Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-25-327/2011 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams A. G. ir V. G., trečiajam asmeniui Lazdijų rajono antrojo notarų biuro notarei R. G. dėl sandorių pa­nai­ki­ni­mo ir turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškinyje nurodyta, kad ieškovo motina O. G., mirusi 2000 m. birželio 26 d., 1999 m. birželio 14 d. testamentu paliko ieškovui visą savo turtą. Vėliau ieškovas sužinojo, kad šis mo­ti­nos testamentas yra panaikintas. Testamentas buvo panaikintas motinos sutuoktiniui V. G. grasinimais privertus motiną tai padaryti, nes ji buvo I grupės invalidė ir priklausoma nuo su­tuok­ti­nio. Ieškovas motinos palikimą priėmė 2000 m. liepos 4 d. pareiškimu notarinei kon­torai. Ieškovo tė­vas, V. G., savo sutuoktinės O. G. palikimą pri­ė­mė 2002 m. kovo 21 d., pateikęs pareiškimą notarinei kontorai, o ieškovo broliai – atsakovai – Laz­di­jų rajono apy­lin­kės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu, faktiškai pra­dėjus palikimą valdyti. 2006 m. gegužės 20 d. mirė V. G., kuris turtą 2001 m. lapkričio 23 d. testamentu paliko ieškovui ir atsakovams. Šis testamentas yra neteisėtas, nes juo V. G. paliko turtą, buvusį bendra su O. G. jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuri po O. G. mirties nebuvo atidalinta. Be to, V. G. ir atsakovai neteisėtai disponavo po motinos mirties likusia bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe – V. G. pado­va­no­jo atsakovui V. G. traktorių MTZ-80, perleido jam trak­to­ri­nę priekabą 2PTS-4M ir žemės ūkio bendrovės „Neptūnas“ pajų, pardavė V. G. ir A. G. 1,18 ha ir 1,20 ha žemės sklypus, atsakovai neteisėtai disponavo pali­ki­mu tapusiomis pini­gi­nė­mis lėšomis, buvusiomis AB DnB Nord banke ir namuose.

Sprendime nurodyta, kad ieškovas nenurodė įtikinamų argumentų ir be savo paaiškinimų nepateikė jokių įrodymų, pa­tvirtinančių jo teiginius, kad O. G. panaikino savo testamentą prieš savo valią ar dėl kitokių aplinkybių, kurios būtų pakankamos spręsti, kad šis vienašalis sandoris turi būti pri­pa­žin­tas negaliojančiu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti atsakovo V. G. paaiškinimais, ku­riuos patvirtina liudytojų A. M. R., E. M. K. parodymai, kad testatorė pati apsisprendė pakeisti savo valią dėl pa­likimo. Be to, nėra pagrindo netikėti notarės paaiškinimu, kad prieš testatorei pasi­ra­šant testamentą ir jo pa­naikinimą ji įsitikino jos asmenybe, išsiaiškino jos valią. Todėl parašo skir­tu­mus ant šių do­ku­men­tų teismas nelaikė esminiais ir teikiančiais pagrindą abejoti nota­ri­niuose dokumentuose šiuos veiksmus atliekančio asmens asmenybe. Testamento panaikinimas pa­da­rytas praėjus dviem dienoms po testamento su­darymo. Byloje nepateikta jokių dokumentų apie O. G. sveikatos būklę tuo laikotarpiu, apie tai, kad ji būtų sirgusi ligomis, dėl kurių bū­tų apsunkintas jos suvo­ki­mas, todėl teismas laikė nesant pagrindo spręsti, kad testatorės sveikatos būklė per tą laiką būtų pa­si­keitusi tiek, kad kiltų abejonių dėl jos galimybės apsispręsti ir suprasti pas­kesniojo sudaromo sandorio esmę ir išreikšti savo tikrąją valią. Teis­mas sprendė, kad ieškovo prielaidos apie jo nurodytus šio sandorio negaliojimo pagrindus yra niekuo nepa­grįs­tos, ieškovas ne­pateikė įrodymų, kurie patvirtintų esant jo nurodytus sandorio negaliojimo pa­grin­dus.

Sprendimo dalyje dėl V. G. testamento ir O. G. palikimo apimties iš pateiktų byloje dokumentų teismas sprendė, kad 8,82 ha žemės sklypas, esantis, Lazdijų r., Metelių k., yra asmeninė V. G. nuo­sa­vy­bė, todėl jis testamentinį patvarkymą dėl šio turto, įgy­to nors ir santuokos metu, tačiau priklausančio jam atkūrus iki nacionalizavimo ir iki santuokos valdyto nekilnojamojo turto nuosavybės teises, pa­da­rė teisėtai, ir kad šis turtas negali būti įtrauktas į O. G. palikimo apimtį. Be to, teismas sprendė, kad statiniai V. G. asmeninės nuo­savybės teise priklausančiame 8,82 ha žemės sklype buvo pastatyti jau po jo sutuoktinės mir­ties, todėl buvo jo asmeninė, o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovas nepateikė jo­kių dokumentų, įrodančių, kad 8,82 ha žemės sklypas ir stovyklavietė galėtų priklausyti abiem su­tuok­tiniams – V. G. ir O. G.. Kadangi byloje esančiais duomenimis, 1,18 ha ir 1,20 ha žemės sklypai, dėl kurių V. G. išreiškė valią sa­vo testamente, priklausė jam asmeninės nuosavybės teise, nebuvo jungtinės su­tuoktinių nuo­sa­vybės objektu, todėl šiuo turtu V. G. galėjo disponuoti savo nuo­žiū­ra. Nors šie žemės skly­pai ir paminėti testamente, vėliau (2002 m. spalio 16 d.) tes­ta­to­rius juos pardavė A. G. su sutuoktiniu V. G. (V t., b. l. 116-117,125-126). Ši sutartis ieškiniu neginčijama. Įvertinęs byloje esančius dokumentus bei šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad testamente nurodytas gy­venamasis namas su priklausiniais V. G. buvo įgytas santuokoje su O. G., todėl abiem sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (San­tuo­kos ir šeimos kodekso 21 str. 1 d.). Įvertinęs ištirtus įrodymus ir atmesdamas ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu O. G. pareiškimą dėl 1999 m. birželio 14 d. testamento pa­nai­ki­ni­mo, teismas sprendė, kad šį nekilnojamąjį turtą - O. G. priklausančią gyve­na­mo­jo na­mo su priklausiniais ir 1,30 ha žemės sklypo 1/2 dalį, po jos mirties turi paveldėti pagal įs­ta­ty­mą mirusiosios su­tuok­ti­nis ir vaikai lygiomis dalimis (1964 m. Civilinio kodekso 573 str. 1 d. 1 p.), kurį priėmė: ieškovas padavęs pareiškimą notarei, atsakovai faktiškai pradėję turtą valdyti (teismui nustačius šį juridinį faktą), sutuoktinis V. G. pateikęs pareiškimą notarui. Apie tai, kad ir atsa­ko­vai įrodinėjo, jog priėmė motinai priklausančią namo dalį faktiškai pradėję palikimą valdyti, nu­ro­do­ma ir aukščiau minėtame Lazdijų rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendime (I t., b. l. 33-34, II t., b. l. 39). Paveldint motinos palikimą pagal įstatymą ieškovui turi tekti 1/4 dalis O. G. bendroje sutuoktinių nuosavybėje priklausiusios gyvenamojo namo su priklausiniais ir 1,30 ha žemės sklypo dalies arba 1/8 dalis viso šio turto, dėl kurio V. G. padarė tes­ta­men­tinį patvarkymą. Ši turto dalis negali būti paveldima pagal ginčijamą testamentą. V. G. gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis taip pat padidėjo 1/4 dalimi. Taigi jo mirties dieną jam asmeninės nuosavybės teise priklausė 5/8 dalys ginčo namo ir sklypo. Šiomis aplin­ky­bė­mis teismas pripažino, kad tik dėl tokios dalies šių testamente nurodytų objektų V. G. padarytas testamentinis patvarkymas yra galiojantis, kita šių objektų dalis turi būti paveldima kaip O. G. palikimas pagal įstatymą, o kiti O. G. įpėdiniai pagal įsta­ty­mą (atsakovai) šiuo aspektu testamento neginčija, todėl šia dalimi tes­ta­mentu paliktas būtent šis tur­tas turi būti mažinamas. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad V. G. savo tes­ta­men­te nurodė ir bendrai su anksčiau mirusia sutuoktine jam priklausiusį turtą, savaime nėra pa­grin­das šį testamentą pripažinti negaliojančiu Civilinio kodekso 5.16 str. išvardintais testamento nega­lio­ji­mo pagrindais. Teismo vertinimu, ištirti ieškovo pateikti įro­dy­mai neteikia pagrindo spręsti, kad V. G. sąskaitose buvę pinigai buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad O. G. (arba V. G.) turėjo dar ir grynųjų pinigų, kuriuos pasisavinę atsakovai. Teismas taip pat sprendė, kad ieš­ko­vas nepateikė įrodymų, kad atsakovai būtų pasisavinę kokį nors kitą palikimu likusį O. G. (arba V. G.) turtą. Nesant ieškinio reikalavimų dėl O. G. palikimo apimties teismas savo ini­cia­tyva neturi teisės išeiti iš reikalavimų ribų, todėl šių klausimų teismas nagrinėjamu atveju nesprendė. Teismas, siekdamas užtikrinti, kad išduodant pa­vel­dėjimo teisės liudijimus į O. G. palikimą nekiltų neaiškumų, pasisakė dėl O. G. palikimo apimties, kiek tai liečia ieškovo teises į šį palikimą ir V. G. testamento turinį – nustatė ieškovo dalį į O. G. palikimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Paveldėjimo teisė užtikrina, kad po asmens mirties jo sukurtos vertybės kartu su jų suvaržymais ar be jų pagal testamente išreikštą mirusiojo valią ar pagal įstatymo nuostatas bus perimtos jo artimųjų ar kitų asmenų. Šios teisės paskirtis – užtikrinti mirusiojo valios įgyvendinimą, paveldėtojų ir visų trečiųjų asmenų teisėtus interesus, kurie atsiranda kaip konkretaus asmens mirties pasekmės. Paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti.

Testamentas yra įstatymo nustatytos formos palikėjo patvarkymas dėl turto paveldėjimo savo mirties atveju. Civilinės teisės požiūriu testamentas yra vienašalis sandoris, kuriame išreikšta testatoriaus valia. Todėl testamentas turi atitikti apskritai sandoriams ir specialiai testamentams įstatymo keliamus reikalavimus. Kad testamentas galiotų, būtinos šios sąlygos: 1) testatorius testamento sudarymo metu turi būti veiksnus; 2) testamentas turi būti sudarytas įstatymo nustatyta forma; 3) testamento turinys turi atitikti testatoriaus valią.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl paveldėto turto padalijimo. Byloje nustatyta, kad palikimas yra atsiradęs po O. G. mirties 2000-06-26 (paveldėjimas pagal įstatymą) ir po V. G. mirties 2006-05-20 (paveldėjimas pagal testamentą). Abiem atvejais palikimas yra priimtas, tačiau nepadalytas, nes įpėdiniai nesutaria dėl paveldėto turto pasidalinimo.

Bylos medžiaga patvirtina, kad savo reikalavimą panaikinti O. G. 1999 m. birželio 16 d. pareiškimą, kuriuo ji panaikino savo 1999 m. birželio 14 d. testamentą, ieškovas grindė savo paaiškinimais, kad pareiškimą motina pasirašė grasinimų įtakoje, pareiškimas galėjo būti sudarytas kaip tariamas sandoris, nes motina šiuo sandoriu nesiekė sukurti teisinių pasekmių (pasirašė Gardžiulienės pavarde), motina buvo neveiksni, tai yra 1964 m. CK 57 str., 50 str., 51 str., 54 str., 57 str. nustatytais pagrindais. Ieškovui nenurodžius įtikinamų argumentų ir be savo paaiškinimų nepateikus jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, kad O. G. panaikino savo testamentą prieš savo valią ar dėl kitokių aplinkybių, kurios būtų pakankamos spręsti, kad šis vienašalis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu O. G. 1999 m. birželio 16 d. pareiškimą dėl jos sudaryto 1999 m. birželio 14 d. testamento panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartyje, kuria panaikinus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodytus reikalavimus. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo apelianto argumentu, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė klausimą dėl įpėdinių paveldėjimo teisių, atsiradusių po O. G. bei po V. G. mirties, įgyvendinimo. Būtent, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tą aplinkybę, kad po O. G. mirties sutuoktinių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvęs turtas nebuvo atidalintas, byloje esančių įrodymų viseto pagrindu pripažino, kad O. G. priklausančią gyvenamojo namo su priklausiniais ir 1,30 ha žemės sklypo ½ dalį po jos mirties turi paveldėti pagal įstatymą mirusiosios sutuoktinis ir vaikai lygiomis dalimis (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p.), kurią ieškovas ir mirusiosios sutuoktinis priėmė paduodant pareiškimą notarei, o atsakovai - faktiškai pradėjus turtą valdyti (teismui nustačius šį juridinį faktą). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paveldint motinos palikimą pagal įstatymą ieškovui turi atitekti ¼ dalis O. G. bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje priklausiusios gyvenamojo namo su priklausiniais ir 1,30 ha žemės sklypo dalies arba 1/8 dalis viso šio turto, dėl kurio V. G. padarė testamentinį patvarkymą, ir kad ši turto dalis negali būti paveldima pagal ginčijamą testamentą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsprendė ir kitą klausimą, tai yra nustatė, kad V. G. mirties dieną jam asmeninės nuosavybės teise priklausė 5/8 dalys ginčo namo ir sklypo, ir kad tik dėl tokios dalies šių testamente nurodytų objektų V. G. padarytas testamentinis patvarkymas yra galiojantis, kita šių objektų dalis turi būti paveldima kaip O. G. palikimas pagal įstatymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad V. G. savo testamente nurodė ir bendrai su anksčiau mirusia sutuoktine jam priklausiusį turtą, nėra absoliutus pagrindas pastarojo 2001 m. lapkričio 23 d. testamentą pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.16 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių argumentų, susijusių su kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių pagrįstumu ir teisėtumu, o tik abstrakčiai teigia, jog teismas, neišsprendęs minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytų dviejų klausimų, neturėjo teisės ir galimybės teisingai išspręsti visų kitų su palikimu susijusių klausimų ir ieškovo reikalavimų, teisėjų kolegija argumentuotai atsakyti į juos neturi galimybės.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.