Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-06 · Administracinė byla Nr. A-444-1406-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-06
Bylos Nr.
A-444-1406-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė, Artūras Drigotas, Irmantas Jarukaitis, Arūnas Sutkevičius, Virgilijus Valančius
Trečiasis asmuo
UAB „Pinus Proprius“, L., Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
Klaipėdos apygardos vyriausiojo, Klaipėdos
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės tarybos, Palangos miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-444-1406/2010Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio, Arūno Sutkevičiaus ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro atstovei prokurorei Daliai Pocienei, Palangos miesto savivaldybės tarybos ir Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovei Daivai Zūbytei,

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Nagliui Puteikiui, Andriui Vaicekauskui, Vitalijui Juškai,

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovams Daliai Čiutytei ir Juozui Algirdui Zinkevičiui,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Pinus Proprius“ atstovui Petrui Navardauskui,trečiajam suinteresuotam asmeniui L. R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Pinus Proprius“ prašymą ištirti Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“ patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano teisėtumą, pareikštą administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Palangos miesto savivaldybės tarybai ir Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, UAB „Pinus Proprius“, L. R. V. ir M. P. dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo ir Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotų planavimo sąlygų sąvadų ir statybos leidimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti:

1) Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. T2-6 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo;

2) Palangos miesto savivaldybės administracijos patvirtintą ir išduotą 2007 m. gegužės 12 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 191 „Dėl vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus nuotekų, šilumos tiekimo, ryšių, elektros tinklų įvadų (duomenys neskelbtini)“;

3) Palangos miesto savivaldybės administracijos patvirtintą ir išduotą 2007 m. liepos 30 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 280 Viešbučių, poilsio (sveikatingumo) komplekso ir požeminio garažo statybai (duomenys neskelbtini);

4) Palangos miesto savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 17 d. išduotą statybos leidimą Nr. 278 „Dėl vandentiekio, buitinių nuotekų, lietaus nuotekų, šilumos tiekimo, ryšių, elektros tinklų įvadų (duomenys neskelbtini)“;

5) Palangos miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio 28 d. išduotą statybos leidimą Nr. 328 Viešbučio, poilsio (sveikatingumo) komplekso ir požeminio garažo statybai (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 6-11).

Bylos nagrinėjimo metu trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pinus Proprius“ pateikė prašymą ištirti, ar Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu (toliau – ir Palangos miesto tarybos sprendimas) patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas (toliau – ir Paminklosauginis planas) atitiko Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą (toliau – Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas), galiojusius Paminklosauginio plano priėmimo metu (II t., b. l. 99-102).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartimi priėmė UAB „Pinus Proprius“ prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla ir sustabdė administracinės bylos dalyje dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo, Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotų planavimo sąlygų ir statybos leidimų panaikinimo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo (II t., b. l. 141-143).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pinus Proprius“ patikslintais prašymais prašė pripažinti, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas prieštaravo jo rengimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 8 ir 12 straipsniams, 13 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5, 14, 17 ir 18 straipsniams bei Teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsniui (II t., b. l. 162-166; III t., b. l. 67-76). Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pinus Proprius“ nurodė, kad Palangos miesto tarybos sprendimo priskyrimo norminiam administraciniam aktui pagrįstumą patvirtina paties Paminklosauginio plano apimtis, pobūdis ir turinys, tai, kad jame yra nustatyti bendro ir abstraktaus pobūdžio nurodymai (elgesio taisyklės) bei apribojimai, skirti tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (t. y. individualiai neapibrėžtai asmenų grupei), orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Palangos miesto tarybos sprendimas nebuvo paskelbtas vietinėje spaudoje, kaip to reikalavo tuo metu galiojusios redakcijos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnis, nustatęs, kad savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena. Paminklosauginio plano patvirtinimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pavienių rūšių (žemėtvarkos, miškotvarkos ir kitų) specialiojo planavimo dokumentų rengimo būtinumą, struktūrą, rengimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis įstatymas, atitinkamą veiklą reguliuojantys įstatymai, specialiojo planavimo dokumentų taisyklės (kiekvienos rūšies atskiros). Paminklosauginis planas buvo parengtas nesilaikant Specialiojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo bendrųjų taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 211 ir įsigaliojusių nuo 1999 m. sausio 1 d., reikalavimų. Be to, kadangi Paminklosauginiu planu buvo siekiama papildyti (pakeisti) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Palangos miesto generalinio plano nuostatas, toks specialusis planas galėjo būti tvirtinamas tik pakeitus Vyriausybės nutarimą, kuriuo patvirtintas Palangos miesto generalinis planas. Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalys, 14 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas reglamentavo specialiojo planavimo dokumento sprendinių rengimą, derinimą ir tvirtinimą, viešą svarstymą, sprendinių socialinių ir ekonominių pasekmių ir poveikio aplinkai vertinimą, teritorijų planavimo priežiūros institucijas, tačiau nagrinėjant bylą teismui nebuvo pateikta bei tarp Paminklosauginį planą sudarančių dokumentų nėra jokių originalių rašytinių įrodymų, kad jis buvo viešai apsvarstytas, patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko, atliekančio teritorijų planavimo priežiūrą. Taigi Paminklosauginis planas nėra tokios apimties, kurią nustatė tuo metu galiojęs Teritorijų planavimo įstatymas, t. y. nėra dokumentų, patvirtinančių, kad buvo atliktas specialiojo plano sprendinių socialinių ir ekonominių pasekmių, poveikio aplinkai vertinimas.

UAB „Pinus Proprius“ teigimu, Paminklosauginis planas neatitiko Nekilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymo 14, 17 ir 18 straipsnių, nes jis nustatė ne tik nekilnojamai kultūros vertybei (Palangos centrinei daliai), bet ir teritorijai, kuri patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės individualias apsaugos zonas, taikomus tvarkymo ir naudojimo režimus bei šių vertybių saugojimo reikalavimus. Taip pat Palangos miesto savivaldybės patvirtintas planas, o ne Kultūros vertybių apsaugos departamentas nustatė daug didesnes laikinąsias apsaugos zonas negu numatė tuomet galiojęs Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Kita vertus, nagrinėjant bylą nustatyta, jog nei Palangos miesto savivaldybė, nei Klaipėdos apskrities viršininko administracija, nei Kultūros paveldo departamentas ar kita valstybės institucija neturi Paminklosauginio plano originalo, todėl nėra galimybės nustatyti, kas buvo patvirtinta Palangos miesto tarybos sprendimu.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu nurodė, kad abejonės dėl Paminklosauginio plano teisėtumo turi būti panaikintos, o prašymas ištirti šio norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas (II t., b. l. 152-153).

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) atsiliepimu nurodė, kad UAB „Pinus Proprius“ prašymas ištirti Paminklosauginio plano teisėtumą yra pernelyg abstraktus ir nesusietas su individualia byla, o teiginiai dėl to, kad planas nebuvo viešai apsvarstytas, nebuvo patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko, nesuderintas Kultūros vertybių apsaugos departamente ir nėra tokios apimties, kokią nustatė Teritorijų planavimo įstatymas, yra deklaratyvūs ir nepatvirtinti rašytiniais įrodymais (II t., b. l. 154-156).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas) atsiliepimu nurodė, kad nesutinka su prašyme išdėstytais teiginiais, kad Paminklosauginis planas nebuvo patvirtintas Kultūros vertybių apsaugos departamento, kadangi šis planas buvo suderintas Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos 1994 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 13-11, ką patvirtina žyma ant Paminklosauginio plano viršelio (II t., b. l. 147-148).

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 26 d. sprendimu pripažino, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi Specialiojo paminklosauginio plano rengimo metu) 8 ir 12 straipsniams, 13 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi Specialiojo paminklosauginio plano rengimo metu) 5, 14, 17 ir 18 straipsniams bei Teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (redakcija, galiojusi Specialiojo paminklosauginio plano rengimo metu) 11 straipsniui bei nustatė, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Palangos miesto tarybos sprendimas ir juo patvirtintas Paminklosauginis planas buvo priimtas savivaldybių administravimo subjekto, priklausančio viešojo administravimo sistemai, vykdant jam pavestas administravimo funkcijas teritorijų planavimo srityje. Taigi Palangos miesto tarybos sprendimas ir juo patvirtintas Paminklosauginis planas atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 14 dalių bei Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatų matyti, kad esminis požymis, skiriantis norminį teisės aktą nuo individualaus pobūdžio teisės akto, yra asmenų, kuriems aktas skirtas, apibrėžtumas – individualus teisės aktas yra skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o norminis aktas yra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, be to, individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, o norminis administracinis aktas – teisės aktas, numatytas taikyti daug kartų. Atsižvelgiant į Palangos miesto tarybos sprendimo ir juo patvirtinto Paminklosauginio plano apimtį, pobūdį ir turinį, kuriuose yra aiškiai nustatyti bendro ir abstraktaus pobūdžio nurodymai bei apribojimai, skirti tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (t. y. individualiai neapibrėžtai asmenų grupei), orientuoti į ateitį, numatyti taikyti daug kartų ir susiję su statybos bei kultūros paveldo apsaugos reglamentais, kurie bus taikomi Paminklosauginio plano nustatytoje teritorijoje ir kuriais reikės remtis rengiant to paties ar žemesnio lygio teritorijų planavimo dokumentus, vykdant statybas ir pan., teismas padarė išvadą, jog šis sprendimas bei juo patvirtintas Paminklosauginis planas yra norminis administracinis aktas. Be to, Paminklosauginis planas yra aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas nei detalusis planas ir tuo pačiu jame yra nustatyti daug bendresnio ir abstraktesnio pobūdžio nurodymai, kurie yra taikomi daug kartų ir adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui, o tai, kad Palangos miesto savivaldybė kaip viešojo administravimo institucija, priimdama individualius administracinius aktus, juos grindžia Paminklosauginiu planu, patvirtina jo bendrą ir privalomą pobūdį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjant administracinę bylą nustatyta, jog nei Palangos miesto savivaldybė, nei Klaipėdos apskrities viršininko administracija, nei Kultūros paveldo departamentas ar kita valstybės institucija neturi Paminklosauginio plano originalo, o byloje Palangos miesto savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento pateikti šio plano dokumentų paketai iš esmės skiriasi pagal susiūtų lapų kiekį ir turinį. Todėl teismas konstatavo, jog nėra galimybės nustatyti Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtinto Paminklosauginio plano turinio ir apimties tikslumo.

Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pavienių rūšių (žemėtvarkos, miškotvarkos ir kitų) specialiojo planavimo dokumentų rengimo būtinumą, struktūrą, rengimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis įstatymas, atitinkamą veiklą reguliuojantys įstatymai, specialiojo planavimo dokumentų taisyklės (kiekvienos rūšies atskiros). Paminklosauginio plano rengimo metu atskirų taisyklių, kurios nustatytų paminklosauginių planų rengimo tvarką, nebuvo, o bendroji specialiojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 211 patvirtintose Specialiojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo bendrosiose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), kurios įsigaliojo nuo 1999 m. sausio 1 d. Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnyje bei Taisyklių 9 ir 10 punktuose buvo nurodyta, kad gali būti rengiami savarankiški specialieji planai (tuo atveju, kai nėra parengtų galiojančių planuojamosios teritorijos bendrojo ir detaliųjų planų) arba specialieji planai, kurie yra bendrojo ar detaliojo plano sudėtinė dalis (tuo atveju, kai planuojamos teritorijos, kurioms parengti ir galioja bendrieji ar detalieji planai). Kadangi Paminklosauginis planas buvo rengiamas kaip sudėtinė Palangos miesto generalinio plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523, dalis, t. y. buvo papildomi (keičiami) skirtingo lygmens ir rūšies teritorijų panavimo dokumento sprendiniai, turėjo būti vadovaujamasi Operatyviojo planavimo taisyklėmis (Taisyklių 10 punktas). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą operatyvusis planas kaip tik ir yra pagrindas bendrojo plano sprendinių pakeitimams rengti ir šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka teikti tvirtinti institucijai, tvirtinusiai bendrąjį planą. Tačiau Paminklosauginio plano tvirtinimo metu tokios taisyklės nebuvo parengtos. Todėl teismas padarė išvadą, jog Paminklosauginis planas buvo parengtas nesilaikant Taisyklių reikalavimų, taip pat pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, teismas padarė išvadą, jog Paminklosauginis planas, kuriuo buvo siekiama papildyti (pakeisti) Vyriausybės nutarimu patvirtinto Palangos miesto generalinio plano nuostatas, galėjo būti tvirtinamas tik pakeitus Vyriausybės nutarimą, todėl Paminklosauginis planas negali būti laikomas teisėtu.

Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalys, 14 straipsnio 2 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis nustatė specialiojo planavimo procesą, specialiojo planavimo dokumentų rengimo bei derinimo ir tvirtinimo tvarką, o 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustatė teritorijų planavimo priežiūros institucijas. Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą nebuvo pateikta bei tarp Paminklosauginį planą sudarančių dokumentų nėra jokių originalių rašytinių įrodymų, kad Paminklosauginis planas buvo patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko, o byloje pateiktas tik derinimo dokumento projektas. Taip pat nėra įrodymų, kad Paminklosauginis planas buvo viešai apsvarstytas, t. y. kad buvo atlikti privalomi svarstymo su visuomene veiksmai, kad buvo atliktas jo sprendinių socialinių ir ekonominių pasekmių, poveikio aplinkai vertinimas, t. y. kad planas yra tokios apimties, kokią nustatė tuo metu galiojęs Teritorijų planavimo įstatymas.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 dalys nustatė nekilnojamosioms kultūros vertybėms taikomus tvarkymo ir naudojimo režimus, o pagal 17 straipsnį Kultūros vertybių apsaugos departamentas nustato individualias apsaugos zonas, kurios skirstomos į apsaugos nuo fizinio poveikio zonas ir vizualinės apsaugos zonas; kol nenustatytos individualios apsaugos zonos, taikomos laikinosios apsaugos zonos: 1) apsaugos nuo fizinio poveikio – 50 metrų, 2) vizualinės apsaugos – 500 metrų (individualios vizualinės apsaugos zonos gali būti didesnės negu 500 metrų, jeigu tai lemia saugomos vertybės išlikimą), o prieš skelbiant nekilnojamąsias kultūros vertybes kultūros paminklais, turi būti nustatytos individualios apsaugos zonos; apie individualių apsaugos zonų nustatymą Kultūros vertybių apsaugos departamentas praneša nekilnojamųjų kultūros vertybių savininkams (valdytojams), visų nekilnojamojo turto objektų, kurie patenka į šias zonas, savininkams (valdytojams) bei šio turto registrų tvarkytojams ir savivaldybėms. Byloje nėra duomenų, kad apie individualių apsaugos zonų nustatymą Kultūros vertybių apsaugos departamentas būtų pranešęs nurodytiems asmenims, tuo tarpu Paminklosauginis planas nustatė daug didesnes laikinąsias apsaugos zonas (įskaitant apsaugos nuo fizinio poveikio, t. y. didesnes nei 50 metrų), negu leido tuomet galiojęs Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Be to, Paminklosauginis planas nustatė ne tik nekilnojamai kultūros vertybei (t. y. Palangos centrinei daliai), o ir teritorijai, kuri patenka į jos individualias apsaugos zonas, taikomus tvarkymo ir naudojimo režimus bei saugojimo reikalavimus. Todėl, teismo nuomone, Paminklosauginis planas pažeidė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 14, 17 ir 18 straipsnių reikalavimus.

Teismas nurodė, jog sprendimą dėl Paminklosauginio plano patvirtinimo priėmė viena iš Palangos miesto savivaldos institucijų – Palangos miesto savivaldybės taryba. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnis nustatė, kad savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną nuo jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena. Įstatyme nebuvo numatyta, kad priimti teisės aktai dėl didelės jų apimties gali būti neskelbiami vietinėje spaudoje. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisės aktų paskelbimui vietinėje spaudoje yra taikomi tam tikri protingumo reikalavimai, įskaitant tai, kad turi būti oficialiai paskelbtas administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjekto pavadinimas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys. Kaip pažymėjo teismas, nors pareiškėjas teigia, jog sprendimas dėl Paminklosauginio plano patvirtinimo buvo paskelbtas vietinėje spaudoje ir kaip to įrodymą pateikia pranešimą dienraštyje „Vakarinė Palanga“, tačiau tai vertintina tik kaip bendro pobūdžio informacija, kurią savo iniciatyva paskelbė dienraštis ir šios informacijos atspausdinimas dienraštyje negali būti laikomas tinkamu Palangos miesto tarybos sprendimo dėl Paminklosauginio plano patvirtinimo paskelbimu.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Palangos miesto tarybos spendimas nebuvo paskelbtas, todėl yra neįsigaliojęs, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalimi pripažino, kad jis negali sukelti jokių teisinių pasekmių asmenims ir negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

III.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB „Pinus Proprius“ prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) dėl Paminklosauginio plano teisėtumo tame pačiame teisme yra išnagrinėta byla, kurioje priimtas teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka, šį sprendimą priėmė ta pati teisėjų kolegija, todėl teisėjų, jau kartą pasisakiusių dėl Paminklosauginio plano statuso, šališkumas pakartotinai nagrinėjant tapatų ginčą neišvengiamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 5 dalies normomis, privalėjo nusišalinti, todėl sprendimas naikintinas, kaip priimtas pažeidžiant procesines teisės normas;

2) teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta, kad Palangos miesto tarybos sprendimas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, tačiau atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio nuostatas, akivaizdu, jog įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui diskrecijos teisę pasirinkti norminio administracinio akto pripažinimo prieštaraujančiu įstatymui pasekmes, kartu įpareigojo sprendimą priimti įvertinus konkrečias bylos aplinkybes bei neigiamų pasekmių tikimybę. Specialusis planas, kaip aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentas, daugiau nei dešimt metų kartu su Palangos miesto generaliniu planu buvo pagrindas Palangos miesto centrinės dalies detaliajam planavimui ir jo pripažinimas negaliojančiu nuo patvirtinimo dienos gali suponuoti itin sunkias neigiamas pasekmes valstybei. Net ir pripažinus, jog daugiau nei prieš dešimt metų, kai teritorinio planavimo norminė bazė nebuvo iki galo sureglamentuota, rengiant, derinant ir paskelbiant Paminklosauginį planą buvo padaryti tam tikri procedūriniai pažeidimai, teismas visgi privalėjo vadovautis bendraisiais teisės principais ir šias aplinkybes pripažinti itin svarbiomis;

3) teismas pripažino Paminklosauginį planą norminiu teisės aktu, nors tiek Teritorijų planavimo įstatymo, tiek Paminklosauginio plano turinys, tiek ir formuojama teisminė praktika leidžia šį teritorijų planavimo dokumentą vertinti priešingai, nei vertino teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas buvo pripažintas neatitinkančiu norminio teisės akto požymių, tuo tarpu Paminklosauginio plano sprendinių pobūdis, jų taikymo apimtis bei subjektai beveik analogiški Palangos miesto centrinės dalies detaliajam planui;

Žemesnės instancijos teismas

4) teismas konstatavo, kad Paminklosauginiu planu buvo siekiama papildyti (pakeisti) Vyriausybės nutarimu patvirtinto Palangos miesto generalinio plano nuostatas, o toks planas galėjo būti tvirtinamas tik pakeitus Vyriausybės nutarimą, be to, planą rengiant turėjo būti vadovaujamasi ir Operatyviojo planavimo taisyklėmis. Tačiau operatyvųjį planavimą reglamentavusių normų analizė leidžia teigti, kad Paminklosauginio plano rengimas niekaip nebuvo susijęs su Palangos miesto generalinio plano sprendinių keitimu ar pildymu, tuo tarpu 1994 m. rugpjūčio 4 d. sutartyje Nr. 01 tarp užsakovo Palangos miesto valdybos ir M. P. projektavimo firmos buvo padarytas prierašas, kad Palangos miesto centrinės dalies regeneracijos projektas yra Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sudėtinė dalis;

5) atsižvelgiant į Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktus, taip pat 3 straipsnio 5 dalį, darytina išvada, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonoms taip pat nustatomos specialios naudojimo sąlygos, todėl teismo motyvai dėl vertybių saugojimo reikalavimų nustatymo tik nekilnojamosioms kultūros vertybėms, o ne teritorijai, atmestini. Taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalis nustatė, kad laikinosios apsaugos zonos taikomos, kol nenustatytos individualios apsaugos zonos, o individualių apsaugos zonų dydis nebuvo ribojamas. Palangos miesto centrinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų planas yra patvirtintas 1995 m. liepos 9 d. Kultūros paveldo centro direktoriaus, šios ribos buvo perkeltos į Paminklosauginį planą, taigi Paminklosauginis planas nenustatė kitokių apsaugos zonų ribų, nei buvo patvirtintos Kultūros paveldo centro direktoriaus;

6) teismas konstatavo, kad Palangos miesto tarybos sprendimas dėl Paminklosauginio plano patvirtinimo nebuvo tinkamai paskelbtas, tačiau 1998 metais galiojusios redakcijos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ jokių imperatyvių reikalavimų pranešimui dėl savivaldybių institucijų priimtų teisės aktų nekėlė, todėl laikytina, kad apie minėto akto patvirtinimą buvo tinkamai pranešta vietinėje spaudoje;

7) teismas konstatavo, kad nepateikta rašytinių originalių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Paminklosauginis planas buvo patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko, o pateikto Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 27 d. rašto Nr. 04-804 „Dėl Palangos centrinės dalies specialiojo plano“ nepripažino tai įrodančiu dokumentu, tačiau toks šio dokumento vertinimas nepagrįstas, prieštaraujantis elementariai logikai bei raštvedybos taisyklėms;

8) nors teismas konstatavo, kad nepateikta ir byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Paminklosauginis planas buvo viešai apsvarstytas, tačiau atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą teisinį reglamentavimą, įrodymais gali būti pripažįstami ir proceso dalyvių paaiškinimai, liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai, t. y. ne tik rašytiniai įrodymai. Byloje teismo posėdžių metu Paminklosauginio plano rengėja M. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovas patvirtino viešojo svarstymo faktą. Taip pat niekuo nepagrįsta abejonė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija būtų suderinusi tokios apimties ir svarbos dokumentą, neatlikus viešo svarstymo procedūros, o Paminklosauginio plano byloje esančios Gyventojų ir poilsiautojų anketos suponuoja išvadą, kad tam tikros formos visuomenės dalyvavimas planavime buvo įgyvendintas. Net formaliai konstatavus, jog viešo svarstymo procedūra nebuvo atlikta ar buvo atlikta netinkamai, šio dokumento, kurio reikšmės ir privalomumo daugiau nei dešimt metų niekas nekvestionavo, teisinio statuso pakeitimas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams;

9) dėl specialiojo plano sprendinių socialinių ir ekonominių pasekmių, poveikio aplinkai vertinimo nurodė, kad pagal Taisykles procedūros dokumentas – sprendinių pasekmių vertinimo išvados – gali būti aiškinamojo rašto sudėtinė dalis, o Paminklosauginio plano aiškinamajame rašte aiškiai identifikuojamas šio plano sprendinių poveikis socialiniam, ekonominiam visuomenės gyvenimui bei poveikis aplinkai;

10) dėl Paminklosauginio plano originalo nebuvimo paaiškino, kad teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo L. R. Vaineikytė, kuri 1999 m. dalyvavo teritorijų planavimo procedūrose Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino, kad Palangos miesto savivaldybės teismui pateikta Paminklosauginio plano patvirtinta kopija – ir yra planas, patvirtintas Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 (III t., b. l. 108-114).

Šalies argumentai

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Nurodo, kad specialiojo plano tvirtinimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustatė, jog specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems bendriesiems planams, o pagal šio straipsnio 3 dalį specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ir detaliųjų planų; kol šių dokumentų sprendiniai nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, jie yra rekomendacinio pobūdžio. Todėl, atsakovo nuomone, svarbu išsiaiškinti, ar šio plano sprendiniai buvo suderinti su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Palangos miesto generalinio plano sprendiniais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad specialiuoju planu buvo siekiama papildyti (pakeisti) generalinio plano sprendinius, dėl ko galima daryti išvadą, jog specialaus plano sprendiniai neatitiko generalinio plano sprendinių. Taigi teismas turėjo pasisakyti dėl tokių planų rekomendacinio pobūdžio. Kita vertus, teismas nepagrindė įrodymais savo teiginio, kad specialusis planas buvo rengiamas kaip sudėtinė Palangos miesto generalinio plano dalis. Pažymėjo, kad Palangos miesto tarybos sprendimą vertinant kaip rekomendacinio pobūdžio teisės aktą, jam netaikomos ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos. Teismui nustačius, kad ginčijamas sprendimas nebuvo paskelbtas, todėl yra neįsigaliojęs, nėra pagrindo spręsti ir jo atitikimo kitiems aukštesnės galios teisės aktams, nes individualioje byloje sprendžiant šalių ginčą šis aktas tiesiog turėtų būti netaikomas (III t., b. l. 103-107).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 134 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“ pripažinti teisėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) teismas nepagrįstai konstatavo, jog Palangos miesto tarybos sprendimas yra norminio pobūdžio, kadangi teismo išvada padaryta remiantis specialiųjų planų apskritai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 ir 28 dalyse pateikiamų specialiojo plano (projekto) bei specialiojo teritorijų planavimo sąlygų) abstrakčiu vertinimu, o ne nagrinėtinų specialiųjų planų reguliavimo apimties ir turinio, pobūdžio bei kitų kriterijų analize. Tuo tarpu Paminklosauginis planas yra programinis aktas, kuriuo suplanuojama teritorija, nustatomos ribos, įvardijamos veiklos rūšys ir pan., jis įeina į juridinių faktų sudėtį, būtiną tam tikriems santykiams atsirasti ir jo būdingas bruožas yra tai, kad kiti teisės aktai priimami po to; be to, Paminklosauginiame plane neišreiškiamos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės) – juo nustatytas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su toje teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu, visas planas yra susijęs su konkrečia, vietos atžvilgiu aiškiai nustatoma (identifikuojama) teritorija ir yra skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, todėl šis planas yra individualus teisės aktas;

2) nors teismas sprendime pažymėjo, kad įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nenumatyta, kad priimti teisės aktai dėl didelės jų apimties gali būti neskelbiami, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį, ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos struktūros ir jeigu dėl jų grafinės dalies publikavimo kyla didelių techninių problemų, įstatymu gali būti nustatyta tokia oficialaus šių teisės aktų paskelbimo tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis tekstas, oficialios skelbimo tvarkos; Konstitucija savaime to nedraudžia. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, kad įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kultūros paveldo departamento nuomone, toks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aiškinimas tiesiogiai taikytinas ir nagrinėjamoje byloje, todėl būtų tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti 2007 m. birželio 27 d. nutarimą – ar nurodytas aiškinimas taikomas ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnio nuostatoms;

3) informacija apie Paminklosauginio plano priėmimą buvo paskelbta vietinėje spaudoje, planas registruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas, todėl jis yra oficialus ir viešas, ir kol jo įregistravimas Teritorijų planavimo dokumentų registre nepanaikintas, tol šis dokumentas yra galiojantis ir laikytinas teisingu;

4) Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktų bei 3 straipsnio 5 dalies pagrindu darytina išvada, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonoms taip pat nustatomos specialios naudojimo sąlygos, todėl teismo motyvai dėl vertybių saugojimo reikalavimų nustatymo tik nekilnojamosioms kultūros vertybėms, o ne teritorijai, patenkančiai į nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonas, atmestini. Atmestini ir motyvai, kad Paminklosauginis planas nustatė daug didesnes laikinąsias apsaugos zonas, nei leido tuomet galiojęs Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, bei kad šių zonų ribas nustatė Paminklosauginis planas, kadangi Palangos miesto centrinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų planą patvirtino Kultūros paveldo centro direktorius 1995 m. liepos 9 d., šios ribos buvo perkeltos į Paminklosauginį planą;

5) teisme dėl to paties akto buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-351-386/2009, kurioje 2009 m. gegužės 15 d. priimtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto. Taip pat aplinkybė, kad minėtoje administracinėje byloje Nr. I-351-386/2009 2009 m. gegužės 15 d. sprendimą priėmė tokios pačios sudėties teismas, yra pakankamas pagrindas teigti, kad administracinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teismas. Be to, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalimi, UAB „Pinus Proprius“ turėjo teisę pateikti ne abstraktų prašymą ištirti viso Paminklosauginio plano teisėtumą, o konkretų, susijusį su konkrečia individualia administracine byla prašymą, nurodant, kurioje dalyje jis pažeidžia jo teises ir kurioje dalyje jo teisėtumas turėtų būti ištirtas. (III t., b. l. 123-129).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pinus Proprius“ atsiliepimu į Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, Palangos miesto savivaldybės tarybos ir Kultūros paveldo departamento apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Be argumentų, pateiktų savo prašymuose dėl Palangos miesto tarybos sprendimo teisėtumo ištyrimo, atsiliepime nurodo:

1) teiginiai apie teisėjų kolegijos, nagrinėjusios administracinę bylą, šališkumą nepagrįsti jokiais svariais įrodymais;

2) teismas, sprendime nurodęs, kad Palangos miesto tarybos sprendimas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, rėmėsi bendraisiais teisės principais (protingumo, teisingumo, ekonomiškumo ir kt.);

3) teismas pagrįstai konstatavo, kad visos Paminklosauginio plano kopijos ar kitokie egzemplioriai, kurie yra pas šio plano rengėją, neturi jokios reikšmės, nes nėra jokių objektyvių galimybių nustatyti šių planų autentiškumą su Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintu planu;

4) priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl Paminklosauginis planas yra norminis administracinis aktas, o remiantis Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro ir Kultūros paveldo departamento skunduose išdėstytu Paminklosauginio plano kaip administracinio akto suvokimu, reikėtų daryti išvadą, jog iš esmės kiekvienas teritorijų planavimo dokumentas (įskaitant ir miestų, savivaldybių, apskričių ar net Lietuvos bendruosius planus) prilygintinas individualaus pobūdžio teisės aktui;

5) nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad Paminklosauginio plano patvirtinimas nesietinas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523 „Dėl Palangos miesto generalinio plano patvirtinimo“, tačiau UAB „Pinus Proprius“ atkreipė dėmesį į tai, kad Paminklosauginis planas ir Palangos miesto generalinis planas skirtingai reglamentuoja tų pačių teritorijų plėtros, užstatymo ir urbanizacijos reikalavimus ir nustato skirtingus reglamentus, o Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnyje ir Taisyklių 9 ir 10 punktuose buvo nurodyta, kad gali būti rengiami savarankiški specialieji planai (tuo atveju, kai nėra parengtų galiojančių planuojamosios teritorijos bendrojo ar detaliųjų planų), arba specialieji planai, kurie yra bendrojo ar detaliojo plano sudėtinė dalis (tuo atveju, kai planuojamos teritorijos, kurioms parengti ir galioja bendrieji ar detalieji planai). Kadangi Paminklosauginio plano rengimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523 patvirtintas Palangos miesto generalinis planas, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, Paminklosauginis planas turėjo būti rengiamas, derinamas ir tvirtinamas kaip sudėtinė Palangos miesto generalinio plano dalis arba kurios nors Palangos miesto teritorijos detaliojo plano sudėtinė dalis;

6) priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 17 straipsnis nustatė, kad tik individualios vizualinės apsaugos zonos išimtiniais atvejais gali būti didesnės negu 500 metrų, o didinti individualių apsaugos nuo fizinio poveikio zonų įstatymas teisės nesuteikė. Be to, pagal šio įstatymo 1 ir 3 straipsnius apsaugos zonoms nustatomos specialios naudojimo sąlygos, tačiau jos gali būti nustatomos tik remiantis šio įstatymo 17 ir 18 straipsniais, o ne įstatymo 14 straipsniu;

7) Paminklosauginio plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo metu buvo grubiai pažeista planavimo proceso dalis – viešas svarstymas, o byloje esančių Gyventojų ir poilsiautojų anketų negalima vertinti kaip dokumentų, įrodančių, kad planas buvo viešai apsvarstytas;

8) Paminklosauginio plano sprendinių socialinių ir ekonominių pasekmių, poveikio aplinkai vertinimas turėjo būti atliktas remiantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu ir jį lydinčiais teisės aktai, taigi rengiant Paminklosauginį planą buvo pažeisti esminiai jo sprendinių socialinių ir ekonominių pasekmių, poveikio aplinkai vertinimo principai, t. y. profesionalumas ir bendradarbiavimas.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“ patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano teisėtumo.

Atsižvelgiant į tai, kad būtent teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę formą ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia turi būti įvertintos aplinkybės dėl ginčijamo akto teisinės prigimties. Taigi nagrinėjant šią norminę administracinę bylą svarbu atsakyti į klausimą, ar ginčijamas aktas yra norminio pobūdžio, t. y. atitinka norminio administracinio akto požymius.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 2 straipsnio 13 dalį norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas – tam, kad tam tikras teisės aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Tačiau ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas yra norminis administracinis aktas. Tam, kad tam tikras teisės aktas būtų pripažintas norminiu, be visų kitų nurodytų norminių teisės aktų požymių, turi būti nustatyta, kad jame įtvirtintos elgesio taisyklės turi visuotinio privalomumo požymį.

V.

Byloje aktualiu laikotarpiu, t. y. Paminklosauginio plano rengimo bei jo tvirtinimo metu (laikotarpiu nuo ne anksčiau nei 1999 m. kovo 9 d., kai Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda išdavė Sąlygas bendriesiems, detaliesiems ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (Palangos miesto savivaldybės administracijos pateikto Paminklosauginio plano segtuvo b. l. 8) (pastebėtina, jog Palangos miesto vyriausiojo architekto išduotose Sąlygose bendriesiems, detaliesiems ir specialiojo planavimo dokumentams rengti nėra nurodyta jų išdavimo data) iki Paminklosauginio plano patvirtinimo 1999 m. liepos 29 d.) galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 2 dalis nustatė, kad specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems bendriesiems planams, turi būti suderinti, apsvarstyti viešai ir patvirtinti šio įstatymo 23 straipsnyje bei šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalį specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ir detaliųjų planų, išskyrus šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytus atvejus, ir kol šių dokumentų sprendiniai nesuderinti su bendrojo plano arba jeigu jo nėra, - su visais atitinkamo lygmens galiojančiais specialiųjų ir detaliųjų planų sprendiniais, jie yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi šios redakcijos įstatymas numatė galimybę, jog specialiojo planavimo dokumentai gali būti nesuderinti su bendraisiais planais, tačiau atitinkamai ir nustatė tokių specialiojo planavimo dokumentų sprendinių rekomendacinį, o ne privalomą pobūdį.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, konstatuotina, jog sprendžiant klausimą dėl Palangos miesto centrinės dalies specialaus paminklosauginio plano, t. y. specialiojo teritorijų planavimo dokumento, teisinio statuso, būtina įvertinti, ar šio plano sprendiniai buvo suderinti su tuo metu galiojusiais teritorijų planavimo dokumentais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523 „Dėl Palangos miesto generalinio plano patvirtinimo“ patvirtino Palangos miesto generalinį planą. Pastebėtina, jog įvertinus, kad šis Palangos miesto generalinis planas buvo patvirtintas dar iki 1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo, būtina pasisakyti dėl šio teritorijų planavimo dokumento statuso šioje byloje aktualiu laikotarpiu.

1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1121 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo“ 1 straipsnis nustatė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (t. y. 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 redakcija) (išskyrus 32 straipsnį) įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1 d., o jo 2 straipsniu buvo nustatyta, kad Teritorijų planavimo įstatymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka taikomas visiems patvirtintiems, pradėtiems ir iki Įstatymo įsigaliojimo dienos nebaigtiems bendriesiems, detaliesiems planams bei specialiojo planavimo dokumentams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ 1.1 punktu nustatė, kad miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai <...> bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jie nustatytąja tvarka buvo patvirtinti iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos; šie dokumentai iki 1997 m. kovo 30 d. turi būti įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523 patvirtintas Palangos miesto generalinis planas įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre (I t., b. l. 170) (pastebėtina, jog nors minėtame Teritorijų planavimo dokumentų registre Palangos miesto generalinis planas užregistruotas kaip detalusis planas, tačiau vertinant jo pobūdį bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 27 d. sprendimo „Dėl Palangos miesto generalinio plano sprendinių galiojimo pratęsimo“ (I t., b. l. 169) teisinį pagrindą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintas Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisykles), Palangos miesto generalinis planas vertintinas kaip bendrojo teritorijų planavimo dokumentas). Taigi neabejotina, jog nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu, t. y. Paminklosauginio plano rengimo bei jo patvirtinimo metu, šis bendrojo teritorijų planavimo dokumentas galiojo, todėl būtina išsiaiškinti aplinkybes dėl Paminklosauginio plano sprendinių suderinimo su Palangos miesto generalinio plano sprendiniais, kadangi ši aplinkybė yra viena iš esminių sprendžiant klausimą dėl Paminklosauginio plano sprendinių teisinės reikšmės jų privalomumo aspektu ir, atitinkamai, dėl Paminklosauginio plano atitikimo norminių teisės aktų požymiams.

Sistemiškai vertinant minėtas Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, akivaizdu, jog šiai aplinkybei išsiaiškinti aktualios šio įstatymo 23 straipsnio, reglamentavusio bendrąją teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir teikimo tvirtinti tvarką, nuostatos. Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, kad, prieš teikiant tvirtinti, bendrojo, specialiojo, detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, arba turėti atitinkamų institucijų raštišką pritarimą teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį teritorijų planavimo sprendinių derinimo procedūrą atlieka rengiamo dokumento planavimo organizatorius kartu su jo rengėju, atstovaujantys vienai šaliai, ir patvirtinto teritorijų planavimo dokumento planavimo organizatoriaus įgaliotas atstovas, atstovaujantis kitai šaliai, t. y. nagrinėjamu atveju – savivaldybės vyriausiasis architektas (Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 3 punktas (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-323 redakcija)), o pagal 5 dalį – derinimo procedūra laikoma baigta, kai šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytos šalys pasirašo suderinimo ar pritarimo aktą, kuris gali būti su pastabomis ar dvišaliais įsipareigojimais ir susitarimais. Nuostatos dėl specialiojo planavimo dokumentų sprendinių suderinimo įtvirtintos ir Specialiojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo bendrųjų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 211 „Dėl teritorijų planavimo normų sąvado dokumentų patvirtinimo“, 34 punkte. Nagrinėjamu aspektu reikšminga ir šių taisyklių 30 punkto nuostata, kad specialųjį planą sudaro sprendiniai bei specialiojo plano procedūrų dokumentai, inter alia derinimo ir pritarimo aktai. Taigi suderinimo ar pritarimo aktai, patvirtinantys specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių suderinimą su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, yra sudėtinė specialiojo teritorijų planavimo dokumento dalis. Nustatyta, kad nei tarp Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano turinį sudarančių dokumentų, nei administracinės bylos medžiagoje suderinimo ar pritarimo akto, patvirtinančio faktą, jog šio plano sprendiniai buvo suderinti su Palangos miesto generalinio plano sprendiniais, nėra. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai nebuvo suderinti su galiojusiais bendrojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniais.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas, patvirtintas Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, iki 2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1962 įsigaliojimo (2004 m. gegužės 1 d.) neabejotinai buvo rekomendacinio pobūdžio.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog aplinkybė, kad Paminklosauginio plano sprendiniai prieštaravo Palangos miesto generaliniam planui bei kad Paminklosauginis planas iki 2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1962 įsigaliojimo (2004 m. gegužės 1 d.) buvo vertinamas kaip rekomendacinio pobūdžio specialusis planas, buvo ne kartą patvirtinta proceso šalių teismo posėdžių metu, nagrinėjant individualią administracinę bylą, kurioje pradėta norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procedūra, bei nagrinėjant šią norminę administracinę bylą pirmosios instancijos teisme (atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovės paaiškinimai, II t., b. l. 39, 171-172; liudytojo Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo S. B. parodymai – II t., b. l. 49; trečiojo suinteresuoto asmens Paminklosauginio plano rengėjos M. P. paaiškinimai – II t., b. l. 128-129; trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento atstovo paaiškinimai, III t., b. l. 82; trečiojo suinteresuoto asmens L. R. V. paaiškinimai, III t., b. l. 85). Taip pat apie tai, jog galiojant 1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcijos Teritorijų planavimo įstatymui Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas vertintas kaip rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentas, užsiminta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-619-04).

2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-1962 Teritorijų planavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, kurioje, kiek tai susiję su specialiojo teritorijų planavimo dokumentų statusu jų privalomumo aspektu, buvo padaryti tam tikri esminiai pakeitimai – šios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis numatė, kad patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti, o pagal 18 straipsnio 2 dalį specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtinti šio Įstatymo bei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka. Taigi šios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas nebenumatė galimybės rengti ir tvirtinti specialiuosius planus, kurių sprendiniai prieštarautų (būtų nesuderinti) atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams ir, atitinkamai, būtų rekomendacinio pobūdžio. Tačiau pastebėtina, jog toks šios redakcijos Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek tai susiję su tuo, jog nenumatyta galimybė rengti ir tvirtinti specialiojo planavimo dokumentų, kurių sprendiniai būtų nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais (kaip tai buvo numatyta Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje), ir, atitinkamai, tokie sprendiniai būtų tik rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio, negali būti pripažintas kaip reiškiantis, jog visi be išimties specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, patvirtinti iki 2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1962 įsigaliojimo, inter alia ir buvę tik rekomendacinio pobūdžio, t. y. nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, savaime ir automatiškai įgytų privalomą pobūdį. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, minėta Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 16 straipsnio 2 dalies nuostata dėl patvirtinto specialiojo plano sprendinių privalomumo nagrinėjamo klausimo dėl Paminklosauginio plano sprendinių statuso aspektu turi būti aiškinama neatsiejamai nuo šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, nustatančios, jog specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtinti šio Įstatymo bei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka. Todėl darytina išvada, jog iki 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo buvę rekomendacinio pobūdžio, t. y. nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, specialiojo planavimo dokumentai negalėjo ipso facto tapti privalomais, kadangi priešingas aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo IX-1962 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl kaip aktas, neturintis norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu.

Konstatavus, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. nutarimas Nr. 134 ir juo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas neatitinka norminio administracinio akto požymių, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog šio teisės akto nuostatų teisėtumo tyrimas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka negalimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios specialią norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procesinę tvarką, nustato išimtis iš bendrųjų administracinių bylų nagrinėjimo taisyklių, ir nustačius, kad administracinis aktas, kurio teisėtumą prašoma ištirti Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 skirsnio nustatyta tvarka, neatitinka norminio administracinio akto požymių, konstatuojama, jog nėra teisinio pagrindo taikyti specialiųjų taisyklių, taikytinų tik norminių administracinių aktų teisėtumui tirti. Todėl pirmosios instancijos teismas 2009 m. spalio 26 d. sprendimu konstatavęs, jog Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas bei juo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra norminis administracinis aktas, ir iš esmės išnagrinėjęs norminę administracinę bylą dėl šio akto teisėtumo, netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas bei vertino faktines aplinkybes, dėl ko teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o administracinė byla pagal prašymą ištirti, ar Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas neprieštaravo jo rengimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 8 ir 12 straipsniams, 13 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5, 14, 17 ir 18 straipsniams bei Teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsniui, nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Nustačius, jog Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas nėra norminis administracinis aktas, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakys dėl apeliaciniuose skunduose bei atsiliepime į juos nurodytų argumentų, susijusių su šio akto atitiktimi nurodytiems įstatymams. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog šios ginčijamo akto teisėtumo tyrimo bylos nutraukimas dėl to, jog aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių, neturi įtakos individualią administracinę bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai vertinti šio akto reikšmę nagrinėjamoje individualioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, Palangos miesto savivaldybės tarybos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal UAB „Pinus Proprius“ prašymą ištirti, ar Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas neprieštarauja šio sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 8 ir 12 straipsniams, 13 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5, 14, 17 ir 18 straipsniams bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsniui, nutraukti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėArtūras DrigotasIrmantas JarukaitisArūnas SutkevičiusVirgilijus Valančius