Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

atsakovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui įgaliotam asmeniui J. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

1. Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, , teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Vadovaujantis rašytine bylos medžiaga nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės.

2.1. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priėmė 2012 m. kovo 5 d. pažymą Nr. 49PAŽ-15 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad A. D. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko V. D. nuosavybės teisėmis valdytus Žemės sklypus.

2.2. Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimu nuspręsta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas palikimą (Žemės sklypus) pagal įstatymą priėmė, pradėdamas jį faktiškai valdyti nuo pat palikimo atsiradimo momento.

2.3. Notarė pareiškėjui išdavė 2012 m. rugsėjo 17 d. liudijimą, kuriame nurodyta, kad A. D. įstatyminis įpėdinis yra pareiškėjas (jo sūnėnas).

2.4. Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 49S-644 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. D.“ nuspręsta A. D. atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypus.

2.5. Vilniaus miesto 38-sis notaro biuras 2019 m. kovo 23 d. raštu Nr. S052019 „Dėl paveldėjimo bylos“ informavo Inspekciją, kad yra užvesta paveldėjimo pagal įstatymą bylą, kurioje sprendžiamas Žemės sklypų paveldėjimo pagal įstatymą klausimas pareiškėjui.

2.10. Pareiškėjas, gavęs Ataskaitas, pagal kurias Žemės sklypų rinkos vertė kartu sudėjus yra 505 000 Eur (232 000 + 273 000), o ne 795 653,15 Eur, kaip nustatyta Inspekcijos išduotoje pažymoje, kreipėsi į Inspekciją su 2019 m. lapkričio 6 d. prašymu, prašydamas išduoti naują paveldimo turto apmokestinamosios vertės pažymą įvertinus pareiškėjo pateiktas Ataskaitas, t. y. perskaičiuoti Žemės sklypų apmokestinamąsias vertes.

4. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad ši teisės norma reiškia, jog individualiame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.).

5. MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. PTMĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad paveldimo turto mokesčio bazė yra paveldimo turto apmokestinamoji vertė, o paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama Vyriausybės nustatyta tvarka. Paveldimo turto mokesčio apskaičiavimą, deklaravimą ir mokėjimą reglamentuoja PTMĮ 8 straipsnis. Paveldimo turto mokestį apskaičiuoja paveldėjimo teisės liudijimus išduodantys Lietuvos Respublikos įstatymų įgalioti asmenys pagal jiems pateiktus paveldimo turto įvertinimo duomenis bei kitus dokumentus, kurių reikia nuosavybės teisei įforminti ir mokesčio lengvatoms pateisinti (1 dalis). Gyventojas mokestį sumoka prieš paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą, išskyrus tuos atvejus, kai savivaldybės taryba atidėjo mokesčio sumokėjimo terminus arba nuo jo atleido, bei šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį (2 dalis). Jeigu mokestis nesumokėtas, paveldėjimo teisės liudijimas neišduodamas, išskyrus tuos atvejus, kai savivaldybės taryba atidėjo mokesčio sumokėjimo terminus arba nuo jo atleido (3 dalis). Mokesčio deklaracijos formą ir jos pildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius (5 dalis). Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama pagal paveldimo turto vertę. Pagal Taisyklių 3.1 papunktį, nekilnojamojo daikto, išskyrus laivus ir orlaivius, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, − gyventojo pasirinkimu: valstybės įmonės Registrų centro nustatyta šio turto vidutinė rinkos vertė (1 papunktis) arba vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, (2 papunktis). Nekilnojamojo paveldimo turto vertė nustatoma gyventojo, paveldėjusio šį turtą, prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai dieną (4.1 punktas). Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija gyventojo, paveldėjusio turtą, prašymu apskaičiuoja paveldimo turto apmokestinamąją vertę ir išduoda VMI nustatytos formos pažymą apie paveldimo turto apmokestinamąją vertę. Jeigu paveldimas nekilnojamas turtas aktualus Taisyklių 8 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad gyventojai, pateikdami teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę, turi pateikti notaro išduotą laisvos formos pažymą, kad gyventojai pagal paveldėjimo byloje esančius dokumentus paveldi atitinkamą turtą, arba palikimo apyrašą. Taisyklių 9 punkte numatyta, kad paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama remiantis VĮ Registrų centras nustatytomis nekilnojamojo turto vidutinėmis rinkos vertėmis, AB Vilniaus vertybinių popierių biržos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai teikiama informacija, gyventojų pateiktomis pažymomis apie paveldimo turto vertę, kitais dokumentais, įrodančiais paveldimo turto vertę. Taisyklių 10 punkte įtirtinta, kad pažymos apie paveldimo turto apmokestinamąją vertę išduodamos ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gyventojo prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę ir kitų apmokestinamajai vertei nustatyti reikalingų dokumentų pateikimo teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai ir galioja 90 kalendorinių dienų. Pakartotinai pažyma išduodama pateikus naują prašymą.

6. Iš aptarto teisinio reguliavimo aišku, kad: (i) esant paveldėtojo prašymui, paveldimo turto mokesčio bazę (apmokestinamąją vertę) apskaičiuoja teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija ir priima pažymą apie paveldimo turto apmokestinamąją vertę, kuri teikiama, be kitų dokumentų, paveldimo turto mokestį apskaičiuojančiam asmeniui, kuris įgaliotas išduoti paveldėjimo teisės liudijimus; (ii) paveldimo turto mokesčio bazę (apmokestinamąją vertę) teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija apskaičiuoja pagal paveldimo turto vertę, kuri gali būti nustatyta arba pagal VĮ Registrų centras vidutinę rinkos kainą, arba pagal vertę, kuri nustatoma atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, ir taip pat remiantis kitais dokumentais, įrodančiais paveldimo turto vertę (pavyzdžiui, gyventojų pateiktomis pažymomis apie paveldimo turto vertę ir kt.); (iii) PTMĮ nėra specialiųjų normų dėl paveldimo turto mokesčio perskaičiavimo, todėl taikytinos bendrosios MAĮ teisės normos, t. y. MAĮ 68 straipsnis. Tai reiškia, kad galimybė, pastebėjus (nustačius), kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, perskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas išlieka per visą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties laikotarpį, kuris įtvirtintas MAĮ 68 straipsnyje.

7. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo dėl paveldimo turto mokesčio aritmetinio skaičiavimo nekelia. Pareiškėjas ginčija Inspekcijos atsisakymą atlikti sumokėto paveldimo turto mokesčio apmokestinamosios vertės perskaičiavimą, kuris grindžiamas tuo, kad: (i) pareiškėjas šiuo atveju savo noru pasirinko paveldimo turto mokesčio apskaičiavimo būdą ir (ii) sumokėjo paveldėjimo turto mokestį, (iii) visi pareiškėjo veiksmai, susiję su paveldimo turto mokesčio apmokestinamosios bazės apskaičiavimu turėjo būti atlikti dar iki paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo, (iv) MAĮ 68 straipsnis negali būti taikomas, nes nėra ginčijamas apskaičiuotos paveldimo turto mokesčio apmokestinamosios vertės neteisingumas. Pareiškėjo nuomone, teisės aktuose nėra draudimo perskaičiuoti jau apskaičiuotą mokestį per mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą, jeigu pats mokesčio mokėtojas nustato, jog jis apskaičiuotas neteisingai. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju MAĮ turi būti taikomas, nes PTMĮ nėra specialiųjų normų, draudžiančių perskaičiuoti paveldimo turto mokestį viso paveldimo turto mokesčio perskaičiavimo senaties laikotarpiu, be to, šiuo atveju šis terminas nėra praleistas ir priešingai nei teigia Inspekcija, šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis į Inspekciją vadovavosi Ataskaitomis, iš kurių matyti, kad nustatyta kitokia paveldimo turto vertė, nei ta, kuria buvo remtasi apskaičiuojant paveldimo turto mokesčio bazę.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčo šalių rašytinius argumentus ir žodinius paaiškinimus bei šiam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą daro išvadą, kad nors byloje nėra keliamas ginčas dėl to, kad pirminis paveldimo turto mokestis buvo atliktas netinkamai, t. y. nesilaikant Taisyklėse nustatytos apmokestinamosios vertės apskaičiavimo tvarkos ir tokios aplinkybės nėra nustatytos, tačiau į bylą pateiktos Ataskaitos, iš kurių matyti, kad Žemės sklypų (paveldimo turto) vertė yra ženkliai mažesnė (skirtumas yra 290 653,15 Eur) nei ta, kuria buvo remtasi apskaičiuojant paveldimo turto mokesčio bazę kelia pagrįstą abejonę dėl apskaičiuoto paveldimo turto mokesčio teisingumo ir tuometinės faktinės situacijos nekilnojamojo turto rinkoje įvertinimo apskaičiuojant paveldimo turto mokestį. Kaip nustatyta, paveldimo turto mokesčio apmokestinamąją vertę, t. y. realiai patį mokestį, nes šiuo atveju notaras pareiškėjui paveldėjimo teisių liudijimą išdavė tik nustatęs, kad pareiškėjas sumokėjo paveldimo turto mokestį. PTMĮ nesant specialiųjų normų dėl paveldimo turto mokesčio perskaičiavimo, taikomas MAĮ 68 straipsnis, kuris ne tik suteikia kompetenciją, bet ir įpareigoja Inspekciją esant abejonei perskaičiuoti apskaičiuotą paveldimo turto mokesčio apmokestinamąją vertę. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią ne tik mokesčių mokėtojas, bet ir mokesčių administratorius, kai įstatymuose nustatyta, kad jis apskaičiuoja mokėtiną mokestį, turi pareigą pastebėjus (nustačius), kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, perskaičiuoti mokėtiną mokestį ir su juo susijusias sumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-595/2013). Inspekcijos argumentas, kad šiuo atveju negali būti taikomas MAĮ 68 straipsnis, grindžiant, kad pareiškėjas nekelia paveldimo turto mokesčio apmokestinamosios vertės teisingumo apskaičiavimo klausimo, prieštarauja byloje nustatai faktinei aplinkybei, iš kurios matyti, kad paveldimo turto apmokestinamoji vertė, nustatyta remiantis VĮ Registro centro apskaičiuota Žemės sklypų vidutine rinkos verte, ir paveldimo turto apmokestinamoji vertė, nustatyta atlikus Žemės sklypų individualų vertinimą, ženkliai skiriasi. Vadovaujantis tuo darytina išvada, kad Inspekcija netinkamai aiškino PTMĮ ir MAĮ teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio norma nėra taikoma ir Inspekcija neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti sumokėtą paveldimo turto mokestį.

9. Iš aptarto teisinio reglamentavimo taip pat matyti ir tai, kad paveldimo turto mokesčio sumokėjimas yra būtinas tam, kad asmeniui būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Vadinasi, tai, kad pareiškėjas sumokėjo apskaičiuotą paveldimo turto mokestį, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl paties paveldimo turto mokesčio (jo apmokestinamosios vertės) perskaičiavimo. Pati Inspekcija Sprendimo išvados, kad negalima perskaičiuoti sumokėto paveldimo turto mokesčio, nepagrindė jokia teisės norma. Todėl ir šis Inspekcijos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat Inspekcijos argumentas, kad pareiškėjas neva pats pasirinko Žemės sklypų apmokestinamosios vertės būdą ir dėl to jam pakeitus savo apsisprendimą dėl apskaičiavimo būdo paveldimo turto mokestis negali būti perskaičiuotas, vertintinas kritiškai. Net ir nustačius, kad Inspekcija į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad informavo pareiškėją, kokiu būdu bus apskaičiuojama Žemės sklypų apmokestinamoji vertė, ar kad pareiškėjas išreiškė sutikimą, kad Žemės sklypų apmokestinamoji vertė būtų apskaičiuojama būtent pagal VĮ Registrų centras vidutinę rinkos vertę, tai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl paveldimo turto mokesčio perskaičiavimo. Šio argumento nepagrįstumą pagrindžia ir tai, kad teismo posėdyje Inspekcijos atstovė pripažino, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kokiu būdu bus apskaičiuojama Žemės sklypų apmokestinamoji vertė. Šiuo atveju teisinis reglamentavimas aiškus – ne pareiškėjas (mokesčių mokėtojas), o pati Inspekcija turi pareigą tinkamai ir teisingai apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę. Vadinasi Inspekcijos argumentas tai, kad pareiškėjas pats pasirinko Žemės sklypų apmokestinamąją vertę apskaičiuoti remiantis VĮ Registrų centras vidutine rinkos verte taipogi atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo atveju akivaizdu, kad Inspekcija, net nevertindama pareiškėjo pateiktų Ataskaitų ir jų įtakos nustatant paveldimo turto mokesčio apmokestinamąją vertę ir jos įtakos teisingam paveldimo turto mokesčio apskaičiavimui, pažeidė MAĮ ir PTMĮ aptartas teisės normas, Sprendimo išvados yra nepagrįstos faktinių aplinkybių vertinimu.

10. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Inspekcijos Sprendimas priimtas atlikus nepakankamą faktinių aplinkybių vertinimą bei neteisingai pritaikius teisės normas, todėl yra pagrindas Sprendimą, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 punktas), panaikinti. Nors procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje buvo pateikta ir daugiau argumentų, tačiau jų vertinimas niekaip nepakeistų padarytų išvadų, dėl ko dėl jų nepasisakoma. Sprendžiant dėl išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti Inspekciją priimti sprendimą perskaičiuoti pareiškėjo paveldėto turto apmokestinamąją vertė pagal pareiškėjo pateiktas Ataskaitas – pažymėtina, kad teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009). Todėl nustačius, kad Inspekcija turi kompetenciją spręsti dėl paveldimo turto mokesčio perskaičiavimo, tačiau šiuo atveju priėmė Sprendimą, kuriuo nepagrįstai atsisakė perskaičiuoti paveldimo turto mokestį, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas Inspekciją įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, atsižvelgus į šiame sprendime išdėstytus motyvus dėl Inspekcijos pareigos pagrįsti paveldimo turto mokesčio apmokestinamosios vertės apskaičiavimo teisingumą. Dėl to pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

11. Nors pareiškėjas pateikė procesinį prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nevertinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (7.1)46-MPD-13542 ir įpareigoti Vilnius apskrities valstybinės mokesčių inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 6 d. prašymą, atsižvelgus į šiame teismo sprendime išdėstytus argumentus teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.