Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo R. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

R. S. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 3 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2007 m. kovo 22 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sudavė penkis smūgius kirviu buvusiai bejėgiškoje būklėje – girtai ir miegančiai savo motinai R. Sk. , padarydamas jai penkias kirstines žaizdas kairiajame smilkinyje, pakaušyje ir kakle, kirstinius kairiojo smilkinkaulio ir pakauškaulio sužalojimus, kietojo galvos smegenų dangalo pažeidimus, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir galvos smegenų audinio pažeidimus, dėl ko nukentėjusioji mirė. Tokiu būdu R. S. nužudė bejėgiškos būklės savo motiną. Jos lavoną R. S. paslėpė šulinyje, kuriame nužudytosios R. Sk. lavonas buvo surastas 2007 m. balandžio 19 d.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai nuteistajam paskirtos bausmės. Teismas teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus, pagrįstai pripažino R. S. kaltu dėl bejėgiškos būklės savo motinos nužudymo ir teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad šį nužudymą R. S. padarė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. Tačiau paskirdamas R. S. bausmę teismas netinkamai įvertino kai kurias bylos aplinkybes, taip pat nesilaikė bausmės skyrimą reguliuojančių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad nėra R. S. atsakomybę sunkinančių, o yra tik atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, darbovietėse charakterizuojamas teigiamai ir į tai, kad skirti nuteistajam švelnesnę bausmę prašė nukentėjusioji. Tačiau teismas nepagrįstai sureikšmino pačios nukentėjusiosios neigiamą elgesį, teismo nuomone, sąlygojusį jos ir nuteistojo neigiamus tarpusavio santykius, priešiškumą, o taip pat paskatinusį nuteistąjį padaryti šį nusikaltimą. Be to, teismas pakankamai neįvertino to, kad R. S. padarė labai sunkų ir labai pavojingą nusikaltimą, dėl kurio kilo neatstatomos pasekmės ir padaryta ypatinga žala visuomenei. Nustatant skiriamos bausmės dydį nebuvo įvertinta ir tai, kad nužudymas buvo padarytas esant dviems kvalifikuojančioms aplinkybėms. Teismas neįvertino ir to, kad R. S. prisipažino padaręs šį nusikaltimą tik verčiamas aplinkybių. Jis apie mėnesį laiko ir artimiesiems, ir tyrimą dėl R. Sk. dingimo atlikusiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams melavo apie tariamas savo motinos dingimo priežastis. Be to, tik eilinės apklausos metu, jau žinodamas, kad namuose rastas R. Sk. pasas bei rasti galimai nusikaltimą patvirtinantys pėdsakai, t. y. kraujas, prisipažino padaręs nužudymą. Ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. balandžio 2 d. atliekant įvykio vietos apžiūrą Raudondvario 3-iojo tako 18 namo kambaryje buvo rastas R. Sk. pasas, o kambaryje nuo krosnies sienelės paimti rudos spalvos dėmių pavyzdžiai. Vėliau gauta DNR specialisto išvada patvirtino, kad tos rastos dėmės yra R. Sk. kraujas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad R. S. prisipažino tik verčiamas jau surinktų jo kaltės įrodymų. Tai leidžia teigti, kad paskirdamas R. S. baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui artimą bausmę teismas nesilaikė BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo skiriant bausmę užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba ir vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių subjektų interesus. Taigi teismas, skirdamas šioje byloje bausmę R. S. , pažeidė BK 41 str. 2 d. 5 p., reikalaujantį užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę R. S. , teismas taip pat nesilaikė ir BK 54 str. 2 d. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o taip pat iš dalies ir BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus. Pažeisdamas BK 54 str. 2 d. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas paskyrė R. S. aiškiai per švelnią bausmę, o padaręs nepagrįstą išvadą, kad nuteistajam skirtina artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė, taip pat pažeidė dar ir BK 61 str. 1 d., 2 d. nuostatas. Prašo teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti nuteistajam R. S. laisvės atėmimo 20 metų bausmę, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Teismas nenustatė jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Jis gailisi padaręs nusikaltimą, parodė, kur paslėptas nužudytosios lavonas ir tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad jis jauno amžiaus, įvertino neigiamą pačios nukentėjusiosios elgesį bei tai, kad skirti jam švelnesnę bausmę prašė nukentėjusioji. Nusikaltimo padarymo metu jis buvo psichiškai sveikas ir pakaltinamas, tačiau po to susirgo laikinu psichikos sutrikimu, gydėsi psichiatrijos ligoninėje ir jau pasveiko. Jis prašo dar kartą įvertinti visas šias išdėstytas aplinkybes, atsižvelgti į tai, kad jis nori pabaigti mokslus, sukurti šeimą ir būti padoriu žmogumi. Šiuo metu jis yra pasiryžęs atlikti jam paskirtą bausmę, tačiau prašo šią bausmę sušvelninti.

Nuteistasis R. S. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nurodo, kad su prokuroro apeliaciniu skundu nesutinka. Skunde prokuroras nurodo, kad nustatant skiriamos bausmės dydį teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios elgesį, kuris esą sąlygojo jos ir nuteistojo neigiamus santykius bei priešiškumą. Jis su šiuo prokuroro argumentu nesutinka ir mano, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į jo motinos elgesį su juo. Netgi mano, kad teismas dar daugiau turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, į jo gyvenimo sąlygas bei tai, kad dėl motinos elgesio jis turėjo psichikos problemų. Jis nužudė savo motiną neišlaikęs jos nuolatinio kišimosi į jo asmeninį gyvenimą. Motinai neįtiko jo draugai ir draugės. Būdama neblaivi ji jam nuolat priekaištaudavo ir laikė jį nevykėliu, nors jis dirbo, mokėsi ir sportavo. Nors dėl jo elgesio motina neturėjo jokių problemų, tačiau ir tai jai buvo negerai. Tai truko ne vienerius metus. Jo sesuo D. S. , irgi neišlaikiusi tokių motinos priekabiavimų, dar būdama nepilnametė išėjo iš namų ir gyveno pas giminaičius. Tuo tarpu jis to nepadarė ir kentė motinos priekaištus. Tačiau tą kartą neištvėrė ir savo motiną nužudė. Dėl to, ką padarė, savęs neteisina ir už tai yra nuteistas ilgalaikio laisvės atėmimo bausme. Todėl jis prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji D. S. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą irgi nurodo, kad su prokuroro skundu nesutinka. Šioje byloje ji pripažinta nukentėjusiąja, nes nužudytoji R. Sk. yra jos ir nuteistojo R. S. motina. Ji gedi savo nužudytos motinos, tačiau pergyvena ir dėl to, kad vienintelis jai likęs artimas žmogus brolis buvo nuteistas ilgalaikio laisvės atėmimo bausme. Todėl prokuroro pareikštas prašymas nuteisti jos brolį 20 metų laisvės atėmimo jai sukėlė šoką. Nustatydamas bausmės dydį teismas pagrįstai atsižvelgė į neigiamą pačios nužudytosios elgesį. Jų motina niekaip nesuvokė, kad jos sūnus jau suaugęs ir savarankiškas, kišosi į jo gyvenimą, jam vadovaudavo, rinkdavo jam draugus ir drauges, o broliui tam paprieštaravus labai įsižeisdavo ir dėl to kildavo konfliktai. Anksčiau motina taip pat elgėsi ir su ja pačia, tačiau ji, dar būdama nepilnametė, išėjo iš namų. Brolis nebuvo toks ryžtingas ir liko namuose. Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadose nurodoma, kad R. S. nustatytas histrioninio tipo asmenybės sutrikimas, tai reiškia, kad jo asmenybė buvo nebrandi ir brolis nesugebėjo spręsti savo problemų. Po nusikaltimo padarymo brolis jau susirgo psichikos liga – sunkia depresijos forma. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo ir kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai ir pažeidžiamas jų orumas. Tačiau ji mano, kad jos brolis buvo nepriekaištinga asmenybė ir kiekviena motina tokiu sūnum turėjo didžiuotis. To jų motina nedarė, nes jai niekas nebuvo geras. Ji supranta, kad sūnus neturėjo teisės motiną nužudyti, tačiau už tai jam jau paskirta griežta bausmė. Apeliaciniame skunde prokuroras neįvertino ir jos, kaip nukentėjusiosios šioje byloje, interesų, to, kad jai tenka išgyventi ir motinos netektį, ir brolio nuteisimą. Tai ji laiko baisia jų šeimos tragedija. Teisme ji prašė neskirti broliui ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės. Ji mano, kad griežtinti bausmės nereikia ir palaiko savo brolio apeliacinį skundą, kuriame jis prašo bausmę sušvelninti. Ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jos brolio nepataisys, o tik dar labiau pažeis jo trapią psichiką. Todėl ji prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje prokurorė prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. S. ir jo gynėja prašo nuteistojo R. S. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikytų bausmės skyrimo taisykles nustatančių baudžiamųjų įstatymų ir dėl nuteistajam R. S. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.). Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo R. S. kaltę padarius kvalifikuotą nužudymą patvirtina paties nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai, specialistų bei ekspertizių išvados ir kiti bylos duomenys. Visi šie įrodymai išdėstyti ir aptarti nuosprendyje. Byloje nustatyta, kad R. Sk. buvo nužudyta savo namuose laikotarpyje nuo 2007 m. kovo 20 iki kovo 22 d. Pats nuteistasis R. S. parodė, kad vienos iš šių dienų (kurios tiksliai, jis neprisimena) pavakarę grįžęs namo rado savo motiną R. Sk. neblaivią. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, motina priekaištavo, kad jis kažkur bastosi, triukšmavo, virtuvėje nuvertė puodus. Jis liepė motinai gultis, ši atsigulė, bet ir toliau jį barė. Toks motinos elgesys jį išvedė iš kantrybės. Praėjus šiek tiek laiko jis nuėjo į priemenę, pasiėmė iš ten kirvį, nuėjo į kambarį, kuriame gulėjo motina, ir smogė jai penkis kartus kirviu. Dar po kiek laiko pažiūrėjęs suprato, kad motina negyva, jos lavoną suvyniojo į patalynę ir kilimą. Kitą rytą išnešė lavoną ir įmetė jį į namo kieme esantį šulinį. Ten pat sumetė motinos drabužius, kitokius daiktus, vėliau į šulinį kibirais nešė ir pylė akmenis ir žvyrą. Po kelių dienų pasikvietė pas save gyventi savo draugę A. J. . Motinos giminėms ir kaimynams aiškino, kad motina su kažkokiu vyru išvažiavo gyventi į Vilnių. Iš bylos taip pat matosi, kad ikiteisminis tyrimas dėl R. Sk. dingimo buvo pradėtas dar 2007 m. kovo 28 d., kai į policiją kreipėsi nužudytosios sesuo V.B. L. . Vykstant šiam tyrimui policija keletą kartų atliko R. Sk. namų apžiūrą, tačiau jų metu pats dalyvaudavęs R. S. kaltu neprisipažino, pareigūnams irgi melavo apie tariamą motinos išvykimą gyventi į Vilnių. Gyvendamas motinos name su A. J. , nuteistasis pradėjo pertvarkinėti namus ir jų aplinką, kieme nugriovė šiltnamį, namuose perstumdė baldus. Ir tik praėjus beveik mėnesiui laiko po motinos nužudymo nuteistasis prisipažino padaręs šį nusikaltimą, iš karto po to iš šulinio buvo iškastas ir atpažintas R. Sk. lavonas. Visos šios nustatytos bylos aplinkybės nekelia abejonių, teismas pagrįstai pripažino R. S. kaltu nužudžius bejėgiškoje būklėje buvusią savo motiną ir jo nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai. Tai neginčijama ir abiejuose paduotuose apeliaciniuose skunduose.

Abu apeliantai nesutinka dėl nuteistajam paskirtos bausmės, prokuroras prašo šią bausmę sugriežtinti, o pats nuteistasis R. S. prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jokių R. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino nuteistojo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir jo gailėjimąsi. Teismas atsižvelgė į tai, kad nužudymas padarytas esant dviems kvalifikuojantiems požymiams, nusikaltimas labai sunkus ir sukėlęs neatstatomas pasekmes. Tačiau buvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, darbovietėse charakterizuojamas teigiamai, skirti jam švelnesnę bausmę prašė pati nukentėjusioji. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad teismas atsižvelgė ir į neigiamą pačios nukentėjusiosios elgesį, kuris sąlygojo jos ir nuteistojo neigiamus santykius, jų priešiškumą ir kuris, teismo manymu, skatino nuteistąjį padaryti nusikaltimą. Dėl visų šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad R. S. tikslinga paskirti bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 2 d. 2 p. ir 3 p. nuteistajam buvo paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš nuteistojo R. S. apeliacinio skundo turinio matosi, kad apeliantas savo skunde faktiškai nurodė tas pačias nuosprendyje jau išdėstytas aplinkybes, į kurias teismas, skirdamas bausmę, jau atsižvelgė. Apeliantas nurodo ir apie tai, kad po nusikaltimo padarymo gydėsi psichiatrijos ligoninėje ir jam buvo nustatytas laikinas psichikos sutrikimas. Tačiau tai irgi aptarta nuosprendyje. Iš bylos matosi, kad R. S. buvo atliktos dvi teismo psichiatrijos ekspertizės, nuteistajam dar gydantis psichiatrijos ligoninėje, ir jau pasveikus. Ekspertizių metu buvo nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu R. S. jokiomis psichikos ligomis nesirgo, laikino psichikos sutrikimo būklėje nebuvo, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Tik jau po nusikaltimo padarymo nuteistasis persirgo laikinu psichikos veiklos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu be psichozės reiškinių, tačiau dėl to jis jau pasveiko. Šiuo metu R. S. diagnozuojamas tik histrioninio tipo asmenybės sutrikimas, situacinė depresinė reakcija ir atskirų psichikos veiklos sutrikimų simptomų simuliacija, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. Ekspertizę atliko ekspertų komisija, kurioje dalyvavo ne tik psichiatrai, bet ir ekspertė psichologė, todėl dėl R. S. pakaltinamumo bei jo psichikos būklės ir nusikaltimo padarymo, ir šiuo metu jokių abejonių nekyla. Atkreiptinas dėmesys ir į ekspertizės išvadų dalį apie R. S. atskirų psichikos veiklos sutrikimų simptomų simuliaciją. Tai, kad po nusikaltimo padarymo nuteistasis buvo susirgęs depresija, irgi paaiškinama pačiomis bylos aplinkybėmis. Natūralu, kad nužudžius savo motiną, R. S. turėjo slėgti kaltės jausmas ir vidiniai pergyvenimai. Kita vertus, depresiją jam galėjo sukelti ir baimė, kad padarytas nusikaltimas netrukus bus išaiškintas. Nuteistasis negalėjo nesuprasti, kad nužudytosios artimieji ir netgi kaimynai nuo pat pradžių nusikaltimo padarymu įtarė būtent jį patį. Nuteistasis pats dalyvavo policijos pareigūnų atliekamų įvykio vietos apžiūrų metu, matė, kad jie name rado panašių į kraują dėmių pėdsakų. Natūralu, kad tai turėjo įtakos jo psichikos būklei ir sukėlė nuteistajam depresiją. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo apie savo norus baigti mokslus, sukurti šeimą ir būti padoriu žmogumi, tačiau ir šios, ir jau anksčiau jo nurodytos aplinkybės tikrai nėra pakankamos tam, kad nuteistajam paskirta bausmė galėtų būti laikoma per griežta. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra ir šis skundas atmetamas.

Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi konkretūs nesutikimo su nuosprendžiu argumentai. Jais remdamasis apeliantas nurodo, kad skiriant bausmę nuteistajam R. S. teismas pažeidė BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 2 d., 61 str. 1 d., 2 d. bei BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimus. Kolegijos nuomone, dalis prokuroro apeliacinio skundo argumentų yra pagrįsti.

Skiriant bausmę teismai turi vadovautis bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamaisiais įstatymais nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, taip pat esminėmis susiformavusios teismų praktikos nuostatomis. Šios nuostatos išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes bei 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgų išvadose. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio šioje byloje matosi, kad paskirdamas bausmę nuteistajam R. S. teismas daugelio nurodytų įstatymų nei Teismų praktikos nuostatų nesilaikė arba jomis vadovavosi tik formaliai. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad dėstomuose bausmės skyrimo R. S. motyvuose gausu esminių prieštaravimų, kurie taip pat turėjo reikšmės teisingos bausmės paskyrimui.

Pirmiausia, kolegija atkreipia dėmesį į nuosprendžio nustatomąją dalį, kurioje nurodyta, kad R. S. nužudė savo motiną konflikto metu jai girtai ir miegančiai suduodamas smūgius kirviu į galvą. Jau šioje nuosprendžio dalyje yra akivaizdus prieštaravimas, kurį patvirtina netgi paties nuteistojo parodymai. Teisme pats R. S. parodė, kad tik po to, kai jo motina atsigulė miegamajame kambaryje, jis nuėjo į priemenę, pasiėmė iš ten kirvį, tačiau iš karto juo motinai smūgių nesudavė. Jis parodė, kad motina dar nemiegojo, pasiėmęs kirvį jis laukė, kol tame kambaryje bus išjungta šviesa, tik to sulaukęs tyliai įėjo į kambarį ir tada kirto motinai kirviu penkis kartus. Visa tai patvirtina, kad R. Sk. buvo nužudyta ne paties konflikto su sūnumi metu, o jam jau pasibaigus. Konfliktas tarp jo ir jo motinos tikrai buvo įvykęs, tačiau jis tapo tik pretekstu tolimesniems nuteistojo veiksmams. Jausdamas motinai pyktį nuteistasis nužudė savo motiną jų konfliktui jau pasibaigus, tai parodo didesnį nužudymo pavojingumo laipsnį, o tuo pačiu turi reikšmės ir sprendžiant bausmės dydžio klausimą.

Vertinant nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, pažymėtina, kad teismas iš esmės nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nes neįvertino visų BK 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių, į kurias turėjo būti atsižvelgta skiriant bausmę, arba jas tik paminėjo formaliai, tačiau į jas neatsižvelgė spręsdamas klausimą dėl skiriamos bausmės dydžio. Teismas nenustatė jokių R. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o lengvinančia aplinkybe pripažino nuteistojo prisipažinimą padarius nusikaltimą bei jo gailėjimąsi. Prokuroro apeliaciniame skunde dėl šios aplinkybės dėstoma daug argumentų, prokuroro nuomone, patvirtinančių, kad nuteistasis prisipažino ne savo noru, o dėl surinktų kitų įrodymų. Kolegijos nuomone, su šiais argumentais iš dalies galima sutikti. Iš bylos tikrai matosi, kad R. S. prisipažino ne iš karto, nors tuo metu įtarti jį nužudžius savo motiną jau buvo pagrindas. Nuteistasis jautė ir nužudytosios artimųjų reiškiamus įtarimus, matė, kaip policijos pareigūnai apžiūrų metu namuose surado jo motinos pasą, taip pat surado ir paėmė tyrimui panašių į kraują dėmių pavyzdžius. Be abejo jis suprato, ir kokie bus tų tyrimų rezultatai. Kita vertus, iš bylos matosi, kad R. S. prisipažino nužudęs savo motiną 2007 m. balandžio 19 d., kai nužudytosios kūnas dar nebuvo surastas ir atkastas iš šulinio. Pažymėtina dar ir tai, kad panaikinti teismo nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės apeliaciniame skunde neprašo ir pats prokuroras. Dėl to naikinti nuosprendžio dalies dėl šios aplinkybės nustatymo nėra pagrindo. Vis dėlto dėl visų jau išdėstytų aplinkybių teismo nustatytos R. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės kolegija nelaiko tiek reikšminga, kad ji galėtų turėti esminės reikšmės bausmės dydžiui. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys dar ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. išaiškinimą apie tai, kad didesnė, negu sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė paprastai yra skiriama jau vien nustačius, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 str. 2 d. punktus. Nuosprendyje pats teismas nurodė, kad R. S. padarė nužudymą esant dviems šį nusikaltimą kvalifikuojantiems požymiams, taip pat nurodė, kad šis nusikaltimas labai sunkus, labai pavojingas, sukėlęs neatstatomas pasekmes ir tuo nuteistasis padarė ypatingą žalą visuomenei. Tačiau šių aplinkybių, t. y. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, teismas, kolegijos nuomone, pakankamai neįvertino. Vadovaudamasis BK 54 str. 2 d. 1 p., teismas turėjo įvertinti ir konkrečias nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes: nužudymo padarymo būdą, smurto naudojimo intensyvumą ir jo pobūdį, panaudotus įrankius ir priemones, tyčios rūšį, nusikaltimo motyvus bei tikslus. Šioje byloje nustatyta, kad R. S. savo motiną nužudė tiesiogine apibrėžta tyčia. Jis specialiai ėjo į namo priemenę, ten pasiėmė kirvį ir nuėjęs į motinos kambarį, ten jai miegančiai kirvio ašmenimis sudavė penkis smūgius į galvą. Visos šios aplinkybės parodo ypatingą nužudymo pavojingumo laipsnį. Be to, nors kaltinime R. S. dar vienas, BK 129 str. 2 d. 6 p. numatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, ir nebuvo nurodytas, šiuo atveju nusikaltimo padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą ir apie kaltininko žiaurumą, juo labiau, kad tokiu būdu nuteistasis nužudė savo paties motiną. Nuosprendyje teismas nurodė, kad šio nusikaltimo motyvas buvo nuteistojo pyktis ir kerštas dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiąja. Tačiau ir pats teismas savo motyvuose svarstė, nors po to ir paneigė galimybę, kad nusikaltimas galėjo būti padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Tokių įrodymų byloje tikrai nėra, tuo R. S. ir nebuvo kaltinamas, tačiau net ir paties teismo nustatyti nužudymo padarymo dėl asmeninių paskatų motyvai, kolegijos nuomone, irgi patvirtina ne mažesnį, o kaip tik didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas R. S. bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad skirti švelnesnę bausmę prašė nukentėjusioji. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, jog baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji D. S. iš tikrųjų nesutiko, kad jos broliui būtų paskirta prokuroro pasiūlyta bausmė. Tą patį ši nukentėjusioji nurodo ir savo atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą. Vis dėlto ir šią aplinkybę teismas įvertino pernelyg kategoriškai, nes ir ši aplinkybė negalėjo nulemti skiriamos bausmės dydžio. Nukentėjusioji D. S. yra nuteistojo sesuo, todėl jos prašymas paskirti broliui švelnesnę bausmę yra natūralus ir žmogiškai suprantamas. Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nukentėjusioji pati nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo jai yra dvigubai sunkiau, nes tenka išgyventi ir motinos netektį, ir brolio nuteisimą. Tačiau negalima sutikti su kitu nukentėjusiosios teiginiu, kad tai, kas įvyko, yra vien tik šeimos drama. Iš bylos matosi, kad D. S. nukentėjusiąja šioje byloje buvo pripažinta todėl, kad nužudytoji R. Sk. buvo jos motina. Pati nukentėjusioji su savo motina kartu seniai negyveno, o nužudymo metu netgi negyveno Lietuvoje. D. S. šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta pagrįstai, tačiau teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad R. Sk. nužudymas padarė žalą ir sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir kitiems nužudytosios artimiesiems. Iš bylos matosi, kad tokius išgyvenimus tikrai patyrė nužudytosios sesuo V. B. L. . Būtent ji kreipėsi į policiją dėl sesers dingimo ir būtent dėl jos pareiškimo buvo pradėtas tyrimas, atskleidęs nužudymo padarymo aplinkybes. Be to, baudžiamoji teisinė žmogaus gyvybės apsauga pagal savo svarbą yra išskirtinė ginamų vertybių hierarchijoje, o nužudymas, sukeliantis negrąžinamus padarinius, visada padaro ypatingą žalą ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir visai visuomenei. Nors apie tai paminėta ir pačiame skundžiamame nuosprendyje, teismas šios aplinkybės pakankamai neįvertino. Skiriant bausmę R. S. teismas nuosprendyje dar nurodė, jog atsižvelgia į pačios nukentėjusiosios neigiamą elgesį, kuris sąlygojo jos ir kaltinamojo neigiamus santykius, jų priešiškumą, o jų išdavoje skatino kaltinamąjį padaryti nusikaltimą. Šie teismo motyvai yra visiškai nepagrįsti ir paneigti išnagrinėtais įrodymais. Be to, dėl šių aplinkybių ir paties teismo nuosprendyje išdėstytos išvados yra prieštaringos. Nuteistasis R. S. ir jo sesuo nukentėjusioji D. S. parodė, kad jų motina piktnaudžiavo alkoholiu, būdama neblaivi triukšmaudavo, varžydavo su ja gyvenusį sūnų įvairiais draudimais, drausdavo jam atsivesti į namus draugus, o laikotarpyje iki nužudymo dar ir draudė R. S. parsivesti į jų namus gyventi naują draugę A. J. . Tačiau pats nuteistasis ir pati nukentėjusioji nurodė ir kitas aplinkybes. Nuteistasis R. S. teisme parodė, kad motina tiesiog per daug kišosi į jo reikalus, tačiau jis pats pripažino, kad motina jį tiesiog per daug mylėjo. Nukentėjusioji D. S. teisme irgi parodė, kad motina R. S. labai mylėjo, o po tėvo mirties norėjo, kad sūnus būtų tik namuose ir niekur neišeitų. Nukentėjusioji dar parodė, kad motina išgerdavo 2-3 kartus per mėnesį. Bendraujant su motina telefonu ir nukentėjusiajai užsiminus, kad ši kviesis brolį pas save į Airiją, motina jai atsakė, kad sūnus pirmiausia turi baigti mokslus. Motina jai dar pasakė, kad neleis sūnui bendrauti su jo nauja pažįstama Aiste, nes ji sužinojusi, kad ši mergina vartoja narkotikus ir buvo apsivogusi. Apie tai, kad R. Sk. kartais vartodavo alkoholį, šioje byloje yra parodę ir kiti ją pažinoję liudytojai. Vis dėlto visi šie parodymai nepatvirtina, kad dėl girtavimo R. Sk. kada nors būtų elgusis neprognozuojamai arba kad dėl jos elgesio būtų kildavę kokių nors problemų. Tai paneigia ir apie R. Sk. surinkti bylos duomenys, ji nebuvo teista ir nebuvo bausta už jokius su alkoholio vartojimu susijusius pažeidimus. Tai, kad R. Sk. galbūt skyrė pernelyg didelį dėmesį savo sūnaus auklėjimui, tikrai negalėjo būti laikoma jos neigiamu elgesiu, o ypač tokiu, kuris būtų turėjęs įtakos nusikaltimo prieš ją padarymui. Ir pačiame nuosprendyje teismas nurodė, kad nors R. Sk. priekaištaudavo savo sūnui būdama neblaivi, tačiau alkoholinius gėrimus vartodavo retai. Iš esmės nukentėjusioji gyveno tvarkingai. Ji mylėjo sūnų ir kaltinamuoju rūpinosi, nors šiam tai ir buvo įgrisę. Tokie teismo nuosprendžio argumentai visiškai paneigia vėliau dėstomus motyvus skiriant nuteistajam bausmę. Dar būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nusikaltimo padarymo metu R. S. buvo pilnametis, dirbo, todėl turėjo visas galimybes savo gyvenimą tvarkytis savarankiškai. Visos šios aplinkybės teismo motyvus apie tai, kad nukentėjusiosios elgesys skatino nuteistąjį padaryti nusikaltimą, t. y. nužudyti savo motiną, visiškai paneigia ir juos kolegija kategoriškai atmeta. Skirdamas nuteistajam bausmę teismas dar atsižvelgė į tai, kad R. S. jauno amžiaus ir darbovietėse buvo teigiamai charakterizuojamas. Su tuo galima sutikti, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant kaltininko asmenybę teismas turėjo atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Jau nurodytos Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgos išvadose išaiškinta, kad kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai, tokie kaip amžius, lytis, šeiminė padėtis, sveikatos būklė ir pan., savaime negali nulemti švelnesnės bausmės už nužudymą paskyrimo, į juos gali būti atsižvelgiama tik visų kitų aplinkybių, apibūdinančių kaltininko asmenybę, kontekste. Be to, skiriant bausmes pagal BK 129 str., teigiamai apibūdinama kaltininko asmenybė negali sumenkinti nužudymo pavojingumo laipsnio bei kitų BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmės skiriamai bausmei. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą teismai nustato, ar nužudymas padarytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo. Be to, vertinant kaltininko asmenybę, turi būti įvertintos ne tik aplinkybės, apibūdinančios kaltininką iki nužudymo padarymo, bet ir aplinkybės, apibūdinančios kaltininko elgesį nužudymo metu bei po jo padarymo (požiūris į padarytą nužudymą, elgesys su nukentėjusiojo artimaisiais ir kt.). Nuteistasis R. S. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas ir byloje tikrai nėra kokių nors duomenų apie jo jau iki nusikaltimo padarymo buvusias susiformavusias antivisuomenines nuostatas. Kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad R. S. nužudymą padarė atsitiktinai arba nepalankiai susiklosčius kokioms nors aplinkybėms. Nesutikdamas su savo motinos elgesiu, jos skiriamu pernelyg dideliu dėmesiu jo gyvenimui, nuteistasis, būdamas pilnametis ir jau dirbantis, tikrai turėjo galimybę gyventi atskirai, tačiau savo valia ir toliau gyveno motinos namuose. Teismo išvada, kad kažkoks neigiamas nukentėjusiosios elgesys galėjo nuteistąjį paskatinti padaryti nužudymą, yra nepagrįstas ir tai šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Taip pat jau aptarta ir tai, kad nuteistasis savo motiną nužudė ne betarpiškai vykstančio abipusio konflikto metu, o palaukęs, kol motina užmigs. Dėl R. S. psichikos būklės tuo metu abejonių nekyla, todėl akivaizdu, kad nuteistasis turėjo pakankamai laiko suvaldyti savo neigiamas emocijas ir buvusio konflikto metu kilusį pyktį. Tačiau nuteistasis sąmoningai nuėjo į namo priemenę, ten specialiai susirado nusikaltimo padarymui tinkantį įrankį kirvį ir nuėjęs į motinos kambarį sudavė motinai tuo kirviu penkis smūgius į galvą. Jau aptartas nužudymo būdas apibūdina nuteistojo elgesį paties nužudymo darymo metu, tačiau ne mažiau svarbios ir aplinkybės, apibūdinančios jo elgesį jau po nusikaltimo padarymo. Nužudęs savo motiną, nuteistasis ne tik iš karto niekam nepranešė padaręs šį nusikaltimą ir neprisipažino kaltu, bet netgi nemėgino kur nors bėgti ir slapstytis. Nuteistasis tiesiog užkasė motinos lavoną prie namo esančiame šulinyje, pasikvietė pas save gyventi savo draugę, tvarkė savo namo vidų, pertvarkinėjo kiemą, visiems melavo apie motinos išvykimą gyventi į Vilnių ir taip beveik mėnesį gyveno motinos namuose. Motinos lavono užkasimas tame pačiame kieme tokiam jo gyvenimui nebuvo kliūtis. Atkreiptinas dėmesys ir į R. S. požiūrį dėl jo paties padaryto nusikaltimo. Jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimąsi teismas, kaip jau buvo nurodyta, pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau ir prisipažinęs kaltu, R. S. visų apklausų metu ir netgi paduotame apeliaciniame skunde pagrindine priežastimi, dėl kurios jis nužudė savo motiną, nurodinėjo ir tebenurodo kaip tik savo motinos netinkamą elgesį. Nuteistasis nurodo, kad jam tiesiog trūko kantrybė dėl motinos girtavimo ir ypač dėl jos per didelio kišimosi į jo asmeninio gyvenimo reikalus. Susidaro įspūdis, kad nuteistasis netgi nelaiko savęs pagrindiniu padaryto labai sunkaus nusikaltimo kaltininku. R. S. bando save pavaizduoti vos ne kaip kankinį, o dėl to, kad padarė nužudymą, ir toliau faktiškai kaltina jo paties nužudytą savo motiną. Toks savo asmenybės pervertinimas, vien tik savo asmeninių interesų suvokimas, bandymai žeminti savo paties nužudytą motiną verčia abejoti, ar nuteistojo deklaruojamas gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo tikrai yra nuoširdus. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, neleidžia padaryti išvados apie mažesnį ir paties kaltininko asmenybės pavojingumą. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių taip pat neaptarė ir neįvertino.

Apibendrinus ir įvertinus visas jau išdėstytas aplinkybes, apibūdinančias ir nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, ir paties nuteistojo asmenybės pavojingumą, kolegija daro išvadą, kad R. S. paskirtoji visiškai nežymiai sankcijos vidurkį viršijanti laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir aiškiai per švelni. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad surašydamas nuosprendį teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimus, yra nepagrįsti. Nuosprendyje teismas bausmės skyrimo motyvus išdėstė pagal savo vidinį įsitikinimą, o tai, kad dalis šių motyvų buvo nepagrįsti, negali būti laikoma nuosprendžio surašymo taisyklių, o tuo pačiu ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu. Tačiau pagrįsti yra prokuroro skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų pritaikymo. Paskiriant bausmę atsižvelgus į tai, kad yra nustatyta atsakomybę lengvinanti, o nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tinkamai neįvertinant nustatytos lengvinančios aplinkybės reikšmės, be to, tuo pačiu metu neįvertinus ir kitų BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, teismas iš tikrųjų nesilaikė BK 61 str. 1 d., 2 d. reikalavimų. Be to, neatsižvelgęs į visas būtinas aplinkybes bei tinkamai jų neįvertinęs ir dėl to paskyręs nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę, teismas pažeidė ir BK 54 str. 2 d. reikalavimus. Tuo pačiu, paskiriant nuteistajam aiškiai per švelnią, nužudymo pavojingumo ir jo padarinių neatitinkančią bausmę, nebuvo užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskiriant tokią bausmę nebuvo vadovaujamasi bausmės paskirtimi ir nesilaikoma BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo. Dėl išdėstytų priežasčių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų ir dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės.

Vis dėlto, net ir pripažinusi, kad R. S. paskirtoji bausmė yra aiškiai per švelni, kolegija prokuroro prašymą sugriežtinti nuteistajam bausmę irgi tenkina tik iš dalies. Prokuroro prašymas paskirti R. S. pačią griežčiausią, sankcijos viršutinę ribą atitinkančią 20 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę yra nepagrįstas. Net ir įvertinus visas šiame nuosprendyje jau išdėstytas bylos aplinkybes, patvirtinančias didelį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tuo pat metu būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, nusikalto būdamas tik 18 metų amžiaus, be to, paliekama galioti nuosprendžio dalis dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo. Kolegijos nuomone, R. S. tikslinga paskirti bausmę, ženkliau viršijančią nusikalstamos veikos metu galiojusios redakcijos baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam R. S. paskirtos bausmės pakeisti.

Nuteistajam R. S. pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 3 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) paskirti bausmę laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.