- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-18
- Bylos Nr.
- 2-2133/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Orgtechnika“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Orgtechnika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Orgtechnika“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Skala“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Litectus“ dėl kreditorių komiteto nutarimų panaikinimo ir varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „SEB lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Fima“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Indebt“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Orgtechnika“ nurodė, kad atsakovo BUAB „Skala“ kreditorių komitetas 2010 m. spalio 22 d. bei 2011 m. kovo 25 d. nutarė skirti papildomą finansavimą dalies bankrutuojančiai įmonei priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), detaliesiems planams parengti, siekiant pakeisti sklypų paskirtį iš žemės ūkio į kitą (gyvenamosios teritorijos); nutarimai motyvuoti tuo, kad paskirties pakeitimas ženkliai pakels šio turto kainą. Tačiau, neužbaigus paskirties keitimo procedūros ir nesant jokių kliūčių tai atlikti, 2012 m. liepos 19 d. įvykęs kreditorių komitetas nutarė parduoti kaip turtinį vienetą 15 bankrutuojančiai įmonei priklausančių ir AB SEB bankui įkeistų sklypų, kurių didžiajai daliai anksčiau nutarta keisti paskirtį, varžytynėse už pradinę 18 101 440 Lt kainą (nutarimai 4.1-4.2, 4.4, 4.7-4.16, 4.18 darbotvarkės klausimais). Turtą už nurodytą kainą pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą įsigijo atsakovas UAB „Litectus“. Ieškovo nuomone, 2012 m. liepos 19 d. komiteto nutarimai yra neteisėti ir turi būti panaikinti, nes: priimti nevykdant ankstesnių nutarimų dėl sklypų paskirties keitimo; nustatyta kaina buvo ženkliai mažesnė nei reali sklypų rinkos vertė (36 mln. Lt pagal Nekilnojamojo turto registrą) bei jų vertė, kuri būtų buvusi po paskirties pakeitimo; yra nemotyvuoti. Tokie nutarimai pažeidė ieškovo ir kitų kreditorių teises, padarė jiems žalos. Bankroto administratorius nepagrįstai nesiėmė jokių veiksmų dėl šių nutarimų panaikinimo. Ieškovo teigimu, kreditorių komiteto nariai AB SEB bankas ir AB „SEB lizingas“ bei žemės sklypų pirkėjas UAB „Litectus“ yra susijusios įmonės, todėl spręstina, kad nepagrįstai žema turto kaina buvo nustatyta tik šių asmenų interesais. Be to, žemės sklypų detaliųjų planų rengimui skirtos papildomos lėšos buvo dengiamos ne iš hipotekos kreditoriaus AB SEB banko lėšų; taip švaistytas bankrutuojančios įmonės turtas. Ieškovo nuomone, 2012 m. rugsėjo 28 d. varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu; šis aktas taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktų normas.
Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė: 1) panaikinti 2012 m. liepos 19 d. kreditorių komiteto nutarimus 4.1-4.2, 4.4, 4.7-4.16 4.18 darbotvarkės klausimais; ) pripažinti 2012 m. rugsėjo 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad ieškovas praleido 14 dienų ieškinio senaties terminą kreditorių komiteto nutarimams ginčyti ir tai sudaro pagrindą netenkinti šio ieškinio reikalavimo. Teismo nuomone, visiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams informacija apie skundžiamus komiteto nutarimus buvo prieinama nuo 2012 m. liepos 24 d., tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi tik 2012 m. spalio 16 d. Ieškovas neįrodė, kad apie nutarimus sužinojo 2012 m. rugsėjo 20 d., o jo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra nesvarbios ir nesudaro pagrindo šį terminą atnaujinti. Teismo vertinimu, ieškovas nebuvo apdairus ir rūpestingas, nesidomėjo bankroto proceso eiga. Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo sprendė, kad ieškovas neįrodė būtinų sąlygų CK 6.66 straipsnio taikymui. Teismo manymu, bankrutuojančios įmonės turto pardavimas vyko vadovaujantis teisėtais kreditorių komiteto nutarimais, juos vykdyti bankroto administratorius privalėjo, o turtas varžytynėse parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Ieškovas taip pat neįrodė sandorio šalių nesąžiningumo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Orgtechnika“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Apelianto teigimu, ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nežymiai, todėl teismas nepagrįstai jo neatnaujino. Nenagrinėdamas skundžiamų kreditorių komiteto nutarimų teisėtumo ir atmesdamas ieškinį dėl praleisto senaties termino, teismas pažeidė bankroto bylose egzistuojantį viešąjį interesą. Tokių nutarimų neteisėtumas yra akivaizdus. Apeliantas taip pat pažymi, kad reikalavimas dėl varžytynių akto panaikinimo yra savarankiškas ieškinio reikalavimas, todėl teismas turėjo nagrinėti jį pagrindžiančius argumentus. Teismas to nedarė, todėl visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo, kad kreditorių komiteto nutarimai yra teisėti, o bankroto administratorius privalėjo juos vykdyti.
Atsiliepimas
Atsakovai BUAB „Skala“ ir AB SEB bankas bei trečiasis asmuo UAB „Litectus“ prašo atmesti atskirąjį skundą.
Atsiliepimuose iš esmės pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pažymima, kad, pritaikęs ieškinio senatį reikalavimui dėl kreditorių komiteto nutarimų teisėtumo, teismas, spręsdamas dėl varžytynių akto galiojimo, neturėjo papildomai vertinti šių nutarimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės
Apelianto argumentų esmę sudaro tai, kad bankrutavusios įmonės kreditorių komitetas, iš pradžių nusprendęs skirti papildomų lėšų ginčo žemės sklypų detaliųjų planų rengimui ir sklypų paskirties keitimui, vėliau nepagrįstai ir nemotyvuotai nusprendė nelaukti detaliojo planavimo pabaigos bei skubiai pardavė sklypus su dviem kreditorių komiteto nariais susijusiam asmeniui už kainą, kuri buvo aiškiai per maža tiek lyginant su tuometėmis sklypų rinkos kainomis, tiek kainomis, kurios būtų baigus ginčo sklypų detalųjį planavimą ir pakeitus jų paskirtį. Pasak apelianto, bankroto administratorius nepagrįstai nesiėmė jokių veiksmų dėl neteisėtų kreditorių komiteto nutarimų. Kaip matyti iš apelianto pozicijos, būtent ginčijamų nutarimų neteisėtumas lemia ir varžytynių akto neteisėtumą. Pastebėtina, kad apeliantas nekelia klausimų dėl kreditorių komiteto nutarimų priėmimo ir varžytynių vykdymo procedūrų pažeidimų.
Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė iš esmės remdamasis tik ieškinio senaties ginčyti nutarimus praleidimu. Nors senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bankroto bylų viešą interesą, mano būtina įvertinti ginčą iš esmės; visi tam reikalingi duomenys yra byloje.
Priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nenustato draudimo kreditorių komitetui (kreditorių susirinkimui) keisti savo ankstesnius nutarimus ar juos panaikinti (24, 25 str.); toks draudimas, kolegijos nuomone, nebūtų racionalus. Dėl šios priežasties ginčijami kreditorių komiteto nutarimai per se negali būti laikomi neteisėtais. Apelianto pozicija, kad nebuvo jokių kliūčių tęsti žemės sklypų detaliojo planavimo procedūras, nėra tinkamai pagrįsta (CPK 178 str.). Pirma, apelianto pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 39-45; t. 2, b. l. 164) neleidžia spręsti, kad detaliojo planavimo procedūros buvo baigtos ir teliko atlikti formalius veiksmus iš bankrutuojančios įmonės pusės ar tokios procedūros netrukus būtų buvusios baigtos be didesnių pastangų. Pastebėtina, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo sklypų detalusis planavimas būtų baigtas šiuo metu, nors, atsižvelgiant į apelianto įrodinėjamą kelių kreditorių komiteto narių ir sklypų įgijėjo sąsajas ir nesąžiningumą, tai būtų buvę padaryta naujojo savininko, jei tam iš tikro nebūtų reikėję daug laiko ir pastangų. Antra, bankroto procedūros tęsiasi nuo 2009 m, todėl bankrutavusios įmonės likvidavimo nukėlimas neapibrėžtam terminui, su tuo susijęs administravimo išlaidų didėjimas prieštarautų bankroto proceso operatyvumo ir racionalumo principams.
Apelianto argumentas dėl akivaizdžiai per mažos perleistų sklypų kainos taip pat yra nepagrįstas. Apeliantas šią aplinkybę įrodinėja Nekilnojamojo turto registre užfiksuoto ginčo turto 2004 m. lapkričio 2 d. – 2009 m. kovo 25 d. laikotarpio vertinimo duomenimis, pagal kurį vidutinė turto rinkos vertė siekė 36 165 352 Lt (t. 1, b. l. 46-82). Tačiau pagal vėlesnį žemės sklypų vertinimą, pateikiamą VĮ Registrų centro, turto vertė 2012 m. sausio 1 d. siekė tik 8 110 700 Lt (t. 2, b. l. 99-113). Pagal byloje esančią individualią ginčo sklypų vertinimo ataskaitą, jų vidutinė rinkos vertė 2010 m. birželio 10 d. siekė 12 415 000 Lt (t. 1, b. l. 118-200; t. 2, b. l. 1-78; t. 3, b. l. 56-76). Pažymėtina, kad apeliantas savo pozicija grindžia ir VĮ Registrų centro sandorių duomenų bazės 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. balandžio 2 d. laikotarpio informacija (t. 3, b. l. 10), tačiau kaip teisingai pastebi kitos šalys, kriterijai, pagal kuriuos buvo atrinkti duomenys, neatitinka ginčo žemės sklypų kriterijų, pavyzdžiui, apeliantas pateikė informaciją apie gyvenamosios teritorijos sklypų pardavimą, nors ginčo sklypai yra žemės ūkio paskirties, taip pat nesutampa sklypų plotai ir iš dalies verčių zonos, kuriose yra lyginamieji sklypai (t. 1, b. l. 46-82; t. 3, b. l. 35-40). Todėl šis įrodymas pripažintinas netinkamu (CPK 180 str.). Kartu pastebėtina, kad tikrąją turto vertę apsprendžia realiai įvykęs sandoris. Kaip matyti nagrinėjamu atveju, varžytynėse dalyvavo tik vienas pirkėjas, nors, jeigu būtų galima laikytis apelianto pozicijos apie tikrąją sklypų vertę, viršijančių 36 mln. Lt, dvigubai mažesnė pradinė sklypų kaina – 18 mln. Lt neabejotinai būtų pritraukusi didesnį ratą suinteresuotų pirkėjų. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo spręsti, kad ginčo sklypų perleidimas už 18 101 440 Lt (be PVM) kainą neatitiko tikrosios rinkos situacijos.
Iš išdėstyto akivaizdu, kad negalima pripažinti kreditorių komiteto nutarimų negaliojančiais apelianto nurodomais argumentais. Kartu nelieka pagrindo neteisėtu pripažinti ir varžytynių aktą bei bankroto administratoriaus veiksmus susiklosčiusioje situacijoje. Tai konstatavus, pirmosios instancijos teismo nutarties atmesti ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, todėl nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.
Dėl proceso
Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį iš esmės išnagrinėjo kaip skundą dėl kreditorių komiteto nutarimų panaikinimo (ĮBĮ 24 str. 5 d.). Tačiau byloje keliamas klausimas ne tik dėl tokių nutarimų, bet ir ginčijama trečiojo asmens nuosavybės teisė į žemės sklypus, kylanti šių nutarimų ir varžytynių akto pagrindu (CPK 715 str.), todėl ginčas peržengia bankroto bylos ribas. Nepaisant to, iš bylos matyti, kad ginčo nagrinėjimui buvo tinkamai pasirengta, jis išnagrinėtas žodinio proceso tvarka teismo posėdžiuose, šalys turėjo galimybę pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ginčas buvo išnagrinėtas remiantis apeliacinių skundų nagrinėjimo taisyklėmis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį nepakeistą.