Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-02-01 · Administracinė byla Nr. A-248-138-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-01
Bylos Nr.
A-248-138-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Birutė Janavičiūtė (pran.)
Trečiasis asmuo
Raimundui Vaickui
Pareiškėjas
uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Socialinės garantijos“
Atsakovas
Draudimo priežiūros komisijai
Administracinė byla Nr.A248 - 138/2008Procesinio sprendimo kategorija 25. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Raimundui Vaickui ir adv. Justinai Eugenijai Alimienei,atsakovo atstovei Agnei Vaitkevičiūtei,trečiajam suinteresuotajam asmeniui Raimundui Vaickui,trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui adv. Justinai Eugenijai Alimienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Socialinės garantijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Socialinės garantijos“ skundą atsakovui Draudimo priežiūros komisijai dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Raimundui Vaickui dėl nutarimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimą Nr.N-20, kuriuo pareiškėjui skirta 15000 Lt bauda, bei įpareigoti atsakovą pakeisti pareiškėjui skirtą baudą į įspėjimą apie nuobaudos pakeitimą viešai paskelbiant atsakovo interneto tinklapyje; taip pat prašė panaikinti atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti pareiškėjo direktoriaus Raimundo Vaickaus draudimo brokerių kvalifikacinį egzaminą.

Pareiškėjas nurodė, kad sankcijos jam buvo pritaikytos už tai, kad buvo pažeistas Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalies reikalavimas atidaryti atskirą banko sąskaitą, į kurią pervedamos tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų lėšos ir draudikų lėšos, skirtos išmokėti šiems asmenims. Tačiau šis pareiškėjo pažeidimas negali būti laikomas šiurkščiu. Jis buvo padarytas dėl to, kad dažnai keitėsi pareiškėjo darbuotojai, atsakingi už jo finansinę apskaitą, todėl lėšos iš ūkinės sąskaitos buvo pervedamos į atskirą sąskaitą, tačiau šios lėšos nebuvo pasisavintos, iššvaistytos ar panaudotos kokiu nors neteisėtu būdu. Dėl padaryto pažeidimo niekam nebuvo padaryta jokios žalos, įmokos draudikams buvo pervedamos laiku, jokių nusiskundimų nebuvo. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai nustatė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies pažeidimą, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas prieš sutarčių sudarymą neteikdavo klientams Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose nurodytos informacijos. Didžioji dalis šios informacijos yra nurodyta draudimo taisyklėse, o šias taisykles ir kitą reikiamą informaciją draudimo brokeriai įteikdavo kiekvienam klientui. Jokių nusiskundimų iš klientų niekada nebuvo gauta. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Draudimo įstatymo 151 straipsnio 8 dalį atsakovas turi teisę surengti draudimo brokerio peratestavimą, jei pasitvirtina skundai dėl brokerio veiklos ar patikrinimo duomenys kelia abejonių dėl jo kvalifikacijos. Ši poveikio priemonė gali būti skiriama draudimo brokeriui, tačiau nagrinėjamu atveju ji buvo skirta direktoriui Raimundui Vaickui, kaip įmonės (pareiškėjo) administracijos vadovui, o ne kaip draudimo brokeriui. Pareiškėjas nurodė, kad jam už nustatytus pažeidimus buvo skirtos net trys poveikio priemonės, t. y. bauda, įpareigojimas direktoriui perlaikyti kvalifikacinį egzaminą ir viešas paskelbimas apie įmonei skirtą baudą. Šios poveikio priemonės nėra suderinamos su administracinės atsakomybės principais, nes Administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 straipsnyje numatyta, kad esant keliems pažeidimas sankcija parenkama pagal sunkesnį iš jų.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2004 m. gruodžio 21 d., t. y. nuo tos dienos, kai jam buvo išduota licencija, nevykdė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Taip pat pareiškėjas siūlydamas sudaryti draudimo sutartis neteikė klientams visos Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose numatytos informacijos. Abu šie pažeidimai yra susiję su draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų asmenų apsauga ir jie buvo vertinami kartu. Nustatytų pažeidimų sudėtis yra formali, todėl nustatyti pasekmės nėra būtina. Atsakovas nurodė, kad skiriant pareiškėjui baudą buvo atsižvelgta į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo kaltę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes įstatyme numatyta maksimali 100000 Lt bauda, o pareiškėjui buvo skirta tik 15000 Lt bauda. Atsakovas nurodė, kad jo paskelbta informacija apie pareiškėjui skirtą baudą nėra poveikio priemonė. Poveikio priemonė taip pat nėra ir draudimo brokerio peratestavimas, nes ji nepatenka į Draudimo įstatyme numatytų poveikio priemonių sąrašą. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju buvo pagrįstai suabejota draudimo brokerio, kuris vadovauja pareiškėjui, kvalifikacija ir patirtimi, todėl ir buvo nutarta jį peratestuoti. Jeigu draudimo brokeris Raimundas Vaickus nesutinka su atsakovo nutarimu dėl peratestavimo, jis turi šį nutarimą skųsti pats, o pareiškėjas negali būti jo atstovas šioje byloje.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjo skundu sutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta bauda, atmetė, o kitą skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad Draudimo įstatymo antrame skirsnyje yra numatyti draudimo brokerių įmonei keliami reikalavimai. Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalyje yra imperatyviai nurodyta draudimo brokerių įmonės pareiga turėti atskirą banko sąskaitą draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų, nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų ir draudikų lėšoms kaupti, o Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalyje numatyta draudimo brokerių įmonės pareiga teikti visą įstatyme numatytą informaciją draudimo sutartis sudarantiems klientams. Minėti įstatymo reikalavimai skirti apsaugoti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų, nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų ir draudikų teises. Teismas nurodė, kad pareiškėjas minėtų reikalavimų nesilaikė, nebuvo atidaręs atskiros sąskaitos draudimo lėšoms kaupti, klientams teikė ne visą informaciją. Pareiškėjas yra profesionalus draudimo paslaugas teikiantis tarpininkas, todėl jis savo veikloje turi besąlygiškai laikytis imperatyvių teisės normų reikalavimų ir jo atsakomybės negali paneigti faktas, kad pažeidimai buvo padaryti dėl dažnos darbuotojų kaitos. Teismas nurodė, kad atsakovas pareiškėjo pažeidimus pagrįstai laikė šiurkščiais ir vadovaudamasis Draudimo įstatymo 201 straipsniu pagrįstai skyrė pareiškėjui baudą. Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalis atsakovui suteikia teisę skirti baudą iki 100000 eurų. Pareiškėjui buvo skirta 15000 Lt bauda. Ši bauda atitinka padarytus pažeidimus, ji skirta atsižvelgiant į tai, kad pažeidimai buvo trunkamojo pobūdžio, jie kėlė grėsmę trečiųjų asmenų interesams. Pareiškėjas jau anksčiau buvo baustas 1000 Lt bauda, tačiau išvadų nepadarė ir toliau nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Teismas nurodė, kad atsakovui viešai paskelbus apie pareiškėjui skirtą baudą jis nebuvo pakartotinai nubaustas už tą patį pažeidimą, nes atsakovas šiais savo veiksmais tik įvykdė Draudimo įstatymo 192 straipsnio 11 punkte numatytą pareigą informuoti visuomenę apie priežiūros funkcijų atlikimą. Teismas nurodė, kad atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimas surengti brokerio Raimundo Vaickaus peratestavimą sukuria teises ir pareigas draudimo brokeriui Raimundui Vaickui, o ne pareiškėjui. Pareiškėjas neturi įgaliojimo atstovauti draudimo brokerį Raimundą Vaickų, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl šio nutarimo panaikinimo paliktina nenagrinėta Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 3 punkto pagrindu.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalis numato galimybę skirti baudą draudimo įmonei ir draudimo tarpininkų įmonei. Šiems subjektams keliami skirtingi veiklos finansiniai reikalavimai. Draudimo įmonė privalo turėti 2000000 arba 3000000 eurų garantinį fondą, 1000000 eurų įstatinį kapitalą, kai tuo tarpu draudimo brokerių įmonė privalo turėti tik 15000 eurų įstatinį kapitalą. Akivaizdu, jog sprendžiant, kokio dydžio baudą skirti, privalu įvertinti, kokiam subjektui ji skiriama (draudimo įmonei ar draudimo brokerių įmonei). Draudimo įmonei, kaip ekonomiškai stipriam ir turinčiam pakankamus resursus ūkio subjektui, 15000 Lt bauda gali būti nedidelė, tačiau draudimo brokerių įmonei tai yra didelė bauda. Nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nebuvo įvertintos. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas skirdamas pareiškėjui baudą ankstesnių jo padarytų pažeidimų nevertino, todėl į šiuo pažeidimus neturėjo teisės atsižvelgti ir pirmosios instancijos teismas. Be to, pareiškėjo anksčiau padarytas pažeidimas buvo visai kitokios rūšies ir šį pažeidimą iš viso negali būti atsižvelgiama (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pareiškėjas nurodo, kad pagal savo pobūdį šiurkštus pažeidimas yra toks pažeidimas, kuriuo ne tik formaliai pažeidžiami teisės aktai, bet ir dėl kurio atsiranda žala teisės saugomoms vertybėms bei kuris padaromas tyčia. Teismas šių aplinkybių nevertino. Pareiškėjas nurodo, kad vertinant, ar viešas paskelbimas apie paskirtą nuobaudą yra poveikio priemonė, nepakanka atsižvelgti tik į Draudimo įstatyme numatytą poveikio priemonių sąrašą. Yra svarbu įvertinti ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso 20 straipsnio nuostatas, numatančias administracinės nuobaudos sąvoką. Nors šis straipsnis tiesiogiai nėra taikomas atsakovo skiriamoms poveikio priemonėms, tačiau jo nuostatos yra svarbios aiškinant, ar atsakovo nutarimas paskelbti apie paskirtą nuobaudą viešai nėra administracinė poveikio priemonė. Šia poveikio priemone nebuvo siekta informuoti visuomenę apie atsakovo funkcijų vykdymą, o buvo siekta sukelti neigiamus padarinius pareiškėjo reputacijai, t. y. jį nubausti. Toks šios poveikio priemonės tikslas atitinka Administracinių teisės pažeidimų kodekso 20 straipsnyje numatytus nuobaudos požymius. Pareiškėjas nurodo, kad jis draudėjams teikė įstatymo numatytą informaciją, t. y. negalima teigti, jog jis visiškai nevykdė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Tačiau atsakovas jam baudą paskyrė už visišką minėtos įstatymo nuostatos nesilaikymą. Nuobauda šiuo atveju nebent gali būti skiriama tik už dalinį įstatymo reikalavimų nesilaikymą ir ji turi būti mažesnė. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalį pareiškėjo skundo paliko nenagrinėtą. Nustatęs, jog dalis skundo yra pareikšta ne to pareiškėjo, teismas turėjo Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio nustatyta tvarka spręsti netinkamos šalies pakeitimo tinkama klausimą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nurodo, kad jis taip pat turi teisę ginčyti atsakovo nutarimą, kuriuo poveikio priemonė buvo pritaikyta jo administracijos vadovui.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo rašytiniu pareiškimu prisideda prie pareiškėjo apeliacinio skundo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas šiuo atveju pažeidė svarbias Draudimo įstatymo nuostatas, užtikrinančias draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų apsaugą. Tokie pažeidimai pagal savo pobūdį yra šiurkštūs ir pareiškėjui pagrįstai už jų padarymą buvo paskirta 15000 Lt bauda. Atsakovas visais atvejais poveikio priemones parenka atsižvelgdamas į draudimo brokerių įmonių finansinę padėtį, pažeidimų sunkumą, poveikio priemonės įtaką draudimo brokerių įmonei. Pareiškėjas nėra maža draudimo brokerių įmonė, jo veikla yra pelninga, o jam paskirta bauda sudaro tik 2 procentus nuo jos gautų pajamų per pirmus devynis 2006 metų mėnesius. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui paskirta bauda yra ne administracinė nuobauda, o ekonominė sankcija, paskirta už specialaus teisės akto - Draudimo įstatymo - pažeidimą. Todėl Administracinių teisės pažeidimų kodeksas šiuo atveju negali būti taikomas. Atsakovas nurodo, kad skiriant pareiškėjui baudą nebuvo atsižvelgta į jo ankstesnius pažeidimus, tačiau ankstesnio pareiškėjo pažeidimo padarymas atspindi jo požiūrį į vykdomą draudimo tarpininkavimo veiklą bei šios veiklos trūkumus. Atsakovas nurodo, kad viešas paskelbimas apie paskirtą baudą nėra poveikio priemonė, nes Draudimo įstatyme tokia poveikio priemonė nėra nurodyta. Paskelbimu apie pareiškėjui paskirtą baudą atsakovas siekė įvykdyti Draudimo įstatymo jam numatytą pareigą informuoti visuomene apie jo vykdomas funkcijas, bet nesiekė sukelti neigiamų padarinių pareiškėjo reputacijai. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dalį pareiškėjo skundo paliko nenagrinėtą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašė apeliacinį skundą tenkinti, prašymą grįsdami tais pačiais argumentais. Papildomai teismui pateikė 2006 m. pareiškėjo balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurių matyti, kad pareiškėjo grynasis pelnas 2006 m. 2973 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, dėstydama tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl Draudimo įstatymo ar kitų draudimo bei draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo

Draudimo priežiūros komisijos teisė kaip poveikio priemonės taikymą skirti baudas numatyta Draudimo įstatymo 197 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagal šį punktą baudos gali būti skiriamos esant šio Įstatymo 201 straipsnyje nustatytiems pagrindams. Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalis nustato, kad bauda iki 100 000 eurų gali būti skiriama draudimo įmonei, draudimo tarpininkų įmonei ar užsienio valstybės draudimo įmonės ar nepriklausomo draudimo tarpininko filialui, šiurkščiai pažeidusiems šį Įstatymą ar kitus draudimo bei draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad bauda skiriama šio Įstatymo 198 straipsnio 2-4 dalyse nustatyta tvarka. Todėl tam, kad būtų patikrintas pareiškėjui paskirtos baudos teisėtumas ir pagrįstumas, būtina nustatyti, ar jis pažeidė Draudimo įstatymą ar kitus draudimo bei draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, ar šis pažeidimas šiurkštus, ar paskirta bauda proporcinga padarytam pažeidimui, ir ar nepažeista poveikio priemonės taikymo tvarka.

Kaip matyti iš atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimo, pareiškėjui bauda paskirta už du pažeidimus: Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalies ir to paties įstatymo 149 straipsnio 4 dalies bei Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 16 d. nutarimo Nr.N-30 4 punkto reikalavimų nesilaikymą.

Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalis nustato: „Draudimo brokerių įmonė privalo atidaryti atskirą banko sąskaitą, į kurią pervedamos tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų lėšos ir draudikų lėšos, skirtos išmokėti šiems asmenims. Į šias lėšas negali būti nukreipiami išieškojimai pagal kitas draudimo brokerių įmonės prievoles, o draudimo brokerių įmonės bankroto atveju iš šioje sąskaitoje esančių lėšų gali būti tenkinami tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų kreditoriniai reikalavimai.“ Nustatyta, kad pareiškėjas savo veiklą pradėjo (gavo licenciją) 2004 m. gruodžio 21 d., o Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąskaitą atidarė tik 2005 m. balandžio 13 d.. Be to, ir po sąskaitos atidarymo ji nebuvo naudojama teisės aktų nustatyta tvarka pagal paskirtį: draudimo įmokos buvo ne renkamos į šią sąskaitą, o pervedamos į atsiskaitomąją pareiškėjo sąskaitą ir tik suėjus mokėjimo draudimo įmonėms terminui pervedamos į atskirą banko sąskaitą, dalis į kasą surinktų įmokų draudimo bendrovėms buvo mokamos iš viso nesinaudojant atskira sąskaita, o tiesiogiai iš kasos. Šių faktų pareiškėjas neginčija. Kolegija pripažįsta, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Draudimo įstatymo 149 straipsnio 6 dalį.

Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalis nustato: „ Draudimo brokerių įmonė privalo atskleisti draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims sutartinių santykių su draudikais, kurių pavedimu vykdo draudimo tarpininkavimo veiklą, pobūdį, teikti Priežiūros komisijos nustatytą informaciją, o prieš draudimo sutarties sudarymą teikti ir šio Įstatymo 78 ir 99 straipsniuose nurodytą informaciją“. Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 16 d. nutarimo Nr.N-30 4 punkte įtvirtinta tokia pati nuostata dėl informacijos teikimo.

Skundžiamame nutarime konstatuota, jog pareiškėjas neteikė Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose nustatytos informacijos. Pareiškėjas su šiuo pažeidimu nesutinka, nurodo, kad teikė visą teisės aktų numatytą informaciją. Nei nutarime, nei 2007 m. sausio 30 d. išvadoje dėl UADBB „Socialinės garantijos“ patikrinimo rezultatų, nei 2007 m. sausio 5 d. patikrinimo akte Nr.28-17 nenurodyta, kuo remiantis padaryta tokia išvada, kokie dokumentai buvo tirti, kokie kiti informacijos šaltiniai naudoti. Tokių duomenų atsakovas nenurodė ir pirmosios instancijos teismui bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu buvo pateiktos draudimo sutartys bei draudimo sutarčių liudijimai, tačiau jų įrodomoji reikšmė nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad nebuvo galimybės nustatyti, ar pareiškėjas teikė Draudimo įstatymo 78 ir 99 straipsniuose nustatytą informaciją. Atsakovui nemotyvavus išvados apie Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir nepateikus išvadą patvirtinančių įrodymų, kolegija pripažįsta, kad šis pažeidimas neįrodytas.

Nutarime, kuriuo pareiškėjui skirta bauda, taip pat nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas veikė, laikydamasis 2004 m. kovo 16 d. nutarimo Nr.N-30 7 punkto reikalavimų. Šis punktas nustato, kad prieš sudarydamas kiekvieną konkrečią draudimo sutartį, draudimo tarpininkas turi tiksliai nustatyti ir nurodyti, remdamasis visų pirma kliento pateikta informacija, to kliento poreikius ir reikalavimus, taip pat nurodyti pagrindines priežastis, kuriomis remdamasis jis klientui davė vieną ar kitą patarimą dėl tam tikros draudimo sutarties. Pareiškėjas kaltinamas tuo, kad neišsaugojo informacijos, kurios pagrindu būtų galima spręsti, ar klientams buvo teikiama informacija, numatyta Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 16 d. nutarimo Nr.N-30 7 punkte. Nors nei šiame nutarime, nei kituose teisės aktuose nėra įvardinta draudimo tarpininko pareiga saugoti minėtą informaciją, o nutarimo 9 punktas nustato tik informacijos teikimo klientui formą, tačiau draudimo tarpininkas privalo užtikrinti, kad priežiūros institucija turėtų realią galimybę ir sąlygas atlikti savo funkcijas ir draudimo tarpininko veiklą patikrinti visais priežiūros institucijos kompetencijai priskirtais klausimais. Pareiškėjas šios bendrosios savo pareigos tinkamai nevykdė.

V.

Dėl pažeidimų pripažinimo šiurkščiais

Šiurkštaus įstatymo ar kitų draudimo bei draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo sąvoka Draudimo įstatyme nepateikta. Todėl kiekvienu atveju vertinant, ar pažeidimas šiurkštus, būtina atsižvelgti į jo padarymo aplinkybes, pažeidimo pobūdį, įtaką draudimo sistemos patikimumui bei veiksmingumui, kitų asmenų teisėms bei interesams ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Duomenų apie informacijos, numatytos Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 16 d. nutarimo Nr.N-30 7 punkte, pateikimą klientams neišsaugojimas pagal savo pobūdį vertintinas kaip veiklos trūkumas, tačiau nelaikytinas šiurkščiu teisės aktų pažeidimu.

Pripažinus, kad Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies pažeidimas neįrodytas, reikia nustatyti, ar pagrįstai 149 straipsnio 6 dalies pažeidimas traktuotas kaip šiurkštus. Pažymėtina, kad reikalavimas atidaryti atskirą banko sąskaitą, į kurią pervedamos tik draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų lėšos ir draudikų lėšos, skirtos išmokėti šiems asmenims, yra imperatyvus ir aiškus. Todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pažeidimas padarytas, įmonės finansininkams gerai nesupratus 149 straipsnio 6 dalies esmės. Be to, užtikrinti įmonės finansinę drausmę yra ir įmonės vadovo pareiga. Tokios atskiros sąskaitos paskirtis- užtikrinti paminėtų draudimo sferos subjektų interesus, garantuoti, kad jiems skirtos lėšos būtų laiku išmokamos ir nebūtų naudojamos kitiems tikslams, o įmonės bankroto atveju- kad iš šios sąskaitos būtų patenkinti jų kreditoriniai reikalavimai. Šių reikalavimų nesilaikymas silpnina trečiųjų asmenų pasitikėjimą draudimo sistema, jos veiksmingumu. Paminėtina ir tai, kad nepasinaudojimas specialia sąskaita buvo ne vienkartinis, o nuolatinio pobūdžio, tęsėsi nuo pareiškėjo veiklos pradžios iki atlikto tikrinimo (beveik 2 metus). Šių argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad Draudimo įstatymo 149 straipsnio 4 dalies reikalavimų nesilaikymas vertintinas kaip šiurkštus šio įstatymo pažeidimas. Vadinasi, atsakovas galėjo skirti pareiškėjui baudą Draudimo įstatymo 201 straipsnio 3 dalies pagrindu.

VI.

Dėl poveikio priemonės proporcingumo

Draudimo priežiūros įstatymo 198 straipsnio 2 dalis nustato, kad priežiūros komisija parenka poveikio priemonę atsižvelgdama į pažeidimo, dėl kurio taikoma ši priemonė, turinį, asmens kaltę, poveikio priemonės proporcingumą pažeidimui, šio pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes asmeniui, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir draudimo bei draudimo tarpininkavimo sistemos saugumui, stabilumui bei patikimumui. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju parenkant baudos dydį būtina atsižvelgti į tai, kad visi pažeidimai buvo ištaisyti dar tikrinimo metu, bei į tai, kad neigiamos pasekmės tretiesiems asmenims neatsirado. Įstatymas numato, kad būtina įvertinti ir taikomos poveikio priemonės pasekmes asmeniui, kuriam ji taikoma. Iš pareiškėjo pateikto 2006 metų balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės (toliau- ir UADBB) „Socialinės garantijos“ pelnas 2006 m. buvo tik 2973 Lt, tai yra kelis kartus mažesnis, nei paskirtoji 15000 Lt bauda. Šiuo atveju tikrinant paskirtos baudos dydžio atitikimą padarytiems pažeidimams reikšminga ir tai, jog vienas iš pažeidimų pripažintas neįrodytu. Įvertinusi išdėstytus argumentus kolegija prieina išvadą, kad paskirta bauda yra per didelė, neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl mažintina iki 3000 Lt.

VII.

Dėl sprendimo viešo paskelbimo pripažinimo poveikio priemone

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartyje pasisakė dėl sprendimo viešo paskelbimo pripažinimo poveikio priemone. Ši nutartis paskelbta biuletenio "Administracinių teismų praktika“ Nr.8. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Todėl kolegija atsižvelgia į 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartyje pateiktą teisės normų, reglamentuojančių visuomenės informavimą apie Priežiūros komisijos funkcijų atlikimą, poveikio priemonių rūšis ir jų taikymą, bei šių normų santykio aiškinimą. Minėta nutartimi konstatuota: „Draudimo priežiūros komisijos sprendimo viešas paskelbimas interneto tinklapyje turi būti prilyginamas Draudimo įstatyme įtvirtintoms poveikio priemonėms. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R (91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“ 1 principas skelbia, kad administracinės sankcijos ir jų taikymo sąlygos turi būti nustatytos įstatymų.“ Draudimo įstatymo 197 str. yra pateiktas išsamus poveikio priemonių sąrašas, kuriame nėra numatyta, kad priežiūros komisijos sprendimas gali būti skelbiamas viešai.

Aptariama nutartimi taip pat pasisakyta dėl Draudimo įstatymo 192 straipsnio 11 punkto, numatančio kad Priežiūros komisija informuoja visuomenę apie Priežiūros komisijos funkcijų atlikimą, reikšmingus pasikeitimus draudimo rinkoje ir nurodyta, kad ši norma „suteikia visuomenės teisės į informaciją apie Priežiūros komisijos veiklą garantiją ir Priežiūros komisija privalo visuomenės teisę į informaciją įgyvendinti, tam pasirinkdama įstatymui neprieštaraujančius ir subjektų teisių bei interesų nepažeidžiančius visuomenės informavimo būdus. Įstatymas nedraudžia priežiūros komisijai skelbti interneto tinklapyje Priežiūros komisijos teisės taikymo praktikos arba pateikti atitinkamus pranešimus spaudai, tačiau tokie pranešimai negali būti įtvirtinami teisės taikymo akto <...> rezoliucinėje dalyje, nes įstatymai nenumato Priežiūros komisijai teisės individualiu teisės taikymo aktu pareiškėjo atžvilgiu sukurti ir taikyti dar vieną kvazi poveikio priemonę – sprendimo paskelbimą viešai“.

Šioje byloje apskųstu atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimu Nr.N-20 nutarta paskelbti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą Priežiūros komisijos tinklalapyje. Toks rezoliucinės dalies paskelbimas pagal Vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką Priežiūros komisijos tinklalapyje negali būti prilygintas visuomenės informavimui apie Priežiūros komisijos veiklą ir funkcijų atlikimą. Todėl Draudimo priežiūros komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimo Nr.N-20 dalis, kuria nutarta paskelbti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą Priežiūros komisijos tinklalapyje, naikintina.

VIII.

Dėl baudos skyrimo procedūrų

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovė nurodė, kad bauda pareiškėjui paskirta tiek atsakovo 2007 m. vasario 6 d. protokolu Nr.1KP-6, tiek 2007 m. vasario 6 d. nutarimu Nr.N-20, todėl neaišku, kuris aktas vykdytinas ir kokio dydžio bauda skirta pareiškėjui.

Draudimo įstatymo 194 straipsnio 1 dalis nustato, kad Priežiūros komisijos sprendimai, priimami atliekant Priežiūros komisijos funkcijas ir įgyvendinant Priežiūros komisijos teises, įforminami Priežiūros komisijos nutarimais. Analogiška nuostata yra Draudimo įstatymo 183 straipsnio 6 dalyje. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad Priežiūros komisijos posėdis turi būti protokoluojamas. Posėdžio protokolą pasirašo visi posėdyje dalyvavę Priežiūros komisijos nariai. Jei Priežiūros komisijos narys nesutinka su sprendimu ir balsuoja prieš, jo atskira nuomonė įrašoma protokole ir jis nėra laikomas atsakingu už šį Priežiūros komisijos sprendimą. Taigi, protokole be kita ko turi būti fiksuojami posėdžio metu priimti sprendimai (jų rezoliucinės dalys). Šie sprendimai įforminami nutarimais, kuriuose išdėstomos priimtų sprendimų rezoliucinės dalys, nurodomos nustatytos aplinkybės ir sprendimo motyvai. Tokia sprendimų įforminimo tvarka nereiškia dvigubo baudimo, kadangi priimamas vienas sprendimas, vadinasi, skiriama ir viena bauda. Vykdymui pateikiamas administracinis aktas (nutarimas), kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (sprendimas). Kitų poveikio priemonės skyrimo tvarkos, numatytos Draudimo įstatymo 198 straipsnio 3-4 dalyse, pažeidimų pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė.

IX.

Dėl reikalavimo panaikinti nutarimą dėl draudimo brokerio kvalifikacinio egzamino surengimo pareiškėjo direktoriui

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą panaikinti atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti pareiškėjo direktoriaus Raimundo Vaickaus draudimo brokerių kvalifikacinį egzaminą paliko nenagrinėtą pripažinęs, kad skundą dėl šio reikalavimo padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad skundas (dėl visų jame nurodytų reikalavimų) paduotas UADBB „Socialinės garantijos“vardu, būtent ši įmonė nurodyta pareiškėju skunde, o R.Vaickus kaip pareiškėjas nenurodytas. Kadangi skundas R.Vaickaus vardu nepaduotas, nėra pagrindo išvadai, kad skundą jo vardu padavė tokių įgalinimų neturintis asmuo. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria reikalavimas panaikinti atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti draudimo brokerio Raimundo Vaickaus peratestavimą paliktas nenagrinėtas, naikintina.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad atsakovo 2007 m. vasario 6 d. nutarimas surengti draudimo brokerio Raimundo Vaickaus peratestavimą, perlaikant jam kvalifikacinį egzaminą, teises ir pareigas sukelia Raimundui Vaickui, o ne UADBB „Socialinės garantijos“. Todėl R.Vaickus savo vardu ir turėtų kreiptis į teismą dėl galimai pažeistos savo teisės gynimo. Kadangi pareiškėjo UADBB „Socialinės garantijos“ teisių aptariamas nutarimas nepažeidžia, jam nepriklauso reikalavimo teisė ir šio pareiškėjo reikalavimas dėl minėto nutarimo panaikinimo turėtų būti atmestas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Tačiau šioje situacijoje būtina atsižvelgti į Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnį, reglamentuojantį netinkamos šalies pakeitimą tinkama. Šis straipsnis nustato: „Jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis“. Teismas tokia galimybe nepasinaudojo ir nepasiūlė pareiškėjui dėl dalies reikalavimų pareiškėją pakeisti tinkamu, tuo neįvykdydamas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Išdėstytų argumentų pagrindu byla dėl aptariamo reikalavimo perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti.

Teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Draudimo priežiūros komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimą Nr.N-20, kuriuo pareiškėjui skirta 15000 Lt bauda, bei įpareigoti atsakovą pakeisti pareiškėjui skirtą baudą į įspėjimą apie nuobaudos pakeitimą viešai paskelbiant atsakovo interneto tinklapyje, panaikinti ir šį pareiškėjo reikalavimą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Draudimo priežiūros komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimo Nr.N-20 1 punktą ir pareiškėjui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Socialinės garantijos“ paskirtą 15000 Lt baudą sumažinti iki 3000 (trijų tūkstančių) Lt. Panaikinti Draudimo priežiūros komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimo Nr.N-20 dalį, kuria nutarta paskelbti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą Priežiūros komisijos tinklalapyje.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria reikalavimas panaikinti Draudimo priežiūros komisijos 2007 m. vasario 6 d. nutarimą surengti draudimo brokerio Raimundo Vaickaus peratestavimą paliktas nenagrinėtas ir bylą dėl šio reikalavimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisBirutė JanavičiūtėRičardas Piličiauskas