Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Atėja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Atėja“ ieškinį dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimų Nr. DGKS-1887, 1888, 1890, 1891 panaikinimo, šiais sprendimais patvirtintų taikos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atsakovams R. Ž., S. K., S. R., R. B., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija, J. V. ir V. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl taikos sutartimi prisiimto darbdavio įsipareigojimo išmokėti darbuotojams pinigines išmokas, susijusias su darbo santykiais. Ieškovas paaiškino, jog atsakovas R. Ž. 2016-03-22 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK, komisija) su prašymu, kuriame nurodė, kad jis uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Atėja“ dirbo iki 2015-11-25 ir darbdavys atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaitė, neišmokėjo už darbą sutarto darbo užmokesčio, viso – 1640 EUR. Prašė įpareigoti UAB „Atėja“ išmokėti jam priklausančią sumą. DGK 2016-04-20 sprendimu Nr. DGKS-1887 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-5059/2016 patvirtino R. Ž. ir UAB „Atėja“ sudarytą taikos sutartį, kurioje šalys susitarė, kad UAB „Atėja“ R. Ž. išmokės su darbo santykiais susijusią sumą – 1500 EUR iki 2016-05-31. Taip pat atsakovas S. K. 2016-03-21 kreipėsi į DGK su prašymu, kuriame nurodė, kad UAB „Atėja“ dirbo iki 2015-11-25 ir darbdavys atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaitė, neišmokėjo už darbą sutarto darbo užmokesčio, viso – 1770 EUR. Prašė įpareigoti UAB „Atėja“ išmokėti jam priklausančią sumą . DGK 2016-04-20 sprendimu Nr. DGKS-1888 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-4938/2016 patvirtino S. K. ir UAB „Atėja“ sudarytą taikos sutartį, kurioje šalys susitarė, kad UAB „Atėja“ S. K. išmokės su darbo santykiais susijusią sumą – 1500 EUR iki 2016-05-31. Atsakovas S. R. 2016-03-21 kreipėsi į DGK su prašymu, kuriame nurodė, kad UAB „Atėja“ dirbo iki 2015-11-25 ir darbdavys atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaitė, neišmokėjo už darbą sutarto darbo užmokesčio, viso – 1650 EUR. Prašė įpareigoti UAB „Atėja“ išmokėti jam priklausančią sumą. DGK 2016-04-20 sprendimu Nr. DGKS-1890 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-4939/2016 patvirtino S. R. ir UAB „Atėja“ sudarytą taikos sutartį, kurioje šalys susitarė, kad UAB „Atėja“ S. R. išmokės su darbo santykiais susijusią sumą – 1500 EUR iki 2016-05-31.Atsakovas R. B. 2016-03-21 kreipėsi į DGK su prašymu, kuriame nurodė, kad UAB „Atėja“ dirbo iki 2015-11-25 ir darbdavys atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaitė, neišmokėjo už darbą sutarto darbo užmokesčio, viso – 1700 EUR. Prašė įpareigoti UAB „Atėja“ išmokėti jam priklausančią sumą. DGK 2016-04-20 sprendimu Nr. DGKS-1891 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-4941/2016 patvirtino R. B. ir UAB „Atėja“ sudarytą taikos sutartį, kurioje šalys susitarė, kad UAB „Atėja“ R. B. išmokės su darbo santykiais susijusią sumą – 1500 EUR iki 2016-05-31.Ieškovas įrodinėja, kad taikos sutartys, kurių nuostatomis darbdavys prisiėmė įsipareigojimus atsakovams, sudarytos patyrus psichologinį spaudimą ir dėl to įvykusio suklydimo. Tuo argumentuodamas ieškovas prašo panaikinti 2016-04-20 DGK sprendimą Nr. DGKS-1887 darbo byloje Nr. APS-36-5059/2016, 2016-04-20 DGK sprendimą Nr. DGKS-1888 darbo byloje Nr. APS-36-4938/2016, 2016-04-20 DGK sprendimą Nr. DGKS-1890 darbo byloje Nr. APS-36-4939/2016, 2016-04-20 DGK sprendimą Nr. DGKS-1891 darbo byloje Nr. APS-36-4941/2016, o taip pat panaikinti jose patvirtintas taikos sutartis.Ieškovas paaiškino, jog 2015-10-05 buvo sudaryta Tarpininkavimo sutartis tarp UAB „Atėja“ ir J. V., kuri įsipareigojo surasti UAB „Atėja“ reikalavimus atitinkančius dažytojus ir kt. Be to, buvo konkrečiai sutarta dėl UAB „Atėja“ perduotinų J. V. pinigų paskirstymo dalimis: kiek pasiims J. V. ir kiek ji mokės darbuotojams. Todėl ieškovas teigia, kad atsakovų R. Ž., S. K., S. R., R. B. darbdaviu buvo J. V., o ne ieškovas, o J. V. vardu faktiškai veikė V. V., kuris jiems iš UAB ,,Atėja“ J. V. perduotų pinigų mokėjo algą. Nurodė, kad buvo sutarta, jog už darbuotoją VSDF valdybai darbdavys (individualią veiklą vykdantis gyventojas) iš savo lėšų moka 30,8 proc. dydžio įmoką, apskaičiuotą nuo darbuotojui priskaičiuoto mėnesinio darbo užmokesčio sumos. Taip pat darbdavys buvo įpareigotas iš darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio išskaityti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio, kurį perveda į VMI surenkamąją sąskaitą bei 9 proc. VSD ir PSD įmokų sumą, kurią perveda Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Taigi, sutartis dalyje dėl tarpininko, t.y. J. V. darbuotojų atliktinų statybos rangos darbų ir už juos UAB „Atėja“ mokėtino J. V. atlygio, sutartą 80% dalį J. V. turėjo išmokėti darbus atlikusiems J. V. darbuotojams, t.y. atsakovams. UAB „Atėja“ vykdė minėtą tarpininkavimo sutartį ir sumokėjo J. V. už atliktus statybos darbus viso 19 140 EUR pinigų sumą, kuriais ji privalėjo atsiskaityti su atsakovais. UAB ,,Atėja“ su atsakovais 2015-11-18 sudaryta darbo sutartis buvo tik 1 val. per savaitę, ir už 1 val. UAB ,,Atėja“ jiems yra sumokėjusi. DGK posėdžiuose UAB „Atėja“ direktorei buvo daromas psichologinis spaudimas – ji posėdyje tris kartus pareiškė atsisakanti pasirašyti komisijos pasiūlytas taikos sutartis, bet jai primigtinai buvo siūloma susitarti su pareiškėjais ir tas taikos sutartis pasirašyti, kadangi „darbdaviai dažniausiai pralaimi“, direktorę pradėta kaltinti nelegalaus darbo dangstymu ir pan., ji išsigando. Jos prašymas duoti protingą laiką pagalvoti ir pasitarti su akcininkais bei tuo tikslu 2 dienoms, iki 2016-04-22, atidėti posėdį buvo komisijos atmestas. Todėl minėtos taikos sutartys buvo pasirašytos esant psichologiniam spaudimui ir dėl to suklydus bei akivaizdžiai iš esmės neatitiko UAB „Atėja“ raštu išdėstytos pozicijos, kad įmonės iš viso nesiejo su atsakovais darbo santykiai, iš kurių pastarieji reikalauja nesumokėto darbo užmokesčio. Be to, kiekviename skundžiamame DGK sprendime nors ir yra nurodyta, kad darbo bylos nagrinėjimo posėdžio metu „šalių prašymas patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį“ buvo pateiktas „ieškovui ir atsakovo atstovei susitarus dėl abi puses tenkinančių taikos sutarties sąlygų“ (faktiškai tik dėl vienintelės sąlygos: kad „atsakovas ieškovui išmokės su darbo santykiais susijusią sumą – 1500 EUR (atskaičiavus mokesčius) iki 2016 gegužės 31 d., tačiau DGK sprendimuose net nepaminėta, jog DGK butų išaiškinusi šalims šių procesinių veiksmų ir bylos nutraukimo pasekmes. Pats taikos sutarties tekstas buvo suformuotas pačios komisijos ir ją pasirašiusiai direktorei primestas. Taip pat nurodo, kad DGK neapklausė J. V., V. V., t.y. visiškai netyrė darbdavio pateiktų nesutikimo argumentų. UAB „Atėja“, po 2016-04-20 DGK sprendimų, elektroninėmis ryšio priemonėmis susisiekė su V. V. dėl jam perduotų pinigų grąžinimo. Tačiau V. V. pateikė UAB „Atėja“ atsakovų asmeniškai pasirašytų pakvitavimų kopijas, kad V. V. sumokėjo atsakovams 6 871 EUR: S. K. ir R. B. 900 +1 084 + 250 + 610 = 2 834 EUR, S. R. 600 + 600 +111 + 180 + 406 + 150 =2 047 EUR, R. Ž. 891 + 673 + 426 = 1 990 EUR. Paaiškėjus šiai informacijai, yra prielaida teigti, kad atsakovai galimai pateikė DGK melagingus ieškinius, teigdami, gavę iš V. V. už darbą tik 450 EUR avansą: R. Ž. – 100 EUR, S. R. – 150 EUR, S. K. – 100 EUR, R. B. – 100 EUR. Todėl, ieškovo teigimu, skundžiamais DGK sprendimais patvirtintos taikos sutartys yra laikytinos UAB „Atėja“ direktorės sudarytomis nesant DGK išaiškintų šio procesinio veiksmo pasekmių bei psichologinio spaudimo įtakoje ir dėl to įvykusio jos suklydimo.Atsakovai su ieškiniu nesutiko. R. Ž. atsiliepime į ieškinį nurodė ir teisminio nagrinėjimo eigoje teismui aiškino, kad į bylą pateiktos, tikėtina V. V. nufotografuotos pinigų mokėjimo ataskaitos yra netikros, suklastotos, jokių pinigų iš jo jis, o taip pat ir iš UAB ,,Atėja“ nėra gavęs. Teigė nepastebėjęs jokio DGK posėdžio metu daromo psichologinio spaudimo direktorei, posėdis vyko profesionaliai. Nurodė, jog V. V. buvo tarpininkas tarp UAB „Atėja“ ir atsakovo, buvo sumokėjęs jam pradžioje apie 100 EUR. Atsakovas teigė nepasirašęs elektroninės bylos 48 lape esančio pinigų mokėjimo dokumento.Atsakovai S. K. ir R. B. atsiliepime į ieškinį nurodė ir teismui aiškino, kad 2015 metų spalio mėnesį pagal skelbimą internete susipažino su V. V., kuris pasiūlė atsakovams dažytojų darbą. Buvo sutarta, jog už nuglaistytų ir nudažytų LTU „Impuls“, adresu Vienuolio g. 4, Vilniuje, sienas V. V. sumokės atlygį 6 EUR už 1 m². Raštiškos sutarties nesudarė, V. V. pasiūlė pinigus už darbą mokėti grynais. Buvo pasirašyta darbo sutartis tarp S. K., R. B. ir UAB „Atėja“, pagal kurią atsakovai buvo įdarbinti dažytojų pareigose, mokant 2,13 EUR atlygį dirbant 1 valandą per savaitę. Darbo eigoje buvo mokami pinigai už padarytą darbą, pinigus mokėjo V. V.. Gavus pinigus, atsakovai užrašydavo ant paprasto popieriaus lapo kiek gavo pinigų, pinigų gavimo datą ir patys pasirašydavo. Teismo posėdžio metu atsakovai R. B. ir S. K. nurodė, jog DGK posėdžio metu psichologinis spaudimas ieškovei nebuvo daromas. Atlyginimą atsakovams mokėjo V. V., ne UAB „Atėja“. Glaistymo ir dažymo darbų buvo padaryta 750 kv.m., turėjo būti sumokėta 4500 EUR, gavo iš V. V. – 3000 EUR. Todėl likutis iš UAB ,,Atėja“, kaip darbdavio, DGK patvirtintas teisingai.Atsakovas S. R. atsiliepime į ieškinį ir teismui teikdamas paaiškinimus nurodė, kad 2015 metų spalio mėnesį pagal skelbimą internete susipažino su V. V., kuris pasiūlė atsakovui dažytojo darbą. Buvo sutarta, jog už nuglaistytų ir nudažytų LTU „Impuls“, adresu Vienuolio g. 4, Vilniuje, sienas V. V. sumokės atlygį 6 EUR už 1 m². Raštiškos sutarties nesudarė, V. V. pasiūlė pinigus už darbą mokėti grynais. Buvo pasirašyta darbo sutartis tarp S. R. ir UAB „Atėja“, pagal kurią atsakovas buvo įdarbintas pagalbinio darbininko pareigose, mokant 2,13 EUR atlygį dirbant 1 valandą per savaitę. Darbo eigoje buvo mokami pinigai už padarytą darbą, pinigus mokėjo V. V.. Gavus pinigus, atsakovas užrašydavo ant paprasto popieriaus lapo kiek gavo pinigų, pinigų gavimo datą ir pats pasirašydavo. Jokio spaudimo DGK posėdžio metu direktorei nedarė, jis to nepastebėjo. Atlyginimo UAB „Atėja“ jam nemokėjo. V. V. pagal susitarimą turėjo sumokėti 2850 EUR, sumokėjo, kiek pamena, 2047 EUR, tad likusi suma komisijos iš UAB ,,Atėja“, su kuria buvo pasirašyta darbo sutartis, išieškojo tinkamai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas R. Ž. 2015-11-18 pasirašė neterminuotą darbo sutartį Nr. 99 (el. b.l. 49), pagal kurią atsakovas R. Ž. priimtas dirbti UAB „Atėja“ dažytoju, numatant minimalų valandinį įkainį, darbo dienos trukmė – 1 valanda per savaitę (el.b.l. 49 – 50). Darbo sutartis nutraukta 2015-11-25 darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (el. b.l. 54). Ieškovas ir atsakovas S. R. 2015-10-08 pasirašė neterminuotą darbo sutartį Nr. 81, pagal kurią atsakovas S. R. priimtas dirbti UAB „Atėja“ pagalbiniu darbuotoju, numatant minimalų valandinį įkainį, darbo dienos trukmė – 1 valanda per savaitę (el. b.l. 55 – 56). Darbo sutartis nutraukta 2015-11-25 darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (el. b.l. 54). Ieškovas ir atsakovas S. K. 2015-11-03 pasirašė neterminuotą darbo sutartį Nr. 85, pagal kurią atsakovas S. K. priimtas dirbti UAB „Atėja“ pagalbiniu darbuotoju, numatant minimalų valandinį įkainį, darbo dienos trukmė – 1 valanda per savaitę (el. b.l. 61 – 62). Darbo sutartis nutraukta 2015-11-25 darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (el. b.l. 66). Ieškovas ir atsakovas S. K. 2015-11-03 pasirašė neterminuotą darbo sutartį Nr. 85, pagal kurią atsakovas R. B. priimtas dirbti UAB „Atėja“ dažytoju, numatant minimalų valandinį įkainį, darbo dienos trukmė – 1 valanda per savaitę (el. b.l. 67 – 68). Darbo sutartis nutraukta 2015-11-25 darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (el. b.l. 72).

Dėl darbdavio kaip darbo sutarties šalies

Apeliantas įrodinėja, kad jis buvo darbdaviu tik dėl 1 val. darbo laiko trukmės per savaitę, o dėl kitos apimties darbo jis su darbuotojais nesitarė, ir, anot jo, tai pagrindžia 2015-10-05 Tarpininkavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Atėja“ („Rangovas“/„Užsakovas“) ir J. V..Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Tarpininkavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Atėja“ („Rangovas“/„Užsakovas“) ir J. V., iš esmės yra civilinės teisės reguliuojamas objektas. Taigi apeliantas galėjo laisvai susitarti dėl paslaugų su J. V. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716 straipsnis). Apeliantas įrodinėja, kad pagal Tarpininkavimo sutartį (el. bylos T.I, b.l.18) būtent J. V. tapo atsakovų darbdaviu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš tarpininkavimo sutarties negalima spręsti, kad J. V. veikė pagal Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo nuostatas, galiojusias, kai 2015-10-05 buvo sudaryta Tarpininkavimo sutartis. Tačiau minėtas susitarimas numato apeliantą kaip darbo naudotoją, nes galima numanyti, kad susitarimas buvo sudarytas būtent tuo tikslu. Pagal Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 2 straipsnio 4 dalį „laikinojo darbo sutartis – laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo darbo sutartis, pagal kurią laikinasis darbuotojas įsipareigoja laikinojo darbo sutartyje numatytas darbo funkcijas atlikti laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto darbo naudotojo naudai, laikydamasis pastarojo nustatytos darbo tvarkos, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir vykdyti kitus Darbo kodekse, šiame įstatyme, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje ir laikinojo darbo sutartyje nustatytus įsipareigojimus.Apeliantas įrodinėdamas, jog jis nebuvo atsakovų darbdaviu, nepateikė įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad buvo sudarytos laikinosios darbo sutartys su atsakovais, tačiau byloje yra jų darbo sutartys būtent su apeliantu. Apeliantas ginasi argumentu, jog darbo sutartis sudarė, nes norėjo užsitikrinti atsakovų (objekte dirbusių dažytojų) privalomą dalyvavimą savaitiniuose gamybiniuose susirinkimuose.Teismas šį argumentą atmeta kaip prieštaraujantį ne tik imperatyvios įstatymo normos, reglamentuojančioms darbo sutarties sąlygas (DK 95 straipsnis, redakcija galiojusi darbo sutarčių sudarymo momentu), bet ir kaip prieštaraujantį įpareigojimui veikti sąžiningai (DK 35 straipsnis, redakcija, galiojusi nuo 2015-12-01 iki 2017-07-01), konstatuodamas, jog apelianto veikimas per Tarpininkavimo sutartį ir darbo sutarčių sudarymas dėl 1 val. per savaitę už minimalų valandinį įkainį buvo pagrįstas siekiu išvengti privalomųjų mokesčių mokėjimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Be kita ko, apeliantas taip motyvuotai ir nenurodė, kodėl dažytojams, įdarbintiems 1 valandai, reikėjo dalyvauti savaitiniuose gamybiniuose susirinkimuose, kai jie dirbo nuo 2015-11-18 iki 2015-11-25, o tarpininkavimo sutartis aiškiai apibrėžė įkainius pagal nudažytos, nuglaistytos, nušveistos sienos kvadratūrą.Kaip minėta, byloje nėra įrodymų, kad būtų sudarytos laikinojo darbo sutartys su atsakovais. Tačiau kasos išlaidų orderiuose nurodyta, kad atsiskaitymas su darbuotojais vyksta pagal tarpininkavimo sutartį. Tai iš dalies atitinka Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl darbo užmokesčio mokėjimo per laikinojo įdarbinimo įmonę. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kaip jis atsiskaitė už 1 valandos darbo laiko trukmę per savaitę atskirai, o perduoti kasos orderiais pinigai J. V. pagrindžia aplinkybę, jog buvo atsikaitoma už darbą, atsakovų visą atliktą naudotojo naudai už nudažytą sienos plotą, skaičiuotą kvadratiniais metrais. Atsižvelgiant į tai, Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas pagrįstai buvo pripažintas atsakovų darbdaviu.

Dėl mokėtinų sumų darbuotojams

Pagal Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 2 dalį laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos jų paskyrimo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent tokios, kokios būtų taikomos, jeigu darbo naudotojas būtų juos tiesiogiai įdarbinęs tam pačiam darbui atlikti, išskyrus šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą atvejį. Tai reiškia, jog atsakovams darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Tarpininkavimo sutarties skirsnio dėl sutarties objekto 3 punktas numato, jog atsiskaitymas su tarpininku vykdomas pagal darbus (sienų šlifavimas, su pataisymais, dažymas 2 kartus – 7,50 eur/m²). Skirsnyje, reglamentuojančiame darbų pridavimo ir atsiskaitymo tvarką, numatyta, jo nudažius sieną kokybiškai, darbuotojui mokama 3 Eur, o tarpininkui – 0,75 eur už 1 kvadratinį metrą (1 punktas), sieną nudažius 2 kartus darbuotojui mokama 3 Eur, o tarpininkui – 0,75 eur už 1 kvadratinį metrą (2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytus įkainius, apeliantui, kaip darbdaviui, nepateikus įrodymų, kad statybų sektoriuje už nurodytus darbus būtų mokamas kitoks atlyginimas nei sutartas Tarpininkavimo sutartimi mokėtinas darbuotojui, pripažįsta šią sumą kaip prilygintą darbo užmokesčiui pagal galiojusio DK 186 straipsnio nuostatas. Tai reiškia, kad atsakovams darbo užmokestis priklausė toks, koks būtų kitų darbuotojų pas darbo naudotoją už tokį darbą. Pažymėtina, kad už teisingą darbo santykių įforminimą atsakingas darbdavys. Šiuo atveju darbuotojams negali būti perkelta neteisingo darbo santykių įforminimo rizika. Apeliantas, kaip teisinių santykių dalyvis, privalo žinoti teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis numato, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės).Pagal Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 6 straipsnio 1 dalį „įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo santykiai grindžiami jų raštu sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartimi. Šioje sutartyje turi būti nurodoma laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) kvalifikacija, darbo funkcijos, darbo režimas, laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) mokymo, siuntimo ir atšaukimo iš darbo, dirbto darbo naudotojui, tvarka“. Teisėjų kolegija susipažinusi su Tarpininkavimo sutarties nuostatomis konstatuoja, kad ji turi esminių trūkumų, nes nei viena jos sąlyga dėl laikinojo darbuotojo garantijų neatitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, todėl negalima pripažinti, jog apelianto sudaryta Tarpininkavimo sutartis būtų pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės prieš atsakovus, nes, kaip jau nurodė Teisėjų kolegija šios nutarties 31 punkte, jis pats turi prisiimti netinkamo įstatymų įgyvendinimo pasekmes, o ne perkelti atsakomybę darbuotojams. Tarpininkavimo sutarties sudarymo pasekmes turi prisiimti jos šalys, t.y. apeliantas ir J. V., kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas. Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, jog atsakovai faktiškai gavo skunduose DGK reikalautą priteisti darbo užmokestį. Dėl šios aplinkybės apeliacinis teismas nurodo, kad teisingo apmokėjimo už darbą principas yra konstitucinis. Tam, jog būtų galima patikrinti, ar teisingai buvo sumokėtas darbo užmokestis, pirmiausia, darbo santykiai turi būti įforminti tinkamai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog atsakovų darbo laiko, darbo apimčių ir su tuo susieto atlygio negalima įvertinti dėl paties apelianto neteisėtos veikos (CK 6.246 straipsnis) ir darbdavio pareigos vesti darbo laiko apskaitą pagal faktiškai dirbtą laiką nevykdymo (DK 229 straipsnio redakcija, galiojusi darbo santykių metu). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas pripažįsta, kad: a) atsakovai dirbo apie savaitę, b) darbo sutartyje buvo sutartas 1 val. minimalus valandinis darbo įkainis per savaitę (laikinosios darbo sutartys nesudarytos, todėl Tarpininkavimo sutarties nuostatomis remtis negalima), tačiau c) atsakovui S. R. sumokėta 2 047 EUR darbo užmokesčio, atsakovai S. K. ir R. B. yra gavę 2 047 EUR darbo užmokesčio, atsakovas S. Ž. pasirašė pakvitavimų dėl 1 990 EUR darbo užmokesčio. Taigi išskaičiuoti teisingą darbo užmokestį, kai byloje esantys dokumentai ir faktiškai gautas darbo užmokestis negali būti susieti teisėtais priežastiniais ryšiais, yra negalima, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog atsakovai gavo nepagrįstą darbo užmokestį ir jiems yra permokėta, todėl atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog tam tikrų sumų sumokėjimo faktas įrodo taikos sutarčių neteisėtumą kaip neįrodytą (CPK 185 straipsnis).

Dėl taikos sutarčių negaliojimo dėl galimai patirto psichologinio spaudimo

Apeliantas įrodinėja, kad tai, jog ieškovo direktorė tris kartus reiškė atsisakanti pasirašyti komisijos primigtinai siūlytas taikos sutartis ir DGK atmetė jos prašymą duoti laiko pagalvoti ir pasitarti su akcininkais bei tam tik 2 dienom atidėti posėdį, įrodo patirtą psichologinį spaudimą.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „DGK posėdžių garso įrašai nepatvirtina jokio psichologinio spaudimo UAB ,,Atėja“ direktorei“. Apeliantas iš esmės tik kritikuoja šią išvadą, tačiau argumentų nepateikia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto atstovė suvokė ginčo pobūdį, todėl atsižvelgdamas į šios nutarties 25, 33 punktus, ir konstatuoja, jog nėra pripažinti patirto psichologinio spaudimo fakto (CPK 185 straipsnis). Tai, kad DGK neišaiškino taikos sutarties pasekmių ir todėl juridinio asmens atstovės valia neatitiko sutarčių esmės, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti taikos sutarčių negaliojančiomis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, direktorė vadovauja įmonei 3 metus, turi aukštąjį išsilavinimą. Tai reiškia, kad ji turi patirties sudarant sutartis, todėl prisiimtus įsipareigojimus turėjo suvokti. CK 6.189 straipsnis numato, sutarčių reikia laikytis. Išnagrinėtos bylos kontekste, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir neįrodytą dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o sutartų sumų darbuotojams išmokėjimas užtikrintų esminę šalių lygybę (CK 6.228 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės nei 3 eurų suma, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovo UAB „Atėja“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.