Telšių apylinkės teismo sprendimas

2015-05-13 · Civilinė byla Nr. 2-703-853/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Telšių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-13
Bylos Nr.
2-703-853/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andželika Butkuvienė
Atsakovas
UAB „(duomenys neskelbtini)“
Ieškovas
UAB „(duomenys neskelbtini)“
MAŽEIKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 13 d.Mažeikiai
Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja Andželika Butkuvienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Svetlanai Činčiukienei,dalyvaujant atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui direktoriui T. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“, prašydamas iš atsakovo priteisti 159,87 Eur skolą, 57,55 Eur delspinigius, 72,40 Eur tiesioginius nuostolius už skolos administravimą. Ieškinyje nurodė, kad atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – atsakovas) akcininkas ir įgaliotas asmuo A. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – pradinis kreditorius) 2011 m. rugpjūčio 10 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. 2011/0144 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo savo jėgomis ir savo darbo vietoje dirbti už numatytą sutartyje komisinį atlygį, platindamas ir populiarindamas pradinio kreditoriaus prekes. 2012 m. sausio 13 d. atsakovas ir pradinis kreditorius pasirašė bendradarbiavimo sutarties Nr. 2011/0144 papildymą (toliau – Sutarties papildymas), kuriuo atsakovas įsipareigojo savo sąskaita pristatyti pradinio kreditoriaus prekes ir paslaugų paketus esamiems ir potencialiems pradinio kreditoriaus prekių pirkėjams (sutarties papildymo 1 punktas), atsiskaityti po prekių realizavimo bei apmokėti PVM sąskaitas – faktūras, gautas elektroniniu paštu (sutarties papildymo 2 punktas). Laiku neatsiskaičius su pradiniu kreditoriumi pradedami skaičiuoti 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną (sutarties 2 punktas). Nustatytais terminais atsakovui neatsiskaičius su pradiniu kreditoriumi, 2014 m. liepos 9 d. pakartotinai, elektroniniu paštu, buvo persiųsta PVM sąskaita – faktūra Serija AS Nr. 0001353 paraginant ją apmokėti bei 2014 m. rugpjūčio 7 d. atsakovas buvo informuotas, kad skola vis dar nepadengta, todėl yra ruošiami dokumentai skolos išieškojimui. 2014 m. rugpjūčio 18 d. pradinis kreditorius ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ieškovas) sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SP/14/08/18/1, pagal kurią perleido visas priėmimo – perdavimo akte prie reikalavimo perleidimo sutarties išvardintų dokumentų pagrindu kylančias pradinio kreditoriaus teises bei su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktu atsiliepimu nesutiko su ieškovo pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įkurta 2011 m. lapkričio 17 d., todėl 2011 m. rugpjūčio 10 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. 2011/0144 sudaryti negalėjo. Taip pat pažymėjo, kad pasirašydamas Sutarties papildymą aiškiai nurodė, kad elektroninis paštas yra (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo elektroniniu paštu jokių PVM sąskaitų–faktūrų nuo pradinio kreditoriaus iki šiol nėra gavęs, todėl delspinigiai priskaičiuoti pagal Sutarties papildymo punktą negali būti skaičiuojami. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kokiu pagrindu yra išrašyta PVM sąskaita – faktūra bei nuslėpė, koks asmuo realizavo, ar grąžino prekes, nes tik jis yra vienintelis įmonėje dirbantis asmuo, todėl ir turėjo gauti prekes bei pasirašyti prekių priėmimo – perdavimo akte. Kadangi, kaip nurodo atsiliepime, atsakovas prekių negavo, jų nerealizavo, todėl ir PVM sąskaita – faktūra negali būti išrašyta. Taip pat pažymėjo, kad nurodytame A. J. įgaliojime nėra nurodytas galiojimo terminas, todėl įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo, todėl pasirašyti įmonės vardu galėjo tik nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2013 sausio 13 d.

2015 m. balandžio 21 d. Mažeikių rajono apylinkės teisme buvo gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimas dėl nedalyvavimo teismo posėdyje, kuriame prašė bylą nagrinėti ir sprendimą priimti ieškovui nedalyvaujant. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo pateiktame gaunamų sąskaitų registro išraše už 2013-2014 metus, nebuvo įtraukta UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaita – faktūra, tačiau tai galėjo būti padaryta dėl klaidos, neatidumo ar tiesiog tyčia, kadangi sąskaitų registras yra atsakovo įmonės vidinės buhalterijos dokumentas. Nurodė, kad sudarius Bendradarbiavimo sutartį Nr. 2011/0144, santykiuose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovas atstovauti pavedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui A. J., su kuriuo ir buvo bendrauta elektroniniu paštu, telefonu bei susitarta, kad PVM sąskaita – faktūra serija SA Nr. 0001353 bus pakartotinai atsiunčiama elektroniniu paštu. Ieškovas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškinys yra nepagrįstas – nepasirašė Bendradarbiavimo sutarties, kad įgaliotam asmeniui nebuvo pateikta PVM sąskaita – faktūra, ar kad ta sąskaita buvo apmokėta, todėl ieškinį palaikė ir prašė priteisti skolą.

Teismo posėdžio metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius T. P. ieškinio reikalavimo nepripažino bei prašė jį atmesti. Nurodė, kad nei PVM sąskaitos–faktūros nei prekių įmonė nėra gavusi. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius teigė, kad įmonė nėra sudariusi Sutarties, kaip teigia ieškovas, nes Sutartis sudaryta 2011 m. rugpjūčio 10 d., o įmonė įkurta po trijų mėnesių, t. y. 2011 m. lapkričio 17 d. Nurodė, kad 2012 m. sausio 30 d. buvo gauta viena sąskaita – faktūra, kuri buvo apmokėta 2012 m. vasario 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė Bendradarbiavimo Sutarties Nr. 2011/0144 papildymą lektoriams 2012 m. sausio 13 d., kuriame nurodytas įmonės elektroninis paštas – (duomenys neskelbtini). Sutarties papildymo 2 punkte yra nurodyta, kad įmonės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras lektorius privalo apmokėti per 5 kalendorines dienas po PVM sąskaitos – faktūros gavimo elektroniniu paštu. Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra gavusi PVM sąskaitos – faktūros. 2012 m. sausio 13 d. akcininkas A. J. buvo įgaliotas atstovauti įmonę, kad priimtų PVM sąskaita – faktūrą. Šiuo metu jis nėra akcininkas ir nebedirba įmonėje. Sutartis sudaryta su A. J. ir yra įrašytas jo elektroninis paštas, tai remiantis tuo, jie ir turėjo bendrauti. 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo gautas pranešimas, kuriame nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią perleido skolą, kurią reikia apmokėti. Paskambinus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškino, kad jokios PVM sąskaitos–faktūros neturi bei prašė pateikti papildomų įrodymų, kad PVM sąskaitą – faktūrą yra gauta bei buvo pasirašyta už prekių gavimą, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad jokios papildomos informacijos neturi. Atsakovas nurodė, kad pasirašydamas Sutarties papildymą nebuvo susipažinęs su Sutartimi, kuri pasirašyta 2011 m. rugpjūčio 10 d. Sutarties papildymas buvo pasirašytas pasiūlius geras sąlygas, kad prekės bus įmonėje bei jas bus galima realizuoti. Pradėjęs šią veiklą, atsakovas kelias prekes realizavo, tačiau praėjus dviem mėnesiams, jis atsisakė prekių bei jas grąžino. Sutarties papildymas sudarytas vien tam, kad prekės būtų pas atsakovą įmonėje, kad jis jas galėtų neatlygintinai realizuoti bei perpardavinėti. Pagal vieną PVM sąskaitą – faktūrą įmonė prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo gavusi, už jas buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra, krovinio važtaraštis. Sutarties papildyme yra nurodyta, kad PVM sąskaitos – faktūros išrašomos tik pagal ataskaitas, tačiau atsakovas jų nepasirašė. Nurodė, kad atsiliepime parašė, kad ieškovas įrodytų, kokiu pagrindu buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra, kas pasirašė ant prekių priėmimo, tačiau ieškovas tokių duomenų nepateikė. Pažymėjo, kad PVM sąskaitos – faktūros elektroniniu paštu negavo, prekių taip pat negavo, todėl ieškinys yra nepagrįstas bei atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių įrodymų, nustatyta, kad A. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Sutartį Nr. 2011/0144, pagal kurią A. J. įsipareigojo savo jėgomis ir savo darbo vietoje dirbti už numatytą Sutartyje komisinį atlygį, platindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes. 2012 m. sausio 13 d. atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė Sutarties Nr. 2011/0144 papildymą (lektoriams), kuriuo įsipareigojo savo sąskaita pristatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes ir paslaugų paketus esamiems ir potencialiems prekių pirkėjams. Šalys Sutarties papildymo sudarymo neginčijo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles tai reiškia, kad Sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei A. J. yra individuali sutartis sudaryta tarp fizinio bei juridinio asmens, o ne tarp dviejų juridinių asmenų, kurių vienas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra atstovaujama fizinio asmens. Atsižvelgiant į tai, Sutarties papildymas lektoriams (9, 10 b. l.), kuri sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra pripažintina kaip savarankiška sutartis, kurioje yra aptartos visos būtinosios sutarties sąlygos – kaina, kokybės klausimai, atsiskaitymo tvarka

Sutarties papildyme lektoriams 2 punkte yra numatyta, kad už gautas prekes pagal prekių priėmimo–perdavimo aktus privalo atsiskaityti po prekių realizavimo, bet ne rečiau, kaip kartą per mėnesį įmonės nustatyta tvarka, pateikdamas įmonei prekių realizacijos ataskaitą, kurioje nurodo, kokias ir kiek prekių pardavė tretiesiems asmenims ir kiek prekių liko po paskutinio prekių priėmimo–perdavimo akto pasirašymo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas gavo prekių, už kurias yra išrašyta PVM sąskaita – faktūra. PVM sąskaita – faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita – faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. Sistemiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita – faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K–3–484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos – faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Prekių tiekimu yra laikoma prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Taigi, PVM sąskaita – faktūra turi būti įformintas prekių perdavimas kitam asmeniui. Tačiau PVM sąskaita – faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto. Analizuojant PVM sąskaitos – faktūros reikšmę reikia turėti omenyje, kad šis dokumentas visų pirma yra priemonė tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Pagal PVMĮ 14 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra. Sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos – faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Bet kokiu atveju vien išrašytos PVM sąskaitos – faktūros nepakanka, kad kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti tam tikrų pinigų sumų iš skolininko. Pažymėtina, kad PVM sąskaitos – faktūros išrašymas patvirtina, kad tarp šalių yra susiklostę tam tikri sutartiniai santykiai, tačiau savaime neįrodo, kad pardavėjas įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui, jeigu tai nėra atžymėta šiame dokumente. Remiantis CK 6.317 straipsnio 1 dalimi, pardavėjas privalo pagal pirkimo – pardavimo sandorį realiai perduoti prekes pirkėjui. Kilus ginčui teisme dėl prekių (paslaugų) pagal konkrečias sąskaitas – faktūras neperdavimo pirkėjui, pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo – perdavimo kvitus ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kėtis“ v. T. R., bylos Nr. 3K–3–454/2011). Teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, jog vien sąskaitos – faktūros išrašymas neįrodo realaus prekių perdavimo užsakovui fakto. Be kita ko, bendradarbiavimo sutarties papildyme lektoriams yra aiškiai nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninis paštas – (duomenys neskelbtini), kuriuo pagal 2012-01-13 sutartį įsipareigojo pateikti PVM sąskaitas-faktūras. Tačiau ieškovo pridėtoje susirašinėjimo elektroniniu raštu kopijoje, elektroninis paštas, kuriuo vyko susirašinėjimas bei buvo išsiųsta PVM sąskaita – faktūra yra nurodytas kitas elektroninis paštas, t. y. (duomenys neskelbtini), nei atsakovo, o būtent (duomenys neskelbtini). Taip pat, atsakovo teismo posėdžio metu pateiktoje gaunamų sąskaitų registre, kuriame atsispindi 2014 m. gautos sąskaitos, ieškovo sąskaitos nėra nurodyta.

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso(toliau – CPK) 12 straipsnis. Tai reiškia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo priemonės nurodytos CPK 177 straipsnio 1, 2 dalyse. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010–04–08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–155/2010; 2011–02–07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–428/2010; 2011–08–08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–340/2011; kt.).

Atsižvelgiant į visai tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas nepateikė pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas gavo prekes bei už jas privalo susimokėti. Priešingai, byloje esantys duomenys įrodo, kad PVM sąskaita – faktūra, buvo siųsta ne įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroniniu paštu, todėl teigti, kad ji privalo apmokėti prekes, negalima. Atsižvelgiant į visas šias nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo yra neįrodytas, todėl netenkintinas bei atmestinas.

Ieškinyje ieškovas taip pat prašė priteisti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (Sutarties papildymo 2 punktas). Remiantis tuo, kad išanalizavus byloje esančius duomenis nustatyta, kad atsakovas prekių bei PVM sąskaitos – faktūros, kuri buvo išrašyta už prekes, negavo, darytina išvada, kad delspinigiai taip pat negali būti priteisti.

Atmetus ieškinį atsakovui iš ieškovo priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau atsakovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kadangi teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma nesiekianti Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatyto dydžio, teismas sprendžia, jog šios išlaidos tarp dalyvių neskirstytinos (Lietuvos Respublikos CPK 92 straipsnis, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270, 282 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ atmesti.

Teismo sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Andželika Butkuvienė