Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-12-17 · Administracinė byla Nr. I-4260-95/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-02-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-12-17
Bylos Nr.
I-4260-95/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02316-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Liuda Arlauskienė, Milda Vainienė
Pareiškėjas
Č. N.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4260-95/2012(Proceso Nr. 3-61-3-02316-2012-0)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 11.10; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjui Č. N., atsakovo atstovei Irenai Zaliauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. N. (Č. N.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas Č. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, Vilniaus miesto skyrius) 2012-05-18 raštą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-991 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2012-05-18 sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2012-08-02 raštą Nr. 1SS-(7.5)-1400 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2012-08-02 sprendimas) (toliau – ir skundžiami sprendimai); 3) įpareigoti Vilniaus miesto skyrių parengti išvadą dėl valstybės išperkamos žemės perkėlimo ir atlyginimo už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą.

Skunde nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius ir NŽT netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 str. 3 d., tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pažymėjo, kad ginčo atveju remtis Įstatymo 20 str. 3 d. nėra jokio teisinio pagrindo. Įstatymo leidėjas nustatė net 9 būdus kaip valstybė atlygina piliečiams už išperkamą turtą. Pabrėžė, kad apie tai, kad neatkurtas žemės plotas 0,9587 ha nebus grąžintas natūra pareiškėjas sužinojo tik gavęs Vilniaus miesto skyriaus 2012-02-13 raštą, todėl Vilniaus miesto skyriaus aiškinimas, kad piliečiai iki 2003-04-01 galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo yra nepagrįstas ir neteisėtas. Įstatymo 18 str. 3 d. nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Taigi NŽT turi pareigą aktyviai veikti realizuodama įstatyme numatytus siekius užtikrinti piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei padedama įgyvendinti jiems konstitucinę teisę į nuosavybę. Kadangi įstatymas numato galimybę atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą, todėl Vilniaus miesto skyriaus sprendimas ir NŽT sprendimas yra nepagrįsti bei neteisėti.

Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo Č. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 90-95) nurodė, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti kompetentingų institucijų, vadovaujantis aukštesnės galios teisės aktais, todėl nėra jokių pagrindų, lemiančių skundžiamų administracinių aktų panaikinimą. Teigė, kad A. N. pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra natūra. Pretendentei A. N. šiai dienai yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1939 ha žemės (Vilniaus apskrities viršininko 2008-03-31 ž sprendimu Nr. 2.4-01-5785, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1318 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-05 sprendimu Nr. 2.4-01-6568 grąžinant natūra 0,0153 ha žemės; Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-12 sprendimu Nr. 2.4-01-6673 grąžinant natūra 0,0468 ha žemės sklypą). Pažymėjo, kad atsakovas, remdamasis Įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daro išvadą, kad pilietis, pageidaujantis už valstybės išperkamą žemę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, savo valią turėjo pareikšti iki 2003-04-01. Taigi, jeigu pilietis iki Įstatymo 21 str. 3 d. nustatyto termino (2003-04-01 ar 2005-12-31) nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo – už žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje, jam išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama, o nuosavybės teisės turi būti atkurtos atlyginant pinigais (Įstatymo 21 str. 3 d.). Šis atvejis netaikomas, jeigu teismas yra atnaujinęs terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodančius dokumentus ir pilietis pirmą kartą po šių terminų atnaujinimo pareiškia valią dėl būdo. Todėl mano, kad pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT netinkamo Įstatymo normų aiškinimo, yra nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs tą pačią poziciją, t. y. kad teisės aktai galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į bet kokį nekilnojamąjį turtą, į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, suteikė iki 2003-04-01. Pastebėjo, kad iš 2003-09-02 parengtos planinės medžiagos, kurioje pažymėtos rėžinio kaimo ribos (Sklypo į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto Nr. 31/03/15-152 priedas) galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas į buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje esančią žemę išimtinai natūra nebus įmanomas, nes teritorija yra užimta namų valdų žemės sklypais ir mišku. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004-08-11 raštu Nr. 51-9316-(3.6) „Dėl žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra“ pranešė, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui bus formuojami laisvuose grąžintinuose plotuose. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-06-22 įsakymu Nr. 30-1239 „Dėl sklypų Nr. 1-4 (duomenys neskelbtini) gatvėje duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo“ suformavo natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) kitos paskirties žemės sklypus, į kurių atitinkamas dalis pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos dar 2008 m. sprendimais. Todėl pareiškėjo teiginys, neva jis nežinojo ir nesuvokė, kad nuosavybės teisės negalės būti pilnai atkuriamos natūra ir jam apie tai buvo pranešta tik Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012-02-13 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2897 yra nepagrįsti ir paneigiami išdėstytomis aplinkybėmis. Nepaisant nurodytų aplinkybių, asmuo savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į valstybės išperkamą žemę pareiškė tik 2012-04-11, akivaizdžiai praleidęs Įstatymo nustatytą terminą pareikšti (pakeisti) valią ir bet kokius protingumo kriterijus. Net, jeigu iki įstatymo numatyto termino (iki 2003-04-01) asmuo negalėjo suvokti ir jam buvo nežinoma, kad pilnas nuosavybės teisių atkūrimas negalimas natūra, tai 2003 m. pabaigoje, nustačius rėžinio kaimo ribas, šis faktas jau buvo žinomas, todėl toks ilgas įstatymo numatyto termino praleidimas iki pat 2012 m., nėra pateisinamas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, Vilniaus miesto skyrius) 2012-05-18 rašto Nr. 49SFN-(14.49.104.)-991 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2012-05-18 sprendimas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2012-08-02 rašto Nr. 1SS-(7.5)-1400 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2012-08-02 sprendimas) (toliau – ir skundžiami sprendimai) (I t., b. l. 9-10, 14-17).

Taigi nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra minėtų Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pareiškimo terminai, sąlygos ir tvarka.

ABTĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma tvirtina, kad Vilniaus miesto skyrius 2012-02-13 raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-2897 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ pareiškėją ir J. N. informavo, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012-06-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Pažymėjo, kad į buvusio savininko S. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę A. N. likęs neatkurtas plotas yra 0,9587 ha (I t., b. l. 6-7, 60-61).

Pareiškėjas 2012-04-11 raštu „Dėl išvados persiuntimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto skyrių, kuriame prašė išvadą dėl valstybės išperkamos žemės perkėlimo ((duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę – 0,9587 ha) persiųsti į Molėtų r. žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, o jeigu (duomenys neskelbtini) išvada nebus realizuota, ją palikti projekto tęstinumui (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (I t., b. l. 8, 35).

Vilniaus miesto skyrius skundžiamu 2012-05-18 sprendimu atsisakė parengti išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn ir tenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą. pažymėjo, kad už A. N. likusį neatkurtą plotą gali būti atlyginta tik pinigais (I t., b. l. 9-10, 33-34).

Pareiškėjas 2012-07-12 su skundu kreipėsi į NŽT, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto skyriaus 2012-05-18 sprendimą ir įpareigoti Vilniaus miesto skyrių pašalinti padarytą pažeidimą (I t., b. l. 11-13).

Nacionalinė žemės tarnyba skundžiamame 2012-08-02 sprendime nurodė, kad Vilniaus miesto skyriaus 2012-05-18 sprendime išdėstyti motyvai yra teisėti ir pagrįsti, todėl reikalavimai parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pagal 2012-04-11 prašymą netenkintini (I t., b. l. 14-17).

Be kita ko, bylos medžiagos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos 6,9124 ha žemės, A. N. turto paveldėtojas (I t., b. l. 169). A. N. pagal Įstatymą turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,1526 ha žemės, tačiau ji prašymo atkurti nuosavybės teises savo vardu nebuvo pateikusi, ji buvo įrašyta tarp kitų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. M. žemę, kito pretendento V. M. 1991-10-29 prašyme (I t., b. l. 97-98; II t., b. l. 50). Kaip matyti iš šio prašymo grafos dėl pageidaujamo atkūrimo būdo paliktas neišbrauktas žodis „natūra“. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje duomenų, kad vėlesniais rašytiniais prašymais pati pretendentė A. N., ar jos turto paveldėtojai (pareiškėjas taip pat), būtų pakeitę valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, nėra. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, anksčiau nurodytų rašytinių įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad pretendentės A. N. pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra/buvo „natūra“. Kaip tvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, pretendentei A. N. yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1939 ha žemės (Vilniaus apskrities viršininko 2008-03-31 sprendimu Nr. 2.4-01-5785, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1318 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-05 sprendimu Nr. 2.4-01-6568 grąžinant natūra 0,0153 ha žemės; Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-12 sprendimu Nr. 2.4-01-6673 grąžinant natūra 0,0468 ha žemės sklypą) (I t., b. l. 90, 160, 161).

Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su skundžiamais sprendimais, laiko juos neteisėtais ir nepagrįstais bei naikintinais, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus miesto skyrius ir NŽT netinkamai aiškina Įstatymo 20 str. 3 d., kuria ginčo atveju nėra jokio teisinio pagrindo. Įstatymo leidėjas nustatė net 9 būdus kaip valstybė atlygina piliečiams už išperkamą turtą. Pabrėžė, kad apie tai, kad neatkurtas žemės plotas 0,9587 ha nebus grąžintas natūra pareiškėjas sužinojo tik gavęs Vilniaus miesto skyriaus 2012-02-13 raštą, todėl Vilniaus miesto skyriaus aiškinimas, kad piliečiai iki 2003-04-01 galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo yra nepagrįstas ir neteisėtas. Įstatymas nustato galimybę atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos (toliau – ir Tvarka) ir kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.

Remiantis Įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2012-02-01, valstybė, išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995-06-01, gali atlyginti pinigais. Vadovaujantis Įstatymo 21 str. 2 d., piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012-06-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (t. y. iki 2003-04-01 galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą; iki 2005-12-31 galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamą/į turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Nuo 2001-08-17 galiojusio Įstatymo 21 str. 3 d. buvo kalendorine data apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, – iki 2001-12-31, o vėliau šis terminas pratęstas iki 2002-07-01. Nuo 2002-04-02 įsigaliojus Įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, Įstatymo 21 str. 3 d. buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002-07-01 galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003-01-01 valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995-06-01 miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuo 2002-10-25 Įstatymo 21 str. 3 d. buvo reglamentuojama, kad pilietis iki 2003-04-01 galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-04-01. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Įstatymo 17 str. nurodytos institucijos.

Inter alia, teisėjų kolegija akcentuoja, kad aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose nurodyta, kad nuo 2002-04-19 iki 2002-10-25 piliečiai galėjo pakeisti savo valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, nepriklausomai nuo šio nekilnojamojo turto rūšies, tačiau valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo būti keičiama tik tuo atveju, kai nuosavybės teisės buvo atkuriamos į žemę, turėtą teritorijose, nustatyta tvarka priskirtose miestams iki 1995-06-01. Nuo 2002-10-25 įstatyme numatyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į bet kokį nekilnojamąjį turtą, į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, ne tik į anksčiau nurodytą žemę, pareiškiant valią iki 2003-04-01.

ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi šiam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, daro išvadą ir konstatuoja, kad pilietis galėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, įskaitant ir dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą žemę, iki 2003-04-01, o jeigu pilietis iki Įstatymo 21 str. 3 d. nustatyto termino (2003-04-01 ar 2005-12-31) nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo už žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje, jam išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama, o nuosavybės teisės turi būti atkurtos atlyginant pinigais. Teisėjų kolegija pastebi, kaip jau byloje nustatyta, apie galimybę pakeisti valią bei prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais Vilniaus miesto skyrius informavo pretendentės A. N. turto paveldėtojus, tiek pareiškėją, tiek J. N. minėtu 2012-02-13 raštu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijomis, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisės nebuvo objektyviai pažeistos skundžiamais administraciniais aktais, kurie, teismo vertinimu, yra teisėti ir pagrįsti, nes jie priimti nepažeidžiant įstatymų ar kitų teisės aktų, administravimo subjektai neviršijo jiems nustatytos kompetencijos. Todėl nurodytais ir kitais motyvais, jų naikinti, pagal ABTĮ 89 str., nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo Č. N. (Č. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Liuda ArlauskienėArūnas KaminskasMilda Vainienė