- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-15
- Bylos Nr.
- 2K-411/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Antanas Klimavičius, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- V. Ž., M. L., A. R.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, paduotas dėl Vilniaus miesto 3–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Šioje byloje pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį taip pat nuteisti M. L. ir A. R. Dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo pranešimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. nuteistas už tai, kad kartu su M. L. ir A. R., veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tikslą apgaule gauti 394 934 Lt draudimo išmoką, M. L. nurodymu UAB „ITTS“ direktoriui M. A. įmonės patalpose Vilniuje, Latako g. 3, 2005 m. vasario 21 d. sudarius su UAB ,,Ergo Lietuva” atstove neva turimos 388 220 Lt vertės kompiuterinės įrangos draudimo 400 000 Lt sumai sutartį Nr. 710-370-008633 ir šią įrangą pagal 2005 m. liepos 4 d. Vilniuje Parko g. 15 esančioje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje pasirašytą priėmimo–perdavimo aktą tariamai perdavus tą pačią dieną UAB „ITTS“ direktoriumi priimtam dirbti A. R., pastarajam 2005 m. liepos 5 d. UAB „ITTS“ patalpose sudarius fiktyvią konsignacijos sutartį su Z. S., pagal kurią iš jo tariamai perėmė 6 714 Lt vertės kompiuterinės įrangos, tarpusavyje suderintais veiksmais sugadino UAB „ITTS“ patalpose įrengtą signalizaciją, imitavo laikotarpyje nuo 2005 m. liepos 8 d. 24.00 val. iki 2005 m. liepos 11 d. 8.15 val. padarytą įsilaužimą į šias patalpas ir vagystę iš jų 394 934 Lt vertės apdraustos kompiuterinės technikos, taip pasikėsindami apgaule įgyti UAB “Ergo Lietuva” priklausantį 394 934 Lt vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustačius minėtas aplinkybes, UAB „Ergo Lietuva“ draudimo išmokos nesumokėjo.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Nuteistasis nurodo, kad apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto 3–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje, paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sušvelninti paskirtą bausmę, nes teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei surinktą byloje medžiagą ir neteisingai paskyrė bausmę, nors ir atitinkančią BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas savo rūšimi ir dydžiu, tačiau per griežtą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra jokių V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors privalėjo įvertinti, kad teisminio nagrinėjimo metu jis prisipažino padaręs nusikaltimą. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas baudžiamajame įstatyme nėra išsamus, todėl teismas turi teisę savo nuožiūra pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes. Tokiomis galima pripažinti tai, kad V. Ž. teigiamai charakterizuojamas darbe bei aktyvioje visuomeninėje veikloje, išlaiko šeimą, vaikus. Jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, o šiuo nusikaltimu nepadaryta jokios žalos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. Ž. realiai nepripažino savo kaltės ir jo parodymai nėra visiškai teisingi. Kasatoriaus manymu, teismas ne visai tiksliai suprato jo parodymus, todėl vertino kaip nevisiškai teisingus. Teismas nepagrįstai rėmėsi iš esmės vien M. L. parodymais, neatsižvelgdamas, jog praktiškai visi teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad būtent M. L. padarė pagrindinius nusikalstamus veiksmus ir yra suinteresuotas sumenkinti savo kaltę. Apygardos teismas V. Ž. apeliacinį skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į V. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, taip pat į tai, kad V. Ž. turi du neišnykusius ir nepanaikintus teistumus, paskutinį iš jų–už nusikaltimą finansų sistemai bei ekonomikai ir verslo tvarkai, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe. Apygardos teismas pažymėjo, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę lengvina aplinkybė, kai kaltininkas visiškai prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos. V. Ž. teigia teisme nurodęs, jog gailisi dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau teismas tą įvertino kitaip, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo jis pripažino tik iš dalies, o dalinis kaltės pripažinimas nepripažįstamas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pasak šio teismo, apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendyje įrodymai, tarp jų V. Ž. ir M. L. parodymai, buvo vertinami išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su kitais bylos duomenimis. V. Ž. parodymus apie jo antraeilį vaidmenį vykdant nusikalstamą veiką, teismo nuomone, paneigia nuteistojo M. L. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo A. R. parodymai, liudytojų parodymai. Be to, byloje nustatyta, kad darydamas nusikalstamą veiką jis nebuvo pasyvus stebėtojas, o atliko aktyvius veiksmus, todėl nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas netinkamai vertino V. Ž. parodymus.
Kasatorius teigia, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, rodančias mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Tačiau tai, kad V. Ž. teigiamai charakterizuojamas darbe, dalyvauja visuomeninėje veikloje, apeliacinės instancijos teismo teigimu yra tik jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, nepaneigiančios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir neturinčios lemiamos įtakos bausmės individualizavimui. Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais už padarytas nusikalstamas veikas V. Ž. buvo skirtos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, tačiau teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų jis nepadarė, todėl jam nuosprendžiu pagrįstai skirta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Kasatorius su tokia apygardos teismo nutartimi nesutinka ir nurodo, kad visiems teismams keliamas bendras sprendimų teisėtumo, pagrįstumo ir teisingumo reikalavimas. Šiuos reikalavimus atitinkantis sprendimas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu išsamiai išaiškinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir surenkama pakankamai asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nurodytas reikalavimas taip pat reiškia, kad sprendimas negali būti priimamas remiantis prielaidomis ir samprotavimais, neparemtais įrodymais, kaip ne kartą yra patvirtinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, šioje byloje minėtų nuostatų nesilaikė, nes nemotyvuotai atmetė V. Ž. prašymą su konkrečiais reikalavimais dėl papildomų tyrimo veiksmų atlikimo. Kasatorius cituoja prašymo tekstą, nurodydamas į tai, kad tyrimas buvo atliekamas tendencingai ir šališkai, nesistengiant išsiaiškinti tikrųjų V. Ž., M. L. vaidmenų darant nusikaltimą, ištirti dokumentus, daiktus, telefono pokalbių išklotines, galimas versijas dėl nusikaltimo organizavimo aplinkybių, padarant daug sunkiai suprantamų ir įtarimų keliančių klaidų ikiteisminiame tyrime. Kasatorius mano, kad teismas, atmesdamas šį prašymą, buvo šališkas ir pažeidė imperatyvią baudžiamojo proceso įstatymo nuostatą, įpareigojančią teismą išsiaiškinti visas tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir visapusiškai išnagrinėti bylą, be to, neteisingai taikė įstatymo nuostatą dėl aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis ir nepagrįstai nepripažino kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro atsiliepime į kasacinį skundą prašoma nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad skundo argumentai apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą dėl to, kad atmetė nuteistojo prašymą perduoti bylą papildomam tyrimui, nepagrįsti. Toks nuteistajam nepalankus procesinis sprendimas neduoda pagrindo teiginiui apie teismo šališkumą. Be to, šis sprendimas yra pagrįstas ir teisingas. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašė pakeisti Vilniaus miesto 3–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje, t.y. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sušvelninti paskirtąją bausmę. Nuteistasis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, kuris, jo manymu, buvo antraeilis, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo padarius nusikaltimą, neatsižvelgė, kad nusikaltimu nepadaryta žalos ir neįvertino nuteistojo šeimyninės padėties. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. Ž., iš esmės pakeisdamas savo apeliacinio skundo reikalavimus, pateikė prašymą perduoti bylą papildomam tyrimui, nes, jo manymu, ikiteisminis tyrimas atliktas tendencingai ir neišsamiai. Pagal BPK 326 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kaip to prašė nuteistasis, gali tik tuo atveju, jeigu ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Šioje byloje kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų. To neginčija ir kasatorius. Prašyme atlikti papildomą tyrimą nuteistasis nenurodė, kokias konkrečias bylos aplinkybes reikia dar tirti ir kaip plačiai tą reikia atlikti. Jis nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, ginčijo šio teismo padarytas išvadas ir išdėstė, jo nuomone, ikiteisminio tyrimo trūkumus ir padarytus procesinius pažeidimus. Tuo pagrindu jis darė prielaidas, kad atlikus tyrimą išsamiai ir objektyviai, būtų buvę surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad būtent M. L. buvo nusikaltimo organizatorius, o V. Ž. atliko tik antraeilį vaidmenį. Visa tai įvertinęs, apeliacinės instancijos teismas tokio turinio prašymą pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą ir patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais dėl baudžiamojo įstatymo reikalavimų pažeidimo paskiriant BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Ją skiriant BK 41, 54 ir 61 straipsnių reikalavimai nepažeisti. V. Ž., turėdamas du neišnykusius teistumus už nusikaltimus nuosavybei, finansų sistemai bei ekonomikai ir verslo tvarkai, pasikėsino padaryti nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad jis veikė bendrininkų grupėje, pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teisiamojo posėdžio metu V. Ž. savo kaltę pripažino iš dalies, tik dalyvavimą imituojant vagystę. Jis neigė žinojęs, kad ruošiamasi gauti draudimo išmoką už imituotos vagystės metu neva pagrobtas prekes, su bendrininkais iš anksto planavęs nusikaltimą ir sudarinėjęs fiktyvias sutartis dėl prekių įsigijimo. Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad V. Ž., duodamas parodymus, buvo nenuoširdus, todėl nėra pagrindo pripažinti lengvinančios jo atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teigiama charakteristika darbe ir aktyvi visuomeninė veikla nepaneigia ir nemažina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, todėl negali būti pripažįstamos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir teikti pagrindą taikyti BK 62 straipsnio nuostatas skiriant švelnesnę už sankcijoje numatytą bausmę. Tačiau šios aplinkybės, apibūdinančios V. Ž. asmenį, lėmė bausmės, artimos minimaliai sankcijoje numatytai bausmei, paskyrimą.
Teismų sprendimuose faktinės aplinkybės nustatytos išsamiai įvertinus nuteistųjų M. L., A. R., liudytojos L. S. parodymus, fiktyvių sutarčių tarp UAB „ITTS“ ir UAB „J. Ž. ir sūnus“ bei UAB „Pabris ir co“ turinį ir sudarymo aplinkybes. Prokuroro įsitikinimu, įrodymų visumos pagrindu neginčijamai nustatyta, kad V. Ž. žinojo, jog UAB „ITTS“ nevykdo jokios veiklos, sudarinėja fiktyvias sutartis, turinčias patvirtinti prekių judėjimą, kad jis su kitais bendrininkais suplanavo šį nusikaltimą ir aktyviai jame dalyvavo kaip tiesioginis vykdytojas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 316 straipsnio nuostatos numato apeliacinio skundo atšaukimo tvarką, tačiau klausimų dėl jos taikymo šioje baudžiamojoje byloje nebuvo kelta. BPK nenumato tokio procesinio veiksmo, kaip apeliacinio skundo reikalavimo keitimas. Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad nuteistasis, kaip jis pažymi ir paduotame kasaciniame skunde, apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto 3–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje, t.y. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sušvelninti paskirtąją bausmę, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir jo antraeilį vaidmenį nusikaltimo padaryme, nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikaltimą, neatsižvelgė, kad nusikaltimu nepadaryta žalos, taip pat į jo šeimos padėtį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. Ž. pateikė prašymą perduoti bylą papildomam tyrimui, nes ikiteisminis tyrimas atliktas tendencingai ir neišsamiai, neteisingai įvertinti įrodymai, padaryti procesiniai pažeidimai ikiteisminio tyrimo metu, o tyrimą atlikus išsamiai ir objektyviai, būtų surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad būtent M. L. buvo nusikaltimo organizatorius. Šis prašymas iš esmės skyrėsi nuo apeliacinio skundo reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jį pagrįstai atmetė ir bylą apeliacine tvarka patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kaip to prašė nuteistasis ir jo gynėjas, gali tik tuo atveju, jeigu ikiteisminio tyrimo metu surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Šioje byloje kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų. To nuteistasis V. Ž. neginčijo viso bylos proceso metu. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad po to, kai prašymai buvo atmesti, proceso dalyviai išsakė nuomonę, kad įrodymų tyrimas nereikalingas. Toks tyrimas ir nebuvo atliktas, o baigiamosiose kalbose pasisakyta dėl argumentų, kurie išdėstyti apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis V. Ž. paskutiniame žodyje prašė tenkinti jo apeliacinį skundą. Visų šių aplinkybių visuma rodo, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme atitiko BPK reikalavimus, o nuteistojo kasacinio skundo teiginiai apie šio teismo šališkumą, kildinami iš sprendimo atmesti prašymus, neturi pagrindo.
Dėl bausmės individualizavimo
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. Ž., atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes bei jo asmenybę. Teismas konstatavo, kad V. Ž. nusikaltimą padarė bendrininkų grupe ir pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Be to, jis turi du neišnykusius ir nepanaikintus teistumus, paskutinį–už nusikaltimą finansų sistemai bei ekonomikai ir verslo tvarkai. Ankstesniais nuosprendžiais už padarytas nusikalstamas veikas V. Ž. buvo skirtos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, tačiau teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų jis nepadarė, todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė. V. Ž. padarė sunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, todėl teismas motyvuotai atmetė BK 75 ir 62 straipsnių, leidžiančių skirti švelnesnę bausmę, taikymo galimybę. Apeliacinės instancijos teismas, pateikęs motyvus, pritarė šiai nuosprendyje išdėstytai pozicijai dėl bausmės individualizavimo. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad V. Ž. savo kaltę pripažino iš dalies, tik dalyvavimą imituojant vagystę. Kitas teismų nustatytas aplinkybes, kad žinojo ir ruošėsi gauti draudimo išmoką už imituotos vagystės metu neva pagrobtas prekes, su bendrininkais iš anksto planavo nusikaltimą ir sudarinėjo fiktyvias sutartis dėl prekių įsigijimo, jis neigė, todėl duodamas parodymus nebuvo nuoširdus. Taigi nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teigiama charakteristika darbe ir aktyvi visuomeninė veikla nepaneigia ir nemažina kaltininko padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, vis dėlto, nors tai ir nepripažinta atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, bet kaip V. Ž. asmenybę apibūdinančios aplinkybės jos lėmė tai, kad paskirta bausmė yra artima BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytai minimaliai bausmei. Darytina išvada, kad baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatant nuteistojo V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir skiriant jam bausmę nepadaryta, o kasatoriaus argumentuose dėstomas nesutikimas su teismo išvadomis šiais klausimais nesudaro pagrindo keisti teismų sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą atmesti.