- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-28
- Bylos Nr.
- 2-482/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- M. B., R. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „R&I“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Konstantino Gurino, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. B. ir R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-970-601/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „R&I“ ieškinį atsakovams M. B. ir R. M. dėl skolos pagal paprastuosius neprotestuotinus vekselius priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „R&I“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų M. B. ir R. M. po 250 000 Lt pagal neprotestuotinus paprastuosius vekselius ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas tai pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 250 000 Lt sumai areštuoti atsakovo M. B. bei 250 000 Lt sumai – atsakovo R. M. pinigines lėšas, esančias atsakovų banko sąskaitose, o jose nesant piniginių lėšų arba jų esant nepakankamai, trūkstamai pinigų sumai areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis. Nurodė, jog laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti, nes pareikštas didelės sumos turtinis ieškinio reikalavimas, atsakovai yra fiziniai asmenys, be to, atsakovai faktiškai nepripažįsta išduotų vekselių, dėl ko bylos nagrinėjimo metu gali siekti paslėpti turimą turtą arba perleisti jį tretiesiems asmenims, siekdami išvengti prievolės įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 23 d. nutartimi ieškovo UAB „R&I“ reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nutarė areštuoti 250 000 Lt sumai atsakovo M. B. bei 250 000 Lt sumai atsakovo R. M. pinigines lėšas, esančias atsakovų banko sąskaitose, o jose nesant piniginių lėšų arba esant nepakankamai, trūkstamai pinigų sumai areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neviršijant ieškinio sumos ribų, nes yra reali grėsmė manyti, jog, atsakovams sužinojus apie ieškinį, gali būti bandoma paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turtą, o atsakovams perleidus turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinus šį turtą, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 148 str. 1 d.). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į tai, jog byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, reikalavimų suma yra didelė – 500 000 Lt, atsakovai yra fiziniai asmenys.
Šalies argumentai
Atsakovai M. B. ir R. M. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovo UAB „R&I“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes byloje nėra jokių duomenų apie pateikto ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, pvz., kad atsakovai sudaro sandorius, kurių tikslas – tikslingai sumažinti turto masę ir vertę. Teismas nesvarstė klausimo dėl galimo nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė apie tai nepranešdamas atsakovams.
2. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ginčo šalių lygiateisiškumo principą, neišklausydamas abiejų šalių, tuo pažeisdamas LR CPK 148 straipsnio 1 dalį.
3. Teismas, taikydamasis laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi didele ieškinio suma, tačiau ši aplinkybė nėra besąlyginis pagrindas visuomet taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsakovai visada siekė maksimaliai bendradarbiauti su ieškovu bei per įmanomai trumpiausią terminą nustatyti, ar ieškovo turimi vekseliai yra suklastoti. Atsakovai kreipėsi į atitinkamas ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo ir apie galimą nusikalstamą veiklą informavo Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarę D. Bieliūnaitę. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-01205-08 yra vilkinamas dėl paties ieškovo kaltės.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „R&I“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Atsakovai M. B. ir R. M. atskiruoju skundu skundžia Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį, kuria teismas tenkino ieškovo UAB „R&I“ prašymą dėl laikinąsias apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais dėl pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo bei procesinės teisės normų pažeidimais, nepranešant atsakovams apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, nesvarstant klausimo dėl atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tuo pažeidžiant ginčo šalių lygiateisiškumo principą (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str., 147 str., 148 str. 1 d.).
Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju. Jų taikymo pagrindas – pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Apeliantai nepagrįstai nurodo, jog vienintelis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nagrinėjamu atveju galėtų būti pagrįsti įrodymai, jog, nepritaikius teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių, atsakovai galėtų imtis veiksmų, siekdami perleisti, paslėpti ar įkeisti nuosavybės teise valdomą turtą. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes laikoma, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju. Nagrinėjamu atveju, ieškovui UAB „R&I“ pareikštu ieškiniu prašant teismą priteisti iš atsakovų M. B. ir R. M. po 250 000 Lt skolos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog yra pareikštas didelės sumos ieškinio reikalavimas. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas atsakovams – fiziniams asmenims, nesant duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl egzistuojančios grėsmės realiam teismo sprendimo vykdymui ieškinio tenkinimo atveju. Atsakovai, kurių atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėdami teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, t. y. nepaneigė didelės ieškinio sumos sąlygotos objektyvios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Atsakovo turtinė padėtis ir galimybė įvykdyti būsimą teismo sprendimą tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių vėlesniu bylos nagrinėjimo laikotarpiu gali keistis, todėl atsakovų nurodytos aplinkybės, kad byloje nėra įrodymų, jog jie turi tikslą ar bando paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti savo turtą, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį bei neužtikrinti būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo pagal ieškovo pareikštus reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Atsakovų atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad vekseliai, kuriais ieškovas grindžia savo ieškinio reikalavimus dėl skolos priteisimo, gali būti suklastoti, ir kad šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas, negali būti vertinami šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantų M. B. ir R. M. atskirojo skundo argumentą dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo kaip neturintį įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovams, tačiau išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir jiems nepranešus. Pažymėtina, jog teisė spręsti dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų buvimo, sprendžiant dėl pranešimo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą priklauso teismui. Šis pranešimas atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Juo siekiama suteikti atsakovams galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau atsakovas išsaugo galimybę pasinaudoti šiomis teisėmis ir vėlesnėse bylos nagrinėjimo teisme stadijose. Pagal LR CPK 151 straipsnio 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas, arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nagrinėjamu atveju atsakovams iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jų manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, kad LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju panaikinti skundžiamą nutartį. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba atskiras procesinis klausimas byloje (LR CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą dėl LR CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo, nepareikalaujant, kad ieškovas UAB „R&I“ pateiktų atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi išspręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturėjo pagrindo savo iniciatyva, nesant atsakovų prašymo, spręsti dėl jų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nėra viešojo intereso (LR CPK 144 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Tai neužkerta galimybės atsakovams ateityje pateikti tokį prašymą. Be to, neatsižvelgiant į tai, ar atsakovai, vadovaudamiesi LR CPK 147 straipsnio 1 dalimi, pareikštų prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikštų, įstatymas jiems suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas (LR CPK 147 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, jog šia nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (LR CPK 17 str., 145 str. 2 d.).
Atsakovams išaiškintina, jog pagal LR CPK 146 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat galėtų panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu atsakovai įmokėtų reikalaujamą priteisti pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą būtų laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovai gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.