 dėl 46145,20 Lt skolos išieškojimo iš skolininko P. J. išieškotojo G. B. naudai, 2007-07-17 patvarkymu areštavo P. J. sutuoktinės R. J. pinigines lėšas, esančias ieškovės banko sąskaitose. Antstolė areštavo R. J. pinigines lėšas, vadovaudamasi CPK 667 str., t. y. kaip pinigines lėšas, priklausančias skolininkui P. J. kartu su kitais asmenimis, o ne dėl to, kad nukreipė išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą. Ieškovės gaunamos pajamos iš darbinės veiklos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.188 str. 1 d. 5 p.). Pagal bylos duomenis ieškovė ir atsakovas P. J. nebuvo sudarę vedybų sutarties. Ieškovė šioje byloje prašė pripažinti, kad piniginės lėšos, kurias P. J. gavo iš G. B. , yra P. J. nuosavybė ir prievolę grąžinti paskolą G. B. turi vykdyti vienas P. J. iš savo asmeninio turto. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad ji sutikimo sutuoktiniui skolintis pinigus nedavė, paskola nebuvo skirta šeimos poreikių tenkinimui.

Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendrosios, t. y. tokios, kurias įgyja abu sutuoktiniai šeimos interesais. CK 3.109 str. 1 d. pateikiamas prievolių, kurios laikomos bendrosiomis sutuoktinių prievolėmis, sąrašas. CK 3.109 str. 1 d. 5 p. nustatyta, kad bendrosios prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Paskolos sutarties sudarymui rašytinis sutuoktinio sutikimas nėra reikalingas (CK 3.92 str. 2 d.). Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 str. 1 d.). Ši nuostata kyla iš bendrosios nuosavybės esmės ir sutuoktinių lygiateisiškumo principo – nesuteikti nė vienam sutuoktiniui daugiau teisių į bendrą turtą, negu jų turi kitas. Atsižvelgiant į vienodas abiejų sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Šia prezumpcija siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-149/2008). Įstatymų leidėjas yra sudaręs sąlygas nuginčyti šią prezumpciją sutuoktiniui, kuris nedavė sutikimo sandorio sudarymui, taip pat nustatęs sąlygas, kokia tvarka kreditorius gali nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą, kai paskolos sandorio sudaryme nedalyvavo vienas iš sutuoktinių. CK 3.96 str. 1 d. numato, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jie nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai šis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. CK 3.109 str. 3 d. imperatyviai numato, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas iš sutuoktinių be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2008-02-15 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-149/2008, išaiškino, kad prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas ir tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato tik teismas. Taigi P. J. paimtos paskolos išieškojimas negalėjo būti nukreiptas į bendrą P. J. ir R. J. turtą iki teismas neišspręs šio klausimo. Šioje byloje buvo pateiktas įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-03-07 sprendimas dėl santuokos, sudarytos tarp R. J. ir P. J. , nutraukimo, dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Tos bylos nagrinėjime dalyvavo kreditorius G. B. , ir byloje išnagrinėtas klausimas dėl sutuoktinių prievolės šiam kreditoriui pobūdžio. Teismas pripažino, kad P. J. paskolą iš G. B. paėmė, siekdamas pagausinti šeimos turtą, ir abu sutuoktiniai yra solidarūs skolininkai. Minėtu įsiteisėjusiu sprendimu nebuvo nustatyta, kad skola G. B. yra asmeninė P. J. skola, nors būtent santuokos nutraukimo byloje yra sprendžiamas klausimas dėl sutuoktinių skolų, t. y. ar jos yra jų asmeninės, ar bendros (CK 3.118 str.). Kadangi kitoje byloje, t. y. santuokos nutraukimo byloje, dalyvaujant kreditoriui G. B. , teismas yra nustatęs, jog sutuoktinių prievolė šiam kreditoriui yra solidari, kad paskolos sandoris sudarytas šeimos poreikių tenkinimui, sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas (CPK 18 str.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą ir dėl apeliantės R. J. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas nustatyti, kad jos sutuoktinio atsakovo P. J. iš atsakovo G. B. gautos lėšos – 46000 Lt yra asmeninė P. J. nuosavybė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šioje byloje pateiktus įrodymus, pažymi, kad ieškovė šioje byloje nepateikė įrodymų, jog P. J. paskolos sandorį su G. B. sudarė ne šeimos poreikių tenkinimui, kad jis gautų pinigų nenaudojo šeimos poreikių tenkinimui. Ieškovė buvo nurodžiusi, kad jos santykiai su atsakovu pašlijo 2006 m. rudenį, jie pradėjo atskirai vesti bendrą ūkį. Tuo tarpu paskola paimta 2005 m. birželio mėn, t. y. tuo metu, kai sutuoktiniai vedė bendrą ūkį. Ieškovė pateikė duomenis apie savo darbo užmokestį tik už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. (b. l. 8). Nei ieškovė, nei atsakovas P. J. , kuris teigė, kad paskola buvo paimta ne šeimos poreikių tenkinimui, nepateikė įrodymų apie gaunamas pajamas paskolos paėmimo metu, įrodymų, iš kokių lėšų buvo mokamas paimtas kreditas už pirktą butą, mokesčiai už komunalines paslaugas. Atsakovas P. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad jo atlyginimas buvo 5000 Lt, dar už tarpininkavimą gaudavo apie 2000 Lt (b. l. 50), tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes, nepateikė. Ieškovė nurodė, kad ji bankui kreditą pradėjo mokėti nuo 2007 m. rugsėjo mėn. (b. l. 49). Atsakovas P. J. nurodė, kad pinigus pasiskolino, nes pirko armatūrą. Taip pat nurodė, kad jis verčiasi statybinių medžiagų prekyba ir apie tai žinojo žmona (b. l. 50). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jai buvo žinoma, jog P. J. vertėsi statybinių medžiagų prekybos verslu, tačiau jokios iš P. J. vykdomo verslo gaunamos pajamos šeimos interesų tenkinimui nebuvo naudojamos, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad sutuoktinio gaunamos pajamos iš verslo nebuvo naudojamos šeimos poreikių tenkinimui. Kaip jau buvo minėta, nebuvo pateikti įrodymai, kokios atsakovo P. J. pajamos buvo paskolos paėmimo metu, iš kokių pajamų jis mokėjo kreditą už butą, mokesčius už komunalines paslaugas, t. y. ar iš gaunamo darbo užmokesčio. Jei ieškovė tokių įrodymų negalėjo gauti pati, ji turėjo teisę prašyti teismą išreikalauti dokumentus apie P. J. gautą darbo užmokestį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, įvertinus tai, kad P. J. vystė verslą ir gaudavo pajamas tuo metu, kai šalys vedė bendrą ūkį ir buvo paimta paskola, darytina išvada, kad P. J. paskolos sandoris su G. B. sudarytas šeimos interesais.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikytinas teisės normas, t. y. į tai, kad šioje byloje yra taikytina ne tik CK 3.92 str. 3 d., netenkintinas ieškovės prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jog būtų išaiškinta, ar CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 28 str., 29 str., 38 str., CK 3.3 str. 1 d., 3.5 str. 2 d., 3.32 str. 3 d., 1.137 str. 2 d., 3 d. (CPK 3 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl aukščiau nurodytų argumentų nepripažįsta pagrįstais ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl atsakovui G. B. iš ieškovės R. J. priteistinos advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 98 str.). Atsakovo prašymas priteisti 2000 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (bylinėjimosi išlaidų) tenkintinas iš dalies, t. y. priteistina 500 Lt, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į atsakovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, į teismo posėdžių trukmę, į bylos apimtį ir jos pobūdį, į bylos sudėtingumą, ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti ieškovės R. J. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jog būtų išaiškinta, ar CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 28 str., 29 str., 38 str., CK 3.3 str. 1 d., 3.5 str. 2 d., 3.32 str. 3 d., 1.137 str. 2 d., 3 d.

Priteisti iš R. J. G. B. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.