- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-48-340/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- Valstybės įmonės registrų centro Vilniaus filialo, VĮ Registrų centro, Valstybės įmonei Registrų centras
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės, Z.J., A.M., M.J., B.J.
- Ieškovas
- A.M., J.K., J.Ž.
Teisėjas V.Stankevičius Procesinio sprendimo kategorija: 33; 121.15; 121.18; 121.21
2008 m. vasario 13 d.
atsakovo Valstybės įmonės registrų centro Vilniaus filialo (apelianto) atstovei R.Zinkevičiutei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A.M., J.K., J.Ž. ieškinį atsakovams Valstybės įmonei Registrų centras, Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems asmenims A.M., Z.J., M.J., B.J., Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimų atsisakyti įregistruoti daiktines teises panaikinimo ir įpareigojimo įregistruoti daiktines teises.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamos pripažinti negaliojančiais Valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialo 2005-11-24 sprendimą ir Valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-01-20 sprendimą Nr. 36 ir įpareigoti Valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialą įregistruoti ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teisę į rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) tokiomis dalimis: A.M. į 281/1000, J.K. į 199/1000, J.Ž. į 520/1000. Nurodė, kad atsakovai nepagrįstai atsisakė įregistruoti ieškovių daiktines teises į rūsį. Atsakovų argumentai, kad nėra duomenų, jog ieškovės nupirko rūsio patalpas R-1, R-2, R-3, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kurios nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir kitais dokumentais. Teismai nustatė šias reikšmingas daiktinių teisių įregistravimui aplinkybes: 1. pastate, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), pažymėtame plane 1A2p, adresu (duomenys neskelbtini), 52,10 kv.m ploto rūsio patalpos, pažymėtos indeksais R-1, R-2 ir R-3 bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik ieškovėms; 2. pastate yra tik rūsio patalpos R-1, R-2 ir R-3, t.y. tik tos, į kurias nuosavybės teisę nori įregistruoti ieškovės, o kitų rūsio patalpų šiame pastate nėra. Nepagrįstas atsakovų motyvas, kad rūsys yra bendro naudojimo patalpa ir bendros dalinės nuosavybės teise priklauso daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Ieškovės butus pirko su rūsiais, kurie yra ieškovėms priklausančių butų priklausiniai. Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad ieškovėms yra įregistruota nuosavybės teisė į butus su jų priklausiniu – rūsiu. Kiti pastato patalpų ir butų savininkai gyvenamąsias patalpas privatizavo ar kitaip įgijo be rūsio patalpų, todėl nuosavybės teisės į rūsio patalpas jie neįgijo. Nepagrįstas ir atsakovų argumentas, jog turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl rūsio patalpų suformavimo teisėtumo, nes yra įrašas apie rekonstrukciją. Civilines bylas nagrinėję teismai, nenustatė, kad rūsio patalpos buvo rekonstruotos, atmesdami atsakovo A.U. argumentus dėl šios aplinkybės. Aplinkybę, kad patalpos nebuvo rekonstruotos įrodo kadastrinių matavimų byla.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjant pareikštus ieškinio reikalavimus, turi būti išsiaiškinta, ar teritorinio ir centrinio registratorių sprendimai neregistruoti ieškovių bendrosios dalinės nuosavybės teisių į ginčo rūsio patalpas yra teisėti ir pagrįsti, atsižvelgiant į teisės aktais nustatytas registro tvarkytojo funkcijas ir atsakomybę. Atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro įstatyme įtvirtintas viešo registro tvarkytojo kompetencijos ir atsakomybės ribas, teritorinis registratorius negalėjo vadovautis ieškovių pateiktomis sutartimis ir jų pagrindu įregistruoti daiktines teises į rūsio patalpas, kadangi minėtose sutartyse įsigytas rūsys neidentifikuotas jokiomis kiekybinėmis charakteristikomis, t.y. sutartyse nenurodyta kokiame pastate, kokio dydžio, kokia rūsio patalpa, kokiomis dalimis įsigyjama nuosavybėn kartu su butu. Nuspręsti, kokias neidentifikuotas rūsio patalpas sutarčių pagrindu įgijo ieškovės, nėra registro tvarkytojo kompetencija. Ieškovės nepateikė jokių dokumentų, kuriuose būtų nustatyta, jog tik jos yra 52,10 kv.m bendro ploto rūsio savininkės, todėl šios patalpos, sutinkamai su CK. 4.82 str. priklauso visiems namo bendraturčiams. Į bylą pateiktų teismo sprendimų motyvuojamojoje dalyje tam tikrų aplinkybių konstatavimas nėra pagrindas registruoti nuosavybę Nekilnojamojo turto registre.
Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog byloje esminę reikšmę turi aplinkybės, ar ieškovės įgijo nuosavybės teisę į ginčo rūsio patalpas, kaip į butų priklausinius, ar šios patalpos kaip bendro naudojimo tapo gyvenamojo namo savininkų bendrąja daline nuosavybe. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1149-13/2003 2003-09-02 priimtu sprendimu konstatavo, kad ginčo rūsio patalpos yra bendro naudojimo patalpos, priklausančios visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Tretieji asmenys M.J. ir Z.J. atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 40,82 kv.m bendro ploto negyvenamos patalpos. Ginčo rūsio patalpos nėra identifikuotos, yra namo bendro naudojimo patalpos, priklauso visiems namo (duomenys neskelbtini), butų ir patalpų savininkams, todėl atsakovo veiksmai ieškovių atžvilgiu yra teisėti.
Daugiau atsiliepimų teismo nustatytu terminu negauta.
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2007-10-16 sprendimu ieškinį tenkino visiškai; panaikino Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2005-11-24 sprendimą ir Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-01-20 sprendimą Nr. 36; įpareigojo Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 52,10 kv.m rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksais R-1, R-2 ir R-3, esančias pastate (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: A.M. į 281/1000, J.K. į 199/1000, J.Ž. į 520/1000; priteisė iš atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro ieškovių naudai po 33,33 Lt žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro valstybės naudai 84 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms padengti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad atsakovai Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas 2005-11-24 sprendimu ir Valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-01-20 sprendimu Nr. 36 atsisakė tenkinti ieškovių prašymą įregistruoti ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teisę į rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: A.M. į 281/1000, J.K. į 199/1000, J. Ž. į 520/1000. Atsakovų ir trečiųjų asmenų argumentai, kad ieškovės nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į rūsio patalpas ir, kad rūsio patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiams, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Ieškovės yra butų 4, 5 ir 14, esančių pastate, kuris plane pažymėtas 1A2p, (duomenys neskelbtini), savininkės. A.M. nuosavybės teise priklauso 14, J.K. – 4, o J.Ž. – 5 butas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-00056-624/05 įsiteisėjusiu 2005-04-25 teismo sprendimu yra nustatyta, kad 1A2p pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), yra 6 gyvenamosios ir 3 negyvenamosios patalpos ir tik vienas rūsys – 52,10 kv.m bendro ploto rūsio patalpos, namo plane pažymėtos indeksais R-1, R-2, R-3. Teismas 2005-04-25 sprendime konstatavo, kad minėtos rūsio patalpos yra tik ieškovėms priklausančių butų – 4, 5 ir 14 priklausiniai. Įstatymų normos, reglamentuojančios teismo sprendimo privalomumą, nedetalizuoja, kuri įsiteisėjusio teismo sprendimo dalis yra privaloma, todėl įsiteisėjęs teismo sprendimas visa savo apimtimi yra privalomas. Dėl to teismas laikė teisiškai klaidingais ir nepagrįstais atsakovo argumentus, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nėra privalomas teismo sprendimų motyvuojamojoje dalyje tam tikrų aplinkybių konstatavimas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 1 d., 4 d. nuostatas ginčo rūsio patalpos ir buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip ieškovėms priklausančių butų priklausiniai; šie duomenys nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti, todėl laikomi išsamiais ir teisingais. Kadangi ginčo rūsio patalpa Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota kaip ieškovių butų priklausinys, ieškovės turėjo teisę prašyti įregistruoti jų nuosavybės teises į atitinkamas rūsio patalpos dalis, todėl pagrįstai pateikė prašymą dėl daiktinių teisių įregistravimo. Ieškovės savo daiktinei teisei į rūsio patalpas įregistruoti pateikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. nurodytus dokumentus; savo bendrame prašyme nurodė kiekvienai iš ieškovių prašomas įregistruoti rūsio patalpų dalis, paskaičiuotas pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymą, todėl akivaizdu, kad rūsio patalpų bendraturtės tarpusavyje sutarė dėl rūsio patalpų dalių. Įvertinęs ieškovių pateiktus dokumentus, teismas laikė, kad atsakovai nepagrįstai atsisakė įregistruoti ieškovių bendrosios dalinės nuosavybės teisę į rūsio patalpas tuo pagrindu, kad nepateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Teismas tai pat atmetė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-01-20 sprendime Nr. 36 nurodytą argumentą, kad turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl rūsio patalpų suformavimo teisėtumo, nes kadastrinių matavimų byloje nėra duomenų, kad rūsio patalpos buvo rekonstruotos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2007-10-16 sprendimą ir ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui negrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apelianto nuomone, nagrinėdamas bylą teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, netaikė normų, kurias turėjo taikyti, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, ištyrė įrodymus, todėl neteisingai išsprendė bylą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Nurodo, jog ieškovės teritoriniam registratoriui nebuvo pateikusios duomenų, jog tik jos yra ginčo rūsio patalpų 52,10 kv.m savininkės, todėl tos patalpos priklauso visiems namo bendraturčiams. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-00056-624/05 įsiteisėjusiu 2005-04-25 teismo sprendimu nėra nustatyta, jog tik ieškovėms priklauso ginčo rūsio patalpos; ieškovių nuosavybės teisių apimtis į rūsio patalpas nėra aiški; be to šioje byloje buvo sprendžiami ne ieškovių nuosavybės teisių į rūsio patalpas nustatymo klausimai. Teismas nepasisakė, kodėl nesirėmė ir nesivadovavo kitais byloje esančiais įrodymais – Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu, Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Teismų pozicija dėl ginčo rūsio patalpų yra nevienoda ir prieštaringa; bylose buvo sprendžiami reikalavimai ne dėl ieškovių nuosavybės teisių į rūsio patalpas, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neatlieka aplinkybių ir faktų tyrimo, o tik analizuoja pateiktus registravimui dokumentus, teismų sprendimai su prašymais atlikti registraciją pateikti nebuvo, VĮ registrų centro Vilniaus filialas tose bylose dalyvaujančiu asmeniu nebuvo, todėl jose nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniu faktu Vilniaus filialo atžvilgiu. Teismo išvada dėl ginčo patalpų įregistravimo kaip ieškovėms priklausančių butų priklausinių yra visiškai neteisinga, kadangi nei viename teismui pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra duomenų apie tai, kokiame pastate, kokiomis dalimis, kokio ploto rūsys yra ieškovėms priklausančių patalpų priklausinys. Apelianto nuomone, pagal pareikštą ieškinį turėjo būti analizuojami teisės norminiai aktai, nustatantys teritorinio ir centrinio administratoriaus teises, pareigas, funkcijas, kompetenciją bei atsakomybę, tačiau teismas nukrypo nuo ieškinio dalyko. Nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovės buvo pateikusios Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. nurodytus dokumentus, kadangi, kaip jau minėta, ne visi reikalingi dokumentai buvo pateikti. Nurodo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog tarp namo bendraturčių egzistuoja nesutarimai dėl ginčo rūsio valdymo, naudojimo, disponavimo; šioje byloje pareikšti reikalavimai neatspindi ginčo esmės, nes netinkamai suformuluoti, teismas nesiūlė ieškovėms tikslinti ieškinio reikalavimo, išnagrinėjo bylą esant nepašalintiems ieškinio trūkumams.
Tretysis asmuo Vilniaus m. savivaldybės administracija prisideda prie atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinio skundo, pilnai palaiko skunde išdėstytus pagrindus ir reikalavimus, prašo jį patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka, mano, jog teismo sprendimas priimtas tinkamai taikius ir aiškinus materialinės bei procesinės teisės normas. Nurodo, jog apeliantas nebūdamas daugiabučio namo buto savininku neturi teisės ginčyti ieškovių nuosavybės teisės, kiti suinteresuoti asmenys ieškovių nuosavybės teisę į rūsį pripažįsta, nes teismo sprendimo neginčija.
Šalies argumentai
Bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme metu, 2008-01-30 tretysis asmuo Z. J. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo VĮ Registrų centras Vilniaus filialo apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto tvarkytojo kompetenciją bei procesinės teisės normas; jų netinkamas aiškinimas ir taikymas yra pagrindas iš panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Ieškovės A.M., J.K. ir J.Ž. savo ieškinio pagrindu nurodė 1964 m. CK 4 str. 2 d. 1 p. bei CK 4.47 str., t.y. nurodė, kad įgijo nuosavybės teises į rūsio patalpas, kaip privatizuojamų butų priklausinius, butų privatizavimo sutarčių pagrindu. Kitų daugiabučio namo butų savininkai su ieškovių pozicija nesutinka, tretieji asmenys nurodė savo procesiniuose dokumentuose, kad jų įsitikinimu, rūsio patalpos iki privatizavimo buvo bendro naudojimo ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į rūsio patalpas priklauso visų butų ir patalpų savininkams; vienas iš name esančių patalpų savininkų, tretysis asmuo Z.J. prisidėjo prie atsakovo apeliacinio skundo, palaikydamas apelianto argumentą, kad teismas skundžiamu sprendimu pažeidė CK 4.82 str. bei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. nuostatas. Kolegija konstatuoja, kad tarp daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų yra ginčas dėl teisių į rūsio patalpas. Nagrinėjamoje byloje nėra pareikšto reikalavimo dėl fakto, kad tik ieškovės įsigijo nuosavybės teises į rūsio patalpas butų privatizavimo sutarčių pagrindu pripažinimo; ieškovių vertinimu, pakanka jų butų privatizavimo sutarčių duomenų bei, kad šis faktas buvo pripažintas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005-04-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-00056-624/05. Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti ieškovių ir trečiųjų asmenų ginčo dėl teisių į rūsio patalpas; apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ginčo rūsio patalpos priklauso ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, kaip ir kitiems daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų ir patalpų savininkams (CK 4.82, 4.75 str.) bei ieškovių atsiliepimų argumentai, kad nagrinėjamoje byloje yra neginčytinai nustatyta, jog tik ieškovės įsigijo rūsio patalpas butų privatizavimo sutarčių pagrindu išeina už nagrinėjamos bylos ribų, todėl kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako. Kolegija taip pat nesutinka, kad apeliantas, nebūdamas daugiabučio namo buto savininku, be pagrindo apeliaciniu skundu ginčija ieškovių nuosavybės teises – ieškovių teisės į rūsio patalpų dalį nėra ginčijamos, tačiau yra ginčas dėl kiekvienos iš jų dalies dydžio ir šis ginčas, kilęs tarp ieškovių ir kitų daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų nėra išspręstas, atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad nesant aiškumui dėl kitų bendraturčių teisių į rūsio patalpas, negalima spręsti apie jų daiktinių teisių apimtį.
Ieškovės ginčija atsakovų atsisakymo registruoti daiktines nuosavybės teises į rūsio patalpas teisėtumą ir pagrįstumą, taigi pagrindinė bylos problema, ar buvo pagrindo pripažinti, kad bendrosios nuosavybės teisė į rūsio patalpas atsirado išimtinai tik ieškovėms, butų Nr. 4, 5 ir 14 savininkėms, jų butų privatizavimo sutarčių pagrindu bei jau paminėto įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo pagrindu; ieškovių ir trečiųjų asmenų ginčas dėl teisių į rūsio patalpas negali būti sprendžiamas nagrinėjamoje byloje ir dėl to, kad atsakovai Valstybės įmonė Registrų centras ir Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas neturi įgalinimų spręsti bendraturčių ginčus dėl jų dalių bendrojoje nuosavybėje. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teisės ir atsakomybės ribos apibrėžtos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str.2 d., 8 str. 2 d., 23 str. 2, 3, 4 d., 29 str. 6, 8 p. nuostatomis bei Nekilnojamojo turto registro nuostatų normomis ir išvadų apie turto priklausomumą padarymas pateiktų dokumentų pagrindu, jeigu jų turinys yra nepakankamai apibrėžtas, viršija registratoriaus kompetenciją.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2005-11-24 sprendimu ir Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-01-20 sprendimu Nr. 36 be pagrindo atsisakė tenkinti ieškovių prašymą įregistruoti ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teisę į rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), motyvuodami, kad ieškovės nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į rūsio patalpas bei, kad rūsio patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiams. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, vertindamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo įsiteisėjusį 2005-04-25 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-00056-624/05. Šio teismo sprendimo motyvuose konstatuota, kad namo (duomenys neskelbtini) rūsiai R-1, R-2 ir R-3 yra tik ieškovėms priklausančių butų – Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 14 priklausiniai, o atsakovo argumentą, kad nekilnojamojo turto tvarkytojui nėra privalomas tam tikrų aplinkybių konstatavimas teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas atmetė; savo poziciją teismas grindė Teismų įstatymo 9 str. bei CPK 18 str. nuostatomis. Su tokia argumentacija negalima sutikti, nes ji pagrįsta netinkamu teisės aktų nuostatų aiškinimu. Teismas be pagrindo plečiamai aiškina teismo sprendimo privalomumo sąvoką. Teismo sprendimo privalomumas reiškia, kad teismo sprendimas yra visuotinai privalomas aktas, teismo sprendimo nurodymai (teismo sprendimo rezoliucinė dalis) turi būti vykdomi be sąlygų. Tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai, tampa priejudiciniais faktais, privalomais ne visiems, o tik byloje dalyvavusiems asmenims (CPK 182 str. 2 p.). Paminėtoje civilinėje byloje buvo išnagrinėtas ieškovų A.Š., R.A., J.Ž. ir J.K. ieškinys atsakovei L.U., trečiajam asmeniui L.U. dėl jos ir jo vaikų iškeldinimo iš namo (duomenys neskelbtini), įrengtų rūsio patalpų. Ieškinyje ieškovai nurodė, kad jie yra rūsio bendrasavininkai, tačiau jų teisės į rūsio patalpos nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registro ir kadastro įstaigoje dėl formalių priežasčių. Kitų daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų savininkai bei Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, ieškiniu nebuvo keliama problema, nebuvo nagrinėjama, ar namo (duomenys neskelbtini) rūsio patalpos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise išimtinai tik butų Nr. 4, 5 ir 14 savininkams, ar visiems daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams. Dėl išdėstyto kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005-04-25 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-00056-624/05 motyvuojamoje dalyje sakinys apie tai, kad name (duomenys neskelbtini) yra tik 52,10 kv.m bendro ploto rūsio patalpos, kurios bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso butų Nr. 4, 5 ir 14 savininkams, vertintinas kaip butų Nr. 4, 5 ir 14 savininkų nuosavybės teisų į rūsio patalpas pripažinimas, tačiau dėl šių butų savininkų dalių bendrojoje nuosavybėje bei dėl kitų daugiabučio namo butų savininkų teisių į rūsio patalpas teismas nepasisakė ir neturėjo teisės pasisakyti, nes kiti bendraturčiai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą; toks įsiteisėjusio sprendimo motyvuojamos dalies aiškinimas reikštų, kad teismas 2005-04-25 sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų – kitų butų ir patalpų savininkų – teisių į rūsio patalpas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog namo (duomenys neskelbtini) rūsiai R-1, R-2 ir R-3 yra tik ieškovėms priklausančių butų – Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 14 priklausiniai vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Kolegija taip pat nesutinka, kad ieškovių pateiktų privatizavimo sutarčių pagrindu atsakovai galėjo įregistruoti ginčo patalpas išimtinai ieškovių bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip jų butų priklausinius. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartyse šios kategorijos bylose išaiškinta, kad gyventojams privatizuojant nuomos teise valdomus butus pagal Butų privatizavimo įstatymą kaip pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo nurodomas butas ir rūsyje ar kitose namo vietose naudojamos pagalbinės patalpos, kurios būdavo įtraukiamos į apskaitą butų inventorizavimo bylose kaip konkretaus buto priklausiniai. Pagal butų pirkimo-pardavimo sutartis, Butų privatizavimo įstatymą prie privatizuojamo turto nebuvo priskiriamos bendro naudojimo patalpos, skirtos name esančių butų funkcionavimui pagal paskirtį užtikrinti, t.y. patalpos, kuriose yra komunikacijos, elektros, šilumos tiekimo įrengimai ir pan. CK 4.82 str. 1 d. nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo įranga. Ši bendroji nuosavybė nepriskirta konkrečiam buto savininkui, o buto ar patalpų savininko dalis (idealioji nuosavybės dalis) yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2006, 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2005 ir kt. ).
Taigi sprendžiant bendraturčių ginčą dėl butų savininkų teisės į rūsio naudojimo patalpas, yra teisiškai reikšminga, ar ginčo objektas – rūsio patalpos, butų privatizavimo metu buvo priskiriamos prie bendro naudojimo patalpų, ar atskiriems namo butams. Ieškovių pateiktų butų privatizavimo sutartyse nurodyta, kad butų Nr. 4, 5 ir 14 kiekvienam savininkui butai yra privatizuoti su neidentifikuotu rūsiu; nei butų pirkimo-pradavimo sutartyse, nei kituose kadastro ir registro bylose esančiuose dokumentuose nėra nurodyta, kad ieškovės pirko būtent patalpas R-1, R-2 ir R-3. Byloje yra duomenų, kad trys patalpos rūsyje buvo įrengtos namo (duomenys neskelbtini) rūsyje A.U. rekonstrukcijos metu; šios rekonstrukcijos teisėtumas ir buvo teisiškai įvertintas civilinėje byloje Nr. 2-1149-13/2003. Civilinėse bylose Nr. 2-1149-13/2003 ir Nr. 2-00056-624/05 nebuvo sprendžiama, kokia buvo rūsio patalpų paskirtis iki rekonstrukcijos, ar rūsio patalpos buvo naudojamos visų butų ir patalpų savininkų, ar buvo priskirtos naudojimuisi atskiriems butams iki A.U. atliktos rekonstrukcijos, nes tokie reikalavimai bylose nebuvo keliami. Dėl išdėstyto negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismų pozicija Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-00056-624/05 ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime byloje Nr. 2-1149-13/2003 dėl ginčo rūsio patalpų priklausomybės yra nevienoda ir prieštaringa.
Kolegija sprendžia, kad atsakovai pagrįstai atsisakė registruoti rūsio patalpas išimtinai namo (duomenys neskelbtini) butų Nr. 4, 5, 14 savininkams jų bendrosios dalinės nuosavybės teise, ieškinyje nurodytomis proporcijomis, jų pateiktų dokumentų pagrindu; dėl to teismo sprendimas naikintinas ir byloje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nusprendė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą A.M., J.K., J.Ž. ieškinį atsakovams Valstybės įmonei Registrų centras, Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų atsisakyti įregistruoti daiktines teises panaikinimo ir įpareigojimo įregistruoti daiktines teises atmesti.