- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-17
- Bylos Nr.
- 1A-105-417-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00107-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Violeta Miliuvienė
- Kaltinamasis
- J. G.
- Nukentėjusysis
- A. K. T.
- Advokatai
- Jurijus Koreckis
- Kategorijos
- 1.2.8.1Šmeižimas (BK 154 str.)
Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-105-417/2013
Teisėjas J. Špelveris Procesinio sprendimo kategorija 1.2.8.1., 1.2.8.2.
2013 m. sausio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. K. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
A. K. T. civilinis ieškinys dėl 65000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. G. buvo kaltinamas pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. dėl to, kad 2011 m. gruodžio 8 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme, esančiame S. Daukanto 8, tiksliai nenustatytu laiku, 2011-12-08 pateiktame prašyme papildyti skundą prašė išaiškinti A. K. T. psichinę būklę, nurodydamas, kad „visi A. K. T. tariami „nukentėjimai“ yra pagrįsti polinkiu pasipelnyti keliant fiktyvius reiškinius. Žmonės įspėjami saugotis atokiau šios pilietės“, taip pat nurodydamas, jog „A.K. T. nepaliaujami šmeižimai ir įžeidinėjimai yra A. K. T. vizitinė kortelė“, tuo viešai raštu pažemindamas A. K. T. bei paskleisdamas apie A. K. T. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčia pakirsti pasitikėjimą ja, žeminančia jos asmenybę.
Privati kaltintoja ir nukentėjusioji A. K. T. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir J. G. pripažinti kaltu pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. bei priteisti 65 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad J. G. tikrovės neatitinkančią informaciją išdėstė rašytiniame skundo papildyme, su šia informacija galėjo susipažinti ne vienas teismo darbuotojas. Todėl apeliantė mano, kad tikrovės neatitinkanti informacija gali pakirsti pasitikėjimą ja kaip asmeniu, kaip įmonių direktore. J. G. išgalvotą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie ją paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, tai darė neabejotinai suvokdamas, kad skleisdamas tokio pobūdžio informaciją, neišvengiamai pakerta tikėjimą ir šio tikslo siekė. J. G. skleidžiama informacija turi konstatuojamąjį pobūdį, informacija pateikiama kaip faktas, kaip objektyviai egzistuojantys faktiniai duomenys. Faktus galima patikrinti, o vertinimų neįmanoma nurodyti, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą.
Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos atstovas prašo savo atstovaujamosios apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. K. T. apeliacinis skundas atmestinas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo apeliantės skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl mano, kad J. G. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., sudėties požymių ir šių išvadų privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Teisėjų kolegija įvertinusi apeliantės skundo argumentus bei faktinius bylos duomenis, pažymi, kad privataus kaltinimo pobūdžio esmė lemia tai, kad pirmiausia nukentėjusysis sprendžia, ar prieš jį padarytomis veikomis jo interesai yra paleisti taip aštriai, kad dėl to verta kreiptis į teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą. Todėl natūralu, kad gali būti susiduriama su tokia situacija, kai asmuo, save vertinantis kaip nukentėjusį asmenį, gali per jautriai sureaguoti į kito – kaltinamo nusikaltimu – asmens išsakytus žodžius, mintis ar nuomonę, vertindamas pastarąją kaip nusikaltimą.
Įžeidimas kaip nusikalstama veika yra viešas, užgaulus kito žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas nuo šmeižimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai užgauliai atsiliepiama apie asmenybę, jo savybes. Be to, įžeidimo atveju reikšmės neturi, ar šis įvertinimas atitinka tiesą. Tačiau visais atvejais šmeižimas ar įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.
Nagrinėjamuoju atveju, išteisintojo J. G. raštu išreikšti pamąstymai apie tai, kuo paremti A. K. T. „nukentėjimai“, kokie nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos asmenybės bruožai, įvardinant juos žodžiais „vizitinė kortelė“, bei nuomonė, kad K. A. T. liausis taip elgtis tik tada, kai „ji bent du kartus nebus nuteista už kiekvieną iš šių nusikaltimų, tol nepradės gerbti žmonių ir paties teismo“, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kurių tikslas šmeižti A. K. T.. Nes pagal objektyviuosius požymius šmeižimu yra laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad J. G. tik kelia prielaidas, kas galėtų sulaikyti apeliantę nuo vienokių ar kitokių jos veiksmų atlikimo.
Tuo tarpu vertinant J. G. veiksmus, kaip A. K. T. įžeidimą, teismui pateikus prašymą išsiaiškinti A. K. T. psichinę būklę, suformuojant jį ne menkinančia, užgaulia forma, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip nusikalstami. Galbūt toks J. G. elgesys, tiksliau, savo nuomonės, minčių išreiškimas teisme ir suerzino apeliantę, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad J. G. veikoje, išreiškus tokį prašymą, nėra būtinųjų BK 155 str. 1d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių – užgaulaus pažeminimo, siekio užgauliai pažeminti žmogų. Tad nesant jų, negalima ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 155 str. 1d.
Pažymėtina ir tai, kad iš faktinių bylos duomenų akivaizdu, kad panašaus pobūdžio bendravimas tarp ginčo šalių yra tapęs savotiška bendravimo forma. Be to, kiekviena iš ginčo pusių pasitaikius bent menkiausiai galimybei, savo ruožtu neatsisakydami ir provokacijų vienas prieš kitą, bet kokius panašaus pobūdžio veiksmus vertina ne kaip kitaip, o tik kaip nusikaltimą.
Todėl esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. K. T. apeliacinį skundą bei naikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. K. T. apeliacinį skundą atmesti.